- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- e2A-973-661/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas (pran.), Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- B. Č., L. Č.
- Atsakovas
- V. O.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) B. Č. ir L. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. Č. (B. Č.) ir L. Č. ieškinį atsakovei V. O. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovai B. Č. ir L. Č. prašė nustatyti 0,0672 ha (672 kv. m) ploto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas), naudojimosi tvarką pagal ieškovų parengtą ir pateiktą teismui Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą.
3. Atsakovė V. O. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovų tikslas yra nustatyti sau asmeniniam naudojimui vienintelę eksploataciniu požiūriu vertingą sklypo horizontalią pietinę dalį, jų pateiktame plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodė, jog padalijamos Žemės sklypo dalys yra aiškiai nelygiavertės, kad Žemės sklypo dalyje, kurią ieškovai prašo priskirti jų asmeniniam naudojimui, atsakovė sodina ir prižiūri augalus, nuolat šienauja žolę, į tą sklypo dalį yra nukreipti atsakovės buto pagrindiniai langai. Atsakovė niekada neprieštaravo, kad šia sklypo dalimi naudotųsi ir ieškovai, tačiau pabrėžė, kad ieškovai nėra prisidėję prie nurodytos Žemės sklypo dalies priežiūros. Atsakovų siūloma Žemės sklypo naudojimosi tvarka neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų, pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus. Atsakovės vertinimu, dėl ginčo sklypo specifinės formos, jo reljefo ir aplinkos faktorių, sklypo padalijimas, nustatant naudojimosi tvarką, kuri nepažeistų nei vienos iš šalių interesų, tikėtina, nėra įmanomas apskritai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Tesimas nustatė, kad ieškovų siūlomoje naudojimosi Žemės sklypu tvarkoje bendram naudojimui yra paliekama 100 kv. m teritorija, tuo tarpu Gyvenamuoju namu užstatyta teritorija užima 99 kv. m. Teismas įvertinęs į bylą pateiktą pirmo aukšto Gyvenamojo namo planą, konstatavo esant tikėtina, kad papildomą 1 kv. m plotą sudaro teritorija, priskirta bendram naudojimui ties taškais 19, 16, 17. Taigi, ieškovų siūlomoje naudojimosi Žemės sklypu tvarkoje nėra numatyta galimybė apeiti aplink Gyvenamąjį namą. To iš esmės bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovai neneigė, tačiau nurodė, kad nustatant naudojimosi Žemės sklypu tvarką, nėra būtinybės palikti tam tikrą teritoriją bendram naudojimui tikslu apeiti Gyvenamąjį namą. Teismas su šia ieškovų pozicija nesutiko.
5. Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymas numato, jog statinį naudojant ir prižiūrint, be Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, būtina vadovautis ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, tame tarpe reglamentuojančiais ir statinio priežiūrą. Gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų techninės priežiūros reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“. Pagal šį statybos techninį reglamentą dviejų butų gyvenamųjų namų ir jų priklausinių techninę priežiūrą gali atlikti patys naudotojai. Nesant galimybės apeiti Gyvenamąjį namą, šių uždavinių įgyvendinimas ne tik pasunkės, bet ir gali sukelti naujus konfliktus tarp ieškovų ir atsakovės.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės ir apie tai, kad šioje Žemės sklypo dalyje, kurią ieškovai siūlo tam tikromis dalimis priskirti išimtinai ieškovų ar atsakovės naudojimui, yra patiesti požeminiai inžineriniai tinklai, liudija galinčius kilti konfliktus tarp šalių, esant nustatytai ieškovų prašomai naudojimosi Žemės sklypu tvarkai, prireikus jais pasinaudoti. Kita vertus, siūloma nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarka toje dalyje, kurioje ir pats įvažiavimas į Žemės sklypą yra padalinamas į dvi dalis nėra racionalus. Nors nėra paneigta, kad Žemės sklypo teritoriją ties įvažiavimu į ją padalinus į dvi dalis nebus užkirsta galimybė lengvuoju automobiliu patekti tiek į ieškovams, tiek į atsakovei priskirtas asmeniniam naudojimui skirtas Žemės sklypo dalis, nei iš ieškinio, nei iš pateiktų įrodymų neįmanoma nustatyti kokiu būdu ieškovai ketina užtikrinti galimybę tik kiekvienai iš šalių asmeniškai naudoti asmeniniam naudojimui priskirto Žemės sklypo teritorijos ties įvažiavimu į jį dalį (statyti tvorą, kitus laikinus statinius ar kita). Jeigu tam ieškovai jokių priemonių imtis neketina, įvažiavimo į Žemės sklypą padalinimas į dvi dalis ir priskyrimas asmeniniam naudojimui, pripažintinas beprasmiu ir neracionaliu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Apeliantai B. Č. ir L. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Apeliantai nurodė šiuos argumentus:
Atsiliepimas
7.1. Atsakovė nepateikė jokio kito žemės sklypo naudojimosi tvarkos plano (projekto), teigė, kad iš esmės jai tiktų Ieškovų pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos Planas, su sąlyga, jei būtų sukeistos abiejų bendraturčių naudojimosi žemės sklypu dalys, t. y. Atsakovei būtų priskirta ta dalis, kurios prašo ieškiniu, kad būtų priskirta naudotis Ieškovams.
