Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-431-813/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-09-18
Bylos Nr.: 1A-431-813/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-25248-2022-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Darius Kantaravičius, Jūratė Petraškienė, Vaidas Vasiliauskas
Nuteistasis: M. P.
Nukentėjusysis: R. J.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-431-813/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25248-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.8.6.6; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko,

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei,dalyvaujant prokurorui Antanui Baranauskui,nuteistajam M. P., jo gynėjai advokatei Romai Katilovskienei,

viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2024 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant M. P. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiojo R. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš M. P. priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo R. J. naudai, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš M. P. priteistos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos parinkto advokato, teikusio antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam R. J., išlaidos - viso 770,04 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. P. nuteistas už tai, kad 2022 m. liepos 7 d. apie 22 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, miško masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), teritorijoje šalia ežero „A.“ nesunkiai sužalojo žmogų - R. J., o būtent, konflikto metu tyčia sudavė rankos kumščiais ne mažiau kaip 5 smūgius R. J. į galvos ir krūtinės sritis, dėl to R. J. nugriuvo ant nugaros ant miško paklotės. Tęsdamas nusikalstamą veiką, atsisėdo ant gulinčio R. J. juosmens srities bei rankų kumščiais sudavė nemažiau kaip penkis smūgius į galvą (veido, ausų, kaklo ir kitas sritis). Tęsdamas nusikalstamą veiką, atsistojęs sudavė kojomis ne mažiau kaip penkis smūgius R. J. į krūtinės kairį ir dešinį šonus, tuo sukeldamas nukentėjusiajam R. J. fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimus - kairiojo VII šonkaulio lūžį su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone, odos įbrėžimą su poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, poodines kraujosruvas akių vokuose, dešiniame skruoste, kairiame žande, kakle, krūtinės dešinėje pusėje, 4-o viršutinio danties iš dešinės vainiko lūžį, kvalifikuojamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kairiojo VII šonkaulio lūžio sveikata sutriko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. nesunkiai sužalojo žmogų – R. J..

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. birželio 7 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

2.1. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas išimtinai nukentėjusiojo R. J. parodymais ir pirmosios instancijos teismo padarytomis prielaidomis. Pažymima, kad nei vienas su proceso dalyviais giminystės ar draugystės ryšiais nesusijęs asmuo nepatvirtino, kad kaltinime nurodytus ne mažiau penkis smūgius kojomis nukentėjusiajam R. J. į krūtinės kairį ir dešinį šonus sudavė M. P., tuo padarydamas sužalojimus - kairiojo VII šonkaulio lūžį su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone. Teismas pagrindinių liudytojų G. G. ir A. S. parodymų neanalizavo, nevertino. Nukentėjusiojo R. J. parodymai skyrėsi nuo liudytojo policijos pareigūno G. G. parodymų bei byloje pateiktų pareigūnų įvykio vietoje vaizdo fiksavimo kameromis užfiksuoto vaizdo įrašo (BODY kameromis) bei 3 vaizdo įrašų, pateiktų M. P.. Be to, nukentėjusiojo R. J. parodymai nebuvo nuoseklūs, nesutapo su kitų liudytojų parodymais.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje nutylėti esminiai liudytojo G. G. parodymai, kur jis patvirtino, kad pagal gautą pranešimą nuvykus į konflikto vietą miško masyve, ant miško paklotės ant pilvo gulėjo R. J., ant jo nugaros sėdėjo M. P., kuris laikė R. J. rankas suėmęs nugaroje. R. J. keikėsi M. P. atžvilgiu, įžeidinėjo, kalbėjo nerišliai. Pareikalavus pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, R. J. atsisakė. Konflikto vietoje, esant įjungtai vaizdo fiksavimo kamerai, M. P. paaiškino pareigūnams, kas nutiko, nurodė, kad į jo poilsiavietę įsiveržė R. J., kuris buvo agresyvus ir puolė jį, bandė suduoti, nurodė, kad gindamasis sudavė R. J. keletą smūgių į veido sritį ir parvertęs ant žemės laikė kol atvyks policija. Atvykus pareigūnams, matėsi tik kruvina kairė jo ausis, sužalojimų daugiau nesimatė. Iškviesta greitoji medicinos pagalba Druskininkų policijos komisariato patalpose nustatė tik veido sumušimą, o pristačius į Druskininkų ligoninės priėmimo skyrių galutinei apžiūrai, neinformavęs medikų bei laukiančių automobilyje policijos pareigūnų, R. J. savavališkai pasišalino iš ligoninės priėmimo skyriaus. Nepasitikrino ir galutinio sveikatos stovio ir blaivumo, nors prieš tai atsisakius įvykio vietoje pasitikrinti neblaivumą, policijos pareigūnams pareiškė, kad neblaivumą pasitikrins ligoninėje.

