Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-664-1120/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-19
Bylos Nr.: e2A-664-1120/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Vytautas Zelianka
Ieškovas: akcinės bendrovės ,,Kelių priežiūra“
Atsakovas: E. Š.

Kategorijos

3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-664-1120/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00058-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Kelių priežiūra“ ir atsakovo E. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-422-544/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ ieškinį atsakovui E. Š. dėl nuostolių, procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje (draudimo bendrovės „Baltikums Vienna Insurance Group“ AAS Lietuvos filialo teisių ir pareigų perėmėjas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Akcinė bendrovė „Kelių priežiūra“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš E. Š. (toliau – atsakovas) 68 850,74 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovas, eidamas valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Utenos regiono keliai“ administracijos vadovo (direktoriaus) pareigas, jas atliko netinkamai, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (toliau – VSĮĮ) 9 straipsnio 5, 6 dalis, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas, dėl to neskaidriai bei neracionaliai buvo panaudotos lėšos perkant VĮ „Utenos regiono keliai“ administracinio pastato remonto darbus 2010, 2011 ir 2016 m. pagal viešųjų pirkimų sutartis bei 2016 m. rugpjūtį perkant kelių atitvarų įrengimo darbus be viešųjų pirkimų sutarties, dėl ko VĮ „Utenos regiono keliai“ padaryta 68 850,74 Eur žala (nuostoliai).

3. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, kad eidamas pareigas savo darbą atliko tinkamai, nepažeidė įstatymo nuostatų, ieškovei nuostolių nepadarė.

4. Atsiliepime į ieškinį draudimo bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašė ieškinį atmesti, nes nagrinėjamu atveju nenustatytas draudiminio įvykio faktas, aplinkybės, pasekmės, draudimo išmokos dydis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 8 585,17 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 193 Eur žyminio mokesčio, 295 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

6. Iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad VĮ „Utenos regiono keliai“ savininkės teises byloje aptariamu laikotarpiu įgyvendino Lietuvos Respublikos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – direkcija). Tuo metu VĮ „Utenos regiono keliai“ buvo pavaldžios Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos ir Zarasų kelių tarnybos. Kolegialus įmonės valdymo organas buvo valdyba, sudaryta iš 3 direkcijos atstovų (D. M., I. J., J. K.) ir 2 nepriklausomų narių (E. P., D. Č.). Vienasmenis VĮ „Utenos regiono keliai“ valdymo organas buvo atsakovas. Ieškovė 2017 m. spalio 31 d. perėmė VĮ „Utenos regiono keliai“ teises ir pareigas, įmonės savininkė – Lietuvos Respublika, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.

7. Teismas nustatė, kad, direkcijai gavus pranešimą, jog vienos šeimynos namų, kurie įsikūrę šalia kelio Nr. 120, vaikų saugumui ir pateikimui į autobusų sustojimo vietą kyla grėsmė, kadangi kelyje yra staigus posūkis, buvo eismo įvykių, o kelio apsaugos ir eismo saugumo priemonės neįrengtos, 2016 m. liepą į kelio ruožą Anykščių rajone Jokūbavos kaime nuvyko direkcijos darbuotojai, atsakovas, VĮ „Utenos regiono keliai“ techninio ir projektų rengimo skyriaus viršininkas R. L.. Įvertinus eismo saugumo situaciją, nutarta įrengti atitvarus.

8. Kadangi darbus reikėjo atlikti skubiai siekiant užtikrinti žmonių saugumą, nutarta, neskelbiant atskiros viešųjų pirkimų procedūros, pasinaudoti tuo, kad 2015 m. balandžio 8 d. VĮ „Utenos regiono keliai“ su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Vasarkelis“ buvo sudariusi rangos sutartį Nr. JC/8, galiojusią nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. kovo 30 d., dėl skubių avarijų ir vandalizmo, skubių eismo saugumo priemonių įgyvendinimo dėl kelio apsauginių atitvarų įrengimo darbų ir kelio apsauginių atitvarų įrengimo darbus pirkti pagal šią sutartį iš UAB „Vasarkelis“. Pagal šią sutartį skubių kelio atitvarų darbų vieno metro atitvarų kaina buvo 48,95 Eur. Tačiau iš pateiktų atliktų darbų aktų ir pažymos matyti, jog 244 m atitvarų VĮ „Utenos regiono keliai“ įsigijo, mokėdama 67,74 Eur už vieną metrą, ir 152 m atitvarų VĮ „Utenos regiono keliai“ įsigijo, mokėdama 75,26 Eur už metrą, t. y. didesne kaina negu numatė minėta sutartis. Todėl, teismo nuomone, ieškovė pagrįstai tvirtino, kad VĮ „Utenos regiono keliai“ patirtus nuostolius (žalą) šiuo atveju sudaro skirtumas tarp realiai sumokėtos kainos už UAB „Vasarkelis“ darbus, remiantis neteisėtai nustatytais įkainiais atliktų darbų priėmimo akte ir išlaidų apmokėjimo pažymoje, bei kainos už tą patį darbų kiekį, apskaičiuotos pagal tokiems darbams skirtą 2015 m. balandžio 8 d. rangos sutartį Nr. JC/8, ir šis skirtumas yra lygus 8 585,17 Eur (27 969,37 Eur – ((244 m + 152 m) x 48,95 Eur)).

9. 2016 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Vasarkelis“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą VAS Nr. 0000497 27 969,37 Eur (be PVM) ir pažymą direkcijai pasirašė direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai G. B.. Darbų atlikimo aktus pagal VĮ „Utenos regiono keliai“ nustatytą tvarką pasirašė Anykščių kelių tarnybos viršininkas D. S.. Atsakovas atostogavo nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. 2016 m. rugsėjo 21 d. minėtą PVM sąskaitą-faktūrą apmokėjimui atsakovui pateikė vyriausioji buhalterė L. B., kuri, kaip ir atsakovas, patvirtino, kad darbai buvo atlikti, visi patvirtinantys dokumentai sutvarkyti tinkamai, pasirašyti kompetentingų asmenų, dėl ko buvo suformuotas pavedimas apmokėti už atliktus darbus, kurį atsakovas pasirašė, taip leisdamas apmokėti už atliktus darbus.

10. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog darbų atlikimo ir ūkinės operacijos kontrolę atliko tam įgalioti asmenys bei vyr. buhalterė, nesudarė pagrindo atsakovui neatlikti galutinės kontrolės ir visą atsakomybę perkelti kitiems asmenims. Nustatęs, kad darbai buvo atlikti pažeidžiant juos reglamentuojančius teisės aktus ar sutartis, atsakovas neprivalėjo priimti sprendimo dėl ūkinės operacijos atlikimo, todėl priėmęs tokį sprendimą, yra atsakingas už kilusias pasekmes.

11. Nors atsakovas nurodytu laikotarpiu ir atostogavo, tačiau sprendimas atlikti darbus ir vadovautis minėta sutartimi priimtas dalyvaujant atsakovui, o jo, kaip vadovo, parašas, patvirtinantis sutartiniais įsipareigojimais nepagrįstą didelės vertės mokėjimo nurodymą, lėmė šio mokėjimo tolimesnį vykdymą UAB „Vasarkelis“ ir taip susidariusius VĮ „Utenos regiono keliai“ nuostolius. Atsakovui buvo žinomi (turėjo būti žinomi) minėtoje rangos sutartyje numatyti darbų apmokėjimo įkainiai. Atsakovas pripažino, kad pateiktuose dokumentuose (akte, pažymose) aiškiai nurodyti darbų kiekiai, vieno metro kaina ir suma. Taigi 8 585,17 Eur VĮ „Utenos regiono keliai“ lėšų išleistos be ekonominio pagrindo, toks sandoris buvo nenaudingas.

12. Jeigu atsakovas būtų elgęsis rūpestingiau, kvalifikuočiau, atidžiau ir apdairiau, jis būtų užtikrinęs, kad UAB „Vasarkelis“ už darbus nebūtų apmokėta pagal nepagrįstai padidintus įkainius, o lėšos nebūtų išleistos be teisinio ir ekonominio pagrindo. Toks atsakovo netinkamas veikimas sudarė sąlygas tiekėjai UAB „Vasarkelis” nustatyti iš viešųjų lėšų finansuojamų darbų kainą savo nuožiūra ir be konkurencijos su kitais tiekėjais.

13. Atsižvelgiant į atsakovo pareigas ir jam priskirtas funkcijas, teismas sprendė, kad atsakovas turėjo išmanyti teisės aktus, todėl turėjo ir galėjo numatyti, kad pareigų netinkamas atlikimas kelia grėsmę pirkimo teisėtumui ir dėl to gali būti padaryta žala. Atsakovas, pagal VSĮĮ 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už VĮ „Utenos regiono keliai“ kasdieninės veiklos organizavimą, netinkamai atliko savo fiduciarines pareigas organizuodamas VĮ „Utenos regiono keliai“ kasdieninę veiklą, pažeidė CK 2.87 straipsnio, VSĮĮ 9 straipsnio 5, 6 dalis, ir šie atsakovo veiksmai yra priežastiniame ryšyje su VĮ „Utenos regiono keliai“ padaryta 8 585,17 Eur žala. Atsakovo kaltė (didelis nerūpestingumas) dėl ieškovės patirtų nuostolių preziumuojama, ir jis šios prezumpcijos pagal šią ieškinio dalį nepaneigė.

14. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, sudarančių faktinį ir teisinį pagrindą iš jo priteisti 60 265,57 Eur nuostolių ir nepagrįstai tvirtino, kad, atsakovui pažeidus pareigą tinkamai organizuoti VĮ „Utenos regiono keliai“ kasdieninę veiklą ir fiduciarines valdymo organo pareigas, VĮ „Utenos regiono keliai“ patyrė nurodyto dydžio tiesioginius nuostolius dėl administracinio pastato remonto darbų išlaidų padidėjimo, lyginant su atitinkamo laikotarpio vidutinėmis rinkos kainomis ir realiais remonto darbų poreikiais pagrįstomis išlaidomis, kuriuos patvirtina ataskaita ir ekspertizės akto duomenys.

