Vilniaus apygardos teismo sprendimas

tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, A. R. ir Vandai M. R.,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje, uždarosios akcinės bendrovės (toliau-UAB) „Intrum Lietuva“ atstovui S. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovei Luminor Bank AS dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. R., V. M. R., UAB „Intrum Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, jog prievolės apimtis, dėl atsakovės veiksmų yra daugiau kaip du kartus didesnė negu ta prievolės apimtis, už kurią ieškovė laidavo. Būtent dėl to, jog atsakovė dešimt metų nesikreipė dėl skolos išieškojimo iš trečiųjų asmenų ir tik 2020 metais realizavo prievolės užtikrinimui įkeistą turtą, beveik visos gautos lėšos (66000 Eur) ir trečiųjų asmenų sumokėtos pinigų sumos buvo nukreiptos palūkanų užskaitymui. Ieškovė remiasi Civilinio kodekso (toliau-CK) 6.87 straipsnio 4 dalimi ir nurodo, jog faktinės aplinkybės byloje patvirtina, kad prievolė ženkliai pasikeitė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė, todėl yra visi pagrindai reikšti ieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

4. Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti, remdamasis jame išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad ieškovė nebuvo informuota apie prievolės apimties padidėjimą. Nurodė, jog kreditavimo sutartis pasibaigė ją atsakovei nutraukus vienašališkai 2008 m. liepos 26 d. ir tuo pačiu pasibaigė laidavimo prievolė. Su trečiaisiais asmenimis po kreditavimo sutarties nutraukimo buvo sudaryta visai kita nauja sutartis, kurios sudaryme ieškovė nedalyvavo ir apie ją nežinojo ir atsakyti pagal ją neturi. Vien tai, jog po kreditavimo sutarties nutraukimo sudaryta sutartis su trečiaisiais asmenimis yra pavadinta kaip skolos grąžinimo susitarimas, nesudaro pagrindo teigti, jog tai yra kreditavimo sutarties pakeitimas.

7. Teismo posėdyje atsakovės atstovė ieškinį prašė atmesti. Nurodė, jog ieškinys pareikštas netinkama atsakovui, nes visi reikalavimai pagal kreditavimo sutartį bei laidavimo sutartis yra perleisti trečiajam asmeniui UAB „Intrum Lietuva“. Be to, nurodė, jog byla turi būti nutraukta, nes ginčas jau yra išspręstas tarp šalių. Atsakovė nesutinka, jog ieškovė neturi atsakyti pagal laidavimo sutartis.

8. UAB „Intrum Lietuva“ atstovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovė nenurodė pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis. UAB „Intrum Lietuva“ perėmė išieškotojo teises ir jas įgyvendina sąžiningai.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

9. Byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 12 d. tretieji asmenys A. R. ir V. M. R. (toliau – ir kredito gavėjai) ir atsakovė sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KK 07/12/25D (toliau – Kredito sutartis), kuria kredito gavėjams buvo suteiktas 60 820,20 Eur kreditas vartojimo reikmėms.

10. 2007 m. gruodžio 12 d. ieškovė ir atsakovė sudarė laidavimo sutartis Nr. LKK 07/12/26D ir LKK 07/12/27D, kuriomis ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis atsakovei, jeigu kredito gavėjai neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir (arba) kitų įmokų pagal Kredito sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais, t. y. pagal 2007 m. gruodžio 12 d. laidavimo sutartį Nr. LKK 07/12/26D ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti už A. R. mokėjimo prievolių pagal Kredito sutartį visišką ir tinkamą įvykdymą; o pagal 2007 m. gruodžio 12 d. laidavimo sutartį Nr. LKK 07/12/27D ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti už V. M. R. mokėjimo prievolių pagal Kredito sutartį visišką ir tinkamą įvykdymą.