2.3. Liudytojas A. S. parodė, kad nukentėjusysis R. J. šūkavo, keikdamasis ėjo link M. P.. Jis matė, kaip R. J. priėjo prie M. P., rankomis mėgino jam suduoti į veidą ar krūtinę, kažkur į kūno priekį. Priėjęs arčiau vyrų, pamatė gulintį veidu į žemę R. J., kurį laikė iš nugaros, prispaudęs visu kūnu M. P.. M. P. paprašė iškviesti policiją. Liudytojas A. S. nematė, kad nukentėjęs R. J. būtų sužalotas ar kruvinas. Nukentėjusysis R. J. pagalbos neprašė nei atvykus policijos pareigūnams, nei priėjus A. S.. Jis nesakė, kad jam skauda, kad reikia medikų pagalbos, tik šūkavo, keikėsi, matėsi, kad yra neblaivus, elgėsi neadekvačiai ir agresyviai.

2.4. Vaizdo įrašai, liudytojų A. S. ir G. G. parodymai, anot apelianto, paneigia nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Toks nukentėjusiojo elgesys, nutylėjimas sau pačiam nepalankių konflikto aplinkybių, kelia pagrįstas abejones dėl jo parodymų patikimumo. R. J. pristatytas į ligoninę iš jos priėmimo skyriaus pats pasišalino, pareiškimo policijai iš karto nerašė. Tad nukentėjusiojo ir jo artimų asmenų prieštaringi parodymai, iš anksto suderinti tarpusavyje, jau sekančią po įvykio dieną, negali būti pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Liudytojų D. J. ir A. J. parodymai rodo subjektyvumą ir suinteresuotumą procese, nes jas su R. J. sieja giminystės ryšiai. D. J. aiškino, kad R. J. buvo blaivus, kai grįžo naktį. Šias jos nurodytas aplinkybes paneigia liudytojai G. G., A. S., M. P. ir teisiamojo posėdžio metu ištirtas vaizdo įrašas.

2.5. Vertindamas nukentėjusio R. J. parodymus, jų patikimumą, teismas visiškai neįvertino konfliktinės situacijos, ilgalaikių konfliktinių santykių tarp R. J. ir M. P., jų įtakos nukentėjusio parodymams, jų ginčų dėl nekilnojamojo turto valdymo. Nukentėjusio R. J. parodymai atskleidė jo, kaip duomenų šaltinio, nepatikimumą, jo suinteresuotumą kenkti M. P., nepagrįstai jį apkaltinant tiesioginės tyčios nusikaltimo padarymu. Nukentėjusiojo R. J. parodymai yra prieštaringi. 2022 m. liepos 27 d. apklausoje apie smūgių sudavimo mechanizmą parodė, kad nulipęs nuo jo M. P., jam vis dar gulint ant miško paklotės, kojomis įspyrė ne mažiau kaip 5 kartus į kairį ir dešinį šonus. Vėliau paaiškino, kad M. P. ant jo sėdėjo ir paleido jį tik tada, kai atvyko pareigūnai. Nurodo, kad priėjo jaunuolis (liudytojas A. S.), kuris neva pasakęs „tai duok jam dar daugiau..“. Liudytojas A. S. tokių aplinkybių nenurodė. R. J., žinodamas apie M. P. priklausančias miško valdas (parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kur prasideda M. P. priklausantis miškas su A. ežero pakrante), teismo posėdyje nurodė kad jis nežinojęs, kad miško masyvas priklauso M. P.. Ikiteisminio tyrimo apklausose nurodė, kad buvo praradęs sąmonę, todėl dalies parodymų negali prisiminti ir įvardinti, nors specialisto išvadose nėra duomenų, kad buvo praradęs sąmonę.

2.6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad VII šonkaulio priekinės dalies lūžimas nustatytas 2022 m. liepos 11 d., t. y., tik po 4 dienų. Nukentėjusysis šeimos gydytojai sekančią dieną po pietų skundėsi dideliu skausmu žandikaulio srityje, o ne šonkaulio skausmu. Todėl visos šios aplinkybės kelia abejonių ir sudaro pagrindą manyti, kad R. J. galėjo susižaloti visai kitu laiku, o ne konflikto su M. P. metu. Specialisto išvadoje nėra nurodytas konkretus sužalojimo padarymo laikas.