15. Teismo nuomone, atsakovė byloje pateiktų įrodymų pagrindu įrodė, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, pagal pareiginių nuostatų 14.8. papunktį būdamas atsakingas už perkančios organizacijos atliekamų viešųjų pirkimų organizavimą ir vykdymą, pažeidė pareigą tinkamai organizuoti VĮ „Utenos regiono keliai“ kasdieninę veiklą ir fiduciarines valdymo organo pareigas ir juos organizavo bei vykdė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.

16. Byloje nustatyta, kad 2010 – 2011 m. vykdydama supaprastintus viešuosius pirkimus to paties administracinio pastato remontui, VĮ „Utenos regiono keliai“ pirko remonto darbų už 856 304 Lt be PVM pagal šias sutartis: 1) 2010 m. liepos 20 d. rangos sutartį Nr. V10-07-15(02) su UAB „Ligaja“ dėl administracinio pastato šildymo, vėdinimo ir šiluminio mazgo projektavimo bei remonto darbų, kurių vertė be PVM ir be rangovo rezervo 301 019 Lt. Pagal šios sutarties sąmatą numatyti remonto darbai: šiluminio mazgo įrengimas, senų radiatorių demontavimas ir naujų montavimas, šildymo ir kondicionavimo sistemų įrengimas, elektros instaliacija, apdailos darbai, sąmatoje įvardinti kaip bendrastatybiniai darbai: lubų ir sienų apdaila bei dažymas, pakabinamų lubų įrengimas, keramikinių plytelių klijavimas ir kiti darbai; 2) 2010 m. rugpjūčio 6 d. rangos sutartį Nr. 10-08-06-RS/31 dėl administracinio pastato stogo, fasadų, pastogės ir įėjimo laiptų remonto darbų, kurių vertė be PVM 73 600 Lt. Pagal šią sutartį taip pat buvo numatyti apdailos darbai: lubų ir sienų dažymas; 3) 2010 m. lapkričio 3 d. rangos sutartį Nr. 10-11-03-RS/60 su UAB „Ligaja“ nenumatytiems elektros instaliacijos ir papildomiems bendrastatybiniams darbams, tam, kad būtų galima įvykdyti 2010 m. liepos 20 d. rangos sutartį, kurių vertė be PVM 81 078 Lt; 4) 2011 m. liepos 18 d. rangos sutartį Nr. 11-07-18-RS/18 su UAB „Ligaja“ vidaus remonto darbams, kurių vertė be PVM ir be rangovo rezervo 364 190 Lt. Sąmatoje buvo numatytas bendras pastato remontas: sienų, lubų apdaila ir kt. bei pirkti baldai, nors sutartis sudaryta remonto darbams; 5) 2011 m. lapkričio 15 d. VĮ „Utenos regiono keliai“ užsakė papildomus darbus iš UAB „Ligaja“ už lėšas iš užsakovo rezervo (už 36 417 Lt be PVM). Sąmatoje numatyti apdailos darbai, kurie užsakyti pagal 2011 m. liepos 18 d. sutartį (keramikinių plytelių klijavimas, dažymas, sienų šildymas mineraline vata ir kt.).

17. 2016 m. rugsėjo 1 d. VĮ „Utenos regiono keliai“ sudarė administracinio pastato kapitalinio remonto darbų viešojo pirkimo sutartį Nr. JC/31 su UAB „MNT projektai“, kurių kaina be PVM 144 303,68 Eur. Pagal šios sutarties darbų kiekių žiniaraščius vėl numatytas sienų apšiltinimas mineraline vata, dar kartą numatyti stogo remonto darbai (ieškovės vertinimu, tai kartotiniai darbai po 2010 m. rugpjūčio 6 d. sutarties), sienų dažymas ir apdaila, kurie dubliavosi su darbais, atliktais pagal 2011 m. liepos 18 d. vidaus remonto darbų sutartį ir 2011 m. lapkričio 15 d. papildomų darbų aktą.

18. Viešųjų pirkimų organizavimas VĮ „Utenos regiono keliai“ buvo vykdomas vadovaujantis VPĮ ir VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus (atsakovo) patvirtintomis supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėmis (toliau – SVP taisyklės), kurios buvo paskelbtos viešai Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (CVPIS) ir VĮ „Utenos regiono keliai“ interneto svetainėje. VĮ „Utenos regiono keliai“ direktorius (atsakovas) įsakymu darbams pirkti buvo sudaręs nuolatinę viešojo pirkimo komisiją, patvirtinęs jos darbo reglamentą, komisijos nariai buvo pasirašę konfidencialumo pasižadėjimus ir nešališkumo deklaracijas. Už pirkimų verčių apskaitą atsakingu asmeniu buvo paskirtas sutarčių inžinierius. VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus (atsakovo) įsakymu buvo tvirtinamas įmonės metinis pirkimų planas, kuris pagal poreikį buvo tikslinamas. Taip pat VĮ „Utenos regiono keliai“ buvo įsteigtas vidaus audito skyrius, veikęs pagal atsakovo įsakymu patvirtintus vidaus audito metodiką ir nuostatus.

19. Ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos VPĮ 92 straipsnio 3 dalies 4 punktas nustatė, kad neskelbiant apie pirkimą gali būti atliekami mažos vertės darbų pirkimai (iki 500 000 LT be PVM arba iki 145 000 Eur be PVM), tačiau tik perkančiosios organizacijos nustatytais atvejais. Taigi perkančioji organizacija ir jos vadovas yra atsakingi už tai, jog supaprastintų pirkimų tvarka nebūtų pažeista ir užtikrinti VPĮ 3 straipsnio reikalavimai.

20. VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus (atsakovo) patvirtintų SVP taisyklių 67.4. papunktyje buvo numatyta, kad pirkimai supaprastinta tvarka gali būti vykdomi, jei VĮ „Utenos regiono keliai“ žino galimus tiekėjus. Nors atsakovas, nepripažindamas savo neteisėtų veiksmų šioje dalyje, nurodė, kad vadovavosi Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – tarnyba) tinklalapyje pateiktu išaiškinimu, jog „Įstatymo 92 straipsnio 3 dalies 4 punktas numato, kad neskelbiant apie pirkimą gali būti perkamos prekės, paslaugos ar darbai, kai atliekami mažos vertės pirkimai perkančiosios organizacijos nustatytais atvejais“, tačiau ši įstatymo nuostata turėjo būti taikoma kartu su VPĮ 3 straipsnyje nustatytus principais ir ji turėjo užtikrinti, kad perkančioji organizacija apie mažos vertės pirkimus neskelbs visais atvejais ir juos skelbs tik pagrįstais atvejais, esant objektyvioms tokį sprendimo būdą pateisinančioms sąlygoms ir aplinkybėms. Vien aplinkybė, kad perkančioji įmonė žino tiekėjus, nėra pakankamai objektyvi ir tokį pirkimo būdą pateisinanti priežastis, o šioje byloje aptariamais atvejais toks reglamentavimas sudarė sąlygas piktnaudžiauti supaprastinta pirkimų tvarka, nes dviejų metų laikotarpyje tik supaprastinta tvarka, neskelbiant apie konkursą, per kelis kartus buvo perkami to paties administracinio pastato remonto darbai, kurių kiekvieno vertė balansavo ant mažos vertės pirkimo ribos. Dėl to visus 2010 – 2011 m. administracinio pastato remonto darbų konkursus laimėjo tas pats tiekėjas UAB „Ligaja“, o 2016 m. kapitalinio remonto darbų konkursą laimėjo UAB „MNT projektai“ be realios konkurencijos su kitais konkurso dalyviais, nes jie arba neturėjo reikiamos kvalifikacijos, arba nekonkuravo, nes buvo tarpusavyje susiję asmenys (dalyvavusi pirkime P. L. individuali įmonė neatitiko formalių reikalavimų, UAB „MNT projektai“ nevykdė bendrųjų remonto darbų veiklos, su UAB „Ligaja“ pasiūlė beveik vienodas kapitalinio remonto darbų kainas, įmonių buveinės buvo registruotos tuo pačiu adresu, atliekant kapitalinį remontą UAB „Ligaja“ tapo UAB „MNT projektai“ subrangovu). Tokią situaciją lėmė piktnaudžiavimas minėta VĮ „Utenos regiono keliai“ patvirtinta neskaidria supaprastinta konkursų tvarka, kurią patvirtino atsakovas.

21. Teismo nuomone, buvo pažeisti ir tuo metu galiojusio VPĮ 9 straipsnio 2, 3, 14 dalių reikalavimai, numatę, kad perkančioji organizacija neturi teisės skaidyti pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta VPĮ nustatytos pirkimų tvarkos ir kad pirkimo vertės nustatymo būdas negali būti pasirenkamas taip, kad būtų galima išvengti VPĮ nuostatų dėl pirkimo būdų pasirinkimo ir pirkimo procedūrų vykdymo. Supaprastinta viešųjų pirkimų tvarka pagal VPĮ 2 straipsnio 15 dalį buvo galima mažos vertės pirkimams iki 500 000 Lt be PVM. 2010 – 2011 m. VĮ „Utenos regiono keliai“ su tuo pačiu tiekėju UAB „Ligaja“ sudarė nurodytas 4 remonto darbų sutartis to paties administracinio pastato remonto darbams, kurių visų bendra vertė be PVM buvo 856 304 Lt. Nors atskirų sutarčių vertė formaliai neviršijo mažiems pirkimams nustatytos ribos, tačiau pirkimai buvo vykdyti per sąlyginai nedidelį laikotarpį, darbai pirkti to paties administracinio pastato remontui, jie buvo tarpusavyje susiję ir vykdomi kartu arba vieni po kitų pagal panašiu metu parengtus projektus, tokiu būdu supaprastinta tvarka iš to paties tiekėjo UAB „Ligaja“ buvo nupirkta 100 procentų, o ne pagal VPĮ nuostatas leistinų 20 procentų administracinio pastato remonto darbų. Todėl buvo nesilaikyta tuomet galiojusios numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos (patvirtinta tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26) 23 ir 24 punktų reikalavimų. Tai sudarė pagrindą vertinti, kad visiškam administracinio pastato renovavimui atlikti reikalingų darbų pirkimas dirbtinai išskaidytas į atskirus pirkimus sumažinant pirkimų vertes iki supaprastinto pirkimo leistinos ribos, visus pirkimus be konkuravimo su kitais tiekėjais laimėjo tas pats rangovas UAB „Ligaja“. Todėl VPĮ 9 straipsnio minėtų punktų nuostatos buvo pažeistos.