11. Kredito gavėjams nevykdant mokėjimo prievolių pagal grafiką, atsakovė 2008 m. liepos 11 d. pranešimu Nr. 3431 vienašališkai nuo 2008 m. liepos 26 d. nutraukė Kredito sutartį. 2008 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimu Nr. 4141 ir reikalavimu Nr. 4142 atsakovė pareikalavo, kad ieškovė per papildomą terminą (iki 2008 m. rugpjūčio 30 d.) padengtų skolą.

12. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. liepos 22 d. išdavė atsakovei vykdomąjį raštą, kuriuo nuspręsta išieškoti iš kredito gavėjų skolą, kurią sudarė 60 820,20 Eur negrąžinta paskola, 1396,47 Eur nesumokėtos palūkanos, 5921,99 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, 60 Eur nesumokėti mokesčiai ir 126 Lt žyminis mokestis, taip pat 16 proc. dydžio sutartinės metinės palūkanos už negrąžintą kredito sumą, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio prašymo gavimo dienos, t. y. nuo 2009 m. balandžio 8 d., iki visiško skolos išieškojimo, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą. Vykdomuoju raštu taip pat nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių A. R. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Butas buvo parduotas 2020 m. vasario 14 d. varžytinėse už 66 000 Eur sumą, todėl trečiųjų asmenų įsiskolinimas pagal Kredito sutartį buvo padengtas tik dalyje.

13. 2011 m. gegužės 18 d. tarp Nordea Bank Finland Plc ir trečiųjų asmenų – kredito gavėjų buvo sudarytas skolos grąžinimo susitarimas Nr.KK-14. Pagal jį susitarimo šalys susitarė dėl skolos, susidariusios pagal 2007 m. gruodžio 12 d. Kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimai ir papildymais, grąžinimo.

14. 2018 m. liepos 12 d. reikalavimu atsakovė dar kartą pareikalavo, kad ieškovė geranoriškai pagal laidavimo sutartis padengtų skolą iki 2018 m. liepos 24 d.

15. Atsakovė kreipėsi į teismą dėl skolos iš ieškovės, kaip Kredito sutarties laiduotojos, priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-386-910/2019 patenkinto atsakovės ieškinį ir priteisė iš S. R. 81 716,94 Eur skolą, 16 proc. metines palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur sumą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 40 564,12 Eur sumą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-386-910/2019, 2020 m. vasario 6 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-61-516/2020, iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: priteisė atsakovei iš ieškovės 61 434,88 Eur skolą, 8 proc. metines palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur sumą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 20 282,06 Eur sumą.

16. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 13 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl 61 434,88 Eur dydžio skolos, 8 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 41 152,82 Eur sumą ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 20 282,06 Eur dydžio sumą, 1 731,77 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš ieškovės išieškotojui atsakovei.

17. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2FB-15467-808/2020 tretiesiems asmenims A. R. ir V. M. R. iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į iškeltą fizinių asmenų bankroto bylą, antstolio D. Š. 2020 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu Nr. S20-27338 vykdomoji byla Nr. 0178/09/02180 tretiesiems asmenims buvo sustabdyta.

18. Atsakovė ir tretysis asmuo UAB „Intrum Lietuva“ 2020 m. gruodžio 4 d. sudarė Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartį, pagal kurią reikalavimo teisės į skolininkų trečiųjų asmenų A. R. ir V. M. R. įsipareigojimą buvo perleistos naujajam kreditoriui trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Intrum Lietuva“.

Dėl bylos nutraukimo

19. Atsakovė nurodo, jog ieškinys iš esmės negali būti nagrinėjamas teisme, todėl byla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 293 straipsnio 1 punktą, turėtų būti nutraukta kaip nenagrinėtina teisme.

20. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 26 d. nutartimi šią bylą nutraukė, nurodydamas, jog ieškovės ieškinys pareikštas atsakovui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, yra tapatus, t. y. reiškiamas tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu bei dėl to paties dalyko, dėl kurio yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl byla turi būti nutraukta (CPK 293 str. 3 p.).

21. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi išsprendė S. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 26 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla, iškelta pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir nurodė, jog nagrinėjamos civilinės bylos ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi išnagrinėtos kitos civilinės bylos dalykas nesutampa.

22. CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas turi nutraukti bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-1075/2021; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021). Taigi, remiantis paminėta kasacinio teismo praktika, jeigu atitinkamo reikalavimo patenkinimas nesukuria materialiųjų teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nenagrinėtinas teisme.

24. Atsakovės teigimu, ieškovės reiškiamas reikalavimas nesukuria materialiųjų teisų ir pareigų, todėl negali būti nagrinėtinas teisme.

25. Teismas su tokiais argumentais nesutinka. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Pagal CK 1.78 straipsnį negaliojantys sandoriai skirstomi į niekinius ir nuginčijamus. Nuginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik priėmus teismo sprendimą pagal pareikštą ieškinį arba priešieškinį (CK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys). Vien tai, jog yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos priteisimo iš ieškovės laidavimo sutarčių pagrindu, neužkerta kelio ieškovei reikšti reikalavimo dėl tų pačių laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atskiroje byloje ir ateityje priėmus galimai palankų sprendimą ieškovei atitinkamai spręsti klausimą dėl priteistos skolos. Civilinėje byloje pagal Luminor Bank AS ieškinį dėl skolos priteisimo pagal laidavimo sandorius nebuvo pareikštas reikalavimas (priešieškinio forma) dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais nuginčijamų sandorių teisiniais pagrindais. Todėl atsakovės argumentai, jog byla turi būti nutraukta ir negali būti nagrinėjama, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl netinkamo atsakovo

26. Atsakovė nurodo, jog su UAB „Intrum Lietuva“ 2020 m. gruodžio 4 d. sudarė Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartį, pagal kurią reikalavimo teisės į skolininkų trečiųjų asmenų A. R. ir V. M. R. įsipareigojimą buvo perleistos naujajam kreditoriui trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Intrum Lietuva“. Atsakovė naujajam kreditoriui perleido visas teises, pretenzijas, nuosavybės teises, visą ekonominę bei teisinę naudą į trečiųjų asmenų, tame tarpe – į šios skolos užtikrinimo priemones - laidavimo sutartis, kurias ieškovė prašo pripažinti negaliojančiomis. Dėl šios priežasties laikytina, jog šiame ginče atsakovė nėra tinkamas atsakovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 45 straipsnis), kadangi nebėra teisinių santykių pagal prašomas pripažinti negaliojančia laidavimo sutartis šalimi, todėl ieškinys atsakovės atžvilgiu nepagrįstas.

27. Ieškovė ieškiniu ginčija ir prašo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo laidavimo sutartis, kurios buvo sudarytos tarp jos ir atsakovės, todėl ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui. Vien tai, jog 2020 m. gruodžio 4 d. atsakovė sudarė Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartį, pagal kurią reikalavimo teisės į skolininkų trečiųjų asmenų A. R. ir V. M. R. įsipareigojimą buvo perleistos naujajam kreditoriui trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Intrum Lietuva“, nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijamų sutarčių šalys, sutarčių sudarymo momentu, pasikeitė ir ieškinys turi būti reiškiamas reikalavimo teisių įgijėjui. UAB „Intrum Lietuva“ byloje dalyvauja kaip tretysis asmuo, nes sprendimas šioje byloje turės įtakos jos teisėms pagal Reikalavimo perleidimo sutartį su atsakove. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo turi būti reiškiamas reikalavimo teisių įgijėjui.

Dėl laidavimo sutarčių nuginčijimo

28. Ieškovė prašo laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir ieškinio pagrindą kildina iš CK 6.87 straipsnio 4 dalies.

29. Ieškovė nenurodo ir neįrodinėja sandorio nuginčijimo pagrindų (CK 1.80 – 1.92 straipsniai). Tuo tarpu CK 6.87 straipsnio 4 dalis taikymas pats savaime nelemia sutarties negaliojimo nuo jos sudarymo momento.

30. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Taigi tam, kad laidavimas pasibaigtų šioje teisės normoje nurodytu pagrindu būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Nurodytoje teisės normoje nėra pateikta nei prievolės pasikeitimo iš esmės, nei sąlygų, kurioms esant konstatuotinas nepalankus rezultatas laiduotojui, samprata.

31. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pažymėta, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė keičiama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 str. 4 d. normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-219/2015). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad pirmiau nurodyta teisės norma užtikrina, jog teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014).

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog užtikrinant prievolių pagal Kredito sutartį vykdymą, be hipotekos – Turto įkeitimo, buvo pasiūlyta papildoma užtikrinimo priemonė – laidavimas. Laidavimo sutarčių, sudarytų tarp ieškovės ir atsakovės, 1 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog laiduotojas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja atsakyti bankui kaip solidarusis skolininkas visu savo turtu ir lėšomis, jeigu kredito davėjas neįvykdys savo prievolių. Be to, apibrėžiant laidavimo sutarties dalyką, taip pat nurodyta, jog laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas už kredito grąžinimą, palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą.

33. Tokiu būdu darytina išvada, jog ieškovė prisiėmė prievolę atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jei tretieji asmenys - kredito gavėjai, neįvykdys ar įvykdys netinkamai įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį. Laidavimo sutarties dalyką apima tiek kredito grąžinimas, tiek palūkanos, įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, papildomų palūkanų sumokėjimas ir nuostolių atlyginimas.

34. Ieškovė teigdama, jog yra pagrindas taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalį, įrodinėja prievolės pasikeitimą iš esmės, tačiau nenurodo aplinkybių, leidžiančių teigti, jog laidavimo sutarčių sudarymo momentu egzistavo aplinkybės, kurios galėjo iš esmės įtakoti tikrąją laiduotojo (ieškovės) valią ir/ar laiduojamos prievolės pasikeitimo iš esmės sutarties sudarymo metu, kas leistų spręsti dėl laidavimo sutarčių negaliojimo nuo jų sudarymo momento. Byloje nėra duomenų leidžiančių teigti, jog prievolė, už kurią laidavo ieškovė, pasikeitė ar kitaip pasunkėjo. Aplinkybė, jog dėl trečiųjų asmenų bei ieškovės pasyvaus elgesio skola nebuvo padengta laiku, ir to pasėkoje buvo skaičiuojamos palūkanos, negali sudaryti ir nesudaro pagrindo teigti, jog prievolė iš esmės pasikeitė, todėl yra pasibaigusi CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Tretieji asmenys gavo Kredito sutartyje nurodytą sumą – 60 820,20 Eur ir šia suma laisvai disponavo, todėl atsakovė turėjo pagrįstą lūkestį gauti palūkanas už suteiktą kreditą.

35. Ieškovės argumentai, jog nutraukus Kreditavimo sutartį ir vėliau sudarius Skolos grąžinimo susitarimą, buvo sudaryta visai nauja sutartis, pagal kurią ieškovė laidavimo pareigos neprisiėmėme, atmestini kaip nepagrįsti.

36. Byloje nustatyta, jog 2011 m. gegužės 18 d. tarp Nordea Bank Finland Plc ir trečiųjų asmenų – kredito gavėjų buvo sudarytas skolos grąžinimo susitarimas Nr.KK-14. Pagal jį susitarimo šalys susitarė dėl skolos, susidariusios pagal 2007 m. gruodžio 12 d. Kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimai ir papildymais, grąžinimo. Nors ieškovė pasirašant minėtą susitarimą nedalyvavo, tačiau ji procesiniuose dokumentuose nedetalizuoja kaip minėtas susitarimas išdėstyti skolą įtakojo ieškovės teises.

