Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) D. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. Š. ir M. Š. ieškinį atsakovei D. S. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovams G. Š., M. Š. bei atsakovei D. S. po I. L. Š. mirties 2020 metais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 45.5602 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jame esantis gyvenamas namas su ūkio pastatais, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovui G. Š. asmeninės nuosavybės teise priklauso 790313/911204 dalys žemės sklypo, atsakovei D. S. asmeninės nuosavybės teise priklauso 102891/911204 dalys žemės sklypo bei ¼ dalis gyvenamo namo su ¼ dalimi visų ūkio pastatų ir kiemo įrenginių, ieškovui M. Š. asmeninės nuosavybės teise priklauso 4500/911204 dalys žemės sklypo bei ¾ dalys gyvenamo namo su ¾ dalimis visų ūkio pastatų ir kiemo įrenginių. Be to, ieškovui G. Š. asmeninės nuosavybės teise priklauso ¾ dalys 0.0860 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ¾ dalys jame esančio sodo pastato su priklausančiais statiniais, o atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso ¼ dalis žemės sklypo bei ¼ dalis jame esančio sodo pastato su priklausančiais statiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovė D. S. po tėvo mirties yra paveldėjusi žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo suformuotas atidalijus iš bendrosios nuosavybės, ir kuris yra greta ginčo sklypo.

12. Ieškovas G. Š. ir atsakovė D. S. sudarė taikos sutartį ir atsidalino bendrą turtą – 0.0860 ha žemės sklypą ir jame esantį sodo pastatą su priklausančiais statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), bei ieškovas M. Š. ir atsakovė D. S. taikos sutartimi pasidalino natūra ūkio pastatus ir nusistatė naudojimosi gyvenamuoju namu bei prie namo esančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini)., tvarką teismas šioje dalyje, 2024 m. kovo 27 d. nutartimi patvirtinęs šalių sudarytą taikos sutartį, bylą nutraukė.

13. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi 45.5602 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Šalims taikiai neišsprendus naudojimosi paveldėtu turtu klausimo, ieškovai paruošė minėto 45.5602 ha žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą ir kreipėsi į teismą, siūlydami nustatyti naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką pagal pateikto plano penkis variantus. Atsakovė, nesutikdama su ieškovų siūlomais variantais, kartu su atsiliepimu pateikė savo naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planą ir du jos ieškovams siūlomus naudojimosi ginčo sklypu variantus.

15. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. spalio 16 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys ir nustatytas ieškovų pasiūlytas naudojimosi 45.5602 ha žemės sklypu tvarkos nustatymo planas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau - CK, 4.72 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kitų materialiųjų subjektinių teisių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ar nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką (CK 4.81 straipsnis). Šių institutų taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, kaip ir bet kurie kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, pirmiausia yra pačių bendraturčių susitarimo reikalas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1–2 dalys ir 4.81 straipsnio 1 dalis). Tik tada, kai bendraturčiai nesusitaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, teismo tvarka yra sprendžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo klausimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

17. Žemė, kaip ir bet kuris kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektas, valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.74 straipsnis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2010).

18. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios nuosavybės teise. Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žemės sklypo naudojimosi tvarka patvirtinama, kai joje apibrėžiama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, t. y., nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, bendraturčiui paskiriama naudotis nekilnojamojo daikto konkreti dalis. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju tai turi būti tiksliai nustatyta sklypo dalis. Ji nustatoma aiškiai parodant žemėtvarkos projekte bendraturčiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, pavaizduojant jo dalį atskiriančią ribą. Ji turi būti nubrėžta tokiu būdu, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-611/2020, 17 punktas).

19. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010).

20. Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; 2022 m. balandžio 13 d. nutartis Nr. e3K-3-84-611/2022).

21. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka pagal ieškovo pateiktą III variantą pažeidžia jos interesus, kadangi sklypu bus naudotis nepatogu, tarp šalių ateityje bus užprogramuoti ginčai, nes atsakovei paskirta naudotis sklypo dalis yra nutolusi nuo jos turimų pastatų, į kuriuos patekti reikės per ieškovui skirtą naudotis sklypo dalį, pro atsakovės pastatus ar iš kitos pusės. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimus, susijusius su naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymu, įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kokios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t. y. teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Taigi, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinių santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis) ir yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003).