Atsiliepimas

22. Atsakovo teiginiai, kad jis neturėjo teisės aktais suteiktų įgaliojimų daryti įtaką viešojo pirkimo komisijos darbui ar įgaliojimų po šios komisijos sudarymo priimti sprendimus dėl konkurso, atmesti kaip nepagrįsti, nes minėtas sprendime nurodytas teisinis reguliavimas patvirtino, jog būtent atsakovas buvo atsakingas už viešojo pirkimo komisijos veiksmus. Pažymėta, kad, remiantis VPĮ 16 straipsnio 1 dalimi, viešojo pirkimo komisija dirba pagal ją sudariusios organizacijos (atsakovo) patvirtintą darbo reglamentą, yra jai atskaitinga ir vykdo raštiškas užduotis ir įpareigojimus. Atsižvelgiant į atsakovo pareigybės nuostatus, atsakovas, kaip įmonės vadovas, privalėjo ne tik paskirti viešojo pirkimo komisiją, bet ir kontroliuoti jos darbą bei yra atsakingas už šios komisijos atliktus veiksmus. Darbo pasidalijimo principas nepaneigia perkančiosios atsakomybės už vykdomus pirkimus ir įstaigos vadovo atsakomybės už pareiginiuose nuostatuose nurodytų funkcijų vykdymą. Įstaigos vadovas, net ir nedalyvaudamas viešojo pirkimo komisijų posėdžiuose, yra atsakingas už viešojo pirkimo komisijos veiksmus, kaip perkančiosios organizacijos vadovas. Aplinkybė, kad atsakovas buvo valstybinės įmonės vadovas, suponavo aukštesnį jo atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę bei teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Todėl aptartų nevienkartinių veiksmų nebuvo pagrindo vertinti kaip žmogiškos klaidos ar neapsižiūrėjimo. Teismas preziumavo, kad įstaigos vadovas žino teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos veiklą ir jai pavestų funkcijų įgyvendinimą, reikalavimus, nes priešingu atveju toks asmuo apskritai negalėtų užimti tokių pareigų.

Žemesnės instancijos teismas

23. Nežiūrint to, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas ir atsakovo fiduciarinių ir (ar) kitų įstatyme nustatytas pareigų nesilaikymas valdant įmonę įrodytas, tačiau vien tai nepagrindė žalos padarymo ir kad atsakovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo turtinę žalą ieškovei, turi būti įrodytos visos jo civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – ar neteisėtais kaltais atsakovo veiksmais buvo padaryta žala, o jei ji buvo – koks jos dydis bei ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Teismo nuomone, šių dviejų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų byloje pateiktų įrodymų pagrindu ieškovė neįrodė.

24. Nors atsakovas ir padarė nurodytus pažeidimus skelbiant viešuosius pirkimus ir juos organizuojant, sudarant sutartis dėl administracinio pastato renovacijos, tačiau reali žala vien dėl pastato renovacijos atlikimo padaryta nebuvo, nes tai užtikrino pastatui energinį naudingumą tokios klasės pastatams (gautas energinio naudingumo sertifikatas). Nenustatyta duomenų, jog VĮ „Utenos regiono keliai“ iš viso neturėjo teisės vykdyti pastato renovacijos darbų, kad darbai atlikti neteisėtai ar kad renovavimo darbų rezultato iš viso negalima naudoti pagal paskirtį.

25. Ieškovė atsakovo neteisėtais kaltais veiksmais dėl atsakovo fiduciarinių pareigų ir VPĮ pažeidimų perkant administracinio pastato remonto darbus 2010, 2011 ir 2016 m. padarytą žalą VĮ „Utenos regiono keliai“ ir jos 60 265,57 Eur dydį įrodinėjo 2017 m. techninio projekto dalinės pirminės ekspertizės akto Nr. 17-04/34-01-SSK, 2017 m. gegužės 19 d. statinio dalinės ekspertizės akto Nr. 17-04-/34-01 (toliau – ekspertizės aktas) ir jų pagrindu sudarytos 2017 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos vidaus audito skyriaus vidaus audito ataskaitos Nr. VA-5 (toliau – ataskaita) duomenimis.

26. Atlikus minėtus tyrimus, be kita ko, išvadose nurodyta, kad: audito metu įvertinus įmonės administracinio pastato remonto darbus nustatyti neatitikimai; UAB „Ligaja“ remonto darbai 2010, 2011 m. vykdyti nepildant statybos darbų žurnalo ir paslėptų darbų aktų, todėl nėra galimybės patikrinti paslėptų darbų atlikimo tinkamumo; atliktų darbų aktuose nurodyti kiekiai atitinka sąmatinius, tačiau priimtų kai kurių darbų kokybė ir kiekiai neatitinka faktiškai nustatytų ekspertizės metu; dėl UAB „MNT projektai“ atliktų ir priimtų kai kurių darbų kiekiai neatitinka faktiškai nustatytų ekspertizės metu; priimant darbus statybos darbų žurnale nurodyti ne visi atlikti darbai ar netinkamai nurodytas jų kiekis ar laikotarpis; dėl nenuoseklaus remonto darbų planavimo ir jų atlikimo įmonė neekonomiškai ir neefektyviai panaudojo lėšas, nes kai kurie darbai atlikti ir apmokėti kelis kartus; investicijos, skirtos įmonės administracinio pastato remontui (385,2 tūkst. Eur be PVM, 466,1 tūkst. Eur su PVM), prilygsta mažiausiai dviejų naujos statybos namų pirkimui, o 2016 m. atlikta pastato renovacija du kartus viršijo vidutinę renovacijos kainą; ekspertizės duomenimis, 2010, 2011 ir 2016 m. atliktų pastato remonto darbų vertė 36 704,76 Eur viršijo rinkos (skaičiuojamąją) darbų kainą, techniniai projektai taip pat parengti nepagrįstai padidintais darbų įkainiais, todėl nustatytas bendras kainos padidinimas, įvertinus pateiktų sąmatų įkainius ir pasirinktinai atliktų darbų ir įrenginių kiekius ir kainas (23 560,81 Eur), yra 60 265,57 Eur.

27. Teismo nuomone, aptarti įrodymai nepatvirtino, kad įrodinėjama 60 265,57 Eur suma yra dėl atsakovo neteisėto veikimo ir / ar neveikimo, kiek tai susiję su jo pareigų pažeidimu, padaryta reali žala (nuostoliai) ieškovei.

28. Ataskaitoje yra nurodyta, kad dėl nenuoseklaus remonto darbų planavimo ir jų atlikimo įmonė neekonomiškai ir neefektyviai panaudojo lėšas, nes kai kurie darbai atlikti ir apmokėti kelis kartus ir reikšmingai padidintomis kainomis: 1) nors atliekant remonto darbus 2010 – 2011 m. (3 remonto darbų etapai ir 5 sutartys), tame tarpe ir bendrą vidaus remontą, pastato sienos buvo apšildytos vata, į apšiltinimą investuota iš viso ~6 695,72 Eur, atliekant 2016 m. kapitalinį remontą apšildymui vata dar skirta 10 834,87 Eur; 2) nors sienų apdailos darbai buvo užsakyti pagal 2011 m. liepos 18 d. sutartį ir 2011 m. lapkričio 15 d. papildomų darbų aktą, jie buvo pakartotinai atliekami pagal 2016 m. rugsėjo 1 d. kapitalinio remonto darbų sutartį; 3) nors laiptų remonto darbai buvo atlikti 2010 ir 2011 m., jie taip pat kartoti 2016 m.; 4) nors stogo ir fasado remonto darbai buvo atlikti pagal specialiai stogo ir fasadų remontui skirtą 2010 m. rugpjūčio 6 d. sutartį, tie patys darbai buvo kartojami pagal 2016 m. rugsėjo 1 d. sutartį; 2010 m. į stogo ir fasado remontą investuota ~17 840,30 Eur, o 2016 m. „Sienų, stogo pakalimams“ skirta 77 228,53 Eur; stogo apskardinimui ir kitiems darbams – 9 162,15 Eur; 5) radiatoriai ir kondicionieriai buvo įrengti pagal 2010 m. liepos 20 d. sutartį ir turėjo būti demontuojami atliekant vidaus remontą pagal 2011 m. liepos 18 d. sutartį; 6) 2010 m. lapkričio 3 d. sutartis (3 stulpelis) papildė 2010 m. liepos 20 d. darbų sutartį (1 stulpelis) būtinais užsakyti darbais; iš 1 ir 3 stulpelių matyti, kad pagal 2010 m. liepos 20 d. sutartį buvo užsakomi tie patys darbai panašiam kiekiui; nors pagrindinė sutartis buvo skirta šiluminio mazgo remontui ir šildymo-vėdinimo sistemos įrengimui, tačiau buvo užsakytas 145 rozečių montavimas už ~936,45 Eur ir 26 jungiklių montavimas už ~232 Eur; pagal 2011 m. liepos 18 d. vidaus remonto sutartį vėl nupirkta labai panašaus kiekio rozečių (140 vnt.) montavimo darbų už ~403,88 Eur ir 36 jungiklių montavimo darbų už ~146,55 Eur; 7) 2010 m. liepos 18 d. sutartis (4 stulpelis) buvo papildyta 2011 m. lapkričio 15 d. papildomų darbų aktu (5 stulpelis), tačiau pagal papildomų darbų aktą buvo perkami tie patys ar panašūs darbai.

