Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovei Luminor Bank AS dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. R., V. M. R., uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Atsiliepime į ieškovės S. R. apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Intrum Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

10. Byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 12 d. tretieji asmenys A. R. ir V. M. R. ir atsakovė sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria kredito gavėjams buvo suteiktas 60 820,20 Eur kreditas vartojimo reikmėms.

11. 2007 m. gruodžio 12 d. ieškovė ir atsakovė sudarė laidavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriomis ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis atsakovei, jeigu kredito gavėjai neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir (arba) kitų įmokų pagal Kredito sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais, t. y. pagal 2007 m. gruodžio 12 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti už A. R. mokėjimo prievolių pagal Kredito sutartį visišką ir tinkamą įvykdymą; o pagal 2007 m. gruodžio 12 d. laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti už V. M. R. mokėjimo prievolių pagal Kredito sutartį visišką ir tinkamą įvykdymą.

12. Kredito gavėjams nevykdant mokėjimo prievolių pagal grafiką, atsakovė 2008 m. liepos 11 d. pranešimu Nr. 3431 vienašališkai nuo 2008 m. liepos 26 d. nutraukė Kredito sutartį. 2008 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimu Nr. 4141 ir reikalavimu Nr. 4142 atsakovė pareikalavo, kad ieškovė per papildomą terminą (iki 2008 m. rugpjūčio 30 d.) padengtų skolą.

14. 2011 m. gegužės 18 d. tarp Nordea Bank Finland Plc ir trečiųjų asmenų – kredito gavėjų buvo sudarytas skolos grąžinimo susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal jį susitarimo šalys susitarė dėl skolos, susidariusios pagal 2007 m. gruodžio 12 d. Kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimai ir papildymais, grąžinimo.

15. 2018 m. liepos 12 d. reikalavimu atsakovė dar kartą pareikalavo, kad ieškovė geranoriškai pagal laidavimo sutartis padengtų skolą iki 2018 m. liepos 24 d.

16. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-386-910/2019 patenkinto atsakovės ieškinį ir priteisė iš S. R. 81 716,94 Eur skolą, 16 proc. metines palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur sumą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 40 564,12 Eur sumą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-386-910/2019, 2020 m. vasario 6 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-61-516/2020, iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: priteisė atsakovei iš ieškovės 61 434,88 Eur skolą, 8 proc. metines palūkanas už priteistą 41 152,82 Eur sumą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą 20 282,06 Eur sumą.

17. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 13 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl 61 434,88 Eur dydžio skolos, 8 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 41 152,82 Eur sumą ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 20 282,06 Eur dydžio sumą, 1 731,77 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš ieškovės išieškotojui atsakovei.

18. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2FB-15467-808/2020, tretiesiems asmenims A. R. ir V. M. R. iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į iškeltą fizinių asmenų bankroto bylą, antstolio D. Š. 2020 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu Nr. S20-27338 vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims buvo sustabdyta.

19. Atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Intrum Lietuva“ 2020 m. gruodžio 4 d. sudarė Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutartį, pagal kurią reikalavimo teisės į skolininkų trečiųjų asmenų A. R. ir V. M. R. įsipareigojimą buvo perleistos naujajam kreditoriui UAB „Intrum Lietuva“.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

20. Apeliantė S. R. skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų.

21. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylos žodinis nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra būtinas. Prašymu nėra pagrindžiama kaip bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka padėtų objektyviau įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, apeliantė S. R. išsamiai galėjo išdėstyti savo poziciją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi pasiruošimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu. Pažymėtina, kad apeliantė asmeniškai paskirtame teismo posėdyje nedalyvavo (dalyvavo jos pasirinktas atstovas), nors tokią teisę turėjo ir galėjo ja pasinaudoti, teikti teismui paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės S. R. prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovės S. R. laidavimas gali būti laikomas pasibaigusiu tuo pagrindu, kad Kredito sutarties pasibaigimas ir sudaryti susitarimai lėmė prievolės modifikavimą taip, jog prievolė iš esmės pasikeitė ir be laiduotojo sutikimo padidėjo, o kartu padidėjo ir laiduotojo atsakomybė.

24. Teismas pažymi, kad įstatyme nustatytas bendrasis principas, jog laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant teisės normas dėl terminuotos laidavimo sutarties galiojimo, nurodyta, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kredito sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai netaikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-229/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012).

25. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Pažymėtina, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011), taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį

26. Ar aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti laidavimo pabaigą pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, egzistuoja, yra fakto klausimas. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju. Taigi CK 6.87 straipsnio 4 daliai taikyti reikia nustatyti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką laiduotojo prievolei, nustatant jų mastą ir pobūdį.

27. Tokiomis aplinkybėmis sprendžiant, ar laiduotojų padėtis iš esmės pasunkėjo po laidavimo sutarčių sudarymo, turi būti išsiaiškinta, kokias prievoles jie prisiėmė laidavimo sutartimis ir ar vėliau atsiradusios aplinkybės šias prievoles iš esmės padidino.

28. Teisėjų kolegija išanalizavusi į bylą pateiktas laidavimo sutartis nustatė, kad Laidavimo sutarčių 1 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog laiduotojas neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigoja atsakyti bankui kaip solidarusis skolininkas visu savo turtu ir lėšomis, jeigu kredito davėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir / arba kitų įmokų pagal Kredito sutartį su visais jos pakeitimais ir papildymais. Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas už kredito grąžinimą, palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą.

29. Ieškovės argumentus, kad nutraukus Kredito sutartį ir vėliau sudarius skolos grąžinimo susitarimą, buvo sudaryta visai nauja sutartis, pagal kurią ieškovė laidavimo pareigos neprisiėmė, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

30. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino prievolės padidėjimo mąstą ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Anot apeliantės, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė 2007 m. gruodžio 12 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią laidavo dėl 60 820,20 Eur kredito su palūkanomis grąžinimo. Kreditoriui ir skolininkui susitarus dėl kredito termino pratęsimo ir neinformavus apie tai laiduotojos, palūkanų suma ieškinio padavimo dienai buvo lygi 95 190,66 Eur. Taigi bendra prievolės suma pasikeitė iš esmės – padidėjo daugiau negu du su puse karto ir išaugo iki 156 010,86 Eur. Akivaizdu, kad žinodama apie tokį galimą esminį prievolės padidėjimą, laiduotoja nebūtų sudariusi laidavimo sutarties. Tai reiškia, kad sudaryta laidavimo sutartis neatitinka laiduotojo valios ir todėl pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento

31. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pirmiausia, apibrėžiant laidavimo dalyką (ar kitose laidavimo sutarčių nuostatose) nėra nustatyta, kad laiduotoja laiduoja tik išimtinai už 60 820,20 Eur dydžio kreditą su palūkanomis grąžinimo. Minėta, kad laiduotoja (ieškovė) įsipareigojo atsakyti ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas, t. y. tiek už kredito grąžinimą, tiek ir už palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą.

33. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-61-516/2020, kurioje apeliantė taip pat rėmėsi argumentais dėl skolos padidėjimo, yra konstatuota, kad bendras ieškovui (bankui) iš atsakovės S. R. priteistos skolos dydis padidėjo dėl susikaupusios įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumos, kuri dėl praėjusio laiko objektyviai negali sutapti su vykdomojo rašto išdavimo dieną (2009 m. liepos 22 d.) buvusia šių palūkanų suma. Tačiau, kaip teisingai akcentavo bankas atsiliepime į apeliacinį skundą, sutartinių metinių palūkanų už negrąžintą kredito sumą skaičiavimas į ateitį (iki kol nebus grąžinta visa pasiskolinta suma) numatytas ir kredito gavėjams atsakovės akcentuojamame vykdomajame rašte, todėl, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas (bankas) iš atsakovės S. R. siekia prisiteisti didesnę sumą nei jam skolingi kredito gavėjai.

34. Taigi, nors apeliantė ir teigia, kad jos prievolė bankui padidėjo, tačiau akcentuotina, jog ji padidėjo ne dėl to, kad prievolė modifikavosi, o išimtinai dėl pačios apeliantės ir trečiųjų asmenų pasyvumo ir eilinių įmokų nemokėjimo. Kaip teisingai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantės nebendradarbiavimas, nesidomėjimas prievole, ignoravimas kilusių padarinių, neprisidėjimas prie skolos grąžinimo, yra konstatuotos Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-61-516/2020.

35. Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau.

