- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-22
- Bylos Nr.
- e2S-412-925/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06605-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jorūnė Pukinskienė
- Ieškovas
- E. C.
- Atsakovas
- G. C.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jorūnė Pukinskienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) G. C. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. C. ieškinį atsakovui G. C. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius ir akcinė bendrovė „Swedbank“, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. C. pareiškė ieškinį (2025 m. spalio 21 d.) atsakovui G. C., kuriuo prašoma nutraukti santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 502, dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą, priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą bei dalyvavimo juos auklėjant ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką, išspręsti buvusių sutuoktinių pavardžių po santuokos nutraukimo klausimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. C., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir M. C., gimusiam (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 350,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2025 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovės E. C. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nutarė priteisti iš atsakovo G. C. laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nepilnamečiui vaikui A. C., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir nepilnamečiui vaikui M. C., gimusiam (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 350 Eur nuo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones gavimo teisme dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, įpareigojant ieškovę E. C. vaikų išlaikymui skirtas lėšas tvarkyti uzufrukto teise.
3. Teismas nutartyje pažymėjo, jog ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė tuo, kad nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. su atsakovu nebevedė bendro ūkio, nuo to laiko šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, ji viena, be atsakovo pagalbos išlaiko šalių vaikus, nes atsakovas faktiškai išlaikymo nepilnamečiams vaikams neteikia. Ieškovė ieškinyje detalizavo nepilnamečių vaikų poreikius, nurodydama, jog jų reikmėms per mėnesį šiuo metu reikalinga suma yra 815,00 Eur kiekvienam vaikui, todėl laikinam nepilnamečių vaikų išlaikymui reikalinga suma, ieškovės skaičiavimu, padalijus abiem tėvams, sudaro per mėnesį 350,00 Eur.
4. Teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų amžių ir į tai, kad nėra duomenų apie ypatingus vaikų sveikatos sutrikimus ar specialiuosius poreikius, ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams A. C. ir M. C. kiekvienam po 350,00 Eur periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį nuo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones gavimo teisme dienos, t. y. nuo 2025 m. spalio 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, įpareigojant ieškovę vaikų išlaikymui skirtas lėšas tvarkyti uzufrukto teise.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje dar nebuvo surinkta išsamių duomenų apie šalių galimybes teikti ieškovės prašomo dydžio išlaikymą. Juos teismas galės įvertinti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės. Taip pat šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas negalėjo nustatyti tikslaus vaikui reikalingų lėšų dydžio ir proporcijų, kuriomis šalys turi prisidėti prie vaiko poreikių tenkinimo. Todėl teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tik preliminariai sprendė dėl laikino išlaikymo dydžio.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas G. C. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 23 d. nutartį ir ieškovės E. C. prašymo priteisti iš atsakovo ieškovės prašomo dydžio laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams netenkinti. Atsakovas atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Teismas neteisingai įvertino ieškovės nurodytas aplinkybes, atsakovui nepranešė apie ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nesuteikė teisės atsakovui pasisakyti dėl ieškovės prašymo, todėl priėmė neteisingą nutartį ir nepagrįstai priteisė laikiną išlaikymą vaikams.
6.2. Ieškovė ieškinyje nepagrįstai prašė nustatyti laikiną išlaikymą vaikams, nes atsakovas išlaikymą teikė, teikia ir teiks, tarp šalių dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo nekyla jokių ginčų. Ieškovė ieškinyje išdėstė išskirtinai tik savo poziciją, kuria yra grindžiamas ne tik prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet ir apskritai pareikštas ieškinys. Objektyvių įrodymų ar duomenų, kad atsakovas neteikia vaikams išlaikymo, dėl ko yra pažeisti vaikų interesai, ieškovė byloje nepateikė. Nors teismas ginčijamoje nutartyje nurodė, kad teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tik preliminariai sprendžia dėl laikino išlaikymo dydžio, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad ir preliminariai spręsdamas, teismas privalo įsitikinti, kad laikinąsias apsaugos priemones taikyti yra būtina, priimtoje nutartyje motyvuoti, kad prašymas yra pagrįstas, ir paskirti tokią apsaugos priemonę, kad būtų išlaikytas interesų balansas tarp prašančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ir atsakovo interesų. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus.
