Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas M. Dobrovolskis Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08658-2011-2

N U T ARTIS

2013 m. gegužės 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo advokato V. Ž. ieškinį atsakovei R. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais, garbės ir orumo gynimo bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, nuostolių atlyginimo, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo ieškovo pusėje UAB DK „PZU Lietuva“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Apeliantė įsitikinusi, kad šioje byloje trečiaisiais asmenimis turėjo būti įtraukta „Klaipėdos valstybinė kolegija“, R. B. IĮ. Be to, teismas netiesiogiai nustatė S. G. pareigą apmokėti kontoras išlaidas, todėl apeliantė laiko, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kad yra laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

6. Atsižvelgiant į 2007-11-14 sutarties dėl darbo vietos suteikimo 4 punktą, iš kurio kildinamas ieškovo advokato V. Ž. reikalavimas, apeliantės teigimu ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo netinkamam atsakovui.

7. Kaip faktinį ieškinio pagrindą ieškovas pateikė „Klaipėdos valstybinės kolegijos" bei TEO LT sąskaitas, pateiktas V. Ž. kontorai. Atsakovė neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisę į gynybą, nes įstatymo nustatyta tvarka negali ginčyti sutarčių ir jų pagrindu pateiktų sąskaitų V. Ž. kontorai, nes nėra šių santykių šalis ir šios sutartys nesusijusios su atsakovės teisėmis ir pareigomis, todėl nei sutartys, nei sąskaitos jokių teisinių pasekmių sukelti negalėjo. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, nes ieškovas teigdamas, jog atsakovė naudojosi interneto ir ryšio paslaugomis, privalėjo tai ir įrodyti. Teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovė pažeidė prievolę ir jos vykdymo terminus. Teismas, priteisdamas 9463,27 Lt skolą už patalpų nuomą nepateikus jokių sąskaitų ir nesant kitos specialios tvarkos, pažeidė šią tvarką. Apeliantės teigimu, teismas net tiksliai nenustatė ieškovo naudojamų patalpų ploto. Byloje ieškovas nepateikė detalių paskaičiavimų dėl suteiktų paslaugų, todėl teismui jų nedetalizuojant yra apsunkinama apeliacija. Teismas neteisėtai atsisakė priimti rašytinius įrodymus, 8 vienetus V. Ž. ranka pasirašytų raštelių, jog iš atsakovės gavo 1780 Lt.

Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pernelyg preciziškai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes bei teisingai jas įvertino, ko pasėkoje teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, susijusias su ginčo dalyku. Nepagrįstu laiko apeliantės argumentą dėl teismo pareigos proceso šalims išaiškinti jų teises ir pareigas. Teismas taip pat pagrįstai nepriėmė priešieškinio, nes teismo posėdis įvykęs 2012-10-15 jau buvo paskutinis, kai teismas praktiškai bylos nagrinėjimą iš esmės buvo baigęs. Dėl bylą nagrinėjusio teisėjo ir advokato konsultacijų ir pokalbių ne proceso metu yra visiškai absurdas ir įrodymais nepagrįstas melas. Ginčo subjektai nagrinėjamoje byloje daugiau negu aiškūs, o apsunkinti susiklosčiusių pavaldumo teisinių santykių trečiaisiais asmenimis, kurie su advokato ir jo padėjėjos praktikos profesine veikla visiškai nesusiję, nėra jokio teisinio pagrindo.

Bylą nagrinėjant apeliacinė tvarka Šiaulių apygardos teisme 2013-04-11 gautas apeliantės R. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuriuo prašoma panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013-01-15 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones apeliantės turtui.