24. Kita vertus, teismo patvirtintame naudojimosi žemės sklypu III variante, kaip visiškai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė apeliantė, jai tenkanti naudotis žemės sklypo dalis, plane pažymėta indeksu B, taip pat yra nutolusi nuo atsakovei priklausančių pastatų, ir prie jų ji iš šios dalies galėtų patekti (prieiti / privažiuoti) tik per ieškovui skiriamą naudotis žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu A, be kita ko, plane nenumatant jokio kelio ir kokio nors bendrajam abiejų bendraturčių naudojimui skirtino / reikalingo žemės ploto, kuriuo naudodamasi atsakovė galėtų prieiti prie savo pastatų. Taigi, matyti, kad būdamas nenuoseklus, pirmosios instancijos teismas tą patį argumentą – žemės ploto nutolimą nuo atsakovei priklausančių pastatų – viena vertus, naudoja kaip motyvą atmesti siūlomą naudojimosi tvarkos planą, kita vertus, ignoruoja ir tokį planą mano esant tinkamą bei tvirtintiną, tuo pačiu neaptardamas ir neišspręsdamas atsakovės iškelto patekimo prie jai priklausančių pastatų klausimo.

25. Antra, apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovės pasiūlytus naudojimosi žemės sklypu variantus, kurie, anot atsakovės, būtų racionalūs ir patogūs visiems, kadangi atsakovei skiriama naudotis žemės sklypo dalis ribotųsi su kitu jai priklausančiu žemė sklypu, nuo ieškovui skiriamos naudotis sklypo dalies ji būtų atskirta aiškia natūralia riba – keliu, kuriam nustatytas servitutas, kas leistų ateityje išvengti ginčų tarp šalių ir pan. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka ir sprendžia, jog nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką, pirmosios instancijos teismas itin paviršutiniškai ir neišsamiai ištyrė ieškovo pasiūlytus variantus, ir visiškai netyrė, neanalizavo ir nevertino atsakovės pasiūlytų naudojimosi bendru žemės sklypu variantų, dėl jų sprendime apskritai nepasisakė, jokių argumentų ir motyvų, kodėl atsakovės pasiūlyti variantai būtų nepriimtini, nepateikė, juos visiškai ignoravo ir šioje dalyje neatskleidė bylos esmės, kas pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apskritai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

26. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokio pobūdžio ir kategorijos bylose netgi nėra būtinas priešieškinio pateikimas, tačiau jeigu kitas bendraturtis siūlo procesiniuose dokumentuose savo naudojimosi bendru turtu tvarką, ji taip pat turi būti teismo tiriama ir nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009; Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-293-896/2025; ir kt.).

27. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog tokiose bylose nagrinėjimo dalykas yra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, o ne klausimas dėl konkretaus vienos iš šalių pateikto tokios tvarkos nustatymo plano ar projekto patvirtinimo; bylose dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, atsižvelgiant į žemės, kaip turto objekto, specifiką, šalys savo reikalavimus dėl tam tikros naudojimosi žeme tvarkos nustatymo ir atsikirtimus į kitos šalies pasiūlymus gali išdėstyti tik pateikdamos žemės sklypo planus ir juose pažymėdamos siūlomą naudojimosi tvarką; taigi tokiose bylose žemės sklypo planas nėra vien įrodymas; iš esmės – tai jį teikiančios šalies pozicijos išdėstymo forma, pavaizdavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2012). Tad vadovaujantis šiuo kasacinio teismo išaiškinimu, atsakovės pateikti planai atspindi jos poziciją dėl naudojimosi žemės sklypu nustatymo, kuriuose atvaizduojama siūloma tvarka, ir dėl to net neprivalėjo būti teiktas priešieškinis teismui, tačiau tokia atsakovės pozicija, siekiant visapusiško ir teisingo bylos išsprendimo, turėjo būti teismo analizuojama ir tiriama.

28. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nesutikdama su ieškovų ieškinio reikalavimais ir jų pasiūlytais naudojimosi bendru žemės sklypu variantais, atsakovė tiek su pirminiu atsiliepimu, tiek su atsiliepimu į patikslintą ieškinį (po to, kai su kitu ieškovu buvo sudaryta taikos sutartis ginčo dalyje), tiek su kitais procesiniais dokumentais buvo pateikusi savo naudojimosi sklypu tvarkos variantus ir viso teismo proceso metu siūlė nustatyti naudojimosi sklypu tvarką - pagal matininko T. D. 2023 m. balandžio 7 d. planą arba matininko M. K. 2024 m. gegužės 2 d. planą, pagal kuriuos jai būtų skirta naudotis vientisa žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“, kuri, kaip matyti iš plano, besiriboja su kitu atsakovei priklausančiu žemės sklypu, yra arti atsakovei nuosavybės teise priklausančių pastatų, pakankamai taisyklingos formos, ir nuo ieškovui skirtos taip pat vientisos žemės sklypo dalies, pažymėtos indeksu „B“, atskirta tiesia, taisyklingos formos linija (kaip teigiama, natūraliai susiformavusiu keliu). Visgi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas atsakovės siūlomo varianto visiškai netyrė ir nevertino, dėl jo apskritai nepasisakė.

29. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės pasiūlytais variantais, teigė, kad šie pateikti planai neatitinka formalių įstatymuose nustatytų žemės sklypo planams reikalavimų, juose nenurodyti posūkio taškai, tikslios koordinatės, nėra galimybės įsitikinti, ar atsakovei skiriama dalis atitinka jos turimą nuosavybės teise plotą ir pan., tačiau jeigu pirmosios instancijos teismas pritarė tokiems ieškovo teiginiams, jis galėjo ir turėjo pasiūlyti atsakovei patikslinti šiuos planus, taip pat galėjo pasiūlyti pateikti priešieškinį byloje ir tinkamus planus, tokiu būdu patikslinti atsakovei įrodinėjimo pareigą. CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2008, 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019 22 punktą).

30. Trečia, pritartina atsakovės apeliacinio skundo argumentui, jog nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, kokio pobūdžio žemės plotai tenka kiekvienam iš bendraturčių jų vertingumo prasme. Atsakovės teigimu, jai skirtoje žemės klypo dalyje ieškovas G. Š. 2019 metais atliko plyną ir atrankinį kirtimą ir neįvykdė savo pareigos per trejus metus atkurti ten buvusį mišką dirbtiniu būdu, taigi, atsakovei atiteko blogiausia žemės sklypo dalis.

31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo žemės sklypas iš tikrųjų yra labai didelės apimties ir ploto (45.5602 ha), jį sudaro tiek žemės ūkio naudmenų plotai (ariama žemė, sodai, pievos), tiek įvairios kategorijos miško plotai (III kategorijos apsauginiai miškai, IV kategorijos ūkiniai miškai), tiek keliai, tiek vandenys, tiek kita (nenaudinga) žemė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovas prie kiekvieno iš savo siūlomų naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantų buvo pateikęs žemės naudmenų eksplikaciją, kurioje be kita ko, buvo nurodyta, kiek kiekvienam iš bendraturčių ir kokio pobūdžio žemės ploto tektų pagal siūlomus variantus. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės bei pirmosios instancijos teismui teikti rašytiniai įrodymai (2024 m. gegužės 27 d., DOK-16958) patvirtina, kad LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos ieškovui G. Š. 2015 m. balandžio mėn., 2017 m. rugsėjo mėn., 2018 m. kovo mėn., 2019 m. sausio mėn. buvo išduoti leidimai atlikti plynuosius ir atrankinius kirtimus atitinkamuose žemės sklypo plotuose, numatant, kad kirtavietėse miškas dirbtiniu būdu turi būti atkurtas ne vėliau kaip per 3 metus po jų atsiradimo. Atsakovė teismo proceso pirmosios instancijos metu teikė paaiškinimus ir įrodymus (su kirtimais susijusius brėžinius ir dokumentus, nuotraukas ir kt.), kad šie kirtimai didžiąja dalimi buvo atlikti būtent toje žemės sklypo dalyje, kuri pagal teismo patvirtintą naudojimosi sklypu tvarkos III variantą ir yra priskirta naudotis atsakovei, ir dirbtiniu būdu kirtavietėse miškas neatkurtas iki šiol. Tokiu būdu atsakovė įrodinėjo aplinkybę dėl jai norimos skirti labiausiai pažeistos ir mažiausiai vertingos žemės sklypo dalies.

32. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas visiškai neištyrė ir neįvertino nei šalių išsakytų argumentų dėl tenkančių žemės plotų pobūdžio, nei šiuo aspektu byloje esančių įrodymų, tad visiškai neatsižvelgė į šį reikšmingą faktorių ir kriterijų, sprendžiant dėl geriausios, racionaliausios, geriausiai visų bendraturčių interesų pusiausvyrą galinčios užtikrinti naudojimosi bendru turtu tvarkos parinkimo, nors kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog nustatytoje naudojimosi bendru daiktu tvarkoje turi būti maksimaliai išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; ir kt.).

33. Aptartų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi ginčo 45.5602 ha žemės sklypu tvarką pagal ieškovų pateikto projekto alternatyvų III variantą, netinkamai, nepakankamai ir apskritai paviršutiniškai vertino faktinius bylos duomenis, visiškai netyrė, neanalizavo ir nevertino atsakovės pasiūlytų naudojimosi bendru žemės sklypu variantų, dėl jų sprendime apskritai nepasisakė, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko buvo neatskleista bylos esmė.

34. Apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

35. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalis, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

36. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme nepasisakytina, nes, perdavus bylą nagrinėti iš naujo, šis klausimas bus iš naujo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. spalio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.