29. Teismo nuomone, tokie duomenys nesudarė pakankamo pagrindo spręsti, kad dėl aptartų atsakovo neteisėtų veiksmų VĮ „Utenos regiono keliai“ patyrė tiesioginius nuostolius: administracinio pastato remonto darbų išlaidų padidėjimą, lyginant su atitinkamo laikotarpio vidutinėmis rinkos kainomis ir realiais remonto darbų poreikiais pagrįstomis išlaidomis, nes sąmatose padidintos darbo užmokesčio, medžiagų ir mechanizmų kainos, o konkurso sąlygoms rengti techniniai projektai parengti nepagrįstai padidintais darbų įkainiais (darbo užmokesčio, medžiagų, mechanizmų). Tačiau byloje nustatyta, kad šiems darbams atlikti lokaliniais aktais atsakovas buvo paskyręs kompetentingus ir specialių žinių turinčius darbuotojus, kurie parengė atitinkamas sąmatas ir techninius projektus. Ataskaitoje taip pat nurodyta, kad už šios dalies netinkamą pareigų vykdymą yra atsakingi statinio projektuotojai ir statybos techninis prižiūrėtojas.

30. Šiuo atveju UAB „Ekspertika“ atliktos dalinės statinio ekspertizės aktas, kuriuo grindžiamas prašomos iš atsakovo priteisti žalos dydis, neturi teismo ekspertizės statuso (teismas jos neskyrė), ją atliko į teismo ekspertų sąrašus neįrašytas ekspertas. Ekspertizės akto nepasirašė UAB „Ekspertika“ direktorė V. K., o pasirašė direktorius komercijai V. R. (kvalifikacijos atestatas nenurodytas), tyrėjas S. S., turintis atestatą Nr. 36966, tyrėjas T. K. (kvalifikacijos atestatas nenurodytas). Aktą pasirašė ir statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo dalies vadovė A. B., turinti kvalifikacijos atestatą Nr. 26011. Taigi, mažiausiai dviejų ekspertizę atlikusių ir aktą pasirašiusių asmenų kvalifikacija nepatvirtinta įrodymais. Minėto dalinės ekspertizės akto išvados neišplaukia iš tyrimo eigos (tyrimo eiga ir taikyti metodai iš esmės visai neišdėstyti), tirta tik dalis darbų apimčių ir verčių tyrėjų pasirinkimu, todėl kilo pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų.

31. Kainų padidinimas yra apskaičiuotas sąmatų ekspertizės būdu, sudarant ekspertizės sąmatas, UAB „Ekspertika“ tyrimo metu taikė vidutines statybos resursų skaičiuojamąsias kainas pagal UAB „Sistela“ programą. Tačiau byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ir jie, kai sąmatas rengė realiuoju laiku, vadovavosi tuo pačiu normatyviniu statybos darbų kainos nustatymo metodu, reglamentuotu STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 6 priede. Kodėl naudojantis tuo pačiu metodu ir skaičiavimo pagrindu imant to paties laikmečio kainas analogiškoms medžiagoms ir darbams gauti skirtingi rezultatai byloje nepateikta ir ekspertizės akte nepasisakyta. Šiuo apsektu atsakovas tvirtino, kad kainų skirtumui įtakos galėjo turėti tai, kad darbai buvo vykdomi per trumpą laikotarpį nenutraukiant darbo pastate ir perkeliant darbuotojus. Neaišku, ar atsižvelgta į per minėtą laikotarpį įvykusius kainų pokyčius. Teismo nuomone, kadangi praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, o aptartuose įrodymuose remiamasi vidutinėmis, o ne konkretaus laikotarpio ir konkrečios vietovės kainomis, abejotina ir pagal bylos duomenis mažai tikėtina, kad ieškovė šiuo pagrindu yra patyrusi prašomą priteisti turtinę žalą. Nors pačiame dalinės ekspertizės akte nurodyta, kad priimant darbus statybos darbų žurnale nurodyti ne visi atlikti darbai ar netinkamai nurodytas jų kiekis ar laikotarpis, tačiau išvadose vis tiek duodamas konkretus nepagrįstas kainų padidinimas 60 265,57 Eur. Be to, ekspertizės aktas yra dalinis, tirti ir vertinti buvo tik tyrėjų savo nuožiūra pasirinkti tik tam tikri darbai ir medžiagos, o ne visame administraciniame pastate ir šiluminiame mazge panaudotų darbų ir medžiagų kiekiai, kurie teoriškai vienur galėjo būti didesni, kitur – mažesni. Tai, kad tam tikrų darbų ar medžiagų pavadinimai yra panašūs, kad jie kartojami keliose sąmatose ar pagal kelias sutartis, savaime nereiškia, kad darbai atliekami ar medžiagos naudojamos kelis kartus, be pagrindo pakartotinai ar tose pačiose vietose. Nors akte nurodyta, kad renovacijos darbų bendra kaina yra ženkliai ir net kelis kartus didesnė už Utenoje esančių namų renovacijos kainą, tačiau iš akto turinio seka, kad kaip objektyviu išvados pagrindu remiamasi bendro pobūdžio VĮ Registrų centro duomenimis, be to, neaišku, kur esančių, kada statytų, kokios paskirties pastatų ir pan. renovacijos kainomis remiamasi. Tokioms išvadoms pagrįsti būtini specialių žinių pagrindu parengti įrodymai, tačiau paskirti teismo ekspertizę teismo posėdyje nė viena iš šalių nesutiko. Esant tokiems duomenims, teismas manė, kad kyla pagrįstos abejonės, ar prašoma priteisti žala pagal šią ieškinio dalį ieškovei tikrai padaryta.

32. Byloje nustatyta, kad investicijos VĮ „Utenos regiono keliai“ 2010, 2011, 2016 m. vykdytam administracinio pastato remonto darbams buvo numatytos direkcijos direktoriaus įsakymu patvirtintuose įmonės metiniuose turto įsigijimo ir skolinimosi planuose, kuriems pritardavo valdyba. Valdyba pritardavo pirkimų sandoriams dėl prekių, paslaugų ir darbų, kurių kiekvieno vertė didesnė nei 100 000 Eur be PVM. Nuo 2013 m. kovo iki 2015 m. pabaigos valdyba pritardavo sandoriams, kurių kiekvieno vertė be PVM buvo 300 000 Lt. Valdyba pritarė ir byloje nagrinėjamoms investicijoms į administracinio pastato renovaciją. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, valdybai tinkamai atskleisdavo informaciją apie tai, kad įmonėje eilę metų dėl administracijos pastato remonto darbų vykdomi tik supaprastinti neskelbiami viešieji pirkimai, kuriuos laimi tas pats tiekėjas UAB „Ligaja“ arba kitas su ja susijęs ir neturėjęs konkurencijos tiekėjas, kad dažnu atveju padidinama pradinė sutarties kaina dėl papildomų darbų atlikimo, kad tam tikri darbai buvo atliekami pakartotinai, taip pat apie interesų konfliktus dėl pavaldžių darbuotojų ir tiekėjų atstovų ryšių ir pan. Todėl vien tai, kad iš kitų valdymo organų ar dalyvio buvo gautas pritarimas, nešalintų atsakovo civilinės atsakomybės. Šios aplinkybės taip pat sudarė pagrindą atmesti atsakovo argumentus ir dėl senaties taikymo reikalavimams, kurie kildinami iš 2010, 2011 m. sutarčių, nes nėra patikimų ir objektyvių duomenų, kad apie ieškinio faktinį pagrindą sudarančius veiksmus ieškovė sužinojo anksčiau, negu jai buvo pateikta 2017 m. birželio 8 d. ataskaita. Iki tol visi faktiniai duomenys buvo atsakovo žinioje. Kadangi ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 6 d., senaties terminas ieškinio reikalavimams pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.127 straipsnio 1 dalį pareikšti laikytas nepraleistu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

33. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys tenkintas ir toje dalyje priimti naują spendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Kelio atitvarų įrengimą sąlygojo skubios užduoties gavimas iš direkcijos, kurią lėmė Prezidentės, atvykusios į vietą pas daugiavaikę šeimyną ir iš šeimynos gautų nusiskundimų dėl grėsmių vaikams ir žiniasklaidos dėmesys konkrečiai neaptvertai kelio atkarpai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atostogavo laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d., 2016 m. rugpjūčio 2 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra buvo pasirašyta VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojo kelių priežiūrai G. B.. 2016 m. rugsėjo 21 d. nurodymą apmokėti sąskaitą atsakovui pateikė vyriausioji buhalterė L. B. užtikrinusi, kad darbai atlikti ir visi patvirtinantys dokumentai sutvarkyti. G. B. savo kompetencijos ribose iniciavo kelio atitvarų įrengimo darbus, sutvarkė dokumentaciją ir pateikė pažymą dėl apmokėjimo direkcijai, kuri už tuos darbus ir apmokėjo. Be to, darbų atlikimo aktai pagal galiojančius reikalavimus pasirašyti Anykščių kelių tarnybos viršininko D. S., o pažyma direkcijai – direktoriaus pavaduotojo kelių priežiūrai G. B.. Pažymose aiškiai nurodyti darbų kiekiai, vieno metro kaina ir suma. Visi darbų atlikimo dokumentai sutvarkyti bei pateikti direkcijai, tačiau niekam nekilo klausimų dėl darbų atlikimo būtinybės, kiekių, kokybės ar kainų, o ir vyriausioji buhalterė L. B. informavo, kad visi reikalingi dokumentai pateikti, dėl ko jis ir pasirašė buhalterijos suformuotą pavedimą dėl apmokėjimo už atliktus darbus. Abejotina, ar ieškovė turi reikalavimo teisę, kadangi, vykdant ieškinyje nurodomą rangos sutartį Nr. JC/8 su UAB „Vasarkelis“, galiojusią nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. kovo 30 d. dėl skubių avarijų ir vandalizmo, skubių eismo saugumo priemonių įgyvendinimo, jos finansavimą pagal atskiras darbų (užduočių) finansavimo sutartis atliko direkcija. Todėl, net jei ir buvo padaryta kokia nors turtinė žala vykdant (ar nevykdant, ar netinkamai vykdant sutartis), tai ji galėjo būti padaryta tik direkcijai, kuri nėra įgaliojusi ieškovės atstovauti jos interesus.