2.7. Net jei dėl ginčo metu įvykusio fizinio sąlyčio ir būtų padaryti sužalojimai, pasak nuteistojo, tokie veiksmai negali būti traktuojami kaip BK 138 straipsnyje numatyta veika, nes jo veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti nukentėjusįjį ar sukelti jam fizinį skausmą. Tikslas buvo užbaigti konfliktą.

2.8. Garso ir vaizdo įrašuose užfiksuota, kad R. J. užsipuolė M. P., priekaištavo neva dėl mokesčių. Toks nukentėjusiojo elgesys buvo netikėtas akibrokštas, kuris ir sukėlė konfliktinę situaciją, kuri išprovokavo M. P. būtinosios ginties veiksmus. Pačios aplinkybės, kad nukentėjęs R. J. neblaivus šlaistėsi vėlų vakarą po M. P. asmeninės nuosavybės teisėmis valdomą miško masyvą ir ieškojo garsiai klykaudamas „p., p.“, sukeldamas miške poilsiaujantiems nerimą, patvirtina, kad jis elgėsi neadekvačiai ir atrodė iš šalies neprognozuojamai pavojingu. Jo paaiškinimai dėl priežasties, kodėl jis taip vėlai atsirado įvykio vietoje, neįtikinami. Aiškino, kad su sutuoktine važiavo ieškoti mėlynių. Vėliau – kad planavo švęsti gimtadienį poilsio zonoje, todėl iš vakaro norėjo užsiimti vietą, nors pagal jo sutuoktinės D. J. parodymus gimtadienį švęsti gamtoje planavo 2022 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, apsiribojo tik nukentėjusiojo parodymais ir jų sugretinimu su specialisto išvadomis.

2.9. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad šiuo atveju buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Nuteistasis, atvykęs į savo miško prieigą dėl bendros tvarkos poilsinėje zonoje, susidūrė su agresyviu ir neblaiviu nukentėjusiu, kuris siekė pažeisti tiek patį M. P., garsiai šaukė, įžeidinėjo, priartėjo prie M. P. ir puolė jį, trikdė poilsiavietės ramybę vėlai vakare. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad M. P. ėmėsi veiksmų, matydamas, kad R. J. neblaivus ir agresyvus, jį filmavo artėjantį link jo, vėliau buvo priverstas sulaikyti jį, pargriautą laikė tol, kol jo paties iškvietimu atvyko policijos pareigūnai.

2.10. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad M. P. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio elgesys, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino, šiuo klausimu išvis nepasisakė.

2.11. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, nuteistasis nurodo, kad byloje negauta patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad jis sudavė kaltinime nurodytus smūgius kojomis nukentėjusiajam ir dėl kairiojo VII šonkaulio lūžio sveikata sutriko ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, t. y. nesunkiai sužalojo nukentėjusį R. J.. Nepavykus pašalinti abejonių, bei prieštaravimų dėl M. P. veiksmų prieš nukentėjusį R. J., nepašalintos abejonės turi būti vertinamos M. P. naudai ir jis turi būti išteisintinas dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

2.12. Pasisakydamas dėl nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos atlyginimo, nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl civilinio ieškinio priėmė teisingai.

Atsiliepimas

3. Nukentėjusysis R. J. atsiliepime į nuteistojo M. P. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis tvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu, laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų, buvo ištirti visi šioje baudžiamoje byloje pateikti įrodymai, jie tinkamai įvertinti, nuteistajam paskirta teisinga bausmė.

Šalies argumentai

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

5. Nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, M. P. pripažinimu kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tvirtinama, kad nuteistasis nepadarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes veikė būtinosios ginties sąlygomis, jo veiksmai nesukėlė nukentėjusiajam nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Be to, tvirtina, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo M. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas M. P. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apylinkės teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu M. P. veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

8. Apeliantas skunde detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus, selektyviai ir savaip juos interpretuoja, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Būtent remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistasis M. P. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. J. ir jo veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta pastarojo sveikata.

9. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį M. P., nukentėjusįjį R. J., liudytojus G. G., A. S., D. J., A. J., tyrė byloje esančius vaizdo ir garso įrašus, rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek M. P. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, specialisto išvados, vaizdo ir garso įrašuose esančių duomenų bei kitų įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia M. P. kaltę.

10. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2022 m. liepos 7 d. apie 22 val. miško masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), teritorijoje šalia ežero „A.“ tarp nukentėjusiojo R. J. ir nuteistojo M. P. kilo žodinis konfliktas, kurio metu R. J. atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas. M. P. neneigia, kad sudavė kelis smūgius R. J. į galvą, pargriovė nukentėjusįjį ant miško paklotės, grumtynių metu pervertė pastarąjį ant pilvo, o šiam priešinantis, sėdėdamas ant jo sėdmenų, suspaudęs kojomis, laikydamas jo rankas už nugaros, taip jį laikė kol atvažiavo policijos pareigūnai. Tačiau nuteistasis aiškina, kad smurtinius veiksmus panaudojo gindamas nuo nukentėjusiojo, neigia, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam galėjo būti padarytas kairiojo VII šonkaulio lūžis su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone, t. y., sužalojimas, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

11. Kaip minėta, nuteistasis M. P. neigia, kad nukentėjusiajam R. J. VII šonkaulio lūžis su poodinėmis kraujosruvomis šone buvo padarytas jo veiksmais. Aiškina, kad atsižvelgiant į tai, jog lūžimas nustatytas tik 2022 m. liepos 11 d. atlikus rentgenogramą, o sekančią dieną po įvykio R. J. šeimos gydytojai nesiskundė šonkaulio skausmu, įvertinus tarp šalių esančius ilgalaikius konfliktiškus santykius, yra pagrindas manyti, kad šis sužalojimas padarytas ne aptariamo įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis ir kad R. J. apkalba nuteistąjį, siekdamas bet kokiu būdu jam pakenkti. Sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais nėra pagrindo, kadangi jie prieštarauja tiek nukentėjusiojo R. J. parodymams, tiek kitiems objektyviems byloje esantiems duomenims.

Žemesnės instancijos teismas

12. Sutiktina su apelianto teiginiais, kad nukentėjusiojo R. J. parodymai nėra itin nuoseklūs, juose yra prieštaravimų, kurie akcentuoti ir apeliaciniame skunde, kitiems byloje esantiems įrodymams. Jis linkęs nutylėti sau nepalankias aptariamo įvykio detales ar pateikti jas sau naudinga linkme, kaip kad pavyzdžiui, apie tai, ar jis žinojo, ar ne, kad M. P. priklauso žemė prie ežero pakrantės, apie jo atsiradimo miške priežastis, aplinkybes, apie tai, ar įvykio metu buvo blaivus ar ne, apie jo paties atliktus nederamus veiksmus M. P. atžvilgiu. Tačiau nukentėjusiojo parodymai apie jo atžvilgiu M. P. atliktus smurtinius veiksmus nekito viso proceso metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi spręsdamas nuteistojo M. P. kaltės klausimą.

13. Nukentėjusysis paaiškino, kad priėjęs prie ežero pakrantės pradėjo garsiai šaukti: „P., ar moki mokesčius“. Toje vietoje, kur šūkalojo M. P. nebuvo, bet po kurio laiko pamatė ateinantį M. P., kuris telefonu jį filmavo. Dar kartą paklausus, ar moka mokesčius, M. P. atsakė, kad „ne tavo reikalas“ ir priėjęs arčiau trenkė į krūtinę. Dėl suduoto smūgio pargriuvo ant pilvo. Po to M. P. ant jo atsisėdo, apžergęs kojomis, ir kumščiais pradėjo daužyti į galvą, žandikaulius, pataikė į ausį, iš ausies bėgo kraujas. Sudavė viso gal 5 smūgius. Po to atsistojo ir jam (gulinčiam) spardė į šonkaulius. Viso galėjo įspirti apie 5 kartus į abu šonus. Kas vyko toliau gerai neprisimena. Kitą dieną nuvažiavo į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą dėl M. P. smurto. Apie tai, kad jam buvo smūgiuota ne tik į galvos sritį, bet ir į šonus, R. J. nurodė sekančią dieną po įvykio kreipdamasis į policijos įstaigą (1 t., b. l. 69-72) ir vėliau vykusių apklausų metu. Apeliaciniame skunde teismas klaidinamas tvirtinant, kad R. J., kreipdamasis į šeimos gydytoją, nesiskundė šonkaulių skausmu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistų išvadose Nr. G 2209/2022 (01) ir pG 3732/2022 (01) (1 t., b. l. 107-108, 112-114) aprašant R. J. medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, o taip pat ir VšĮ Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojos 2022 m. liepos 8 d. įraše (1 t., b. l. 126) užfiksuota, kad R. J. pas gydytoją atvyko 14.37 val. Gydytojai nurodė, kad vakar apie 19 val. buvo sumuštas kaimyno. Šiuo metu skundžiasi galvos skausmais, svaigimu, kairės ausies skausmais, skausmais krūtinės ląstoje iš abiejų pusių. Zvimbia kairėje ausyje, labai skauda žandikaulio srityje iš dešinės. Negali išsižioti. Aprašant objektyvią būklę, nurodyta, kad be kita ko, palpuojant skausminga ir krūtinės ląsta. Gydytojo įraše prie diagnozių nurodytas ir krūtinės ląstos sumušimas, yra siuntimas radiologo konsultacijai. 2022 m. liepos 11 d. atlikta rentgenograma patvirtino VII šonkaulio priekinės dalies lūžimą (1 t. b. l. 130).

14. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2209/2022 (01) konstatuota, kad R. J. nustatyta kairiojo VII šonkaulio lūžis su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone, odos įbrėžimas su poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, poodinės kraujosruvos akių vokuose, dešiniame skruoste, kairiame žande, kakle, krūtinės dešinėje pusėje, 4-o viršutinio danties iš dešinės vainiko lūžis. Odos įbrėžimas su poodine kraujosruva padarytas kietu buku, įbrėžimo vietoje briauną ar smailumą, ar aštrų kampą turinčiu daiktu, kiti sužalojimai - kietu buku daiktu (daiktais). Neatmetama, kad sužalojimai padaryti užduotyje nurodytu laiku - 2022 m. liepos 7 d. Neatmetama, kad kairiojo VII šonkaulio lūžis galėjo būti padarytas smūgiuojant koja į kairį šoną. Poodinėmis kraujosruvoms veide padaryti pakako trijų trauminių poveikių, kurios tikėtina galėjo būti padarytos smūgiuojant kumščiu (kumščiais). R. J. nustatytas kairiojo VII šonkaulio lūžis yra šviežias, t. y. nėra matyti jokių gijimo požymių. Sužalojimai visumoje nėra būdingi griuvimui. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai visumoje dėl šonkaulio lūžio kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Specialisto išvada pateikta tiek įvertinus ekspertei pateiktus R. J. medicininius dokumentus, tiek ir po pačios ekspertės atliktos R. J. apžiūros.

15. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. lapkričio 24 d. specialisto išvadoje Nr. pG 3732/2022 (01) konstatuota, kad R. J. nustatytas kairiojo VII šonkaulio lūžis su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone galėjo būti padarytas tiek smūginiu kieto buko daikto poveikiu (neatmetama, kad koja), tiek įtariamajam M. P. sėdint nukentėjusiajam R. J. ant sėdmenų ir kojomis spaudžiant abu R. J. šonus. Kadangi nustatytam kairiojo VII šonkaulio lūžiui su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone padaryti pakako vieno trauminio poveikio, tai šios poodinės kraujosruvos neišskiriamos atskirai nuo lūžio ir kvalifikuojamos kartu su lūžiu visumoje, t. y. kairiojo VII šonkaulio lūžis su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

16. Atsižvelgus į tai, kad R. J. jau sekančią dieną po įvykio be kitų skausmų skundėsi ir skausmu krūtinės ląstoje, tiek policijos įstaigoje, tiek ekspertei, o taip pat ir savo žmonai D. J. bei dukrai A. J. nurodė, kad jį sumušė kaimynas (M. P.), ką pastarosios patvirtino teisme, aukštesnės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kairiojo VII šonkaulio lūžį su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlė būtent M. P. R. J. atžvilgiu atlikti smurtiniai veiksmai.

17. Nuteistasis M. P., kaip jau anksčiau minėta, pripažįsta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, smurtavo R. J. atžvilgiu, tačiau tikina, kad taip jis elgėsi besigindamas nuo pastarojo puolimo, tad veikė esant būtinosios ginties situacijai.

18. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

19. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).

20. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Šioje byloje tai padaryti nelengva dėl to, kad įvykio vietoje konflikto pradžios metu ir smūgių sudavimo metu buvo tik nuteistasis M. P. ir nukentėjusysis R. J. ir jie skirtingai aiškina įvykio aplinkybes.