Nurodoma, kad byloje šiuo metu yra dvi įsiteisėjusios nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės turtui, t.y. Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-12 nutartis dėl turto arešto, neviršijant 15407,34 Lt sumos bei 2013-01-15 nutartis dėl turto arešto, neviršijant 13059,75 Lt sumos, t.y. iš viso – 28467,09 Lt sumai, viršijant patenkintų reikalavimų ribas. Nesant byloje duomenų, jog ieškovas kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo paduodant vykdymui Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-12 nutartį, teismas pakartotinai negalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turtui. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos teismo, kuriam civilinė byla negalėjo būti perduota nagrinėti (CPK 34 str. 1 d.), t.y. pažeidžiant teismingumo taisykles. Pažymi, jog fizinis asmuo V. Ž. nėra dalyvaujantis byloje, kurioje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, asmuo. Ginčijama nutartimi teismas pažeidė priešingų pusių interesų pusiausvyrą, be teisinio pagrindo, pažeidžiant proceso normas, areštavo atsakovės turtą, neproporcingai pažeidė jos teises, be teisinio pagrindo suteikė neribotą galimybę ieškovui piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis bei skatina laikinąsias apsaugos priemones iniciavusį asmenį elgtis nesąžiningai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Dėl procesinių teisės normų pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės normas. Todėl ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, o atsakovės priešieškinys atmestas, pagrįstai. Kolegijos nuomone, vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti naikinamas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, todėl teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, Apeliantė teigdama, kad teismas nesilaikė CPK 243 straipsnio reikalavimų, nepagrindė jų, todėl neabejotina, kad tokie apeliantės pateikiami argumentai yra vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai iš esmės nepažeidė nustatytų CPK 176 str.,179 str., 185 str. reikalavimų, nes teismo procesiniai veiksmai iš esmės buvo nukreipti į pagrįstą ir visapusišką bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimą, todėl atmestinas atsakovės apeliacinio skundo motyvas dėl CPK 12 str., 13 str., 92 str., 185 str., 243 str. pažeidimų, sąlygojusių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (CPK 263 str.), nes šios aplinkybės byloje neįrodytos.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nevykdė pareigos šalims išaiškinti jų teises ir pareigas, todėl pažeidė CPK 243 straipsnio reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būdama profesionali teisininkė, tai yra advokato padėjėja, būtų reiškusi pastabas dėl teismo posėdžio protokolų. Todėl nagrinėjamu atveju, abiems šalims turint aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atsakovei verčiantis advokato padėjėjo profesine veikla, neabejojama, kad atsakovei buvo žinomos šalių teises ir pareigas.

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-23 nutartis, kuria atsisakyta priimti atsakovės pateiktą patikslintą priešieškinį, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas pažeidė procesinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą akcentuodama, kad apeliantė iš esmės kvestionuoja teismo nutartį atsisakyti priimti priešieškinį, kuri neskundžiama. Tai, kad teismas paskutinio teismo posėdžio metu atsisakė priimti pareiškimą dėl prašomos priteisti turtinės žalos dydžio padidinimo, tačiau prijungė prie bylos receptą su apmokėjimo kvitu, nėra pagrindu teisėjų kolegijai pripažinti, jog byla buvo išnagrinėta esmingai pažeidžiant civilinio proceso normas, nes atsakovė ir žodžiu gali patikslinti prašomos priteisti turtinės žalos dydį.

Apeliantės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo yra išspręsta Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininko pareigas einančios pirmininko pavaduotojos 2012-04-17 nutartimi (3 t., 102-103 b. l.). Todėl šis apeliacinio skundo argumentas negali būti šios apeliacijos objektu. Tai, kad teismas savo iniciatyva dalį bylos pripažino nevieša, nepatvirtina šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo ir šališkumo atsakovės atžvilgiu, kadangi duomenys apie atsakovės pajamas vykdant profesinę veiklą bei advokato V. Ž. pateikta galutinė praktikos išvada, skirtingai nei S. G., kuris nėra dalyvaujantis byloje asmuo, susijusi vertinant tiesioginius įrodymus. Argumentas, kad teismas viršijo savo įgaliojimus rinkdamas duomenis apie liudytoją, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nėra pateiktų jokių įrodymų apie tai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog teisėjų byloje atlikti procesiniai veiksmai ir sprendimai yra nepalankūs apeliantei, negali būti vertinama kaip teisėjo šališkumas ar suinteresuotumas bylos baigtimi ir būti pagrindu teisėjo nušalinimui. Apeliantės subjektyvi nuomonė, kad teismas pažeidė liudytojų apklausos tvarką, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Pati apeliantė suinteresuotumą įžvelgia S. G. parodymuose, o savo vyro A. K. parodymais siūlo vadovautis. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas atmetė beveik visus atsakovės prašymus, kadangi bylos duomenys leidžia teigti priešingai. Apelinatės nurodomos aplinkybės dėl baudos skyrimo, dėl uždaro posėdžio, dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, dėl įžeidinėjimo, nepatvirtina teismo šališkumo ir neobjektyvumo, byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjas būtų suinteresuotas vienokia ar kitokia bylos baigtimi, be to, jokių konkrečių įstatyme nustatytų nušalinimo pagrindų apeliantė nenurodo (CPK 65, 66 str.). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija atmeta visus apeliaciniame skunde nurodomus argumentus dėl teismo šališkumo ir neobjektyvumo, kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl nuomos teisinių santykių