33.2. VĮ „Utenos regiono keliai“ veikla buvo planuojama ir rezultatai buvo aptariami nuolat, rengiant strateginius veiklos planus, numatant investicijas buvo įtraukiamos visos valdymo grandys bei vadovautasi direkcijos patvirtintais strateginiais veiklos planais. Visi klausimai, susiję su gamybinių užduočių (darbų) planavimu, paskirstymu bei rezultatų už ankstesnius laikotarpius įvertinimu, buvo aptariami posėdžiuose su gamybinių padalinių, administracijos skyrių vadovais bei įmonės vadovaujančiais atsakingais asmenimis. Kiekvienas iš atsakovui pavaldžių darbuotojų turėjo aiškią kompetenciją bei atsakomybes, todėl nėra pagrindo vertinti, kad už VĮ „Utenos regiono keliai“ veiklą yra atsakingas išimtinai vienas atsakovas ar kad VĮ „Utenos regiono keliai“ veiklos aplinkybės direkcijai nebuvo žinomos. Kad atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas ir jų nepažeidė, leidžia teigti ir jo vadovavimo laikotarpiu pagerėję įmonės finansiniai ir veiklos rodikliai.

Atsiliepimas

33.3. Atsakovas tvirtindavo daug mokėjimo nurodymų, todėl atsakovas fiziškai negalėjo patikrinti visų lydinčių dokumentų, atsakovas vadovavosi tuo, kad visi vadovaujantys ir kiti darbuotojai yra supažindinti su pareiginiais nuostatais, kuriuose aiškiai apibrėžtos jų atsakomybės ribos bei finansų kontrolės taisyklėmis, pagal kurias įmonės vyr. buhalterė apie atsiradusius pažeidimus formuojant mokėjimo pavedimus, privalo įmonės direktorių informuoti raštu, kas nebuvo padaryta.

33.4. Teismas aiškiai klaidingai interpretavo atsakovo dalyvavimą priimant sprendimą atlikti darbus. Atsakovo buvo pateikta teismui posėdžių metu: „Apie lėšas reikalingas kelio atitvarų įrengimui ir iš kokių šaltinių jas gauti, apžiūrint objektą vietoje, galutinio sprendimo priimta nebuvo. Dėl atitvarų įrengimo buvo iškelta mintis, kad pirmiausia reikėtų pasiskaičiuoti, kiek tai galėtų kainuoti, galbūt parengti sąmatą. Direkcijos atstovas sakė, kad lėšų, kurių reikėtų atitvarų įrengimui, šiuo metu direkcija neturi, gal lėšų atsiras rudenį nuo kitų objektų, o reikalas yra skubus. Įmonės atsakingas darbuotojas R. L. paminėjo, kad yra galiojanti sutartis su UAB „Vasarkelis“, o lėšos būtų iš 2016 m. kelių priežiūrai skirto finansavimo pagal darbų grupę „Avarijų ir vandalizmo padarinių likvidavimas, skubių eismo saugumo priemonių įgyvendinimas“. Iš direkcijos pusės pritarta nuomonei, kad tai svarstytina, bet pirma reikėjo nustatyti, kiek reikės lėšų.“ Be to atsakovas dalyvavo tik numatant galimybes bei galimus sprendinius įrengti eismo saugumo priemones kelyje Nr. 120, tačiau galutiniai sprendimai, darbų atlikimas, priėmimas bei dokumentų pridavimas direkcijai dėl lėšų už atliktus darbus gavimo buvo padaryti atsakovo atostogų laikotarpiu, kuriuo atsakovą direkcijos direktoriaus įsakymu pavadavo VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai G. B., kuris derino ir priėmė sprendimus su direkcija bei pasirašė jai teikiamus dokumentus.

33.5. Atsakovas atostogavo darbų atlikimo metu. UAB „Vasarkelis“ negalėjo nei patys pradėti vykdyti darbus ir nustatyti savo kainas be VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojo kelių priežiūrai G. B., kuris pavadavo atsakovą kaip įmonės vadovą jo atostogų metu ir priėmė savarankiškus sprendimus dėl darbų atlikimo bei priėmimo ir pasirašė pažymą dėl apmokėjimo, kurios pagrindu direkcija pervedė įmonei lėšas.

33.6. Ne atsakovo pageidavimu ar jo iniciatyva skubiai buvo suorganizuotas kelio ruožo Nr. 120 dalies atitvarų įrengimas – šių būtinų darbų atlikimą iniciavo Prezidentūra per direkciją dėl grėsmių nepilnamečiams vaikams, augantiems gausioje šeimynoje ir žaidžiantiems ties pavojingu kelio ruožu. Atliktieji darbai pasiteisino – dėl atliktų darbų nebeiškilo grėsmių vaikams, jie nenukentėjo pavojingame kelio ruože. Todėl pasirinktas pakankamai skubiai atliktų darbų apmokėjimas buvo būtinoji priemonė, siekiant išvengti galimų pasekmių ar grėsmės žalai atsirasti.

34. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo skundą atmesti ir sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteisti nuostoliai, palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi argumentai:

34.1. Atsakovas 2016 m. rugsėjį patvirtino ieškovės mokėjimo UAB „Vasarkelis“ naudai nurodymą, nors atitinkama UAB „Vasarkelis“ sąskaita išrašyta ženkliai didesniais įkainiais, nei buvo numatyta rangos sutartyje. Piniginės lėšos išleistos be ekonominio ir teisinio pagrindo, ekonomiškai nenaudingas sandoris ir nepagrįstas mokėjimas reiškia vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą organizuojant kasdieninę veiklą.

34.2. Aptartas pažeidimas reiškėsi viešajam interesui ir viešojo sektoriaus reputacijai jautrioje srityje – statybos darbų, finansuojamų iš viešųjų lėšų, procese. Šiam procesui ir jame dalyvaujantiems valstybinių įmonių vadovams keliami aukšti skaidrumo ir etikos reikalavimai. Nepriimtina, kad valstybės įmonės lėšų panaudojimą apspręstų ne sutartiniai įsipareigojimai ir viešųjų pirkimų procedūros, bet atskirų darbuotojų nuožiūra priimami neformalūs sprendimai. Vadovo pareigų pažeidimai mažina visuomenės pasitikėjimą viešųjų konkursų procedūromis, viešųjų finansų naudojimo skaidrumu bei viešojo sektoriaus įmonių veikla.

34.3. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas negali perkelti savo kaip vadovo atsakomybės už patirtus nuostolius pavaldiems darbuotojams. Teismas tinkamai įvertino liudytojo R. L. parodymus. Pagal juos nustatyta, kad pirmiausia atsakovas kaip vadovas dalyvavo tiesiogiai ir asmeniškai, priimant sprendimą dėl darbų užsakymo iš UAB „Vasarkelis“. Tolimesnis užsakymo vykdymas buvo atliekamas vadovo nurodymo pagrindu ir jo kontrolėje. Pasak R. L., užsakymo sąmata buvo parengta iki užsakymo vykdymo. Taigi būtent šį procesą turėjo kontroliuoti atsakovas pagal vadovo kompetenciją ir užtikrinti, kad jo patvirtintas užsakymas bus finansuojamas pagal jo pasirašytą rangos sutartį. Kaip vadovas, darantis sprendimą dėl užsakymo, jis privalėjo atidžiai ir rūpestingai planuoti VĮ „Utenos regiono keliai“ išlaidas ir užsakymo finansavimo sąlygas pagal jo pasirašytą rangos sutartį. Neatidus ir nerūpestingas elgesys yra vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimas.

34.4. Užsakymo planavimo bei vykdymo metu pagal rangos sutartį numatyti darbų kiekiai jau buvo viršyti, rangos sutartis buvo taikoma jau daugiau nei metus. Todėl jos sąlygos VĮ „Utenos regiono keliai“ veikloje buvo gerai žinomos. Šiomis aplinkybėmis atsakovas, priimdamas sprendimą dėl naujo užsakymo iš UAB „Vasarkelis“ turėjo pareigą atidžiai įvertinti rangos sutartį ir spręsti, ar šiuo atveju nėra reikalinga organizuoti viešąjį pirkimą. Būtent atsakovas turėjo pareigą įgyvendinti tinkamas organizacines ir kontrolės priemones, kad užsakymai ir atsiskaitymai būtų kontroliuojami, nevykdomi atsitiktinai ar nerūpestingai, be tinkamos dokumentacijos, nukrypstant nuo galiojančių sutarčių.

34.5. Egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos dėl nuostolių: 1) atsakovo neteisti veiksmai reiškėsi kaip vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimas, aplaidžiai ir nerūpestingai organizuojant užsakymą iš UAB „Vasarkelis“ bei atsiskaitymą už atliktus darbus, nukrypstant nuo rangos sutarties sąlygų bei taip pažeidžiant VĮ „Utenos regiono keliai“ interesus; 2) atsakovo kaltė preziumuojama ir reiškėsi kaip aplaidumas bei nerūpestingumas. Iš bylos aplinkybių bei liudytojų parodymų aišku, kad atsakovas priėmė sprendimą ir davė nurodymus dėl užsakymo vykdymo pavaldiems darbuotojams; užsakymo biudžetas buvo iš anksto planuojamas, nukrypstant nuo rangos sutarties sąlygų; atsakovas patvirtino savo parašu nepagrįsto mokėjimo nurodymą ir jis šiuo pagrindu buvo įvykdytas; 3) nuostolius sudaro skirtumas tarp rangos sutartyje nustatytos užsakymo kainos ir VĮ „Utenos regiono keliai“ realiai sumokėtos kainos; 4) nuostoliai atsirado dėl to, kad atsakovas, priėmęs sprendimą planuoti ir vykdyti užsakymą iš UAB „Vasarkelis“, neužtikrino, kad jis bus atliktas ir apmokėtas pagal rangos sutarties sąlygas.

35. Ieškovė dėl minėto sprendimo taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria dalis ieškinio reikalavimų atmesti ir priimti naują sprendimą – tenkinti visus ieškinio reikalavimus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

35.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalyje nustatytą visapusiško ir sistemiško įrodymų vertinimo reikalavimą. Teismas nurodė, kad ant ekspertizės akto nėra visų reikiamų parašų, suabejojo dalies ekspertų kvalifikacija. Kai tuo tarpu kainų ekspertizė šių trūkumų neturi – nei dėl ją atlikusios ekspertės kvalifikacijos, nei dėl jos parašo. Todėl kainų ekspertizė turėjo būti vertinama kaip savarankiškas rašytinis įrodymas, gretinant jį su kitais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas neturėjo ignoruoti kainų ekspertizės įrodomosios galios vien dėl to, kad ji neturi teismo skirtos ekspertizės statuso.