6.3. Šioje byloje iš pateikto ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų negalima daryti net preliminarios išvados, kad atsakovas nesirūpina vaikais ir neteikia jiems išlaikymo. Ieškovės prašyme taikyti laikiną išlaikymą nurodytos aplinkybės yra neteisingos ir prieštaraujančios faktinėms aplinkybėms. Šalims nustojus gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį, atsakovas ir toliau išlaikė vaikus. 2025 m. rugpjūčio mėnesį vaikai atostogavo su atsakovu, kuris aprūpino juos ir patenkino visus jų poreikius. Atsakovas vaikams yra atidaręs banko sąskaitas, į kurias periodiškai veda pinigus jų kasdieniams poreikiams tenkinti. Pinigus vaikams atsakovas vedė tiek gyvendamas su ieškove, tiek ir jiems pradėjus gyventi skyriumi. Vienas atsakovas moka už televiziją, internetą, kuriais naudojasi vaikai. Vienas atsakovas moka komunalinius mokesčius už gyvenamąjį namą, kuriame gyvena ieškovė. Atsakovas moka dalį už vaikų būrelius, perka jiems rūbus, avalynę, apmoka jų pramogas. Atsakovas vaikus yra apdraudęs nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atvejų, moka draudimo įmokas jų naudai. Taigi, atsakovas gyvendamas ne kartu su ieškove ženkliai prisideda prie vaikų išlaikymo. Tai patvirtina kartu su skundu pridedami dokumentai.
6.4. Teismui priėmus ginčijamą nutartį ir patenkinus ieškovės prašymą – priteisus vaikų išlaikymui po 350 Eur kiekvienam, yra užtikrintas ne teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovei, įvykdymas, bet iš anksto patenkinta dalis ieškovės reikalavimų, nors byla nėra išnagrinėta iš esmės. Priimta nutartimi nėra pasiektas laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui ar laikino ginčo sureguliavimas, kad nebūtų pažeisti nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai. Teismo nutartis suteikė nepagrįstą pranašumą ieškovei ir suvaržė atsakovo teises daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Priimta teismo nutartis negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galimai pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus.
6.5. Šiuo metu šalys su vaikais bendrauja principu 50/50. Vieną savaitę vaikai gyvena su ieškove, vieną savaitę su atsakovu. Šalys tiek vaikų priežiūra, tiek išlaikymu dalinasi pusiau, atsakovas tiesiogiai skiria pinigus vaikų priežiūrai pirkdamas jiems maistą ir reikalingas priemones, kai vaikai gyvena pas jį. Todėl teismui priteisus iš atsakovo ieškovei E. C. net po 350 Eur mokėtiną išlaikymą kiekvienam vaikui iki teismo sprendimo priėmimo dienos, atsakovas tiek, kiek išleidžia vaikams gyvendamas kartu su vaikais ir tenkindamas tiesioginius jų poreikius, privalės sumokėti ieškovei, kas akivaizdžiai pažeidžia protingumo bei proporcingumo principus bei atsakovo teisėtus interesus. Atsakovas negalės pasakyti vaikams, kai jie gyvens pas atsakovą, kad išlaikymui skirtą sumą jis jau pervedė ieškovei, todėl jiems nieko nepirks. Šalių ginče yra svarbiausi vaikų interesai, o jie, atsakovui tinkamai vykdant savo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, nėra pažeisti, todėl laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės.
Atsiliepimas
7. Ieškovė E. C. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti atsakovo G. C. atskirąjį skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 23 d. nutartį. Ieškovė atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
7.1. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, šia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Todėl visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi.
