- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-10
- Bylos Nr.
- A-1473-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00107-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Pareiškėjas
- R. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant minimalus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto. Didžiąją gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti socialinių reabilitacijų programose, jis neturėjo dienotvarkės, kuri būtų subalansavusi jo judėjimo laisvę, nebuvo galimybės užsiimti leistina veikla, dėl per didelio kalinių skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Nebuvo užtikrinamas saugumas. Pareiškėjui buvo leidžiama tik 1 val. per parą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, nuolat buvo šiukšlių, suoliukai sulūžę, sienos pažaliavusios, įsiveisęs pelėsis ir grybelis, stogas iš šiferio, kuriame yra asbesto. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo. Langus uždengė grotos. Pareiškėjas taip pat skundėsi netinkama apšvieta, teigė, kad natūrali šviesa per silpna, o dirbtinė – per stipri. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra.
3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčiai, čiužiniai nedezinfekuoti, nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti apatinį trikotažą, neturint pinigų sąskaitoje drabužiai skalbiami tik vieną kartą per du mėnesius. Nebuvo išduota pakankamai tualetinio popieriaus. Nemalonus kvapas sklisdavo iš šiukšlių konteinerių, kurie buvo netoli gyvenamųjų kamerų langų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose sklisdavo nemalonus kvapas. Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir galimybės nusprausti kūną po šiltu vandeniu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nusiprausti buvo skiriama tik 15 min. Kamerose buvo kenkėjų, nebuvo vykdoma dezinfekcija. Kai kameros buvo dezinfekuojamos, asmenys po jos turėjo uostyti nuodus, skirtus buitiniams parazitams naikinti. Maistas nebuvo tinkamas, kaloringas ir skanus, maisto davinio maistinė vertė nepritaikyta prie pareiškėjo masės. Nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, maistas buvo dalijamas nesilaikant higienos reikalavimų (be pirštinių). Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Lukiškių TI-K pareigūnai, siekdami užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę, stebi nuteistuosius ir suimtuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmenims suteikiama teisė iki 15 min. nusiprausti visą kūną vieną kartą per savaitę. Kiekvienais metais pratęsiama sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo Lukiškių TI-K. Kamerose baldų yra tiek, kiek numatyta teisės aktuose. Kamerose yra įrengti signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos pareigūną. Suimtieji ir nuteistieji neretai patys gadina šiuos mygtukus. Kamerose įrengtas apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktuose nustatytais reikalavimais, juose nėra panaudoto asbesto. Pareiškėjas gali pasinaudoti asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, jeigu jo asmeninėje sąskaitoje yra pakankamas pinigų likutis. Neturintys pinigų asmenys gali išsiskalbti vieną komplektą drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Maistas, patiekiamas Lukiškių TI-K, atitinka patvirtintas fiziologinės mitybos normas. Maistas yra tikrinamas juslinio patikrinimo būdu. Pagamintas maistas dalijamas pagal atitinkamą svorį. Termosas, kuriame yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromas tik tada, kai yra dalijamas, todėl paduodamas šiltas. Maisto dalintojams išduodamos baltos kepurės, striukės, jų apranga griežtai kontroliuojama, jie yra sveiki, pastoviai rūpinasi savo higiena, rankos švarios. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Kadangi pareiškėjas neįrodė visų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti jo skundą.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., o nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 28 d. (viso 190 parų) buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, todėl nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl nemalonaus kvapo tik sustiprina jo poziciją, jog šiuo aspektu jis patyrė diskomfortą ir nepatogumus, kurie būtų galėję būti mažesni, jeigu sanitarinis mazgas būtų įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Likusius pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.
8. Nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas arba vienas, arba su dar kitu asmeniu, taip pat į nustatyto pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
III.
9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
Atsiliepimas
10. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pripažinimo, išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, pasekmių, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsakovo atstovas detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu 190 parų pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.
13. Apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pripažinimo, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.
14. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
16. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. gegužės 28 d. (viso 190 parų) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto.
17. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl iš sanitarinio mazgo sklidusio nemalonaus kvapo. Tinkamai neatitvėrus sanitarinio mazgo gyvenamojoje patalpoje galėjo būti jaučiamas blogas kvapas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų. Vertindamas pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dalį laiko pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad iš 190 parų, kurias pareiškėjas buvo laikomas kamerose tinkamai neatitvėrus sanitarinio mazgo, 12 parų pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas.
18. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 871/02)).
20. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
21. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį ir trukmę (190 parų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas tinkamai neatitvertas nuo likusios kameros ploto), į tai, kad dalį ginčo laikotarpio (t. y. 12 iš 190 parų) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
22. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.