35.2. Teismas taip pat pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 179 straipsnio 2 dalį, CPK 212 straipsnį. Ieškovės reikalaujami atlyginti nuostoliai yra kilę iš VPĮ pažeidimų valstybės įmonėje, teikiančioje viešąsias paslaugas. Atsakovo padaryti pažeidimai ir jo asmeninė atsakomybė už šiuos pažeidimus konstatuota skundžiamame sprendime. Todėl nuostolių atlyginimas šiuo atveju yra viešojo intereso gynimo priemonė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad nesivadovaus ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais dėl nuostolių atlyginimo, šiuo atveju turėjo aktyviai inicijuoti teisminės ekspertizės skyrimą arba kviesti apklausai kainų ekspertizę atlikusią ekspertę galutiniam vidiniam įsitikinimui suformuoti.

35.3. Ieškovė nuostolių dydį nagrinėjamoje byloje įrodinėjo rašytiniais įrodymais – kainų ekspertize, kuri yra sudėtinė ekspertizės akto dalis ir ataskaita, kurioje pateikta kainų ekspertizės analizė. Ekspertizės akto įžanginės dalies 1 punkte nurodyta, kad statybos darbų ir medžiagų įkainiai yra vienas iš ekspertizės dalykų. 3 punkte nurodyta, kad tyrimas atliktas remiantis administracinio pastato remonto darbų sąmatomis. Įžanginės dalies 5 punkte nurodyta, kad atlikta statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo ekspertizė pateiktoms sąmatoms. Ekspertizė atlikta pagal realių VĮ „Utenos regiono keliai“ sudarytų remonto darbų sąmatas. Kainų ekspertizė yra specifinė ekspertizės akto dalis, kuri skiriasi nuo likusių ekspertizės aktų dalių. Tai yra ne techninė, bet ekonominė ekspertizė, kurią atliko ir pasirašė A. B., pagal kvalifikacijos atestatą turinti teisę atlikti skaičiuojamosios kainos nustatymo ir ekonomines ekspertizes. Kainų ekspertizę papildo ataskaita, kurią parengė Susisiekimo ministerijos auditoriai. Ekspertizės aktas ir kainų ekspertizė buvo atlikto audito dalis. Ataskaita parengta remiantis Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymu.

35.4. Remiantis Lietuvos teismų praktika, ekspertinio pobūdžio išvados turi būti vertinamos kaip rašytinis įrodymas, nors ir neturi teisminės ekspertizės statuso. Rašytinio įrodymo atmetimas vien šiuo pagrindu neatitinka proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principų.

Šalies argumentai

35.5. Įrodinėdama nuostolius, ieškovė rėmėsi specialia ekspertizės akto dalimi – kainų ekspertize, kurią atliko specialią kvalifikaciją turinti specialistė „Sistelos“ programos pagalba, sąmatų pagrindu. Ši ekspertizės akto dalis yra nepriklausoma. Kainų ekspertizė buvo dalis Susisiekimo ministerijos vidaus audito skyriaus auditorių atlikto audito, kurio ataskaita ieškovė taip pat rėmėsi. Likęs ekspertizės aktas skirtas techninei statinio ekspertizės daliai, kuria ieškovė nagrinėjamoje byloje nesivadovavo arba naudojo tik kaip papildomus įrodymus, pagrindžiančius kainų ekspertizės rezultatų (nustatyto kainų padidinimo) realumą. Todėl kitų ekspertizės akto dalių formalūs trūkumai negalėjo būti priežastis, kodėl teismas atsisakė vertinti nuostolių įrodymus.

35.6. Techninė statinio ekspertizė, įeinanti į ekspertizės aktą, buvo dalinė. Tačiau įrodinėdama nuostolius, ieškovė rėmėsi ne technine ekspertizės akto dalimi, o kainų ekspertize, kuri atlikta visoms administracinio pastato remonto darbų sąmatoms. Tiek ekspertizės aktas, tiek kainų ekspertizė detaliai įvertinti ataskaitoje, kuria taip pat vadovavosi ieškovė.

35.7. Teismas neatkreipė dėmesio, kad kainų ekspertizėje pateiktos koreguotos sąmatos yra parengtos, taikant vidutines kainas, galiojusias konkrečiais realių sąmatų rengimo metais (2010 m., 2011 m., 2016 m.). Šioje dalyje skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos teismų praktikos dėl „Sistelos“ programos taikymo statybos darbų įkainių įvertinimui.

Šalies argumentai

35.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime užsimena, kad, pasak liudytojo J. K., sudariusio sąmatas viešiesiems pirkimams, dėl kurių prašoma nuostolių atlyginimo, jis taip pat naudojo „Sistela“ programą, tačiau gavo didesnius įkainius. Tačiau skundžiamame sprendime nutylėta likusi to paties liudytojo parodymų dalis. Liudytojas teismo posėdyje paaiškino, kad, jo manymu, atliekant sąmatų ekspertizę, buvo nustatytos padidintos vykdytų viešųjų pirkimų kainos, nes liudytojas iš tuometinės vadovybės buvo gavęs nurodymą viešiesiems pirkimams skaičiuoti kainas pagal aukščiausią, reprezentacinį standartą; tuo tarpu kainų ekspertizėje tie patys statybos darbai ir medžiagos įvertinti vidutinėmis rinkos kainomis. Šie liudytojo parodymai tik patvirtina ieškovės nuostolių realumą ir reikalavimų pagrįstumą. VĮ „Utenos regiono keliai“ neatlieka reprezentacinių funkcijų, jos paskirtis iš esmės yra ūkinė. VĮ „Utenos regiono keliai“ administracinio pastato remonto darbų viešieji pirkimai reprezentacinėmis kainomis reiškia viešųjų lėšų švaistymą ir paaiškina, kaip atsirado nuostoliai.

35.9. Formaliais pagrindais atsisakydamas vertinti kainų ekspertizę kaip nuostolių įrodymą, pirmosios instancijos teismas iš esmės preziumavo, kad sistemingi ir aiškūs VPĮ pažeidimai, atlikti net šešiuose iš eilės atsakovo organizuotose remonto darbų pirkimuose, negalėjo sukelti realių ieškovės nuostolių.

35.10. Teismas, formaliais pagrindais atsisakęs vertinti nuostolių, susijusių su viešuoju interesu, įrodymus, neatskleidė bylos esmės ir nenustatė bylai reikšmingų faktų. Pirmosios instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad atsakovas kaip buvęs vadovas yra atsakingas už sistemingus, daugkartinius, akivaizdžius VPĮ pažeidimus. Iš bylos aplinkybių ir surinktų duomenų aiškiai matyti, kad didelės vertės administracinio pastato remonto darbai (iš viso už 392 306,46 Eur) de facto buvo perkami be viešųjų pirkimų, per nesąžiningus tiekėjus, neskelbiant privalomų konkursų. Tai sudarė sąlygas viešųjų lėšų švaistymui, kas buvo konstatuota ataskaitoje. Taigi viešojo intereso tikslais ir siekiant atskleisti nagrinėjamos bylos esmę, buvo būtina atidžiai ištirti nuostolius patvirtinančius įrodymus. Nuostolių įrodymai tirti paviršutiniškai, padarytos klaidingos išvados.

Atsiliepimas

36. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

36.1. Pagal VPĮ 2 straipsnį iki reorganizacijos buvusi VĮ „Utenos regiono keliai“ buvo perkančioji organizacija. Komunalinio sektoriaus perkantieji subjektai atlikdami pirkimus, vadovavosi savo parengtomis ir patvirtintomis SVP taisyklėmis. Perkančioji organizacija pasitvirtino vidinę organizavimo tvarką: kas vizuoja, pildo ir pasirašo paraiškas, su kuo jas deriną, kokie darbuotojai kokius pirkimus atlieka, ir t. t.

36.2. VĮ „Utenos regiono keliai“ direktorius 2008 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. PA - 76 patvirtino VĮ „Utenos regiono keliai“ SVP taisykles. Aktuali šių taisyklių redakcija iki 2011 m. vasario 18 d. VĮ „Utenos regiono keliai“, kaip perkančioji organizacija, pagal VPĮ nustatytą tvarką tarnybos internetiniame puslapyje paviešino direktoriaus įsakymu priimtas SVP taisykles. Tai buvo ir yra viešai prieinama informacija internete. Patvirtintų SVP taisyklių II skyrius detaliai reglamentavo supaprastintų pirkimų planavimo ir organizavimo tvarką, nustatė asmenis, kurie betarpiškai dalyvauja įmonės viešųjų pirkimų procedūrose.

Atsiliepimas

36.3. Visi ieškovės nurodyti pirkimai buvo iš anksto įtraukti į VĮ „Utenos regiono keliai“ metinius pirkimo planus 2010 m., 2011 m. bei 2016 m. Šie metiniai pirkimų planai buvo sudaromi remiantis direkcijos direktoriaus 2010, 2011, 2016 m. įsakymais patvirtintais „Metiniais turto įsigijimo ir skolinimosi planais“. Būtent šiuose dokumentuose ir buvo numatyti visi ieškovės ginčijami statybos rangos darbai.