7.2. Teismų praktikoje taipogi nurodyta, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus.
7.3. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad savo atskirajame skunde atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovės ieškinyje nurodyti jo nepilnamečių vaikų poreikiai neatitiktų tikrovės, kad būtų mažesni negu kitų tokio amžiaus vaikų poreikiai. Taip pat reikia pažymėti, kad savo atskirajame skunde atsakovas neginčija paties priteisto laikino išlaikymo dydžio, neįrodinėja, kad jis būtų per didelis, neproporcingas atsakovo turtinei padėčiai, ar kad atsakovas neturėtų finansinių galimybių jo mokėti.
7.4. Pateiktame ieškovės ir atsakovo susirašinėjime laiškais matoma, kad pats atsakovas, dar iki ieškovės kreipimosi į teismą, pripažįsta, kad jų nepilnamečiams vaikams reikalingas iš tėvo teiktinas išlaikymo dydis turėtų sudaryti po 350 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį, tačiau atsakovas siūlo ieškovei abipusiu sutarimu šį dydį sumažinti iki 250 Eur, žadėdamas savo tariamai aktyvų dalyvavimą vaikų gyvenime.
7.5. Atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateikti dokumentai patvirtina, jog jis išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams faktiškai neteikia. Atsakovas į vaikų sąskaitas perveda tik kišenpinigius (ką darydavo ir šalims gyvenant kartu) – dukrai (duomenys neskelbtini) nuo to, kai šalys apsigyveno atskirai, nuo 2025 m. rugpjūčio galo, t. y. 2025 rugsėjį atsakovas pervedė 60 Eur kišenpinigių ir 30 Eur už ekskursiją, spalio mėnesį dukrai (duomenys neskelbtini pervedė vos 15 Eur kišenpinigių. Sūnui (duomenys neskelbtini) 2025 rugsėjį atsakovas pervedė 65 Eur kišenpinigiams, spalį – vos 15 Eur kišenpinigių. Akivaizdu, kad šios vaikams skirtos lėšos negali būti traktuojamos kaip pilnavertiškas ir visapusiškas vaikų poreikių tenkinimas.
7.6. Atsakovas, siekdamas pagrįsti tariamą savo tinkamai teikiamą išlaikymą vaikams, kartu su atskiruoju skundu pateikė nuotraukas su aprašymais, ką su vaikais, kokioje kavinėje valgė, kur ilsėjosi po kelias dienas rugpjūčio mėnesį, kokią mėsą vaikams kepė kepsninėje, kokiame renginyje dalyvavo. Tačiau būtent šie paties atsakovo pateikti įrodymai ir patvirtina, kad jo rūpinimasis vaikais yra visiškai epizodinis, apsiribojantis pramogomis kavinėje, nuėjimu su vaikais į sporto varžybas, pavieniais apsilankymais kavinėje, kas objektyviai patvirtina, kad atsakovas pasirūpina epizodinėmis vaikų pramogomis, bet visiškai neprisideda prie būtinųjų kasdienių einamųjų vaikų poreikių tenkinimo, kurie būtent tenka ieškovei. Atsakovo atostogų su vaikais metu ar kitų pramogų metu išleistos lėšos yra tik maža dalis vaikams reikalingo išlaikymo, kadangi vaikai turi daugybę kitų būtinųjų, kasdienių poreikių, kuriais reikia pasirūpinti ir jais rūpinasi būtent ieškovė.
7.7. Savo atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo priteistą laikiną išlaikymą vaikams, atsakovas grindžia tuo, jog neva pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nebuvo, kadangi jis vaikams išlaikymą teikia. Ir tokią savo poziciją grindžia, kaip jau minėta, duomenimis apie smulkių kišenpinigių pervedimą į vaikų sąskaitas, atostogomis su vaikais, apsilankymais su vaikais kavinėse, renginiuose, vaikų draudimo mokėjimais ir pan. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad toks nesistemingai teikiamas išlaikymas nuperkant vaikams drabužių, avalynės, apmokant pramogas nesudaro pareigos atleisti nuo išlaikymo vaikams teikimo periodinėmis išmokomis, nes „nėra garantijos, jog toks išlaikymas ir toliau bus teikiamas, nėra tikslus ir aiškus jo dydis“.
