Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-12 · Administracinė byla Nr. I-2645-281/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-12
Bylos Nr.
I-2645-281/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00617-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos
Pareiškėjas
P. S.
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2645-281/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00617-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas P. S. 2017-02-21 teismui paštu padavė skundą, kurį papildė 2017-04-07, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. I, b. l. 1–11, t. II, b. l. 76–77).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš konvojavimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad pareiškėjas periodiškai konvojuotas į įvairias institucijas, laikotarpiu nuo 2013-07-15 iki 2017-01-06. Nurodė, kad konvojavimo automobiliai netvarkingi, juose pilna šiukšlių, nėra įrengta ventiliacijos, trūksta dienos šviesos, automobiliuose vasarą karšta, o žiemą šalta. Konvojaus pareigūnai į pareiškėjo nusiskundimus nereagavo, skundų neužfiksavo. Konvojaus metu pareigūnai viešai demonstravo šaunamuosius ginklus, mojavo guminėmis lazdomis. Konvojaus metu pareiškėjui teko šlapintis į plastikinius indus, nes pasinaudoti tualetu nebuvo galimybės. Konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų bei rankenų, kuriomis galima prisilaikyti. Konvojavimo metu be pagrindo naudotos specialiosios priemonės – antrankiai. Dėl šių sąlygų pareiškėjas patyrė pažeminimą, stresą ir baimę, kentėjo skausmus, todėl mano, kad yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 17–23).

Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2014-02-20 prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad turimais duomenimis VST pareigūnai pareiškėją skundžiamu laikotarpiu nuo 2013-07-15 iki 2017-02-20 konvojavo 35 kartus. Konvojavimas buvo vykdomas specialiaisiais automobiliais, kuriuose kameros įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad konvojaus automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti. Reikalavimas prisisegti saugos diržu taikomas tik tada, kai automobiliuose tokie saugos diržai yra įrengti. Kai kuriuose specialiosiose konvojavimo transporto priemonėse saugos diržai yra įrengti. Konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose. Konvojavimui skirtos priemonės yra švarios. Ginklai buvo naudojami, nes konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis. Konvojaus pareigūnai turi teisę naudoti antrankius Konvojavimo taisyklių 223 p. nustatytais atvejais, tačiau nėra duomenų apie antrankių naudojimą pareiškėjo atžvilgiu. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl jo teisių pažeidimo. Dėl šių priežasčių manytina, kad jokių neteisėtų atsakovės veiksmų nenustatyta ir žala nepriteistina.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už konvojavimo sąlygas įvairiais laikotarpiais nuo 2013-07-15 iki 2017-01-02, sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013-07-15 iki 2017-01-06. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017-02-21 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės konvojuojant yra pažeidžiamos tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2017-02-21. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013-07-15 iki 2014-02-20, tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2014-02-21 iki 2017-02-21 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl byloje bus vertinamas šis laikotarpis.

CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Nors pareiškėjo teigimu apie savo pažeidžiamas teises jis sužinojo iš televizijos, pažymėtina, kad kiekvieno konvojaus metu pareiškėjas galėjo žinoti, kad jo teisės nėra užtikrinamos, todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės laikytinos subjektyvaus pobūdžio. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo automobiliai netvarkingi, juose pilna šiukšlių, nėra įrengta ventiliacijos, trūksta dienos šviesos, automobiliuose vasarą karšta, o žiemą šalta.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą buvo konvojuojamas šiomis transporto priemonėmis: VW Mercedes Benz Atego 918 (967PKX2) (HOL 629), Iveco Eurocargo ML90E18/9 (GND 472), VW Crafter 50 (EDL 154), VW Crafter 50 (EFS 563), VW Crafter 50 (EFS 565), Mercedes Benz Atego 918 (AHG 175), Mercedes Benz Atego 918 (AHG 184), VW LT 35 (AGF 609), MAZ (VVV 096), Mercedes Benz Atego 918 (DOK 714), VW Crafter 50 (EFS 558), VW Crafter 50 (FUV 254), VW Crafter 50 (EFS 559), VW Crafter 50 (EDL 150), VW Crafter 50 (EDL 149), VW Crafter 46 (CDJ 764), MAZ (TVU 514) (I t., b. l. 24, 28, 32, 36, 40, 44, 48, 52, 56, 60, 64, 68, 72, 76, 80, 84, 88, 92, 96, 102, 105, 108, 112, 116, 119, 122, 126, 130, 133, 136, 140, 144, 147, 151).

Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).

