Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-12-05 · Civilinė byla Nr. e2A-697-755/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-08-06Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-12-05Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-05
Bylos Nr.
e2A-697-755/2019
Teisminio proceso Nr.
2-30-3-00314-2019-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Eigirdas Činka
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
S. B.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-697-755/2019

Roma Rimkienė Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00314-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.5; 2.6.1.3.6; 2.6.10.5.1; 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 5 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4171-335/2019 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui S. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo S. B. 704,83 Eur skolos, 1 032,83 Eur palūkanų, 129,16 Eur delspinigių, 186,24 Eur palūkanų delspinigių, 5 proc. procesinių palūkanų, 15 proc. dydžio sutartinių palūkanų pagal sutartį nuo pagrindinės skolos sumos (704,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad 2008 m.balandžio 8 d. pradinė kreditorė AB „Swedbank“ ir atsakovas sudarė sutartį, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė kreditą, o jis įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, AB „Swedbank“ sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo minėtų sumų. 2009 m.gegužės 21 d.ieškovė ir AB „Swedbank“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią 2009 m. lapkričio 26 d. bylų priėmimo–perdavimo aktu atlygintinai perleido ieškovei visas reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu. Ieškovė įstatymų nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą bei pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau jis to nepadarė.

3. Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nors jam ieškinys su priedais įteiktas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 704,83 Eur skolos, 516,42 Eur palūkanų, 63,43 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 1 284,68 Eur sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m.birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (704,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019-06-27) iki visos kredito sumos grąžinimo dienos ir 28,78 Eur žyminio mokesčio. Likusioje dalyje ieškinio netenkino.

5. Nustatė, kad pradinė kreditorė AB „Swedbank“ (ankstesnis pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) 2008 m.balandžio 8 d. su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-036691-GV, pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovui 984,71 Eur (3 400 Lt) dydžio kreditą. Pagal 2009 m. gegužės 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54 tarp AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į skolininkus, iš kurių vienas yra ir atsakovas, pradinė kreditorė perleido ieškovei. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl reikalavimo perleidimo, pažymėjo, kad atsakovas apie reikalavimo teisių perleidimą informuotas 2009 m.gruodžio 2 d. pranešimu, o pagal teisminę praktiką cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka taip pat laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove, teismas pripažino, kad ieškovės reikalavimas priteisti 704,83 Eur skolą yra pagrįstas (CK 6.38, 6.59, 6.200, 6.205, 6.256 str.).

6. Nors ieškovė prašė priteisti 1 032,83 Eur dydžio palūkanas, kurios paskaičiuotos atsakovui praleidus mokėjimo terminą, taikant 15 proc. vartojimo kredito palūkanų normą, teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovo skolą įgijo dar 2009 m.gegužės mėn., o į teismą dėl palūkanų priteisimo kreipėsi tik 2019 m. birželį. Atkreipė dėmesį, kad už laikotarpį nuo 2009 m.lapkričio 26 d.iki 2019 m. gegužės 10 d.ieškovės paskaičiuotos palūkanos gerokai viršija pačią skolos sumą, tokiu būdu yra paneigiami šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo ir teisingumo bei sąžiningumo principai, duomenų, jog dėl atsakovo nesavalaikio atsiskaitymo patyrė didelių nuostolių, ieškovė nepateikė. Atsakovas yra vartotojas, skolos suma didelė. Teismas prašomas priteisti palūkanas vertino kaip aiškiai per dideles ir neprotingas, todėl jas mažino per pusę iki 516,42 Eur.

Šalies argumentai

7. Ieškovei pagal Vartojimo sutarties nuostatas prašant priteisti 129,16 Eur delspinigių ir 186,24 Eur palūkanų delspinigių, teismas vertino, kad sutartyje nustatytas 0,1 proc. delspinigių dydis. Vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, kuriomis nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms, bei pažymėta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų. Kadangi ieškovė įrodymų dėl didesnių nei minimalūs nuostoliai įrodymų nepateikė, sprendė, kad prašomi priteisti delspinigiai ir palūkanų delspinigiai yra nepagrįstai dideli, pažeidžia minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą. Teismas delspinigius sumažino iki 0,05 procento už vieną pradelstą dieną – viso už 180 dienų, priteisė 63,43 Eur dydžio delspinigius (704,83 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). Vadovaujamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 1 284,68 Eur sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2019 m.birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat pripažino, kad atsakovas privalo mokėti kredito sutartyje nustatyto dydžio palūkanas iki visos kredito sumos grąžinimo dienos (CK 6.874 straipsnio 1 dalis, 6.881 straipsnio 2 dalis), iš jo priteisė sutartines 15 procentų palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (704,83 Eur) pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-036691-GV nuo bylos iškėlimo teisme (2019-06-27) iki visos kredito sumos grąžinimo dienos. Iš atsakovo, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB ,,Gelvora“ nesutinka su Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu už akių dalimi, kuria sumažintos palūkanos bei delspinigiai. Prašo tą dalį sprendimo panaikinti ( kuria atmestas prašymas priteisti 516,41 Eur palūkanas, 65,73 Eur delspinigius bei 186,24 Eur palūkanų delspinigius), prašo papildomai iš atsakovo priteisti 516,41 Eur palūkanas, 65,73 Eur delspinigius bei 186,24 Eur palūkanų delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios teisme bei visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

