Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. (I. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) pareiškėjas 27 paras buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 10-17), patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 32 paras. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, toks sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Higienos norma HN 76:2010, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Net vadovaujantis Higienos norma HN 76:2010, šios normos 2 punkte nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai sanitarinį mazgą įrengti atskirose patalpose bei jame įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šie reikalavimai Lukiškių TI-K nėra taikytini. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl sanitarinio mazgo neįrengimo atskiroje patalpoje atmetamos.Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Pateiktoje nuotraukose (b. l. 20-27) nematyti, kad įėjimas į sanitarinį mazgą (neaišku, kurioje kameroje) būtų uždengtas durimis, užuolaida ar kitu būdu. Atsakovas nenurodė, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo uždengtas, atitvertas kokiu nors būdu. Pripažintina, jog pareiškėjo teisė į privatumą, įtvirtinta inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 32 paras teko 2,45 kv. m, 2,67 kv. m ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą). Ilgiausias nepertraukiamas laikotarpis, kai pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, buvo 16 parų, jis laikytas su 2 asmenimis. Kitu metu pareiškėjui teko iki 8,20 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Dėl pasivaikščiojimo vedimo tvarkos ir pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai yra nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Šių taisyklių 18 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto, stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 m pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 p.). Duryse tvirtinami mechaniniai arba elektromechaniniai ar kitos konstrukcijos užraktai, kad nebūtų galimybės užraktų ir jų tvirtinimo elementų pasiekti iš gyvenamojo kambario pusės (Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14.4 p.). Pagal tų pačių taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Konkretaus kalinimo laikotarpio ir ginčo situacijos atitiktį šiems reikalavimams paprastai patvirtina (arba paneigia) byloje esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai). Pažymėtina, kad šiukšlių dėžių, peleninių bei pagalbos mygtukų pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenustato. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017).Iš Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės, patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 1-109, matyti, kad išvedimas pasivaikščioti vykdomas nuo 6.30 val. iki 12.30 val. ir nuo 13.30 val. iki 17.30 val. bei nuo 18.30 val. iki 19.30 val. Pareiškėjui buvo leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl mažo, netinkamo kiemelio ploto atmesti kaip nepagrįsti.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs garbės ir orumo pažeminimą, suirzimą, baimę ir kitus nepatogumus. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis serga lėtiniu prostatitu ir dėl šiol ligos keliamų pasekmių jis sukelia nepatogumus kitiems su juo kalintiems asmenims, nelaikytina aplinkybe, kuri paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti didesne nei yra priteista pinigų suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 300 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. T. (I. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.