Šalies argumentai
7.2. Apeliantai mano, kad šalių rungimosi ir dispozityviškumo principas pirmos instancijos teismo buvo suabsoliutintas, kadangi teismas, nagrinėdamas bylą, ir konstatavęs, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka tarp bendraturčių gali būti nustatyta, bei nustatęs, kad galimai Ieškovų siūloma/prašoma nustatyti žemės sklypu tvarka turi tam tikrų trūkumų, privalėjo priminti šalims teisę patikslinti ir sukonkretinti reikalavimus (CPK 228 str., 230 str.) byloje bylos nagrinėjimo parengiamojoje stadijoje, kad šalių ginčas būtų išspręstas iš esmės ir galutinai.
7.3. Apeliantai teigia, kad pirmos instancijos teismas, galėjo priimti sprendimą atmesti ieškinį, tik tokiu atveju, jei būtų tinkamai įvykdęs teisminės valdžios funkcijas, t. y. priminęs šalims teisę tikslinti ieškinį, matydamas, kad Ieškovų pateikiamas Planas turi tam tikrų neesminių trūkumų, ir Ieškovams nepasinaudojus šia savo teise, konstatuoti, kad Ieškovų prašoma nustatyti žemės sklypu naudojimosi tvarka yra netinkama. Šiuo atveju, teismas nevykdė šios savo pareigos, Ieškovams teismo sprendimo motyvai yra siurpriziniai, tam tikri teismo nurodyti Plano trūkumai galėjo būti pašalinami bylos parengiamojoje stadijoje, be to teismas padarė akivaizdžių fakto klaidų, todėl skundžiamas sprendimas dėl jame nurodytų motyvų yra nepagrįstas ir negali būti paliktas galioti.
7.4. Teismo motyvai dėl įvažiavimo padalijimo yra ne pagrįsti. Kliūčių padalinti pravažiavimą nėra, ieškovai prašė jį padalinti dėl to, kad vienas savininkas įvažiavęs, neužstatytų automobilio ir tokiu būdu netrukdytų įvažiuoti ir/ar pravažiuoti kitam savininkui, skirtingi savininkai neužstatytų kito savininko automobilio. Kiekvienas iš bendrasavininkų galėtų užstatyti iš priekio ir/ar už galo tik savo automobilius, todėl yra visiškai logiškas, racionalus ir pagrįstas noras, kad įvažiavimas būtų padalintas į dvi dalis, ir kad abu savininkai įvažiuotų į sklypą savo nustatytu įvažiavimu.
Atsiliepimas
8. Atsakovė V. O. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašė jį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo
10. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Jeigu dėl to nesutariama, tai kilęs ginčas išsprendžiamas teismo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Vienas iš šių teisių įgyvendinimo būdų yra žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Ji nustatoma daikto bendraturčių tarpusavio susitarimu arba teismo tvarka. Naudojimosi tvarka patvirtinama, kai joje apibrėžiama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, t. y. nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, bendraturčiui paskiriama naudotis nekilnojamojo daikto konkreti dalis. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju tai turi būti tiksliai nustatyta sklypo dalis. Ji nustatoma aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendraturčiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą. Ji turi būti nubrėžta tokiu būdu, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą.
11. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis; Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Tada naudojimosi tvarka tampa privaloma ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Taip užtikrinamas bendrosios nuosavybės valdymo stabilumas, t. y. tai, kad, pasikeitus nuosavybės subjektui, nebūtų keičiamas bendrosios nuosavybės panaudojimas, nesant pasikeitimų bendrame daikte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2007).
12. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad žemės sklypas, kaip nekilnojamasis daiktas, yra ypatingas tuo, jog vienintelis būdas identifikuoti tokį turtą jo perleidimo metu yra žemės sklypo planas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 13 dalį žemės sklypo planas – tai pagal matavimus vietovėje Kadastro nuostatų nustatyta tvarka parengtas brėžinys, kuriame pažymimos žemės sklypo ribos ir kadastro duomenys. Nekilnojamojo turto objekto – žemės sklypo – planas yra žemės sandorio sudėtinė dalis, o registruojamas gali būti tik žemės sandoris su planu, kuriame nurodytos žemės sklypo ribos, pavyzdžiui, naudoti kiekvienam bendraturčiui skiriamos sklypo dalies ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žemės sklypo planas gali būti vertinamas kaip bendraturčių tam tikra valios išraiška susitarimu nustatyti naudojimosi sklypu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010).
13. Nagrinėjamu atveju apeliantų (ieškovų) byloje pateikta UAB „Žemės plėtra“ 2018 m. rugsėjo 10 d. parengta naudojimosi Žemės sklypu nustatymo schema (e. b. l. 7) yra ir šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes būtent pagal ją ieškovai prašo nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarką. Pagal ją ieškovams ir atsakovei bendram naudojimui yra paliekama 100 kv. m teritorija, apribota taškais 16, 17, 26, 25, 24, 23, 22, 21, 20, 19, 18, 13, ieškovų naudojimui paliekama 257 kv. m teritorija, apribota taškais 15, 16, 18, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, atsakovės naudojimui 315 kv. m teritorija, apribota taškais 1, 2, 3, 4, 5, 25, 26, 17, 16, 15, 1.
14. Iš šalių paaiškinimų, į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad šiuo metu patekimas į Gyvenamąjį namą faktiškai yra įmanomas tik per vieną įėjimą per patalpą 1-1 (e. b. l. 38). Ieškovai teigia, kad jų siūloma naudojimosi Žemės sklypu tvarka užtikrina tiek ieškovų, tiek atsakovės patekimą į Gyvenamąjį namą: ieškovai iki įėjimo į Gyvenamąjį namą gali patekti per jiems priskirtą naudoti Žemės sklypo dalį taškuose 14, 15, 19, 20, atsakovė iki įėjimo į Gyvenamąjį namą gali patekti per jai priskirtą naudoti Žemės sklypo dalį taškuose 1, 15 ir bendram naudojimui paliktą naudoti Žemės sklypo dalį taškuose 16, 17. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, sutinka, kad naudojimosi Žemės sklypu nustatymo schemoje bendram naudojimui palikta teritorija, apimanti taip pat teritoriją ties taškais 19, 18, 16, 17, užtikrina atsakovės priėjimą prie įėjimo į Gyvenamąjį namą, tačiau jį užtikrina tik formaliai. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų – Gyvenamojo namo pirmo aukšto kadastrinių matavimų, atliktų 2013 m. lapkričio 18 d. (e. b. l. 38), nustatyta, kad tam, jog patekti į patalpą Gyvenamajame name, plane pažymėtą indeksu 1-1, būtina pakilti laiptais (3 pakopos), kurie yra ties taškais 20, 19, 18. Taigi, galimybė patekti laiptais yra tik iš teritorijos, naudojimosi Žemės sklypu nustatymo schemoje priskirtos ieškovams. Užlipti ant šių laiptų iš paliktos bendro naudojimo teritorijos, lygiagrečiai taškams 16, 17, galimybės nėra, nes šioje dalyje laiptų nėra. Tai teismo posėdžio metu pripažino ir ieškovai, nurodydami, kad atsakovė galės bendro naudojimo teritorijoje tokius laiptus įsirengti. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovų siūlomoje naudojimosi Žemės sklypu tvarkoje bendram naudojimui yra paliekama 100 kv. m teritorija, tuo tarpu Gyvenamuoju namu užstatyta teritorija užima 99 kv. m. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsižvelgiant į pateiktą pirmo aukšto Gyvenamojo namo planą, tikėtina, kad papildomą 1 kv. m plotą sudaro teritorija, priskirta bendram naudojimui ties taškais 19, 16, 17. Taigi, sutiktina su atsakove, kad ieškovų siūlomoje naudojimosi Žemės sklypu tvarkoje nėra numatyta galimybė apeiti aplink Gyvenamąjį namą. To iš esmės bylos nagrinėjimo metu ieškovai taip pat neneigė, tačiau nurodė, kad nustatant naudojimosi Žemės sklypu tvarką nėra būtinybės palikti tam tikrą teritoriją bendram naudojimui tikslu apeiti Gyvenamąjį namą.
