- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-04
- Bylos Nr.
- I-1835-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00107-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas R. B. pateikė teismui skundą (b. l. 1–16), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų, atlyginti.
2. Paaiškino, kad buvo laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis. Nurodytu laikotarpiu buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimas. Didžiąją gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Gyvenamojo ploto normos pažeidimą pareiškėjas grindė tuo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti socialinių reabilitacijų programose, neturėjo dienotvarkės, kuri būtų subalansavusi pareiškėjo judėjimo laisvę, nebuvo galimybės užsiimti leistina veikla, dėl per didelio kalinių skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Lukiškių TI-K korpuso gyvenamosiose kameros nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Nėra užtikrinamas saugumas. Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo leidžiama tik 1 val. per parą pasivaikščioti gryname ore, nors tokia tvarka prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 nurodytai rekomendacijai. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, nuolat buvo šiukšlių, suoliukai sulūžę, sienos pažaliavusios, įsiveisęs pelėsi ir grybelis, yra šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. Kamerose neveikia ventiliacija, tokios visai nėra, vėdinama tik per langus, yra drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo. Langus uždengia grotos. Kamerose vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Netinkama apšvieta, natūrali šviesa per silpna, o dirbtinė– per stipri. Kamerose nebuvo užtikrinta pakankamai tinkama temperatūra (žiemą buvo nuo - 10 °C iki -14 °C, o vasarą net iki 35 °C). Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai, čiužiniai nedezinfekuoti, nėra sudarytos galimybės išsiskalbti apatinį trikotažą, jei nėra pinigų sąskaitoje rūbai plaunami tik vieną kartą per du mėnesius. Nebuvo išduota pakankamai tualetinio popieriaus. Nemalonus kvapas sklisdavo iš šiukšlių konteinerių, kurie buvo netoli gyvenamųjų kamerų langų. Nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose sklisdavo nemalonus kvapas. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto vandens ir galimybės nusprausti kūną po šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nėra patenkintas, kad nusiprausti yra skiriama tik 15 min. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių. Nebuvo vykdoma dezinfekcija. Kai kameros buvo dezinfekuojamos, asmenys po jos turėjo uostyti nuodus, skirtus buitiniams parazitams naikinti. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir kaloringas bei skanus, maisto davinio maistinė vertė nepritaikyta prie pareiškėjo masės. Nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, dalinamas maistas nesilaikant higienos reikalavimų (be pirštinių). Visos šios kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, kuriuos prašoma kompensuoti, priteisiant 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 21–29) paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Lukiškių TI-K pareigūnai, siekdama užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę, stebi nuteistuosius ir suimtuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K suteikiama asmenims teisė iki 15 min. nusiprausti visą kūną vieną kartą per savaitę. Tai atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Kiekvienais metais pratęsiama sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo Lukiškių TI-K. Kamerose baldų yra tiek, kiek numatyta teisės aktuose. Kamerose yra įrengti signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos pareigūną. Suimtieji ir nuteistieji neretai patys gadina šiuos mygtukus. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu, kaip numatyta teisės aktuose. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktuose nustatytais reikalavimais, juose nėra panaudoto asbesto. Pareiškėjo skunde nurodoma Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 47 punkte kalbama ne apie pasivaikščiojimui skirtą laiką, o apie laiką, skiriamą įvairiai kalinimo mety vykdomai veiklai. Pareiškėjas asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jo asmeninėje sąskaitoje yra pakankamas pinigų likutis. Neturintys pinigų, gali išsiskalbti vieną komplektą nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striuke ar paltus – vieną kartą per sezoną. Maistas, patiekiamas Lukiškių TI-K, atitinka patvirtintas fiziologinės mitybos normas. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka minėtas fiziologines mitybos normas. Maistas yra prižiūrimas ir tikrinamas juslinio patikrinimo būdu. Maisto svoris ir kokybė yra patikrinami taip pat. Pagamintas maistas dalinamas pagal atitinkamą svorį. Termosas, kur yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromas tik tada, kai yra dalinamas, todėl paduodamas šiltas. Maisto dalintojams išduodamos baltos kepurės, striukės, ir jų apranga griežtai kontroliuojama. Maisto dalintojai yra sveiki, pastoviai rūpinasi savo higiena, rankos jų švarios, išplautos. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Kadangi pareiškėjas neįrodė visų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti jo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K.
5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
6. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
7. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 21 – 22) patikslino laikotarpį, per kurį pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Todėl būtent šis laikotarpis buvo vertinamas CK 6.271 straipsnio prasme. Pagrindų abejoti šių duomenų teisingumu teismas nenustatė.
9. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam suimtam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
9.1. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
9.2. Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą (3,6 kv. m) neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
9.3. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m. (b. l. 25). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m.
9.4. Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose buvo užtikrintas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.
9.5. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Be to, nekonstatavus minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto pažeidimo atmestini kaip nebeturintys teisinės reikšmės pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kildinami iš šio pažeidimo.
10. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas.
10.1. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015) (redakcija, galiojanti iki 2018 m. lapkričio 1 d.), sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja. Tačiau, tai neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Teismas yra pasisakęs, kad sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Teismas taip pat ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktą, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktą, 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktą; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktą), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktą). Į šią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr. 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
10.2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas ne tik 1,5 m aukščio sienele, kuri buvo atitverta užuolaida, bet ir atskira kabina su durimis. Nagrinėjamu atveju vadovaujantis byloje pateiktu Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (b. l. 31–35) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 255, kurioje nuo 2013 m. sanitarinio mazgo patalpa yra įrengta kaip atskira kabina su durimis. Vadinasi, šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Visgi, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 28 d. (viso 190 parų) buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros gyvenamojo ploto tik užuolaida. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nemalonaus kvapo, teismo vertinimu tik sustiprina jo ginamą poziciją, jog šiuo aspektu jis patyrė diskonfortą ir nepatogumus, kurie būtų galėję būti mažesni, jeigu sanitarinis mazgas būtų įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Vadovaujantis minėta teismų praktika bei atsakovės atstovo pateikta informacija, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, ir pažeidė jo orumą. Visgi tuo pačiu teismas pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose dažnai buvo laikomas vienas. Į tai bus atsižvelgta, vertinant neturtinės žalos dydį ir priežastinį ryšį dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimo.
11. Pareiškėjas taip pat nepatenkintas pasivaikščiojimų kiemelyje tvarka. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, kad jam buvo leidžiama tik 1 val. pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus turi veikti. Pareiškėjo teigimu, 1 val. per parą, skiriama pasivaikščiojimui ir mankštinimuisi gryname ore, prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] nurodytai rekomendacijai. Teismas tokį pareiškėjo argumentą vertina kritiškai, kadangi pareiškėjo skunde nurodytame Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] minimas 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis už kameros ribų. Pareiškėjas nesiskundžia užimtumu Lukiškių TI-K kitomis veiklomis. Be to, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis yra išvedamas į lauką kiekvieną dieną 1 val. trukmės pasivaikščiojimui tik patvirtina, kad jam tokia teisė yra suteikiama, kaip nustatyta teisės aktuose, ir nevaržoma, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
12. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala, pasireiškusi sveikatos žalojimu, kilo ir dėl asbesto naudojimo pasivaikščiojimo kiemelio konstrukcijose. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas turėjo kokių nors sveikatos sutrikimų, susijusių su asbesto poveikiu. Be to, Lukiškių TI-K neigia, jog naudoja gaminius su asbestu, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad asbesto iš tiesų yra Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelio patalpose, nepaaiškino, kokiu būdu nustatė šią nurodomą aplinkybę, todėl pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.
13. Pareiškėjas teigia, kad kamerose neveikia ventiliacija ir yra vėdinama tik per langus. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir paties pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės, Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti langai, todėl, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, mechaninė vėdinimo sistema yra neprivaloma. Vadinasi, pareiškėjas turėjo galimybę išsivėdinti kamerą, taigi HN 134:2015 17 punkto reikalavimas šiuo atveju pažeistas nebuvo, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
14. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose prie langų buvo įrengtos grotos, todėl į kameras negalėjo patekti pakankamai dienos šviesos. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus. Todėl šiuo atžvilgių Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.
15. Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo tarakonų, vorų, utelių, blakių, tačiau jis nepateikė jokių šį teiginį detalizuojančių aplinkybių, apsiribodamas tik deklaratyvaus teiginio išdėstymu. Teismo vertinimu, šis pareiškėjo teiginys, jo neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, yra tiek abstraktus, kad taip pat negali sudaryti pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K nagrinėjamu atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus. Tai, kad priešingai nei nurodoma pareiškėjo skunde Lukiškių TI-K yra vykdoma dezinfekcija patvirtina Lukiškių TI-K atsiliepime, nurodęs, kad kiekvienais metais yra pratęsiamos sutartys dėl vabzdžių naikinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, o argumentai, kad turėjo kvėpuoti nuodais, skirtais naikinamiems vabzdžiam, nėra patvirtinti jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis – nėra aišku, kada taip įvyko, ar buvo kreiptasi į medicinos specialistus, kam tai įvyko (ar pačiam pareiškėjui ar kitam nuteistajam (suimtajam)), kaip dažnai tai kartojosi. Nesant tokiai reikšmingai informacijai, teismas negali patikrinti pareiškėjo argumentų teisingumo. Todėl, atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo argumentai taip pat atmestini kaip neįrodyti.
16. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad ginčo laikotarpiu aliarminio iškvietimo sistema kamerose galėjo būti neveikianti, nes suimtieji ir nuteistieji tuos įrenginius patys gadina. Kadangi Lukiškių TI-K pripažįsta, kad kamerose nors ir buvo įrengta minėta sistema, tačiau ji galėjo neveikti, yra pagrindas pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, pasireiškusius tuo, jog pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo pažeistas kamerų įrengimo reikalavimas. Tačiau, vertinant dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kokių nors nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam kilusias reikšmingas pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarminio iškvietimo mygtukų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, duomenų. Teismo vertinimu, valstybės civilinės atsakomybės sąlygos negali grindžiamos hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti aliarminio iškvietimo mygtuku ir dėl to nebuvo užtikrintas saugumas, vertintini nepagrindžiantys pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, todėl jos faktas nenustatytas.
17. HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Ginčo laikotarpiu galiojančiose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu patvirtintose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose nustatyta, kad kiekvienam nuteistajam (nuteistajai) ar suimtajam išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) (1 metams), antklodė (3 metams), čiužinys (4 metams), 3 tualetinio popieriaus ritinėliai (1 mėnesiui). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 33) nurodoma, kad pareiškėjui buvo išduotas užvalkalas antklodei, kad vėliau jam buvo išduotas ir rankšluostis nurodoma pačiame pareiškėjo skunde. Taip pat nurodoma, kad minkštas inventorius yra išduodamas tvarkingas ir švarus, čiužiniai dezinfekuojami atskiroje patalpoje. Pareiškėjas šiuo aspektu teiginio, kad jam pateiktas čiužinys nebuvo dezinfekuotas nepagrindė jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis – nėra aišku, kada pareiškėjas tokį čiužinį gavo, ar kreipėsi dėl jo pakeitimo į Lukiškių TI-K, ar jam buvo atsisakyta išduoti tinkamą čiužinį. Nesant tokių aplinkybių, teismas negali patikrinti pareiškėjo argumentų teisingumo, todėl jie atmestini kaip neįrodyti. Abstraktus ir deklaratyvus laikytinas ir pareiškėjo skundo argumentas dėl nepakankamo tualetinio popieriaus išdavimo. Kritiškai vertintini ir pareiškėjo skundo argumentai, kuriais jis išreiškia nepasitenkinimą Lukiškių TI-K nustatyta skalbimo tvarka, pareiškėjas niekaip nepagrindė, kad jam nebuvo suteikta pagal teisės aktus jam priklausanti skalbimosi paslauga, kad dėl to pareiškėjas patyrė realius nuostolius, teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrindžiantys Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų fakto.
18. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas, taip pat 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad dušuose karštas vanduo yra tiekiamas nuolat, todėl yra sudaryta galimybė visada prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas, teigdamas, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo karšto vandens, nepateikė reikšmingų aplinkybių pagrindžiančių šį teiginį, pavyzdžiui, kada konkrečiai pareiškėjui buvo neleidžiama pasinaudoti galimybe nusiprausti visą kūną. Todėl pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisės veiksmus šiuo aspektu. Taip pat pareiškėjas nėra patenkintas, kad jam skiriama tik 15 min. nusiprausti po dušu kartą per savaitę. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas ir pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, darytina išvada, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pažeidimo fakto nėra. Iš pareiškėjo argumento, kad jam buvo leidžiama praustis duše tik 15 min. matyti, kad pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė iki 15 min. pasinaudoti dušu, tiesiog jis mano, jog tam skirtas laikas buvo per trumpas. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų argumentų, pagrindžiančių jo teiginius, kad dėl tokios tvarkos buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, todėl tokie pareiškėjo argumentai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.
