Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2165-1116/2021 pagal pareiškėjos V. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. T., E. P., A. P. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pagal suinteresuotų asmenų A. P. ir E. P. pareiškimą V. G., D. T. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

22. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

23. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

24. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, kuris iš (duomenys neskelbtini) mirusios O. P. įpėdinių – pirmos eilės įpėdinė V. G. (t. y. pareiškėja, mirusios O. P. dukra) ar antros eilės įpėdinis D. P. (t. y. suinteresuotų asmenų E. P. ir A. P. tėvas, mirusios O. P. vaikaitis), faktiškai priėmė ir pradėjo valdyti mirusiosios palikimą.

25. Pareiškėja V. G. (toliau – pareiškėja arba apeliantė) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir neteisingai įvertino bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus, nepagrįstai nevertino apeliantės pateiktų argumentų, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

27. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad O. P. mirė (duomenys neskelbtini), todėl sprendžiant dėl mirusiosios O. P. palikimo priėmimo, paveldėjimo santykiams turi būti taikomos 1964 m. CK normos.

28. Paveldėjimo teisės normos nustato mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).

29. Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be to, per įstatymo nustatytą terminą. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį tam, kad priimtų palikimą, įpėdinis turėjo išreikšti savo valią per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai galėjo padaryti dviem būdais: paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą arba pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą. Pagal 2000 m. CK 5.50 straipsnį įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: faktiškai pradėti valdyti paveldimą turtą arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad tiek 1964 m. CK, tiek šiuo metu galiojančiame (t. y. 2000 m.) CK, aiškiai ir identiškai numatyta palikimo priėmimo alternatyva vienu iš nurodytu būdu, nagrinėjamu atveju – tai priėmimas palikimo pradėjus jį faktiškai valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis, CK 5.50 straipsnio 2 dalis), pirmosios instancijos teismo padaryta klaida, kai sprendžiant mirusiosios O. P. paveldėjimo klausimą teismas taikė galiojančio CK normas, nors turėjo taikyti 1964 m. CK nuostatas, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo sprendimo.

32. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas faktines bylos aplinkybes dėl palikimo priėmimo, visiškai nevertino laikotarpio, kuriuo vienokie ar kitokie veiksmai buvo atlikti, kas turėjo esminę reikšmę priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas su tokio pobūdžio apeliantės argumentais nesutinka.

33. Aiškindamas 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad svarstant klausimą, ar įpėdiniai priėmė palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti, kai yra ne vienas, o keli įpėdiniai, turi būti analizuojami ir vertinami kiekvieno iš įpėdinių veiksmai priimant palikimą, ir sprendžiama, ar kiekvienas iš įpėdinių atliko konkrečius veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip palikimo priėmimas, kokį turtą kiekvienas iš įpėdinių priėmė kaip palikimą (mutatis mutandis (liet. su tam tikrais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2007).

34. Apeliantės argumentai, kad D. P. namu ir žemės sklypais pradėjo rūpintis tik praėjus keliolikai metų po O. P. mirties prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir jais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. 1989 m. kovo 22 d. D. P. vardu sudaryta Elektros energijos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis, UAB „Ignitis“ 2020 m. spalio 27 d. ir 2020 m. spalio 29 d. raštų turinys, 2020 m. spalio 22 d. „Swedbank“, AB pažyma, suinteresuotų asmenų kartu su pareiškimu pateikta dalis knygelės atsiskaitymo už elektros energiją 2011–2018 metų laikotarpiais liudija, kad D. P. O. P. turtu pradėjo rūpintis dar jai esant gyvai ir toliau tai darė po O. P. mirties, realiai atsiskaitydamas už suvartotą elektros energiją, adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas su istorija rodo, kad nuo (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo O. P. mirties, namo ir kitų pastatų, esančių žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), naudotoju įregistruotas D. P.. Net ir pati apeliantė savo 2020 m. lapkričio 23 d. atsiliepime į suinteresuotų asmenų pareiškimą nurodo, kad D. P. rūpinosi namu kaip savo paties nuosavybe jau nuo 1989 m. 1999 m. balandžio 19 d. ir 1999 m. rugpjūčio 31 d. D. P., nurodant kad jis atstovauja mirusią O. P., Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyriui teikė prašymus, kurių pagrindu atkurta O. P. nuosavybės teisė į 277/579 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (byloje šis sklypas įvardijamas žemės sklypu Nr. 1), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame stovi namas (byloje šis sklypas įvardijamas žemės sklypu Nr. 2). 2004 m. gruodžio 16 d. Gyventojų turto draudimo liudijimas patvirtina, kad D. P. apdraudė sodybą (ūkio valdą), adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog byloje nepaneigtas suinteresuotų asmenų atstovės aiškinimas, kad tuo metu esamas adresas (duomenys neskelbtini), dar nebuvo suteiktas ir buvo nurodomas tik kaimo pavadinimas. Tai, kad D. P. rūpinosi namu ir kitais statiniais, dviem žemės sklypas, jais naudojosi ir disponavo kaip savo turtu, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai G. R., E. G., E. B., suinteresuoto asmens D. T. 2020 m. lapkričio 27 d. atsiliepime pateikti paaiškinimai.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti, suprasti ar kitaip įsisavinti tam tikras aplinkybes, jas visa apimtimi detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Dėl šių aplinkybių liudytojams pasakojant apie 25 metų senumo įvykius galimi tam tikri neatitikimai, kuriuos taip akcentuoja apeliantė, tačiau bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą yra pagrindas pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, taip pat įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008). Kasacinio teismo pažymima, kad toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį, t. y. jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2010; kt.).