Ginčas šioje byloje kyla dėl išlaidų, susijusių su darbo vietos suteikimu bei išlaikymu, apmokėjimo. Byloje nustatyta, kad 2007-11-14 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta sutartis dėl darbo vietos suteikimo, kurios 4 p. atsakovė įsipareigojo apmokėti kontorai visas tiesiogines išlaidas susijusias su darbo vietos suteikimu bei išlaikymu (1 t., 4 b. l.). Apeliantė nepagrįstai įsitikinusi, jog būtent 2006-02-13 nuomos sutarties pagrindu, jai yra apskaičiuota skola už patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantės nesieja jokie teisiniai santykiai su patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), savininku ir ji neturi pareigos ir teisės žinoti apie patalpos savininko Klaipėdos valstybinės kolegijos ir advokato V. Ž. kontoros 2006-02-13 pasirašytą nuomos sutartį Nr. 29/28, kadangi prisidėti prie patalpų išlaikymo atsakovė yra įsipareigojusi ne pagal šią minimą nuomos sutartį, o pagal 2007-11-14 pasirašytą sutartį dėl darbo vietos suteikimo su ieškovu advokatu V. Ž.. Akcentuotina ir tai, kad ieškovas išlaidų susijusių su darbo vietos išlaikymu neprašo priteisti remiantis Klaipėdos valstybinės kolegijos ir advokato V. Ž. kontoros 2006-02-13 pasirašyta nuomos sutartimi. Todėl atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas apeliantės argumentas, kad Klaipėdos valstybinės kolegijos ir ieškovo advokato V. Ž. kontoros nuomos sutarties neįregistravimas viešame Nekilnojamojo turto registre, remiantis CK 6.478 str. 2 dalimi, nesuteikia ieškovui teisės reikalauti priteisti skolą ir negali būti šis sandorio faktas panaudotas prieš trečiuosius asmenis. Nuomos sutarties neišviešinimo faktas nagrinėjamu atveju netaikomas atsakovės atžvilgiu ir tai neatleidžia jos nuo įsipareigojimo apmokėti kontorai visas tiesiogines išlaidas susijusias su darbo vietos suteikimu bei išlaikymu pagal 2007-11-14 sutarties 4 p.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju patalpų (duomenys neskelbtini)nuomotojas yra Klaipėdos valstybinė kolegija, o nuomininkas advokato V. Ž. kontora. Todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas pažeidė CK 6.477 str. 4 d., bei CK 6.242 str. nuostatas, nes teisėjų kolegija pasikartodama pažymi, kad ieškovas išlaidų susijusių su darbo vietos išlaikymu prašo 2007-11-14 sutarties 4 p. pagrindu, o ne remiantis 2006-02-13 nuomos sutartimi. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovė šiais argumentais savo atsikirtimų į ieškinį negrinė.

Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo ir absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantė įsitikinusi, kad šioje byloje trečiaisiais asmenimis turėjo būti įtraukta Klaipėdos valstybinė kolegija, R. B. IĮ. Be to, jos teigimu, teismui netiesiogiai nustačius S. G. pareigą apmokėti kontoras išlaidas, teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kad yra laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas yra dėl išlaidų, susijusių su darbo vietos suteikimu bei išlaikymu remiantis 2007-11-14 sutartimi sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, todėl tretiesiems asmenims Klaipėdos valstybinei kolegijai, R. B. IĮ ginčo išsprendimas neturės jokios įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas turi būti konstatuojamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu teismu sprendimu nėra priteista iš S. G. dalis išlaidų susijusių su darbo vietos išlaikymu, todėl nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir tai negali būti laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Dėl 2007-11-14 sutarties dėl darbo vietos suteikimo 4 punkto pripažinimo niekiniu ir teismo pareigos nevykdymo

CPK 312 str. nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliantės apeliacinio skundo argumentų dėl 2007-11-14 sutarties dėl darbo vietos suteikimo 4 punkto pripažinimo niekiniu ir teismo pareigos nevykdymo CK 1.78 str. 5 d. pagrindu. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra naujas reikalavimas, ką draudžia CPK 312 straipsnis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė tokio reikalavimo nebuvo pareiškusi, todėl dėl šio apeliacinio skundo argumento pagrįstumo plačiau nepasisakoma.

Dėl tinkamos šalies

Apeliantė atsižvelgdama į 2007-11-14 sutarties dėl darbo vietos suteikimo 4 punktą, iš kurio kildinamas ieškovo advokato V. Ž. reikalavimas, teigia, jog ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo netinkamam atsakovui.

Apeliacinės instancijos teismas vertindamas šalių 2007-11-14 sutartį dėl darbo vietos suteikimo pažymi, kad ją pasirašė ieškovas – advokatas V. Ž. ir atsakovė – R. K.. Faktinė aplinkybė, kad 2007-11-14 sutarties 4 p. atsakovė įsipareigojo išlaidas apmokėti kontorai, nekeičia tinkamo ieškovo byloje. Tai, kad atsakovė yra įregistravusi individualią veiklą vykdydama advokato padėjėjos pareigas, nesudaro pagrindo reikalavimą reikšti advokato padėjėjai R. K.. Todėl teisėju kolegija atmeta šį apeliantės argumentą ir konstatuoja, kad ieškinys yra pareikštas tinkamo ieškovo tinkamam atsakovui.

Apeliantei pastebėjus rašymo apsirikimo klaidą, tai yra netinkamai teismui nurodžius ieškovą, skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina nurodant priteisti ieškovui advokatui V. Ž..

Dėl skolos už patalpų nuomą bei paslaugų suteikimą

Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisę į gynybą, nes įstatymo nustatyta tvarka negali ginčyti sutarčių ir jų pagrindu pateiktų sąskaitų V. Ž. kontorai, nes nėra šių santykių šalis, todėl nei sutartys, nei sąskaitos jokių teisinių pasekmių jai sukelti negalėjo, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Apeliacinio teismo minėta, kad ieškovo reikalavimas yra grindžiamas 2007-11-14 tarp ieškovo advokato V. Ž. ir atsakovės R. K. sudarytu susitarimu dėl vadovavimo praktikai ir sudaryta sutartimi dėl darbo vietos suteikimo, kurios 4 p. atsakovė įsipareigojo apmokėti kontorai visas tiesiogines išlaidas susijusias su darbo vietos suteikimu bei išlaikymu. Minėtos sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčius prievoliniams santykiams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mokesčiai už kontoros nuomą bei telekomunikacijų paslaugas yra tiesioginės išlaidos, susijusios su atsakovės darbo vietos suteikimu bei išlaikymu. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji negali ginčyti sutarčių ir jų pagrindu pateiktų sąskaitų V. Ž. kontorai, nes nėra šių santykiu šalis, neatleidžia jos nuo prievoles vykdymo pagal sutartį su ieškovu. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad šalims sutartyje nenumačius prievolės įvykdymo sąlygų ir terminų, atsakovė privalėjo vykdyti prievolę ieškovui pareikalavus, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovo neįrodyta kokia tvarka ir terminai buvo numatyti prievolėms įvykdyti advokatų kontoroje. Apeliantė neteisi teigdama, kad realiai ji naudojosi tik 3 m² plotu, neabejojama, kad advokato padėjėja naudojosi visu advokatų kontoros plotu, nes priešingai būtų varžoma jos judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais ir išvada dėl nuomojamo ploto nustatymo ir atmeta apeliacinio skundo argumentus neįžvelgdama teismo siekio dirbtinai padidinti ieškovo patalpų ploto. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neteisingai nustatė faktą, kad nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010m. spalio mėn. V. Ž. už telekomunikacijų paslaugas ieškovas sumokėjo 2413,22 Lt. Priešingai, byloje kiekvienoje sekančioje TEO PVM sąskaitoje-faktūroje laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010 m. spalio mėn. yra nurodytas sumokėjimas už buvusį mėnesį. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas aiškiai detalizavo išlaidų, susijusių su kontoros nuoma ir paslaugų suteikimu, paskaičiavimą, pagrįstai buvo išskirti atitinkami laikotarpiai ir teisėtai padalinta tarp pačios advokatų kontoros darbuotojų. Teisėjų kolegija įvertinusi įrodymų visumą pagrindžiančią nuomos ir suteiktų paslaugų įsiskolinimą atsakovės atžvilgiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 12630,65 Lt skolos, kurios sudaro 9463,27 tiesioginių išlaidų už patalpų nuomą ir 3167,38 Lt už telekomunikacijos paslaugas, įstatymo nepažeidė.

Dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais, garbės ir orumo gynimo, turtinės ir neturtinės žalos

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad advokato padėjėjo praktikos vadovas turi teisę kontroliuoti, koordinuoti ir vertinti advokato padėjėjo veiklą, taip pat duoti jam teisėtus pavedimus ir nurodymus, kuriuos advokato padėjėjas privalo vykdyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir vertino aplinkybes, kad advokato padėjėjas netinkamai vykdo savo veiklą, jo praktikos vadovas, vadovaujantis Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2005-06-30 sprendimo Dėl Advokatų padėjėjų praktikos atlikimo tvarkos nuostatomis turi teisę leisti (5.1.1. p.,), taip pat turi teisę ir atšaukti advokato padėjėjui išduotus leidimus atstovauti kliento interesams teismuose. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad prieš atšaukiant advokato padėjėjo įgaliojimus atstovauti teismuose, buvo būtina kreiptis į Lietuvos advokatūrą. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantė neteisi tapatindama praktikos vadovo ir klientų suteikiamus įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. Ž. veiksmuose, išsiunčiant byloje minimus 2010-10-22 pranešimus teismas dėl atsakovei išduotų įgaliojimų sustabdymo, neįžvelgė neteisėtumo. Byloje apeliantės nenuginčytos nustatytos faktines aplinkybes, jog atsakovė nevykdė praktikos vadovo rašytinio nurodymo dėl ataskaitos pateikimo. Neteisi apeliantė, jog teismas netyrė ir nepasisakė ieškovo išsiųstų pranešimų teismams turinio, nes teismo vertintas netinkamas atsakovės elgesys, pasireiškęs netinkamu praktikos vadovo nurodymų ir pavedimų nevykdymu. Todėl apeliacinio teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pranešimų teismams turinys diskredituoja ir žemina atsakovę darbuotojų ir kolegų akyse, nes pranešimų tekste iš esmės deklaruotas įgalinimų advokatės padėjėjai sustabdymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui nenustačius, kad ieškovo teismams siųstuose pranešimuose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, pagrįstai neliko pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą įpareigoti ieškovą paneigti teismams išsiųstuose pranešimuose nurodomą informaciją bei pateikti paneigimą patvirtinančius duomenis atsakovei.

Teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, kad jos sveikatos sutrikimą lėmė būtent ieškovo išsiųsti pranešimai teismams. Byloje esanti įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad pačios atsakovės veiksmai nepatvirtina kompromiso tarp šalių ieškojimo, priešingai, vėlesni šalių procesiniai ginčai, galėjo turėti įtakos sveikatai, todėl teismui nenustačius aplinkybių ir ieškovo civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo ir dėl neturtinės žalos priteisimo. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos argumentais apeliantės deklaratyvių apeliacinio skundo argumentų plačiau nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Dėl negautų pajamų priteisimo

LR 6.246 str. – 6.249 str. numatytos sąlygos būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala. Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė, kad atsakovės pajamų sumažėjimas buvo nulemtas ieškovo neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į advokato padėjėjos veiklos specifiką bei į pateiktą individualią veiklą vykdančio asmens gautų pajamų vidurkį, todėl pagrįstai sprendė, kad negalima tiksliai įvardinti ateityje gausiančių pajamų. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, išskyrus pačios liudytojos A. U. paaiškinimą, kad už atstovavimą teisme iš A. U. atsakovė turėjo gauti reikalaujamus priteisti 800,00 Lt. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantė nėra pateikusi jokio įrodymo patvirtinančio, kad tokio dydžio pajamos būtų buvusios neišvengiamai gautos ir jos buvo iš anksto suplanuotos, realios, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad apeliante negali jų grįsti prielaidomis ir savo subjektyvia nuomone. Be to, byloje yra duomenų, kad ieškovas 2010-11-29 būdamas praktikos vadovu sutiko, jog atsakovė iki praktikos ieškovo kontoroje pabaigos atstovautų ataskaitoje nurodytų klientų interesus. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą akcentuoja, kad atsakovė byloje neįrodė, kad paskleista informacija pablogino jos profesinę reputaciją, sumenkino pasitikėjimą, įtakojo sutarčių su klientais sumažėjimą, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl LR CK 6.249 str. 1 d. nuostatos pažeidimo nepriteisiant atsakovei 2392,00 Lt negautų pajamų.

Dėl išlaidų už patalpų dalinį remontą priteisimo

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas spręsdamas klausimą dėl išlaidų už patalpų dalinį remontą priteisimo, privalėjo tinkamai šį teisinį santykį kvalifikuoti, taikyti CK 6.242 str. 1 d. nuostatas, bei priteisti 1821,29 Lt už patalpų (duomenys neskelbtini) dalinį remontą, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Bylos duomenimis teismo nustatyta, kad 2007-11-14 tarp ieškovo ir atsakovės pasirašytos sutarties dėl darbo vietos suteikimo nuostatos nenumato išlaidų, kurias advokato padėjėjas patiria dėl darbo vietos pagerinimo, atlyginimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ir atsakovė būtų susitarę dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurioje įsikūrė advokato V. Ž. kontora, pagerinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kiekvienas iš kontoros patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), darbuotojas individualiai sprendė kaip ir kokiomis sąnaudomis tvarkysis kiekvieno išsirinktą kabinetą. Nors apeliantė ir pagrindė išlaidas už atliktą dalinį remontą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nesant byloje rašytinės sutarties su ieškovu dėl darbo vietos pagerinimo išlaidų kompensavimo atlikus dalinį patalpų remontą, apeliantė veikė savo rizika. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl išlaidų už dalinį remontą priteisimo, neprivalėjo taikyti apeliantės nurodomą CK 6.242 str. 1 d. nuostatą.

Dėl baudos ieškovui paskyrimo

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei nepateikus jokių įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, prašymo dėl baudos ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo negali būti tenkinamas. Apeliantės argumentas, kad ieškovas kreipėsi į antstolę po 8 mėnesių nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad tai buvo ieškovo siekis suvaržyti atsakovės teises, vilkinti teismo procesą, gaišinti apeliantės ir teismo laiką, nepagrįstai eikvoti valstybės lėšas, daryti psichologinį spaudimą, nepatvirtinti byloje jokiais įrodymais. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad prašymo pateikimo dieną ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir vadovautis CPK 42 str. 5 d., 95 str., nuostatomis, todėl atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo netenkintas pagrįstai.

Dėl įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų papildomų įrodymų, kurie teismo nėra aptarti.