21. Nukentėjusysis R. J. išvis neigė, kad nuteistojo atžvilgiu būtų smurtavęs. Neigė šiam sudavęs, aiškino, kad tik teiravosi pastarojo dėl mokesčių, o M. P. tuo metu priėjęs prie jo trenkė į krūtinę.

22. Nuteistasis M. P. viso proceso metu aiškino, kad būdamas teritorijoje prie ežero, kur yra įsirengęs stovyklavietę, miško masyve išgirdęs jo pavardę šūkaujantį nukentėjusįjį ėjo į tą pusę, savo ėjimą filmavo telefonu. Atėjęs, stovėdamas maždaug 10 metrų atstumu, paklausė „ar jau parėkavai“. Šios aplinkybės užfiksuotos jo darytame vaizdo ir garso įraše. Nuteistasis aiškino, kad jį pamatęs nukentėjusysis, agresyviai nusiteikęs, vartodamas keiksmažodžius, pradėjo artėti link jo. Priėjęs dešine ranka bandė smūgiuoti į galvą, tačiau jis smūgio išvengė. Po to nukentėjusysis rankos kumščiu vieną smūgį sudavė į krūtinę, kitą į pilvo sritį. Tada atstumdamas nukentėjusįjį, sudavė atgal. Smūgiavo rankomis į galvą 3-4 smūgius, į kurią galvos dalį pataikė pasakyti negali. R. J. pargriovė ant miško paklotės. R. J. gulėdamas ant nugaros pradėjo spardytis, todėl užgulė ant nukentėjusiojo. R. J. vartėsi, bandė ištrūkti. Tada jis pervertė R. J. ant pilvo, atsisėdo ant nukentėjusiojo sėdmenų, laikydamas jo rankas už nugaros. Nukentėjusįjį taip laikė iki atvažiavo policijos pareigūnai. Liudytojas A. S. prie jų priėjo tuo momentu, kai nukentėjusiajam sėdėjo ant sėdmenų, laikydamas nukentėjusiojo rankas.

23. Nukentėjusiajam R. J. ir nuteistajam M. P. skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, siekiant nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, vertinami kiti byloje esantys įrodymai: liudytojų A. S., G. G. parodymai, pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įraše, policijos pareigūnų Body kameromis daryti garso ir vaizdo įrašai, nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuoti duomenys.