7.8. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo atostogos su vaikais rugpjūčio mėnesį (kurių metu patirtomis išlaidomis atsakovas įrodinėja savo teikiamą išlaikymą vaikams) vyko, kai šalys dar gyveno kartu – į bylą pateiktoje vaiko teisių specialistų išvadoje užfiksuota, kad G. C. nurodė, kad skyrium šalys pradėjo gyventi nuo 2025 m. rugpjūčio 24 d., kas reiškia, kad atsakovas tuomet su vaikais atostogavo iš bendrų šeimos lėšų.
7.9. Atsakovas atskirajame skunde teigia, jog šalys su vaikais bendrauja 50/50 principu ir neva dėl to laikinas išlaikymas pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jo negalėjo būti priteistas. Tokie atsakovo argumentai visiškai nepagrįsti. Visą rugsėjį vaikai faktiškai praleido su ieškove – tą atsakovas patvirtino teismui pateiktame 2025 m. spalio 29 d. atsiliepime dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, nurodydamas, kad „prasidėjus mokslo metams atsakovas susitikdavo su vaikais dienai ar dviem, tačiau jam to neužteko, todėl šalys sutarė nuo 2025 m. spalio mėnesio su vaikais gyventi pakaitomis, vieną savaitę vaikai gyvena su ieškove, vieną savaitę su atsakovu“.
7.10. Atsakovo 2025 m. spalio 8 d. laiške ieškovei atsakovas rašo, kad jis norėtų su vaikais bendrauti 50/50 modeliu, bet pats nurodo suprantantis, kad šiuo metu šis modelis vaikams nėra priimtinas ir netgi siūlo kompromisą, kad vaikai gyventų su ieškove, o su atsakovu būtų nustatyta, kaip jis pats nurodo, aiški ir pastovi bendravimo tvarka, kaip pavyzdį pateikdamas, kad jis su vaikais galėtų bendrauti kas antrą savaitgalį ir papildomomis dienomis pagal šalių susitarimą (pastebėtina, kad teikdama ieškinį ieškovė būtent ir prašė nustatyti tokią atsakovo bendravimo su vaikais tvarką, kurią pats atsakovas ir pasiūlė), tačiau mainais atsakovas prašė sumažinti alimentus vaikams nuo 350 Eur iki 250 Eur. Šis įrodymas objektyviai patvirtina, kad pats atsakovas suvokia, kad jo bendravimo su vaikais 50/50 modelis neatitinka vaikų interesų – ir iš tikrųjų, dar per rudens vaikų atostogas atsakovui pasiėmus vaikus savaitei pas save, mažasis sūnus jau antradienį pasiilgęs mamos pasiprašė laiko praleisti su ieškove, teigdamas, kad savaitę būti pas tėtį jam per ilgai, o dukra (duomenys neskelbtini) pas mamą grįžo nuo ketvirtadienio. Tuo tarpu per visą spalio mėnesio laikotarpį atsakovas vaikus buvo pasiėmęs atskirai, juos išskirdamas, t. y. vieną savaitę pasiimdamas vieną vaiką, kitą savaitę kitą, dėl ko vaikams sukėlė didelį sesės ir brolio išsiskyrimo ir begalinio ilgesio jausmą. Akivaizdu, kad tokio atsakovo padriko bendravimo su vaikais tikrai negalima priskirti 50/50 bendravimo modeliui, kaip kad teismą bando įtikinti atsakovas.