19. Pareiškėjas nėra patenkintas pasivaikščiojimo kiemelių kokybe, teigia, kad jų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 33), kaip ir Lukiškių TI-K atsiliepime yra tvirtinama, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jų reikalavimams atitinka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl konkrečių jo skunde nurodytų aplinkybių. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai, nustačius, kad pareiškėjas neindividualizavo kokiais laikotarpiais jis naudojosi pasivaikščiojimo teise ir ar iš vis ja naudojosi, kada pastebėjo aprašomas aplinkybes ir pan., vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą, nėra nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti peleninės ir šiukšlių dėžės. Tą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3028-525/2017 ir kt.). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra šiukšlių dėžių ir peleninių atmestini kaip nepagrįsti.
20. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam patiekiamas maistas buvo nepakankamos energetinės vertės, neatitiko fiziologinių mitybos normų, jis buvo patiekiamas į kamerą jau atšalęs, maistas dalinamas nesilaikant higienos normų. Pirmiausia, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 28 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Pats dėl maisto netinkamos kokybės ir kiekio nėra kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Teisės aktai nenumato Lukiškių TI-K pareigos įvertinti kiekvieno nuteistojo ar suimtojo individualias fiziologines savybes pateikiant atitinkamai kaloringą maistą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad maisto davinio praktinė energetinė vertė neatitiko nustatyto kiekio reikalavimo nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjo teiginys, kad į kameras atneštas maistas būdavo atšalęs taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 35) nurodyta, kad į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, kadangi buvo laikomas termosuose. Tai atitinka nurodytų taisyklių 24 punkto reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl šalto maisto atmestini kaip nepagrįsti. Nepagrįsti ir neįrodyti laikytini ir pareiškėjo argumentai, kad maisto dalintojas, dalindamas maistą, nesilaikė higienos reikalavimų. Kaip nurodyta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 35) nurodyta, kad dalinant maistas rankomis neliečiamas, nes naudojami kalibruoti specialūs įrankiai. Todėl aptariamas pareiškėjo argumentas laikytinas neatitinkantis tikrovės ir atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokias nors higienos normas, susijusias su maisto kokybe ar kiekiu, dalinimo tvarka.
21. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna (virš 70 proc.), švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo, natūralus apšvietimas per silpnas, o dirbtinis – per stiprus, neužtikrinama tinkama temperatūra.
21.1. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 papunktyje nustatyta, kad: kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.).
21.2. Kadangi natūralaus apšvietimo normos teisės aktai nenustato, todėl teismas nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su natūralaus apšvietimo stoka. Taip pat, atsižvelgus į tai, kad HN 134:2015 neįtvirtina higienos normų, taikytinų švaraus oro kiekiui, kiti teisės aktai nenumato jokių normatyvių reikalavimų šiuo aspektu, todėl teismas šio pareiškėjo argumento nevertina.
21.3. Teismo vertinimu, likę pareiškėjo skundo argumentai, susiję su drėgme, apšvietimu ir temperatūra yra abstraktūs ir bendro pobūdžio. Nors byloje yra pateikti kamerų patikrinimo aktai (b. l. 36–115), tačiau jie yra neaktualūs nagrinėjamu atveju (neatitinka tikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas). Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Teismo vertinimu, tai, kad institucija negali objektyviai paneigti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, negali bloginti pareiškėjo padėties. Todėl darytina išvada, kad atitinkamais laikotarpiais atitinkamai dėl drėgmės, apšvietimo ir temperatūros reikalavimų galimo nesilaikymo pareiškėjo padėtis galėjo būti bloginama. Tačiau vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Savo ruožtu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl temperatūros, drėgmės, ir apšvietimo neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, atkreiptinas dėmesys, kada nėra aišku, kaip pareiškėjas apskaičiavimo skunde nurodomą temperatūrą, kai iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, higienos patikrinimai aktų nėra pateikta. Taip pat pareiškėjo argumentas dėl žiemą kamerose buvusios temperatūros vertintini neatitinkantys tikrovės, kadangi pagal viešai skelbiamus Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenis, 2017 m. gruodžio mėn. vidutinė žemiausia oro temperatūra buvo nuo -1 iki -6 °C. Atsižvelgus į šias aptartas aplinkybes ir įvertinus tokio pobūdžio bylose nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę nustatytų aplinkybių kontekste, daryti išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl drėgmės, temperatūros ir apšvietimo neatitiko higienos normų reikalavimams pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl temperatūros, drėgmės ir apšvietimo vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
22. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jas naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo žeminamas, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas tose pačiose kamerose buvo laikomas arba vienas, arba su dar kitu asmeniu, o taip pat į tai, kad dalį kalinimo laiko, kaip buvo nustatyta, pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira patalpa su durimis. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-85/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018) teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 600 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 15 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.