24. Liudytojas A. S. paaiškino, kad besiilsint prie ežero „A.“ pakrantės, išgirdo apie 20 – 30 minučių nuolat garsiai šaukiantį asmenį susimokėti kažkokius mokesčius. Jis nuėjo ta kryptimi iš kur sklido šauksmai, norėdamas sudrausminti tą žmogų. Priėjęs pamatė, kad M. P. jau buvo parvertęs minėtą asmenį ant žemės ir nuraminęs, laikė jį už rankų. Suduodamų smūgių jis nematė. Suduodamų smūgių nematė ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas G. G.. Pastarasis apklausiamas liudytoju paaiškino, kad atvykus į įvykio vietą, pamatė, kad pranešėjas (M. P.) buvo pasiguldęs agresyvų asmenį ant miško paklotės veidu į žemę, atsisėdęs ant jo sėdmenų. Bendraujant su pareiškėju, šis nurodė, kad asmuo puolė jį su kumščiais ir jam nebuvo kitos išeities, todėl jį sulaikė. Policijos pareigūnų Body kamera darytame vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kad M. P. policijos pareigūnui pasiteiravus, dėl ko įvyko konfliktas, paaiškino, kad „staugia, rėkia, puolė muštis, vienu žodžiu“, paklausus, ar sudavė, paaiškino, kad stuktelėjo (1 t., b. l. 14-17). Skambindamas Bendrajam pagalbos centrui, M. P. nurodė, kad jį užpuolė, „atėjo, užsipuolė muštis, sulaikiau“. Įvertinus šiuos duomenis, aplinkybes, kad pats nuteistasis kvietė policijos pareigūnus, kad R. J. įvykio metu elgėsi neadekvačiai, ką patvirtina ne tik nuteistojo, bet ir liudytojų A. S., G. G. parodymai, tiek nuteistojo telefonu darytame vaizdo ir garso įraše ir policijos pareigūnų Body kamera darytame vaizdo ir garso įraše užfiksuoti duomenys, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog prie M. P. prisiartinęs berėkaujantis ir jam įvairias pretenzijas reiškiantis neblaivus, ką nurodė liudytojai G. G., A. S. ir nuteistasis, nukentėjusysis R. J. išties smūgiavo M. P. ir pirminių smūgių sudavimas į galvos sritį buvo atsakas į R. J. kėsinimąsi į nuteistojo sveikatą. Šioje vietoje svarbu, kaip toliau vystėsi visas konfliktas. M. P. aiškino, kad jis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į galvą, pargriovė pastarąjį ant miško paklotės. Kad nukentėjusysis ir toliau jo atžvilgiu būtų atlikęs ar bandęs atlikti kokius nors fizinio poveikio veiksmus, jis nebeminėjo. Nežiūrint to, M. P. nukentėjusiojo nepaleido. Būdamas fiziškai stipresnis (jo ūgis 184 cm, svoris 100-105 kg, nukentėjusiojo ūgis 172 cm, svoris 76 kg), laikė pastarąjį prispaudęs prie žemės, tęsė jo atžvilgiu smurtinius veiksmus. Sužalojimai nukentėjusiajam be galvos srities fiksuoti ir krūtinės srityje, konstatuotas kairiojo VII šonkaulio lūžis. Specialisto išvadoje nurodyta šis sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūginiu kieto buko daikto poveikiu (neatmetama, kad koja), tiek M. P. sėdint nukentėjusiajam R. J. ant sėdmenų ir kojomis spaudžiant abu R. J. šonus. Sugretinus nukentėjusiojo ir paties nuteistojo parodymus, galima daryti išvadą, kad šis sužalojimas, kuris kaip konstatuota specialistų išvadose, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas nukentėjusiajam jau gulint ant miško paklotės, t. y., tuo metu, kai jis jau jokių aktyvių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2022 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal M. P. pareiškimą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Šiame nutarime nurodyta, kad patikslinimo metu negauta objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, kad M. P. būtų sukeltas fizinis skausmas ir taip būtų padarytas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. M. P. iškart po įvykio skundo neteikė, į medikus nesikreipė, sužalojimų nepatyrė (3 t., b. l. 187-191). Bendraudamas su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais M. P., pasakodamas apie tai, kokius veiksmus jo atžvilgiu atliko R. J., nurodė, kad pastarasis jam tik stuktelėjo, jokiais skausmais, padarytais sužalojimais nesiskundė. Tuo tarpu iš specialisto išvadose užfiksuotų duomenų matyti, kad R. J. sužalojimai padaryti ne mažiau šešiais trauminiais poveikiais. Aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad šonkaulio lūžis padarytas nukentėjusiajam jau gulint ant miško paklotės. Tokia išvada daroma įvertinus tai, kad nei pats nukentėjusysis, nei nuteistasis nenurodė, jog stiprūs smūgiai į krūtinės sritį ar šonus būtų suduoti R. J. stovint. Tad toks trauminių poveikių ir padarytų sužalojimų kiekis, akivaizdžiai nėra būtinas ginantis. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. P., suduodamas R. J. smūgius į įvairias kūno vietas, smurtaudamas net ir šiam gulint ant žemės, suprato pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali sužaloti nukentėjusįjį ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

25. Nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)

26. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

27. Įvertinusi paties nuteistojo M. P., liudytojų A. S., G. G. parodymus, byloje esančius garso ir vaizdo įrašus, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai įvertino nukentėjusiojo elgesį ir nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