7.11. Pažymėtina, jog abu vaikai labai jautrūs, lankosi pas psichologę. Sūnus (duomenys neskelbtini) turi problemų dėl dėmesio koncentracijos, jam sunku susikaupti, dėl ko jo gyvenime itin svarbus pastovumas. Vaikas turi problemų su antsvoriu, todėl itin svarbu jam užtikrinti tinkamą mitybą, ką jis ir gauna leisdamas laiką su mama – ieškovė dirba iš namų, turi galimybę gaminti vaikui sveiką maistą, rūpintis reguliaru valgymu, pasitikti vaikus iš mokyklos, nuvežti į būrelius. Tuo tarpu atsakovas dėl savo darbo pilną darbo dieną (ir net darbo savaitgaliais) ir tėviškų įgūdžių stokos (kadangi šalims gyvenant kartu visa buitis ir rūpinimasis vaikais buvo ant ieškovės pečių), viso to užtikrinti negali, kas atsispindi ir atsakovo pateiktuose dokumentuose – vaikai, leisdami laiką su atsakovu, valgo kavinėse, atsakovas savo kaip tėvo valdžios įgyvendinimą suvokia tik per pramogas su vaikais, bet ne per visapusišką rūpinimąsi jų sveikata, ugdymu, lavinimu, sveika mityba, tinkamu poilsio, dienotvarkės režimu.
7.12. Tai, jog prasidėjus teisminiam procesui teisme, atsakovas pradėjo taip atkakliai siekti, jog vaikai su juo bendrautų 50/50 modeliu, nors, kaip patvirtina pateikti įrodymai, jis pats supranta, kad šis modelis šiuo metu nėra tinkamiausias vaikų interesams, tik atspindi atsakovo siekį bet kokia kaina išvengti išlaikymo vaikams mokėjimo kas mėnesį periodinėmis išmokomis.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
Žemesnės instancijos teismas
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priteisdamas iš atsakovo šalių nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 23 d. nutartį ir ieškovės E. C. prašymo priteisti iš atsakovo ieškovės prašomo dydžio laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams netenkinti.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
11. Atsakovas apeliacinėje instancijoje kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: bendravimą su nepilnamečiais vaikais ir teikiamą išlaikymą patvirtinančius dokumentus, draudimo liudijimą, Telia sąskaitas, Swedbank išrašus. Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečių vaikų interesais ir priimant procesinį sprendimą būtina išsamiai įvertinti visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad būtų teisingai ir visapusiškai įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės bei atsižvelgdamas į teikiamų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla, jų svarbą teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui, atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus priima ir vertina su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl atsakovo informavimo
13. Apeliantas teigia, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs jam apie ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo nuomonė nebuvo išklausyta, dėl ko teismas priėmė nepagrįstą nutartį.
14. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi pranešti apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Atsakovui buvo pranešta apie teismo priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovui buvo suteikta galimybė pateikti atskirąjį skundą, kuriame jis turėjo galimybę nurodyti nesutikimo su ieškovės prašymu argumentus, teikti ieškovės nurodomas aplinkybes paneigiančius įrodymus bei savo argumentus patvirtinančius įrodymus, atsakovas šia teise pasinaudojo pateikdamas atskirąjį skundą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo nuomonė nebuvo išklausyta.
Dėl atskirojo skundo argumentų
15. Nagrinėjamu atveju apeliantas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartimi, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisė iš atsakovo šalių nepilnamečiams vaikams ieškovės prašomus laikino išlaikymo dydžius (po 350 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui).
16. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.
18. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tarpinė procesinio pobūdžio priemonė ir ja nėra sprendžiama dėl ginčo esmės. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nepaisant to, jog kai kurių procesinių prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinys sutampa su byloje pareikštais materialiniais reikalavimais, pavyzdžiui, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir priteisti išlaikymą, tačiau tokia sutaptis yra galima ir neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443/2009).
19. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalį, teismas, be kita ko, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio (tėvo) laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CK 3.5 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laikinas išlaikymo priteisimas vaikui yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta vaiko interesams civilinės bylos nagrinėjimo metu apsaugoti, nes vaiko išlaikymas iš esmės skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, o civilinės bylos, kurioje sprendžiamas išlaikymo vaikui priteisimo klausimas, nagrinėjimas gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti.