9. Nurodo, kad pradinis kreditorius AB „Swedbank“ su atsakovu Vartojimo kredito sutartimi susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių 15 proc. dydžio metinių palūkanų. Sutartyje numatyta, kad paskola gražinama ir palūkanos mokamos pagal numatytą grafiką nuo paskolos likučio už faktinį naudojimosi paskola laikotarpį, o sutartinės atsakovo prievolės dėl paskolos, palūkanų ir netesybų sumokėjimo galioja iki visiško atsiskaitymo (Sutarties 5.1 p.). Šalys susitarė, kad palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, mokamos pagal patvirtintą grafiką, o skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo (atsakovo) pareiga po sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išlieka. Pagal Reikalavimo perleidimo sutartį pradinis kreditorius (bankas) perleido apeliantei reikalavimo teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininkų tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia įstatymai. Pagal CK 6.101 str. bei Reikalavimo perleidimo sutartį apeliantė įgijo reikalavimo teise ne tik į pagrindine skolą, bet ir papildomą teisę reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus, įgijo visas jam priklausančias reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t.y. įgijo teisę atsakovui pateikti reikalavimą už visą laikotarpį, kuomet jis naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo). Todėl reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas turėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Tarp šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Aplinkybė, kad apeliantė į teismą kreipėsi 2019 metais, negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui. Sutartyje numatytos 15 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų nepateikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Teismas, pats sau prieštaraudamas, sumažino prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, tačiau nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.

10. Nurodo, kad Vartojimo kredito įstatymo nuostatos dėl netesybų dydžio įsigaliojo nuo 2011-04-01, todėl netaikomas 2008 metais sudarytai Sutarčiai. Teigia, kad teismas savo iniciatyva (nesant atsakovo prašymo) taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kuris numato, jog ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas ir šiuo pagrindu sumažino priteisiamų delspinigių sumą, tuo pažeidė CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą teisinį reguliavimą. Sutartyje numatyti 0,1 proc. dydžio delspinigiai, kurie mokami už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas, todėl atsakovui pagrįstai paskaičiuoti palūkanų delspinigiai.

11. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

13. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybės ir išsamiai jų nebekartoja, tad pasisako dėl pagrindinių skundo argumentų ir motyvų.

14. Apeliantė nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas sumažino ieškovės prašomus priteisti palūkanas bei delspinigius. Apeliantė įrodinėja, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, o aplinkybė, kad ji į teismą kreipėsi 2019 metais, negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui. Mano, kad sutartyje numatytos 15 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams ir teismas neturėjo pagrindo jų mažinti.

15. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamoje byloje pradinis kreditorius AB „Swedbank“ su atsakovu Vartojimo kredito sutartimi susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių 15 proc. dydžio metinių palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, mokamos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018 nurodė, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

17. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Taigi šalys, nustatydamos sutarties sąlygas, yra laisvos tiek, kiek nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog įstatyme esant aiškiai reglamentuotam kompensuojamųjų palūkanų dydžiui, taip pat esant numatytai galimybei šalims susitarti dėl kitokio, nei numato įstatymai, šių palūkanų dydžio, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino šalių laisva valia sulygtų, ieškovei priteistinų kompensuojamųjų palūkanų dydį.

18. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas gali būti mažinamas atsižvelgiant vien į tai, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu tik 2019 metais, nors reikalavimo teisę į atsakovo skolą įgijo dar 2009 m. Byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė AB „Swedbank“ (ankstesnis pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) 2008 m. balandžio 8 d. su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-036691-GV, pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovui 984,71 Eur (3 400 Lt) dydžio kreditą. Pagal 2009 m.gegužės 21 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54 tarp AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į skolininkus, iš kurių vienas yra ir atsakovas, pradinė kreditorė perleido ieškovei. Pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį, reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Taigi, vadovaujantis CK 6.101 straipsniu bei Reikalavimo perleidimo sutartimi, apeliantė įgijo reikalavimo teisę ne tik į pagrindinę skolą, bet ir papildomą teisę reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus įgijo visas jam priklausančias reikalavimo teises į atsakovą tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t.y. įgijo teisę pateikti atsakovui reikalavimą už visą laikotarpį, kuomet atsakovas naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo).

19. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė kompensuojamųjų palūkanų teisino reguliavimo ypatumus mokėjimo palūkanų skaičiavimui, todėl jas nepagrįstai sumažino. Pelno palūkanos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 15 proc. palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog yra pagrindas tenkinti apeliantės prašymą dėl visų pelno palūkanų priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra neprotingai dideli, delspinigius, skaičiuotinus už 180 dienas, sumažino iki 0,05 proc. dydžio ir vietoje prašytų 129,16 Eur delspinigių, 186,24 Eur palūkanų delspinigių priteisė tik 63,43 Eur delspinigių. Su tokiu delspinigių sumažinimu nesutinka apeliantė.

21. Pažymėtina, kad CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, išaiškino, kad paskolų teisiniuose santykiuose netesybos neturi būti pernelyg didelės, o sutarties dalyviai tarpusavio santykius privalo grįsti protingumu, sąžiningumu ir teisingumu, o šaliai prašant priteisti netesybas, teismui pavesta kontroliuoti šalių elgesį ir tikrinti netesybų dydį, kad viena šalis nepagrįstai nepraturtėtų kitos šalies sąskaita (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Netesybų mažinimo pagrindai įtvirtinti CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas suteiktus įgalinimus mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-303/2012; 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-170/2013).

22. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl delspinigių dydžio kaip orientaciniu kriterijumi vadovavosi Vartojimo kredito įstatyme numatytu maksimaliu 0,05 proc. delspinigių dydžiu bei nurodė, kad pagal šio įstatymo nuostatas netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad Vartojimo kredito įstatymo nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-500/2014). Tačiau tai nereiškia, kad sutartinės netesybos visais atvejais turi būti sumažintos 0,05 proc. tarifu, nes sudarant sutartį Vartojimo kredito įstatymas negaliojo.

23. Kasacinio teismo pažymėta, kad netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-409/2010).

24. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiama į tai, kad šalys sutartyje susitarė dėl 0,1 proc. delspinigių dydžio, ieškovė prašė priteisti 129,16 Eur delspinigių, 186,24 Eur palūkanų delspinigių, apskaičiuodama šias sumas ieškovė vertino, kokios jos buvo paskutiniu 180 dienų laikotarpiu, taip pat pridėjo paskaičiuotas sumas, kurios nurodytos reikalavimų perleidimo sutartyje. Įvertintina, kad skola negrąžinta 9 metus, per kuriuos kreditorius negalėjo naudotis paskolintomis lėšomis, atsakovas neginčija sutarties sąlygų, todėl prašomų priteisti delspinigių sumažinimas iki 0,05 procentų, paneigtų šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei nekompensuotų ieškovės minimalių nuostolių atsiradusių dėl netinkamo sutarties vykdymo.

25. Esant nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, padidinant priteistų delspinigių dydį iki 0,1 procento už 180 dienų laikotarpį, kas sudaro 126,87 Eur dydžio delspinigius (704,83 Eur x 0,1 proc. x 180 d.). Toks delspinigių dydis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

26. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų, delspinigių priteisimo, atitinkamai keistina sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, patikslintina bendra suma, nuo kurios skaičiuotinos procesinės palūkanos, nurodoma, kieno naudai priteisiamos nurodytos sumos. Pripažinus, kad ieškinys tenkinamas iš dalies (91 proc.), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma nuo 28,78 Eur didintina iki 41,86 Eur.

27. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies (75 proc.), ieškovei iš atsakovo priteisiama 12,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo už akių dalis dėl palūkanų, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti padidinant priteistų palūkanų, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų dydį ir rezoliucinės dalies antrą dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 704,83 Eur (septynis šimtus keturis eurus 83 ct) skolos, 1 032,83 Eur (tūkstantį trisdešimt du eurus 83 ct) palūkanų, 126,87 Eur (šimtą dvidešimt šešis eurus 87 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 1864,53 Eur sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (704,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. birželio 27 d.) iki visos kredito sumos grąžinimo dienos ir 41,86 Eur (dvidešimt aštuonis eurus 78 ct) žyminio mokesčio - UAB „Gelvora“, įm.k. 125164834“ naudai“.

Likusioje dalyje Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą už akių palikti nepakeistu.

Priteisti iš S. B. 12,75 Eur žyminį mokestį ieškovės UAB „Gelvora“ naudai.

Teisėjas Eigirdas Činka