37. Teismas pažymi, jog susitarimo dėl skolos pagal Kreditavimo sutartį grąžinimo sudarymas nėra pagrindas pripažinti, kad laidavimo sutartys pasibaigė. Susitarimu nebuvo sukurtos aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir taip atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, todėl teigti, jog laidavimo sutartys pasibaigė CK 6.87 str. 4 d. pagrindu, negalima. Priešingai, skolos išdėstymas padidina tikimybę, jog skola bus išmokėta.

38. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog tam, kad būtų galima susitarti dėl skolos išdėstymo, nereikia gauti laiduotojo sutikimo. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovės sutikimas ir dalyvavimas sudarant susitarimą dėl skolos išdėstymo nebuvo būtinas. Teigti, jog nesant laiduotojo sutikimo nebuvo galima susitarti dėl skolos išdėstymo ir dėl šios priežasties laidavimo sutartys yra pasibaigusios CK 6.87 str. 4 d. prasme, nėra teisinio pagrindo.

39. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

40. Ieškovė apie savo pareigą padengti skolą žinojo jau nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d., kuomet atsakovė pasikreipė į ieškovę, ne tik nurodydama susidariusios skolos sumą, bet ir geranoriškai prašydama susidariusią skolą padengti. Analogiškas reikalavimas su prašymu padengti skolą ieškovei buvo siųstas ir 2018 m. liepos 12 d. Todėl ieškovė nepagrįstai teigia, jog būtent tik dėl atsakovės veiksmų susidarė kelis kartus didesnė prievolė, nei ieškovė laidavo. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje, kurioje buvo spręstas klausimas dėl atsakovės ieškinio ieškovei dėl skolos pagal laidavimo sutartis tenkinimo pagrįstumo, konstatuota, jog „nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas iš atsakovės siekia prisiteisti didesnę sumą nei jam skolingi kredito gavėjai“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties 16 punktas).

41. Be to, pažymėtina, jog atsakovės veiksmus, kad su ieškiniu dėl skolos išieškojimo iš ieškovės ji kreipėsi tik praėjus 10 metų po Kreditavimo sutarties nutraukimo, įvertino Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-386-910/2019, kuriuo iš ieškovės atsakovės naudai buvo priteista skola pagal ginčijamas laidavimo sutartis. Lietuvos apeliacinis teismas savo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje nurodė, jog ilgas atsakovės delsimas nesikreipiant į teismą sudaro pagrindą siekiant abiejų ginčo šalių interesų balanso konstatuoti, kad „ieškovo prašoma priteisti iki ieškinio pateikimo apskaičiuota kompensacinių palūkanų suma bei prašomas taikyti nuo ieškinio pateikimo iki visiško sprendimo įvykdymo įsipareigojimo nevykdymo palūkanų dydis šiuo konkrečiu atveju neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo (CK 1.5 straipsnis) ir proporcingumo principų, todėl kompensuojamųjų palūkanų suma ir taikytinas palūkanų, skaičiuojamų už negrąžintą kredito sumą, dydis mažintinas per pusę, priteisiant ieškovui iš atsakovės 20 282,06 Eur (40 564,12 / 2) įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumą už laikotarpį iki ieškinio pateikimo, ir 8 proc. sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur negrąžintą kredito sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties 29 punktas).

42. Teismas atkreipia dėmesį, jog ginčo šalys susitarė, jog laidavimo sutartys galioja iki visiško prievolių atsakovei pagal Kredito sutartį įvykdymo, o prievolė pagal Kredito sutartį nėra pilnai įvykdyta, todėl atsakovė pagrįstai reikalavimą nukreipė į ieškovę. Nesant sąlygų taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatą, taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu konstatuotina, jog ieškovės reikalavimo dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tenkinti nėra teisinio pagrindo, todėl ieškinys yra atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Šalys prašymų priteisti bylinėjimo išlaidas nepateikė.

44. Pagal CPK 96 straipsnį pašto išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.