Konvojavimo taisyklių 146 p., nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2015-05-08 protokolo Nr. F-A-77, 2015-05-08 protokolo Nr. F-VE-4, 2012-11-16 protokolo Nr. F-A-289, 2014-09-09 protokolo Nr. F-VE-275, 2012-11-30 protokolo Nr. F-A-290, 2012-11-30 protokolo Nr. F-M-277, 2012-11-16 protokolo Nr. F-A-289, 2012-11-16 protokolo Nr. F-M-276, 2013-01-03 protokolo Nr. F-A-313, 2013-01-03 protokolo Nr. F-M-312, 2015-05-08 protokolo Nr. F-VE-4, 2015-05-08 protokolo Nr. F-A-77, 2015-07-03 protokolo Nr. F-VE-8, 2014-05-12 protokolo Nr. F-A-167, 2014-08-08 protokolo Nr. F-A-287, 2014-05-12 protokolo Nr. F-M-175, 201-08-08 protokolo Nr. F-M-283 (t. I, b. l. 159–160, 161–163, 179, 180–181, 185, 186, 190, 196, t. II, b. l. 2, 3, 8–10, 11–14, 15–16, 23–24, 25–26, 27–28, 29–30) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija, taip pat oro temperatūra ir drėgmė atitinka nustatytus reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, evakuaciniai liukai bei atskira patalpa bagažui (t. I, b. l. 175, 182, 187, 191, 192, 197, 198, t. II., b. l. 4, 5, 22, 31, 34, 37, 40, 43, 46, 49, 52). Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės (t. I, b. l. 155 –158, 164–174, 184, 189, 195, t. II, b. l. 1, 7, 19–20, 33, 36, 39, 42, 45, 48, 51), automobilių registracijos liudijimai (t. I, b. l. 183, 188, 193, 194, 199, 200, t. II, b. l. 6, 18, 21, 32, 35, 38, 41, 44, 47, 50, 53) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2014-02-21 iki 2017-02-21, konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo argumentų dėl nešvaros konvojavimo automobiliuose, nenurodė kuriuose konkrečiai automobiliuose buvo šiukšlių, teismas neturi galimybės įvertinti šių pareiškėjo argumentų dėl abstraktaus jų pobūdžio. Taigi, šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas daro išvadą, kad konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko atsakomybė atsakovei negali kilti.

Pareiškėjas teigia, kad jam konvojavimo metu nebuvo suteikta galimybė naudotis tualetu.

Konvojavimo taisyklių 134 p. nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Iš teismui pateiktų kelionės žiniaraščių matyti kad į tualetą konvojuojami asmenys buvo vedami pasikeitimo punktuose (t. I, b. l. 33, 37, 41, 53, 57, 61, 65, 81, 85, 84, 99, 109, 113, 123, 137, 141, 148, 152), tai atitinka Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Konvojavimo taisyklių 137 p. numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad į jo prašymus išleisti į tualetą bei į kitus pareiškėjos nusiskundimus nebuvo atsižvelgiama. Priešingai, konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami, pažymima, ar konvojuojami asmenys turi nusiskundimų, žymima kuriame pakeitimo punkte konvojuojami asmenys buvo vedami į tualetą, fiksuojami konvojaus automobilio patikrinimo faktai. Esant galimiems pareiškėjo teisių pažeidimams, pareiškėjas turėjo teisę juos išreikšti, tačiau šiuo atveju jokių įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus nenustatyta.

Papildomai pastebėta, kad nors pareiškėjas skundžiasi, kad jo skundai konvojaus pareigūnams buvo ignoruojami, pareiškėjas šių savo teiginių nedetalizuoja. Pareiškėjas nenurodo nei kurie konkretūs pareigūnai ignoravo pareiškėjo prašymus ar skundus, nei kuriomis dienomis ar kuriuo maršrutu konvojuojant pareiškėją šios aplinkybės nutiko. Atsižvelgiant į tai, kad tokie pareiškėjo teiginiai yra bendro pobūdžio, atsakovui nepereina pareiga įrodyti veiksmų atitiktį teisės aktų reikalavimams (LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Pareiškėjas, be kita ko, žalą kildina iš nepagrįsto jo laikymo su antrankiais, taip pat teigia, kad jo teisės buvo pažeistos, nes pareigūnai konvojuojant turėjo ginklus bei gumines lazdas, šiuos įrankius konvojaus pareigūnai viešai demonstravo konvojuojamiesiems.

Teismas pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 223.2. punktą, Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones naudoja konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengta kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, pareiškėją laikė su antrankiais, taip pat konvojavimo metu buvo su ginklais, nepažeisdami konvojavimo tvarką reglamentavusių teisės normų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad konvojavimo automobiliuose nėra įrengti saugos diržai bei rankenos, už kurių būtų galima prisilaikyti konvojavimo metu.

Konvojavimo taisyklių 146 p., kuris nustato privalomus reikalavimus specialiajam konvojaus automobiliui, nėra nenustatyta reikalavimo, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad toliau nurodytuose automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konovjuotas, saugos diržai yra įrengti: VW Crafter valst. Nr. (EDL 154, EFS 563, EFS 565, EFS 558, EDL 150, EDL 149. Nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl konvojavimo sąlygų, LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016). Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklės taip pat nenumato rankenėlių, kuriomis konvojuojami asmenys galėtų prisilaikyti, įrengimo. Kadangi Viešojo saugumo tarnybos visos specialiosios transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka ir atitinka joms keliamus techninius reikalavimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai bei pareiškėjo teisės šiuo aspektu.

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų konvojavimo metu nenustatyta. Nors pareiškėjas pateikė 2017-03-31 Medicinos dokumentų išrašą, kuriame matyti, kad pareiškėjui konstatuota psichikos ir elgesio sutrikimai (t. II, b. l. 78) pastebėtina, jog iš nurodyto išrašo matyti, kad šie sutrikimai konstatuoti dėl medikamentų vartojimo, o ne dėl kitų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui dėl konvojavimo sąlygų atsirado žala. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo P. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė