Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. L. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. patikslintą ieškinį atsakovei D. L. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

2. Atsakovė D. L. pareiškė priešieškinį ieškovui, prašydama: 1) atidalyti atsakovei priklausančias 2/3 dalis žemės sklypo, 2/3 dalis gyvenamojo namo, 2/3 dalis viralinės, 2/3 dalis kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kurių rinkos vertė 84 000 Eur, iš bendrosios dalinės nuosavybės ir minėtą turtą ieškovui priteisti natūra, o atsakovei priteisti 56 133 Eur piniginę kompensaciją iš ieškovo už jam atitekusią atsakovės turto dalį; 2) atidalyti atsakovei priklausančią 1/2 dalį traktoriaus MTZ-80UK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį padargų – purkštuvo, plūgo, kultivatoriaus ir sėjamosios, bendros 6 000 Eur rinkos vertės, iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovei priteisti natūra traktorių MTZ-80UK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 3 000 Eur, o ieškovui V. J. natūra priteisti padargus – purkštuvą, plūgą, kultivatorių ir sėjamąją už 3 000 Eur; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

12. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi atskirojo skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

13. Šiuo atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria, atsakovei per teismo nutartyje nustatytą terminą nepašalinus teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartyje nurodytų priešieškinio trūkumų, nutarta atsakovės priešieškinį ieškovui dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

14. Byloje keliamas klausimas dėl priešieškinio reikalavimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančio turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės vertinimo kaip (ne)turtinio reikalavimo ir, atitinkamai, dėl už tokį reikalavimą mokėtino žyminio mokesčio dydžio.

15. Pastebėtina, kad Utenos apylinkės teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi konstatuodamas priešieškinio trūkumus, nustatė atsakovei terminą šiems trūkumams šalinti, tarp jų – sumokėti trūkstamą žyminį mokestį. Teismas šios nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutartis neskundžiama. Tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad teismų nutartys, kuriomis nustatomi procesinio dokumento trūkumai, remiantis CPK 115 straipsnio 5 dalimi, negali būti skundžiamos atskiruoju skundu, išskyrus tas nutartis, kurios yra susijusios su žyminio mokesčio mokėjimu. Teismų nutartys, kurios susijusios su žyminiu mokesčiu, gali būti apeliacijos objektu, todėl asmenys, dėl kurių šios nutartys yra priimtos, gali paduoti atskiruosius skundus. Tokį aiškinimą lėmė CPK 100 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas specialus teisinis reglamentavimas, kad dėl teismo nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, asmenys, dėl kurių šios teismo yra priimtos, gali paduoti atskirąjį skundą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-510-516/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-973-464/2023). Atitinkamai, teismo nutarties dalis dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, atsakovei su ja nesutinkant, galėjo / turėjo būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutartis neskundžiama, siekiant užtikrinti atsakovės teisę į teisminę gynybą, nagrinėtinas atskirasis skundas dėl nutarties, kuria priešieškinis laikytas nepaduotu neištaisius trūkumų, susijusių su žyminio mokesčio mokėjimu.

16. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu ieškovui dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančio turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kuriuo prašė: 1) atidalyti atsakovei priklausančias 2/3 nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 84 000 Eur, dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės ir minėtą turtą ieškovui priteisti natūra, o atsakovei priteisti 56 133 Eur piniginę kompensaciją iš ieškovo už jam atitekusią atsakovės turto dalį; 2) atidalyti atsakovei priklausančią 1/2 dalį traktoriaus MTZ-80UK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį padargų – purkštuvo, plūgo, kultivatoriaus ir sėjamosios, bendros 6 000 Eur rinkos vertės, iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovei priteisti natūra traktorių už 3 000 Eur, o ieškovui natūra priteisti padargus – purkštuvą, plūgą, kultivatorių ir sėjamąją už 3 000 Eur.

17. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2025 m. vasario 4 d. nutartimi nustatė atsakovei terminą priešieškinio trūkumams pašalinti, tarp jų – apmokėti žyminiu mokesčiu pirmąjį reikalavimą dėl turto atidalijimo išmokant atsakovei kompensaciją pinigais ir sumokėti 1 067 Eur dydžio žyminį mokestį. Teismas, spręsdamas dėl už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydžio, argumentavo, kad atsakovė netinkamai nustatė bei apskaičiavo mokėtino žyminio mokesčio dydį, nes, teismo teigimu, tais atvejais, kai byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra prašoma atidalinti nuosavybę, ją priteisiant natūra ieškovui, o už atidalintą nuosavybės dalį priteisti piniginę kompensaciją, yra reiškiamas reikalavimas dėl turto, kuris turi būti įkainojamas bei apmokestinamas proporciniu žyminiu mokesčiu, apskaičiuojamu vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Dėl to, teismo teigimu, atsakovė turi sumokėti žyminį mokestį, apskaičiuotą tokiu būtu: už pirmąjį reikalavimą sumokėti žyminį mokestį, apskaičiuotą pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įvertinant žyminio mokesčio indeksavimą (CPK 82 straipsnis), o už antrąjį – sumokėti žyminį mokestį vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Teismas nurodė, kad atsakovė 111 Eur žyminiu mokesčiu apmokėjo antrąjį priešieškinio reikalavimą dėl turto atidalijimo natūra, tačiau nesumokėjo žyminio mokesčio už pirmąjį reikalavimą dėl turto atidalijimo išmokant atsakovei kompensaciją, už kurį mokėtinas 1 067 Eur dydžio žyminis mokestis. Atsakovė per teismo nustatytą terminą nepašalino minėtoje nutartyje nurodytų trūkumų, todėl Utenos apylinkės teismas 2025 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovės priešieškinį dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

18. Apeliantė atskiruoju skundu nesutinka su nurodytomis teismo išvadomis ir argumentuoja, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nes atsakovės priešieškiniu pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės laikytinas neturtiniu ir apmokestinamas vadovaujantis CPK 80 straipsnio l dalies 6 punktu; kai ieškinio reikalavimu prašoma priteisti kompensaciją už atidalijamą turto dalį, tai pripažintina vienu iš atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų pasirinkimu, tačiau tai nekeičia žyminio mokesčio už tokio ginčo išsprendimą apskaičiavimo tvarkos.

19. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės pozicijai, kad reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepriklausomai nuo pasirinkto atidalijimo būdo (natūra ar išmokant kompensaciją pinigais), laikytinas neturtiniu. Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškinio pirmu reikalavimu prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškovu, jai priteisiant piniginę kompensaciją, t. y. prašoma atidalyti atsakovės turto dalį iš bendrosios dalinės su ieškovu nuosavybės, ieškovui priteisiant visą turtą natūra, o atsakovei – už jos netenkamą 2/3 turto dalį priteisiant iš ieškovo 56 133 Eur piniginę kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį atsakovės reikalavimą įvertino kaip turtinį ir tokiu vertinimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu.

20. Proceso įstatyme žyminis mokestis diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, koks mokestis – proporcinis ar paprastasis – yra taikomas. Tai reiškia, kad CPK įtvirtinta mišrioji žyminio mokesčio sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Koks – proporcinis ar paprastasis – žyminis mokestis taikytinas, konkrečiu atveju priklauso nuo ginčo pobūdžio, t. y. ar ginčas yra turtinio, ar neturtinio pobūdžio.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008). Ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi, ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. ji gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019).

22. Skirtingai nei proporcinis, paprastasis žyminis mokestis proceso įstatyme išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks žyminis mokestis taikomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio reikalavimai, taip pat reikalavimai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš viso neįmanoma. Taigi, neturtiniais ginčais paprastai yra pripažįstami ginčai ne dėl turto, t. y. neturtiniais ieškiniais pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto priteisimo ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009).

23. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės tokiu atveju reiškia bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimą. Tuo atveju, kai nustatoma, kad natūra atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, tai teismas pagal šalies ieškinį gali spręsti dėl atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kai ieškinio reikalavimu prašoma priteisti kompensaciją, tai pripažintina vienu iš atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų pasirinkimu, tačiau tai nekeičia žyminio mokesčio už tokio ginčo išsprendimą apskaičiavimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020). Reikalavimas dėl atidalijimo iš bendro turto yra reikalavimas, kuriuo įgyvendinama jau turima nuosavybės teisė į dalį bendrosios nuosavybės teise valdomo turto (turimą nuosavybę bendrojoje dalinėje nuosavybėje), pakeičiant bendrąją dalinę nuosavybę į asmeninę. Reikalavimu dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neprašoma daugiau nei priklauso bendraturčiui, t. y. šiuo reikalavimu siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę į asmeninę nuosavybę. Kadangi šiuo atveju neprašoma ko nors priteisti, nereikalaujama kokios nors papildomos turtinės naudos, įkainuoti tokio teisinio veiksmo CPK 85 straipsnio prasme negalima, todėl toks šalių ginčas, nors tam tikra prasme ir susijęs su turtu, pripažintinas neturtiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010).

24. Atsakovė nagrinėjamu atveju priešieškinio reikalavimu dėl nekilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės su ieškovu nuosavybės, ieškovui priteisiant visą nekilnojamąjį turtą, o atsakovei iš ieškovo – kompensaciją už jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, siekia įgyvendinti vieną iš bendraturčio nuosavybės teisių į bendrosios nuosavybės dalį. Atsakovė prašo pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės teisinį santykį ir nustatyti, kad vietoj nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ji gautų to turto (jai priklausančios turto dalies) vertę pinigais, t. y. atsakovė neprašo didesnės vertės turto, negu ji turėjo iki priešieškinio reikalavimo pateikimo. Kompensacijos pinigais dydis nustatomas pagal atidalijamos turto dalies vertę (kas bus nustatyta bylos nagrinėjimo metu), todėl, net ir tenkinus aptariamą atsakovės priešieškinio reikalavimą, atsakovė vietoje turimos ir prašomos atidalyti nekilnojamojo turto dalies gautų tos pačios vertės pinigines lėšas. Taigi, nei atsakovės, nei ieškovo turtinė padėtis nepasikeistų, keistųsi tik nuosavybės rūšis (iš bendrosios dalinės nuosavybės ši taptų asmenine nuosavybe) ir nuosavybės teisės objektas.

25. Atsižvelgiant į paminėtą, šiuo atveju atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant jai kompensaciją, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, laikytinas neturtiniu, todėl apmokestinamas vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 7 dalimi, įvertinus žyminio mokesčio indeksavimą (CPK 82 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

26. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje priešieškinio reikalavimą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei priklausančią nekilnojamojo turto dalį, priteisiant ją ieškovui, o atsakovei – kompensaciją už atidalytą turtą pinigais, kvalifikavo kaip turtinį, tuo nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio dydį, todėl nepagrįstai už priešieškinio ginčo reikalavimą įpareigojo atsakovę sumokėti 1 067 Eur trūkstamą žyminį mokestį. Dėl šios priežasties atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio / priešieškinio priėmimas galimas tik pirmosios instancijos teisme (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010), panaikinus skundžiamą nutartį priešieškinio priėmimo klausimas grąžinamas svarstyti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

28. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-86-913/2025, panaikinti ir atsakovės D. L. priešieškinio ieškovui V. J. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.