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-398/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Kasacinio teismo pažymėta, kad, vertinant, buvo palikimas priimtas ar ne, pradedant faktiškai jį valdyti, reikia atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji priėmė mirusiosios O. P. palikimą per 6 mėnesius po jos mirties, faktiškai pradėjusi jį valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis, CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalį, neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš pateiktų fotonuotraukų ir liudytojos E. G. parodymų neaišku, kokie skiriamieji nuotraukose užfiksuotų kilnojamųjų daiktų požymiai, leidžiantys juos identifikuoti kaip mirusiosios O. P. daiktus. Kita vertus, byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad O. P. turėtus daiktus – sofą, stalą ir spintą, po jos mirties pasiėmė apeliantė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo rašytiniais liudytojos Z. G. 2021 m. vasario 8 d. notaro patvirtintais parodymais, nes nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kodėl ši liudytoja negalėjo būti apklausta teisme (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Silpni pagal prigimtį ir suinteresuotos pagal bylos aplinkybes liudytojos E. G. parodymai, kad apeliantė pasiėmė mirusiosios sofą, stalą ir spintą, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, vertinami kaip nepakankami faktui, jog apeliantė priėmė mirusiosios daiktus, konstatuoti. Skirtingai nurodomos mirusiosios siuvimo mašinos paėmimo aplinkybės, nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys E. B. parodymai ir D. P. paaiškinimai, kaip labiau tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad apeliantė O. P. siuvimo mašimą pasiėmė kaip prisiminimą, o ne kaip nurodė liudytoja E. G., jog apeliantė pasiėmė siuvimo mašimą kaip palikimą.

39. Be nutarties 35 pastraipoje pateiktų išaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje parodymus davė, liudijo artimi asmenys, tačiau, viena vertus, tai nereiškia, kad jų paaiškinimais, parodymais, teismas neturi vadovautis, o kita vertus, teismas juos turi visapusiškai ir objektyviai įvertinti bei jais remiantis išvadas padaryti kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų, taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015). Atsižvelgiant į tai, apeliantės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis liudytojos E. B. parodymais atmestini kaip nepagrįsti, nes šios liudytojos nurodytos aplinkybės apie tai, kad D. P. po O. P. mirties rūpinosi sodyba ir priimdavo visus sprendimus dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypų (pavyzdžiui, nuomos), apie tai, kad ji pati buvo pasiėmusi siuvimo mašiną ir tik po to ją paėmė apeliantė, tiek sutampa su kitų liudytojų duotais parodymais, tiek jas patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.

40. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinių bylos įrodymų visumą, suinteresuotų asmenų E. P. ir A. P. išsamius, detalius žodinius paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, jų pateiktas fotonuotraukas, D. T. atsiliepime pateiktus rašytinius paaiškinimus, liudytojų parodymų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad D. P. po O. P. mirties, faktiškai pradėdamas valdyti gyvenamąjį namą su statiniais, žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties žemės sklypus, priėmė visą jos palikimą. Byloje apeliantė neįrodė, kad po O. P. mirties ji priėmė palikimą faktiškai pradėdami turtą valdyti.

41. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų konkrečių faktinių bylos aplinkybių, kuriomis remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė buvus labiau tikėtina faktą, kad O. P. nuosavybės teisėmis valdė gyvenamąjį namą su statiniais. Tiek faktas, kad O. P. nuosavybės teisės į namą viešajame registre nebuvo įregistruotos, tiek faktas, kad O. P. šiame name prieš mirtį realiai negyveno, savaime nepatvirtina, kad namas O. P. nepriklausė. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Teisine registracija tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė atsiranka kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais. Taigi nuosavybės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007). Apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad O. P. namą dar 1989 m. perleido anūkui D. P. laikytini nepagrįstais, nes Kauno regiono valstybės archyvo 2020 m. birželio 9 d. pažymoje Nr. (10.6E)V10-1135 pateikiami duomenys apie įrašus (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose liudija, kad tiek 1971 m., tiek 1990 m. yra įrašytas O. P. ūkis, kuriam priklauso medinis gyvenamasis namas ir 60 arų žemės, tiek 1994 m. (duomenys neskelbtini) kaimo asmeninio ūkio žemės naudotojų sąraše įrašyta O. P., o ne D. P..

42. Reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimui yra įtvirtinti CPK 270 straipsnyje. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013).

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su turto valdymo nuosavybės teise bei palikimo priėmimo juridinių faktų nustatymu. Ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų pareiškimų, nurodyti įrodymai, kuriuos teisiškai įvertinus padarytos išvados teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje tenkinti suinteresuotų asmenų pareiškimą, taip pat išdėstyti argumentai, kodėl buvo atmestas pareiškėjos pareiškimas.

44. Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.

45. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai taikė procesines normas, nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

46. Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo E. P. pateikė prašymą priteisti 320,65 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Pagal bendrąją taisyklę ypatingosios teisenos bylose bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Tačiau jeigu dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas turi diskreciją spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims arba priteisti jas iš asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tarp pareiškėjos ir E. P. yra priešingas teisinis suinteresuotumas, todėl yra teisinis pagrindas spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. E. P. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių, yra pagrįstos, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, prašymą tenkina ir iš apeliantės jam priteisia 320,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 320,65 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų 65 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.