Apeliantės nurodomos 7 advokato V. Ž. pasirašytos, bet neužpildytos atstovavimo sutartys teismo vertinimu nepatvirtina, kad būtent atsakovei buvo pavedama atstovauti, be to, jos galėjo būti išduotos tik apeliantei pradėjus vykdyti advokatės padėjėjos veiklą, todėl atsakovės nurodoma aplinkybė, kad jos profesine veikla ieškovas niekada neabejojo ir turėjo advokato pasitikėjimą, lieka neįrodyta. Teisėjų kolegija pastebi, kad iš apeliantės pateiktos 2010-08-04 PVM sąskaitos-faktūros VTF Nr. 1001837 nėra galimybės identifikuoti mokėtojo sumokėjusio 445,20 Lt už patalpų nuomą ir telefono paslaugas. Aplinkybė, kad nuo 2001-01-01 telefono linija ir internetas buvo įrengtas atsakovės gyvenamosios vietos adresu, negali paneigti būtinybės atliekant savo tiesiogines advokato padėjėjos pareigas naudotis telefonu ir internetu darbo vietoje advokatų kontoroje. Vertinant apeliantės pateiktus ieškovo pasirašytų raštelių fragmentus akivaizdu, kad nėra aiškus šių raštelių turinys, nepateikti jų originalai, ir tai negali patvirtinti pusės atsakovės turėtų honorarų sumokėjimą ieškovui.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Vienu iš prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones argumentu atsakovė nurodo tai, kad byloje šiuo metu yra dvi įsiteisėjusios nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės turtui, viršijant patenkintų reikalavimų ribas. Todėl nesant byloje duomenų, jog ieškovas kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo paduodant vykdymui Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-12 nutartį, teismas pakartotinai negalėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turtui.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovei nuosavybes teise priklausantį turtą neviršijant 15407,34 Lt sumos. Šioje nutartyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos kreditoriaus V. Ž. reikalavimui užtikrinti. Taigi remiantis CPK 147 str. 6 d. kreditorius V. Ž. per 14 dienų privalėjo kreiptis į antstolį, nes jeigu į antstolį nesikreipiama laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Pažymima ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013-01-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-132-253/2013 paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-25 nutartį, kuria pareiškėjos (skolininkės) R. K. skundas dėl antstolio veiksmų tenkintas ir panaikintas antstolės B. T. 2012-06-06 patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, nutraukta vykdomoji byla Nr. 0005/12/01237. Nurodytoje byloje teismas darė išvadą, kad buvo akivaizdžios kliūtys priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, nes pagal CPK 147 str. 6 d. nuostatas Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-12 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės minimos nutarties pateikimo vykdyti antstolei momentu jau nebegaliojo, kadangi suinteresuotas asmuo V. Ž. minėtą nutartį antstoliui pateikė praėjus beveik 8 mėnesiams po nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo, kai pareiškėjos turto arešto aktas Centrinės hipotekos įstaigos filialo pažymėjimu jau buvo išregistruotas turto arešto aktų registre. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-12 nutarties pagrindu taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu nebegalioja ir yra išregistruotos. Todėl Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu neviršija patenkintų reikalavimų sumos.

Atmestinas atsakovės argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos teismo, kuriam civilinė byla negalėjo būti perduota nagrinėti (CPK 34 str. 1 d.), t.y. pažeidžiant teismingumo taisykles. Teisėjų kolegijos pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos Klaipėdos apygardos teismo 2013-01-15 nutartimi, kuomet atsakovės prašymas perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui registruotas 2013-01-24, todėl ir šis atsakovės argumentas laikytinas nepagrįstu. Dėl tapačių atsakovės argumentų, kurie išdėstyti nagrinėjant apeliacinį skundą, teisėjų kolegija nepasisako.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija atmeta atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Ieškovas advokatas V. Ž. apeliacinėje instancijoje pateiktu prašymu prašo papildomai iš atsakovės R. K. priteisti 265 išlaidų susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, vykdant Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-481-123/2013. Teisėjų kolegija vadovaudamasis CK 88 str. 1 d. 8 p., 93 str. , bei remiantis prie prašymo pateiktu išlaidas patvirtinančiu dokumentu, ieškovo advokato V. Ž. prašymą tenkina iš dalies atsižvelgiant į antstolės pateiktą 262 Lt išlaidų dydį.

Kiti apeliaciniame skundė apeliantės dėstomi argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei nėra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako ir jų neanalizuoja.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį nurodant „priteisti ieškovui advokatui V. Ž.“.

Atmesti atsakovės R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Priteisti ieškovui advokatui V. Ž. iš atsakovės R. K. 262 Lt bylinėjimosi išlaidų susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.