36.4. Pirkimai buvo vykdomi vadovaujantis patvirtintomis SVP taisyklėmis. Šių taisyklių VIII skyriuje reglamentuoti supaprastintų pirkimų būdai: 1) supaprastintas atviras konkursas; 2) apklausa. Pirkimas apklausos būdu atliekamas, kai to paties tipo prekių ar paslaugų vertė per einamuosius finansinius metus arba per 12 mėnesių nuo pirkimo pradžios mažesne kaip 9 000 000 Lt (be PVM), išskyrus transporto (krovinių vežimo) paslaugas kurios perkamos apklausos būdu, neatsižvelgiant į jų vertę, kai neviršijamos šių taisyklių 2.1. papunktyje nurodytos sumos, o darbų mažesne kaip 3 000 000 Lt (be PVM). Apie pirkimą apklausos būdu viešai neskelbiama. Supaprastintą pirkimą atviro konkurso būdu atlieka komisija. Pirkimą apklausos būdu, kai numatomos sudaryti prekių ar paslaugų viešojo pirkimo pardavimo sutarties vertė per einamuosius finansinius metus arba per 12 mėnesių nuo pirkimo pradžios be PVM neviršija 300 000 Lt, arba darbų viešojo pirkimo pardavimo sutarties vertė be PVM neviršija 500 000 Lt, atlieka pirkimų organizatorius. Jeigu nurodytos sumos viršijamos pirkimą atlieka komisija. Taigi, nei 2010 m. vykdytų trijų pirkimu to palies tipo darbų bendra suma, nei 2011 m. vykdytų dvejų pirkimų vertė neviršijo SVP taisyklių 65 punkte numatytos sumos – 3 000 000 Lt ir apie vykdytus pirkimus apklausos būdu nebuvo viešai skelbiama.

36.5. VĮ „Utenos regiono keliai“ vadovo patvirtintose SVP taisyklėse (pirkimų metu galiojusioje redakcijoje) buvo aptarta kiekvieno pirkimo inicijavimo bei vykdymo tvarka. Aiškiai nustatyti kiekvieno konkretaus darbuotojo veiksmai siekiant inicijuoti, derinti ir pradėti vykdyti pirkimą. Atsakovui, kaip įmonės vadovui, nebuvo suteikta įgaliojimų daryti įtaką šioms konkrečioms procedūroms ir atsakovas įtakos nei pirkimo organizatoriui, nei komisijai nėra daręs. Kiekvienas asmuo ar komisija, atlikinėjusi pirkimą, veikė pagal patvirtintą darbo reglamentą ir tiekėjo pateiktus pasiūlymus vertino pagal mažiausios kainos ar ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijus.

36.6. VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. PA-146 buvo patvirtintos naujos redakcijos SVP taisyklės. Jose buvo įtvirtintos analogiškos nuostatos – kas atsakingas už pirkimų planavimą, būsimų pirkimų inicijavimą, pirkimo dokumentų rengimą, derinimą ir kt. Pirkimą inicijavo, vykdė konkretūs asmenys. Ir šiuo konkrečiu atveju – tiek inicijuojant, tiek paskirtiems asmenims vykdant minėtą pirkimą, atsakovas, kaip įmonės vadovas negalėjo daryti įtakos konkrečių sprendimų priėmimui. Kadangi planuojamo pirkimo darbų vertė nesiekė 140 000 Eur be PVM – atsakingi asmenys vykdė mažos vertės pirkimą.

36.7. Skunde cituojamose teisės normose įtvirtintos tik bendro pobūdžio pareigos, kurių įmonės vadovas turi laikytis, vykdydamas jam pavestas funkcijas, tačiau jose nėra pateikta aiškių taisyklių ir kriterijų, kuriais vadovas turėtų vadovautis priimdamas sprendimus. Kadangi teisės aktai įtvirtina tik bendro pobūdžio pareigas, kurių privalo laikytis įmonės vadovas, priimdamas sprendimus, tai teismui palikta plati diskrecija vertinti šių pareigų įgyvendinimo procesą.

36.8. Teisiškai reikšmingomis pripažintinos šios aplinkybės: 1) pagal norminių aktų reikalavimus visi metinių pirkimų planai buvo patvirtinti; 2) atsakovas, tvirtindamas paraiškas pradėti vykdyti viešuosius pirkimus, buvo apdairus ir rūpestingas tiek, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina; visos ginčijamų darbų procedūros buvo atliktos laikantis įmonėje nustatytos tvarkos, kuri reglamentavo viešųjų pirkimų atlikimą; 3) po pirkimo procedūrų atlikimo atsakovas, kaip įmonės vadovas, su tiekėju tik pasirašė rangos darbų atlikimo sutartis; 4) vadovas yra atsakingas už strateginių ir investicinių planų vykdymą ir jose patvirtintų lėšų racionalų naudojimą ir kontrolę, kad planuose, patvirtintuose direkcijos direktoriaus, numatytos lėšos nebūtų viršijamos. Ši nuostata nė vienu atveju po įmonės pirkimų komisijos atliktų pirkimų procedūrų nebuvo pažeista. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų jam atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį negali būti taikoma.

36.9. UAB „Ekspertika“ pateiktas 2017 m. gegužės 19 d. statinio dalinės ekspertizės aktas Nr. 17-04/34-01 yra nepriimtinas, nes buvo sudarytas ir patvirtintas įrašant klaidingus duomenis bei pažeidžiant galiojančio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) nuostatas: 1) administracinio pastato charakteristikos (statybos metai, bendras plotas, pastato tūris) pateiktos klaidingai; 2) techninio projekto dalinės pirminės ekspertizės aktas Nr. 17-04/34-01-SSK, kuriame pateikiamas suminis kainų skaičiavimas, sudarytas 2017 m. gegužės 4 d., tačiau pasiūlymas Nr. ES- LT-17089 su įrangos kaina gautas tik 2017 m. gegužės 9 d.; 3) ekspertizės rangovas nepaskyrė statinio projekto (jo dalies) ekspertizės vadovo (vadovų) ir statinio projekto (jo dalies) ekspertizės vadovo (vadovų) bei netinkamai patvirtino ekspertizės dokumentus tuo pažeisdamas 2016 m. birželio 30 d. SĮ Nr. 1-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 IV skirsnio „Statybos dalyviai, jų pareigos ir teisės“ 17 straipsnio „Teisė būti ekspertizės rangovu. Ekspertizės rangovo pareigos ir teisės“ 5 ir 6 punktų reikalavimus; 4) ieškovė klaidingai taiko konkursui pateiktų pasiūlymų kainų vertinimo metodiką, nes pagal 2006 m. spalio 12 d. tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. 1S-53 (galiojo iki 2018 m. sausio 9 d.) „Dėl viešųjų pirkimų pasiūlymų vertinimo rekomendacijų patvirtinimo“ II skyriaus 5 punktą – „Pasiūlymai pagal mažiausią kainą gali būti vertinami lyginant bendrą kainą arba lyginant pasiūlymuose nurodytus įkainius“ ir 6 punktą – „Pasiūlymus vertinti lyginant bendrą kainą rekomenduojama, kai pirkimo sąlygose nurodomi tikslūs perkamų prekių, paslaugų ar darbų kiekiai ar apimtys ir sudaromos fiksuotos kainos sutartys“. Vadovaujantis tuo, kad administracinio pastato darbų pirkimo dokumentuose visais atvejais buvo nurodomi tikslūs prekių ir darbų kiekiai, nustatant konkurso laimėtoją buvo lyginama bendra kiekvieno pasiūlymo kaina. Atskirų prekių mažiausios kainos nustatymas būtų galimas tik perkant vienetines prekes pagal atskiras pozicijas kaip tai numato VPĮ nuostatos; 5) ieškovės pateiktoje medžiagoje klaidingai nurodytas remonto darbų dubliavimasis, nes tapatūs darbų pavadinimai ekspertizės akte buvo surinkti iš atskirų laikotarpių sąmatų, nors kiekviename atskirų metų sąmatose nurodyti skirtingų objekto dalių remonto darbai.

36.10. Nurodyti SĮ nuostatų pažeidimai UAB „Ekspertika“ atliekant statinio projekto dalies ir statinio dalies ekspertizę yra kartotiniai, nes šioje srityje UAB „Ekspertika“ jau turėjo nuobaudą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinių skundų ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

38. Atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis dėl UAB „Vasarkelis“ atliktų darbų pagal 2015 m. balandžio 8 d. rangos sutartį Nr. JC/8 2016 m. rugpjūčio mėnesį. Teigia, kad nors jis ir davė sutikimą atlikti pavedimą už atliktus darbus UAB „Vasarkelis“, priimant sprendimą šiuos darbus atlikti jis nedalyvavo, tuo metu atostogavo, jog sprendimus, susijusius su šių darbų atlikimu ir apmokėjimu atliko kiti asmenys. Mano, kad vien jo buvimas vadovu, iš esmės nedalyvaujant sprendimų dėl atliekamų darbų priėmime, nesudaro pagrindo laikyti jį atsakingu už padarytą žalą.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

39. Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, gavus pranešimą, jog vienos šeimynos vaikų saugumui kyla grėsmė, 2016 m. liepą į kelio ruožą Anykščių rajone Jokūbavos kaime nuvyko direkcijos darbuotojai, atsakovas, VĮ „Utenos regiono keliai“ techninio ir projektų rengimo skyriaus viršininkas R. L.. Nutarta įrengti apsauginius kelio atitvarus. Neskelbiant atskiros viešųjų pirkimų procedūros, pasinaudota tuo, kad VĮ „Utenos regiono keliai“ su UAB „Vasarkelis“ buvo sudariusi rangos sutartį dėl skubių avarijų ir vandalizmo, skubių eismo saugumo priemonių įgyvendinimo dėl kelio apsauginių atitvarų įrengimo darbų ir kelio apsauginių atitvarų įrengimo darbai pirkti pagal šią sutartį iš UAB „Vasarkelis“. Pagal šią sutartį skubių kelio atitvarų darbų vieno metro atitvarų kaina buvo 48,95 Eur. 244 m atitvarų VĮ „Utenos regiono keliai“ įsigijo mokėdama 67,74 Eur už vieną metrą ir 152 m atitvarų įsigijo mokėdama 75,26 Eur už metrą. Teismas nustatė, kad VĮ „Utenos regiono keliai“ patirtus nuostolius (žalą) šiuo atveju sudaro skirtumas tarp sumokėtos kainos už UAB „Vasarkelis“ darbus, remiantis neteisėtai nustatytais įkainiais atliktų darbų priėmimo akte ir išlaidų apmokėjimo pažymoje, bei kainos už tą patį darbų kiekį, apskaičiuotos pagal tokiems darbams skirtą rangos sutartį, ir šis skirtumas yra lygus 8 585,17 Eur.