28. Visų pirma, pažymėtina, kad tarp kaimynų - nuteistojo M. P. ir nukentėjusiojo R. J. yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiški santykiai. Laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 18 d. M. P. į policijos įstaigą dėl kaimyno R. J. netinkamų veiksmų kreipėsi viso 16 kartų. Pats taip pat yra baustas administracine tvarka pagal R. J. pranešimą dėl įvykdyto administracinio nusižengimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad aptariamo įvykio metu nuteistasis buvo blaivus. To paties pasakyti apie nukentėjusįjį negalima. Liudytojas policijos pareigūnas G. G. nurodė, kad nuo nukentėjusiojo sklido stiprus alkoholio kvapas, tačiau jis atsisakė pasitikrinti blaivumą, o gydymo įstaigoje jo blaivumas nebuvo patikrintas, kadangi jis pasišalino iš gydymo įstaigos. Kad. R. J. buvo neblaivus, nurodė ir nuteistasis M. P., liudytojas A. S.. Nuteistojo darytame garso ir vaizdo įraše, kuomet jis užgulęs laikė ant žemės pargriautą nukentėjusįjį, užfiksuota, kad jie kalbasi ir apie tai, kad R. J. yra išgėręs. Kad R. J. buvo neblaivus, patvirtina ir jo elgesys, užfiksuotas policijos pareigūnų Body kameromis. Jis svirduliavo, kalbėjo nerišliai, neadekvačiai, šūkavo, nereagavo į prašymus nusiraminti, dėl ko policijos pareigūnai nutarė jį vežtis į policijos komisariatą. Iš nuteistojo M. P., jo darytame vaizdo ir garso įraše užfiksuotų duomenų, liudytojo A. S. parodymų matyti, kad nukentėjusysis iki tiesioginio kontakto su M. P. momento taip pat elgėsi neadekvačiai. Liudytojas A. S. aiškino, kad miške girdėjo nuolat apie 20-30 minučių rėkaujantį vyriškį, kuris šūkavo apie mokesčius „P., susimokėk mokesčius“. Kad nukentėjusysis be perstojo šūkavo, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais M. P., užfiksuota ir nuteistojo darytame vaizdo ir garso įraše. Dar iki smūgio sudavimo vaizdo įraše užfiksuota jo povyza taip pat rodo jo agresyvumą. R. J. nuteistąjį M. P. įžeidinėjo ir tuo metu, kai šis jau buvo atlikęs jo atžvilgiu smurtinius veiksmus, taip pat ir policijos pareigūnų akivaizdoje, reiškė pretenzijas dėl tariamo žemės užgrobimo, mokesčių nemokėjimo ir pan. Nuteistasis viso proceso metu tvirtino, kad nukentėjusysis pirmasis jį užpuolė, tai nurodė skambindamas Bendrojo pagalbos centro telefonu, pagal jo pranešimą į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Pastariesiems jis nurodė, kad R. J. jam stuktelėjo, o M. P. veiksmai buvo atsakomoji reakcija į tokį nukentėjusiojo elgesį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai rodo ne ką kitą, o tai, jog jis elgėsi provokuojančiai ir rizikingai, buvo agresyvus ir pats inicijavo konfliktą, o toks jo elgesys įvykio metu, visgi turėjo didelę įtaką apelianto neteisėtiems veiksmams - smurto panaudojimui prieš nukentėjusįjį. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kas sudaro pagrindą keisti skundžiamą nuosprendį (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

29. Pripažinus nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, yra pagrindas švelninti ir nuteistajam paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą. M. P. iš esmės charakterizuojamas teigiamai. Jis anksčiau neteistas, baustas, yra neįgalus asmuo, serga sunkia liga, tačiau dirba, vykdo individualią veiklą. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, tačiau šiuo nuosprendžiu nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Kadangi lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių įvertinimas yra svarbus parenkant nuteistajam skiriamos bausmės dydį, į šią nustatytą aplinkybę atsižvelgtina vertinant skundžiamu nuosprendžiu M. P. paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydį.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendė, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. P. laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant artimą įstatyme numatytam šios bausmės vidurkiui – 1 (vienerius) metus. Apeliacinės instancijos teisme nustačius nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurios nebuvo nustatęs apylinkės teismas, atsižvelgus į kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, spręstina, jog skundžiamu nuosprendžiu M. P. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir turi būti sumažinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti paskyrus M. P. 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, paliekant pirmosios instancijos teismo nustatys įpareigojimus. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

31. Kauno apygardos teisme 2024 m. rugsėjo 17 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 17 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam R. J. pagal 2024 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. ATS-2024-22658 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 218,75 Eur dydžio išlaidas.

32. Vadovaudamasis BPK 106 straipsniu, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį), suteikiant kitiems proceso dalyviams galimybę pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Kauno apygardos teismo posėdis nagrinėjamoje byloje vyko 2024 m. rugpjūčio 28 d. Tuo tarpu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma teismui pateikta tik 2024 m. rugsėjo 17 d. Taigi minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma buvo pateikta jau po Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. posėdžio, t. y. teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl ji negali būti nagrinėjama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2024 m. birželio 7 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

M. P. skirtą laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausmę sumažinti iki laisvės apribojimo 9 (devyniems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. rugsėjo 17 d. prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Darius KantaravičiusJūratė PetraškienėVaidas Vasiliauskas