Žemesnės instancijos teismas
15. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-248/2018 35 punktą). Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).
16. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog ieškovų siūloma nustatyta naudojimosi Žemės sklypu tvarka ne tik akivaizdžiai riboja atsakovės galimybę naudotis Gyvenamuoju namu šiuo metu, bet ir numato atsakovės pareigą, kuri negali būti pripažįstama lygiaverčiu ieškovų pageidavimui tik jiems naudotis esančiais laiptais, pačiai imtis priemonių šiems ribojimams, būtina įvertinti ir tai, kad Žemės sklypo dalis, apribota taškais 19, 16, 17, yra paliekama bendram, o ne atsakovės asmeniniam naudojimui, todėl bet kokie atsakovės veiksmai, įskaitant ir naujų laiptų į Gyvenamąjį namą įrengimą, turės būti derinami su ieškovais, o tai gali sukelti naujus konfliktus tarp šalių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog siūloma nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarka toje dalyje, kurioje ir pats įvažiavimas į Žemės sklypą yra padalinamas į dvi dalis, yra neracionalus. Iš pateiktų rašytinių įrodymų neįmanoma nustatyti, kokiu būdu apeliantai (ieškovai) ketina užtikrinti galimybę tik kiekvienai iš šalių naudoti asmeniniam naudojimui priskirto Žemės sklypo teritorijos ties įvažiavimu į jį dalį.
17. Jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskreciją netenkinti tokių bendraturčių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarką. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; šioje byloje priimta 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015).
Dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo
18. Apeliantai teigia, kad pirmos instancijos teismas, galėjo priimti sprendimą atmesti ieškinį, tik tokiu atveju, jei būtų tinkamai įvykdęs teisminės valdžios funkcijas, t. y. priminęs šalims teisę tikslinti ieškinį, matydamas, kad ieškovų pateikiamas Planas turi tam tikrų neesminių trūkumų. Apeliantai taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti trūkumai dėl atsakovės galimybės užlipti laiptais užtikrinimo ir dėl nenumatytos galimybės apeiti aplink Gyvenamąjį namą abiem bendrasavininkams, yra formalaus pobūdžio ir galėjo būti pašalinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kolegija nesutinka su šiais apeliantų teiginiais.
19. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
20. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 32 punktas; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas). Taigi, keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. Bet kokiu atveju tai turi būti padaryta pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014).
22. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).
23. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra ne bet koks proceso teisės normų pažeidimas, o tik toks, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai, pagal apeliantų suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką. Teismas išnagrinėjęs apeliantų ieškinį priėmė sprendimą, jog pateiktas žemės sklypo naudojimosi planas yra neracionalus ir pažeidžia atsakovės teises.
Dėl bylos baigties
25. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
26. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
27. Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, jį pateikusių apeliantų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
28. Bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tokiu atveju apeliantams tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju tokį prašymą pateikusios atsakovės V. O. patirtas dėl prasidėjusio apeliacinio proceso išlaidas.
29. Atsakovės V. O. prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio (970,30 Eur x 1,3). Atsakovės prašomos atlyginti 500 Eur atstovavimo išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios ginčą šalies, t. y. apeliantų (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei V. O. ( a/k (duomenys neskelbtini) iš apeliantų B. Č. (a/k (duomenys neskelbtini) ir L. Č. (a/k (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penki šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.