36. Solidariojo laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė yra daug platesnė nei subsidiariojo laiduotojo – solidarus laiduotojas atsako kreditoriui kartu su skolininku kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie prievolę vykdytų bendrai ar skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Laiduotojo atsakomybė iš esmės „susilieja“ su skolininko atsakomybe kreditoriui, todėl faktiškai laiduotojas prisiima turtinę atsakomybę (atsakomybę savo turtu) ir už tai, kad skolininkas neišsaugojo įkeistų daiktų vertės ar kitų kreditoriaus turimų teisių efektyvumo, pakankamo prievolei įvykdyti. Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryšių su juo išraiška nei subsidiariosios laidavimo prievolės atveju, nes šie jų ryšių bruožai svarbūs laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiškai privalo rūpintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

37. 2011 m. gegužės 18 d. tarp Nordea Bank Finland Plc ir trečiųjų asmenų – kredito gavėjų buvo sudarytas skolos grąžinimo susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal jį susitarimo šalys susitarė dėl skolos, susidariusios pagal 2007 m. gruodžio 12 d. Kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimai ir papildymais, grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nors ieškovė pasirašant minėtą susitarimą nedalyvavo, tačiau ji procesiniuose dokumentuose nedetalizuoja kaip minėtas susitarimas išdėstyti skolą įtakojo ieškovės teises.

38. Apeliantė teigia, kad A. R. ir V. M. R. su AB Luminor Bank, kurios teises ir pareigas perėmė Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, bankui vienašališkai 2008 m. lapkričio 28 d. nutraukus Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. gegužės 18 d. sudarė skolos grąžinimo susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo konstatavo, kad bankas nutraukė 2007 m. gruodžio 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), šalys šiuo susitarimu nustatė skolininkų įsipareigojimų apimtį, o taip pat konstatavo, kad skolininkų įsipareigojimų įvykdymas pagal Kredito sutartį buvo užtikrintas skolininkams priklausančio buto hipoteka. Atkreipė dėmesį, kad minėto susitarimo dienai skolininkų pagal Kredito sutartį įsipareigojimams įvykdyti pakako skolininkams priklausiusio buto vertės. Pradėjus išieškojimo procesą pagal išduotą vykdomąjį raštą, pagrindinio skolininko įsipareigojimai būtų buvę įvykdyti, tačiau bankas šių veiksmų neatliko ir vietoj to sudarė nurodytus susitarimus, kuriais buvo pratęstas kredito grąžinimo terminas. Pratęsus kredito grąžinimo terminą tuo pačiu nuolatos labai stipriai didėjo mokėtinų palūkanų suma, todėl pagrindinė prievolė pasikeitė iš esmės, o tuo pačiu nepagrįstai ir iš esmės pasikeitė ir laiduotojo prievolės apimtis.

39. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su aukščiau išdėstytais apeliacinio skundo argumentais. Apeliantė skunde pripažino, kad Kredito sutartis buvo nutraukta banko 2008 m. lapkričio 28 d. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tretieji asmenys nuo 2008 m. balandžio mėn. nemokėjo bankui eilinių mokėjimų (Kredito sutartis sudaryta 2007 m. gruodžio 12 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad laidavimas pasibaigė bankui nutraukus Kredito sutartį. Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada iš viso pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Nėra pagrindo teiginiui, kad Kredito sutartį nutraukus, pasibaigė ir trečiųjų asmenų pareiga atsiskaityti su banku.

40. Nors apeliantė teigia, kad bankas turėjo iš karto imtis priemonių ir parduoti įkeistą butą kreditui padengti, iš Susitarimo sąlygų ir atsakovės pozicijos, išdėstytos procesiniuose dokumentuose, yra akivaizdu, jog Susitarimas buvo sudarytas su tikslu padėti tretiesiems asmenims išsaugoti įkeistą butą. Taigi, ne bankas, o būtent tretieji asmenys siekė su banku ieškoti kitų atsiskaitymo būdų, siekiant išvengti skolos išieškojimo iš skolininkų gyvenamojo būsto, tačiau tuo pačiu atsiskaityti su banku (padengi kreditorinius įsipareigojimus). Tai yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta Susitarimo preambulėje. Dėl to buvo leista skolininkams mokėti skolą dalimis sudarant kredito grąžinimo grafiką (Susitarimo 2.1 punktas) bei sustabdytas būsto pardavimas iš varžytinių (Susitarimo 1.1 punktas). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad su banku nėra atsiskaityta iki šiol, o tretiesiems asmenims yra iškelta bankroto byla.