20. Orientacinis kriterijus, sprendžiant dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo, yra minimalus mėnesinės algos (toliau – MMA) dydis. Tačiau pagrindinis kriterijus, apskaičiuojant nepilnamečiui vaikui reikalingą išlaikymo dydį, yra vaiko poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturi visų reikšmingų duomenų apie vaiko poreikius, tėvų finansines galimybes teikti vaikams išlaikymą, taigi, laikino išlaikymo dydžio klausimą išsprendžia vadovaudamasis tuo metu byloje esančiais duomenimis. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo iš esmės, todėl laikino išlaikymo priteisimas bylos nagrinėjimo metu nereiškia, kad vaiko išlaikymo dydžio už tą laikotarpį kausimas jau yra išspręstas. Taigi, kai procesiniu sprendimu, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, nustatoma galutinė mokėtina išlaikymo suma, teismas perskaičiuoja mokėtiną išlaikymą, atsižvelgdamas į priteistos ir laikino išlaikymo sumos skirtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-288-378/2017).
21. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
22. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teismų praktiką, pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime ir tik po to, kai byla yra išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos, išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė būklė, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, preliminariai įvertina vaikų poreikius, tėvų turtinę būklę ir teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus.
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas turi du nepilnamečius vaikus, kurie šiuo metu yra 9 ir 11 metų amžiaus. Šalys gyvena atskirai, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta šiuo metu faktiškai yra kartu su ieškove. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog šalims nustojus gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį, atsakovas ir toliau išlaikė vaikus: 2025 m. rugpjūčio mėnesį vaikai atostogavo su atsakovu, kuris juos aprūpino ir patenkino visus poreikius, be to, atsakovas vaikams yra atidaręs banko sąskaitas, į kurias periodiškai veda pinigus kasdieniams poreikiams tenkinti. Atsakovas pažymi, jog jis vienas moka už televiziją, internetą, kuriais naudojasi vaikai, taip pat apmoka komunalinius mokesčius už gyvenamąjį namą, kuriame vaikai gyvena kartu ieškove. Atsakovas apmoka dalį vaikų būrelių, perka jiems rūbus, avalynę bei moka už jų pramogas. Papildomai atsakovas vaikus yra apdraudęs nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atvejų, moka draudimo įmokas jų naudai. Taigi, atsakovas teigia, jog jis, gyvendamas atskirai nuo vaikų, ženkliai prisideda prie vaikų išlaikymo.
24. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog šuo metu šalys su vaikais bendrauja principu 50/50: vieną savaitę vaikai gyvena su ieškove, vieną savaitę su atsakovu. Šalys tiek vaikų priežiūra, tiek išlaikymu dalinasi pusiau, atsakovas tiesiogiai skiria pinigus vaikų priežiūrai pirkdamas jiems maistą ir reikalingas priemones, kai vaikai gyvena pas jį. Tuo tarpu ieškovė teigia, jog tokie atsakovo argumentai visiškai nepagrįsti. Visą rugsėjį vaikai faktiškai praleido su ieškove – tą atsakovas patvirtino teismui pateiktame 2025 m. spalio 29 d. atsiliepime dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, nurodydamas, kad „prasidėjus mokslo metams atsakovas susitikdavo su vaikais dienai ar dviem, tačiau jam to neužteko, todėl šalys sutarė nuo 2025 m. spalio mėnesio su vaikais gyventi pakaitomis, vieną savaitę vaikai gyvena su ieškove, vieną savaitę su atsakovu“.
25. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-20693-1185/2025, teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos bendravimo tvarkos nustatymo. Teismas nustatė, jog iš atsakovo atsiliepime pateiktų duomenų ir išvadą teikiančios institucijos pateiktų duomenų matyti, kad nepilnamečiai vaikai faktiškai itin daug laiko praleidžia su kiekvienu iš tėvų jų gyvenamojoje vietoje, vaikai nėra išreiškę prieštaravimo dėl dabartinės nusistovėjusios bendravimo tvarkos, bendravimo tvarka stabili, vaikai bendrauja ir matosi su abiem tėvais ir dėl jos konfliktų nekyla. Šiuo atveju ieškovės išvadą teikiančios institucijos specialistams išsakyta nuomonė, kad bendravimo tvarka, kai atsakovas vieną savaitę pasiima vieną vaiką, o kitą savaitę pasiima kitą vaiką, yra netinkama vaikams, nepagrįsta jokiais įrodymais, o be to, išvadoje aiškiai nurodyta, kad nėra duomenų, kad atsakovo bendravimas su vaikais kenktų vaikų interesams.
26. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nesistemingas papildomo išlaikymo vaikams teikimas tiesiogiai nuperkant avalynę, rūbus, apmokant pramogas ir pan., nesudaro pagrindo mažinti priteistino išlaikymo dydžio, kadangi nėra garantijos, jog toks išlaikymas ir toliau bus teikiamas, nėra tikslus ir aiškus jo dydis. Tas pats pasakytina ir apie įmokas į vaikų gyvybės draudimo fondus. Šiuo atveju taip pat nėra garantijos, kad įmokos į šiuos fondus bus ir toliau mokamos, be to, nėra tiksliai žinoma, kada ir kokiais atvejais vaikas bus šiuose fonduose sukauptų lėšų gavėjai, kada galės ir ar išvis galės juose sukauptomis lėšomis tenkinti savo poreikius, jei, pavyzdžiui, toliau nebebus mokamos įmokos ar bus nutrauktos gyvybės draudimo sutartys. Tokio išlaikymo priteisti nėra galimybės, nes tokie priteistino išlaikymo būdai nenustatyti įstatymuose (CK 3.196 straipsnio 1 dalis) (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1130-524/2020).
27. CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai. Pabrėžtina, kad vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymo teikimas. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-164-687-2020).
28. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, todėl laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos šalių reikalavimams patenkinti.
29. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu faktinė abiejų šalių nepilnamečių gyvenamoji vieta yra su ieškove, kuriai tenka rūpintis kasdiene vaikų buitimi, ugdymu, sveikata ir į tai, kad priteisiant laikiną išlaikymą turi būti patenkinti ne tik baziniai vaikų poreikiai, tačiau laikinas išlaikymas turi būti pakankamas visapusiškam vaikų vystymuisi, į tai, kad ieškovės prašomi priteisti laikino išlaikymo dydžiai neviršija 2025 m. taikyto MMA dydžio, be to, byloje atsakovas nepateikė duomenų, kad jis nėra finansiškai pajėgus mokėti prašomo dydžio išlaikymą, atsakovas taip pat neginčijo vaikų poreikių, kuriems tenkinti, kaip nurodė ieškovė, reikalingas kiekvienam ne mažesnis nei 700 Eur per mėnesį išlaikymas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl laikino išlaikymo priteisimo būtinumo tinkamos nepilnamečių vaikų interesų apsaugos užtikrinimo tikslu.
30. Nors atsakovo nurodomos aplinkybės ir bylos duomenys patvirtina, jog jis nemažai laiko leidžia su vaikais ir tuo metu tenkina vaikų poreikius, tačiau laikotarpiu, kai šalių nepilnamečiai vaikai bendrauja su atsakovu, ieškovei, su kuria faktiškai vaikai gyvena, tenka pareiga užtikrinti esminius, tiek kasdienius, tiek nekasdienius, vaikų poreikius, kuriems užtikrinti reikalingos pastovios vaikų išlaikymo išlaidos, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas prie kitų vaikų poreikių tenkinimo prisideda tik epizodiškai (nereguliariai), savo nuožiūra. Įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteisimas reikalingas, nes jis skirtas apsaugoti būtiniausius vaikų interesus, kad būtų patenkinti būtinieji vaikų poreikiai, tokie kaip maistas, apranga, būstas, sveikata, mokslas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (laikino išlaikymo priteisimą), siekdamas laikinai (iki bylos išnagrinėjimo) sureguliuojant esamą situaciją, kad būtų reguliari ir aiški atsakovo nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti skiriama suma iki sprendimo byloje priėmimo.
31. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir ne tik nesaisto teismo, priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo CPK 148 ar 149 straipsniuose nustatyta tvarka.
Dėl bylos procesinės baigties
32. Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos aktualios teismų praktikos. Atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
33. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovo G. C. atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.