41. Taigi, yra pagrindo teigti, kad bankas ne pasunkino trečiųjų asmenų padėtį, o sutikęs bendradarbiauti siekė ją palengvinti. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-61-516/2020, atsižvelgdamas į tai, kad bankas su ieškiniu dėl skolos priteisimo kreipėsi praėjus 10 metų, sumažino palūkanų, skaičiuojamų už negrąžintą kredito sumą, per pusę. Todėl nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad banko veiksmai pažeidė apeliantės, kaip laiduotojos interesus, pasunkino jos padėtį ir modifikavo prievolę.

42. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad atsakovė atsisakė laidavimo, kadangi pasirinko savo reikalavimą patenkinti parduodant kredito gavėjams priklausiusį nekilnojamąjį daiktą – butą. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog kredito gavėjai nuo 2008 m. balandžio mėn. apskritai būtų sumokėję bent vieną įmoką pagal sudarytą kredito grafiką. Antra, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. liepos 22 d. išdavė atsakovei vykdomąjį raštą, kuriuo nuspręsta išieškoti iš kredito gavėjų skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą. Vykdomuoju raštu taip pat nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių A. R. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Butas buvo parduotas 2020 m. vasario 14 d. varžytinėse už 66 000 Eur sumą. Tačiau pažymėtina, kad net ir realizavus nekilnojamąjį daiktą varžytynėse, prievolė bankui nėra iki šiol padengta. Trečia, laidavimas gali baigtis tuo pagrindu, jei kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad laiduotoja siūlė tinkamą prievolės įvykdymą bankui, siekdama, jog jos laidavimas pasibaigtu.

43. Taip pat, nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima nustatyti atsakovės valią laidavimo atsisakyti. Teisės atsisakymas kvalifikuotinas kaip juridinę reikšmę turintis veiksmas – asmens valios panaikinti savo civilinę teisę ir ją atitinkančią kito asmens pareigą, išraiška, t. y. vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatyme nustatyti reikalavimai valios išraiškos ir sandorio formai (CK 1.64, 1.71-1.74 straipsniai). Kad būtų galima konstatuoti išreikštą valią, t. y. jos tikrąją prasmę, ji turi būti išreikšta pakankamai aiškiai, nedviprasmiškai. Kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta. Pareigą bankui valdyti kredito riziką nustato ne šalių susitarimas, bet viešosios teisės normos, kurių paskirtis – užtikrinti finansų įstaigų sistemos stabilumą.

44. Spręsti, kad kreditorius pakeitė prievolės sąlygas, pablogindamas laiduotojo padėtį, būtų pagrindas, jei ta padėtis atsirado dėl nuo kreditoriaus priklausančių priežasčių, kurių laiduotojas, sudarydamas sutartį, negalėjo numatyti, taip pat jei kreditorius savo nepateisinamais veiksmais ar neveikimu adekvačiai atitinkamoje situacijoje peržengtų protingumo kriterijaus ribas. Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rūpestingumo, tačiau įstatymas, o nagrinėjamu atveju – ir sutartis – nenustato kreditoriaus atsakomybės laiduotojui už veiksmus, kurie pirmiau nurodytais bruožais nepasižymėjo. Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

45. Nesant byloje įrodymų, kad būtų galima konstatuoti atsakovės išreikštą valią, t. y. jos tikrąją prasmę, kuri turi būti išreikšta pakankamai aiškiai, nedviprasmiškai, nėra pagrindo teiginiui, jog atsakovė, sudarydama Susitarimą dėl kredito mokėjimo su trečiaisiais asmenimis atsisakė laidavimo. Susitarimo sąlygos akivaizdžiai parodo, kad trečiųjų asmenų prievolės kilo iš Kredito sutarties, o ne kokių nors kitų sutarčių pagrindu, už kurias laidavo ieškovė ir įsipareigojo bankui jas įvykdyti ta pačia apimtimi kaip ir tretieji asmenys.

46. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta sąlygų CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės reikalavimo dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tenkinti nėra teisinio pagrindo, todėl pagrįstai jos ieškinį atmetė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Apeliantė S. R. už apeliacinį skundą sumokėjo 72 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad jos skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, apeliantei nepriteisiamas jos sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

48. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės S. R. apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu bei nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą, todėl jos apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.