40. 2016 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Vasarkelis“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą 27 969,37 Eur (be PVM) sumai ir pažymą direkcijai pasirašė VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai G. B.. Darbų atlikimo aktus pagal VĮ „Utenos regiono keliai“ nustatytą tvarką pasirašė Anykščių kelių tarnybos viršininkas D. S.. Atsakovas atostogavo nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. 2016 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą apmokėjimui atsakovui pateikė vyriausioji buhalterė L. B., kuri patvirtino, kad darbai atlikti, visi patvirtinantys dokumentai sutvarkyti tinkamai, pasirašyti kompetentingų asmenų, buvo suformuotas pavedimas apmokėti už atliktus darbus, kurį atsakovas pasirašė, taip leisdamas apmokėti už atliktus darbus.

Dėl vadovo atsakomybės už kelio apsauginių atitvarų įrengimo darbų pirkimą

41. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taikė apeliantui deliktinę atsakomybę už kelio apsauginių atitvarų įrengimo darbų pirkimą per didele kaina. Apeliantas su šia sprendimo dalimi nesutinka, nes dalį neteisėtais pripažintų veiksmų atliko kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pasisako dėl vadovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

42. Civilinei bendrovės vadovo atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).

43. Sprendžiant dėl vadovo veiksmų neteisėtumo, vertinama, ar vadovas nepažeidė jam įstatymuose numatytų specialiųjų pareigų bei CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų – juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliu, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai vadovo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. (1 – 6 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas vadovo pareigų turinio aiškinimo praktiką, yra ne kartą pabrėžęs, kad vadovas nuo pat tapimo įmonės vadovu momento turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-234/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; kt.). Bendrovės vadovo pareiga įvertinti sudaromų sandorių ekonominį pagrįstumą bei tikslingumą kyla iš fiduciarinės pareigos elgtis rūpestingai juridinio asmens atžvilgiu, o šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia vadovo atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014).

44. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad VĮ „Utenos regiono keliai” už kelio apsauginių atitvarų įrengimą sumokėjo kainą, žymiai viršijančią numatytąją rangos sutartyje dėl skubių avarijų ir vandalizmo, skubių eismo saugumo priemonių įgyvendinimo. Apeliantas, teigdamas, kad nėra jo veiksmų neteisėtumo, nurodo, kad ne jis priėmė sprendimą šią kainą sumokėti, o laikinai ėjęs vadovo pareigas asmuo, o vėlesnis apelianto leidimas atlikti pavedimą nėra pagrindinė žalos kilimo priežastis. Su šiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo. Pirma, apeliantas pasitelkdamas vadovo pareigas atlikti trečiąjį asmenį, neperleido jam vadovo funkcijų ir atsakomybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „laikinai einantis vadovo pareigas“ gali reikšti dvi skirtingas teisines situacijas. Pirmoji – tai neapibrėžto ar apibrėžto termino valdymo organo pareigų atlikimo atvejis, kai laikinai einantis pareigas vadovas yra pagal galiojančią tvarką paskiriamas kompetentingų bendrovės organų, kol bus surastas tinkamos kompetencijos ir gebėjimų kandidatas į vadovo pareigas ar pan. Šiuo atveju laikinas pareigų ėjimas reiškia tik vadovo veiklos termino išankstinį neapibrėžtumą ar trumpumą. Antroji – kai yra paskirtas nuolatinis bendrovės vadovas, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (laikinas nedarbingumas, komandiruotė, atostogos ir pan.) jis laikinai negali atlikti vadovo funkcijų. Šiuo atveju juridinio asmens vadovas išleidžia įsakymą pavesti laikinai eiti vadovo pareigas darbuotojui bei išduoda jam įgaliojimą veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Taigi, antroji sąvokos „laikinai einantis vadovo pareigas“ reikšmė – tai atvejai, kai vienasmenis valdymo organas dėl nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ar kitų svarbių priežasčių negali vykdyti savo funkcijų ir įgalioja įmonės darbuotoją atlikti vadovo funkcijas. Tokia teisinė situacija, kai juridinio asmens vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo. Taigi, antruoju atveju asmuo, laikinai einantis vadovo pareigas yra tik vadovo įgaliotinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-378/2017 27 – 29 punktus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018).

45. Nagrinėjamu atveju yra antrasis trečiojo asmens pasitelkimo prievolei įvykdyti atvejis, kai vadovui išlieka įstatyminė valdymo organo nario atsakomybė ir kompetencija, todėl aplinkybė, kad apelianto įgaliotas asmuo priėmė sprendimą dėl ginčo sandorio sudarymo neteisėta kaina, nešalina apelianto atsakomybės, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliantas turėjo galimybę, bet nepatikrino įgaliotinio išrašytų sąskaitų teisėtumo prieš sankcionuodamas jų apmokėjimą.

46. Kolegija pažymi, kad valstybinių įmonių vadovams keliami aukšti kompetencijos, atidumo ir protingumo reikalavimai. Atsakovas, kaip asmuo, priimantis galutinį sprendimą dėl apmokėjimo už atliktus darbus, privalėjo atidžiai ir rūpestingai įvertinti planuojamo atlikti atsiskaitymo pagrįstumą, o to neatlikęs, pažeidė pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, sutartis, kurios pagrindu atlikti minėti darbai galiojo ilgiau nei metus, jos sąlygos įmonės vadovui turėjo būti žinomos ir būtent įmonės vadovas turėjo užtikrinti, kad įmonėje būtų tinkamai organizuojami ir vykdomi atsiskaitymai, nenukrypstant nuo galiojančių sutarčių. Atsakovas skunde teigia, kad tvirtindavo daug mokėjimų, todėl negalėjo patikrinti visų lydinčių dokumentų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu. Kaip ieškinio priedas Nr. 25, pateiktas 2016 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymų sąrašas, iš kurio matyti, kad tą dieną atlikti 28 mokėjimo nurodymai. Kolegijos vertinimu, 28 mokėjimo nurodymai gali būti pakankamai išsamiai patikrinami. Toks mokėjimo dokumentų kiekis gali būti patikrintas be didelių papildomų vadovo pastangų. Ypač atsižvelgtina į tai, jog mokėjimai UAB „Vasarkelis“ sudarė iš viso 41 014,78 Eur, t. y., didžiąją dalį visų tą dieną atliktų mokėjimų sumos (94 079,77 Eur), todėl mokėjimai šiam juridiniam asmeniui ir jų pagrįstumas turėjo būti tikrinami atidžiai. Dėl nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aplinkybė, jog darbų atlikimo ir ūkinės operacijos kontrolę atliko tam įgaliotas asmuo bei vyr. buhalterė, kuri nepriėmė sprendimo dėl sandorio kainos, nesudarė pagrindo atsakovui, kaip įstaigos vadovui, neatlikti galutinės kontrolės.

47. Pažymėtina, kad nustatęs, jog mokėjimas, atliekamas nepagrįstai dideliais įkainiais, atsakovas neprivalėjo priimti sprendimo dėl ūkinės operacijos atlikimo, šie jo veiksmai atitinka didelio neatsargumo kaltės formą, nes apeliantas neužtikrino elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Tarp apelianto veiksmų ir kilusios žalos – darbų kainos padidėjimo egzistuoja teisinis priežastinis ryšys, nes be apelianto veikimo žala nebūtų atsiradusi ir ji yra tiesioginė jo veiksmų priežastis. Priėmęs sprendimą apmokėti sutartiniais įsipareigojimais nepagrįstą kainą už darbus, apeliantas yra atsakingas už kilusias pasekmes, nes jo parašas, patvirtinantis mokėjimo nurodymą, lėmė šio mokėjimo vykdymą UAB „Vasarkelis“ ir taip susidariusius VĮ „Utenos regiono keliai“ nuostolius.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pritarti atsakovo apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jo civilinės atsakomybės sąlygas už kelio apsauginių atitvarų įrengimo darbų pirkimą. Dėl nurodytų aplinkybių ir argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos sprendimo dalies teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

49. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl VĮ „Utenos regiono keliai“ nuostolių atlyginimo iš vadovo, kurie atsirado perkant administracinio pastato remonto darbus 2010, 2011 ir 2016 m. Teigia, kad egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, o teismas nepagrįstai atsisakė remtis į bylą pateiktais įrodymais dėl atsakovo ieškovei padarytų nuostolių dydžio. Mano, kad šis ieškinio reikalavimas turi taip pat būti patenkintas.

50. Kaip jau minėta, juridinio asmens vadovo atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Įvertinusi byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pirmąją atsakovo civilinės atsakomybės sąlygą – veiksmų neteisėtumą, todėl pasisako tik dėl šios sąlygos.

51. Byloje nustatyta, kad 2010 m. vykdydama supaprastintus viešuosius pirkimus to paties administracinio pastato remontui 2010 m. VĮ „Utenos regiono keliai“ pirko remonto darbų pagal: 1) 2010 m. liepos 20 d. rangos sutartį Nr. V10-07-15(02) su UAB „Ligaja“ dėl administracinio pastato šildymo, vėdinimo ir šiluminio mazgo projektavimo bei remonto darbų, kurių vertė be PVM ir be rangovo rezervo 301 019 Lt; 2) 2010 m. rugpjūčio 6 d. rangos sutartį Nr. 10-08-06-RS/31 dėl administracinio pastato stogo, fasadų, pastogės ir įėjimo laiptų remonto darbų, kurių vertė be PVM 73 600 Lt; 3) 2010 m. lapkričio 3 d. rangos sutartį Nr. 10-11-03-RS/60 su UAB „Ligaja“ nenumatytiems elektros instaliacijos ir papildomiems statybiniams darbams, tam, kad būtų galima įvykdyti 2010 m. liepos 20 d. rangos sutartį, kurių vertė be PVM 81 078 Lt.

52. 2011 m. vykdydama supaprastintus pirkimus VĮ „Utenos regiono keliai“ pirko remonto darbų pagal 2011 m. liepos 18 d. rangos sutartį Nr. 11-07-18-RS/18 su UAB „Ligaja“ vidaus remonto darbams, kurių vertė be PVM ir be rangovo rezervo 364 190 Lt, bei 2011 m. lapkričio 15 d. VĮ „Utenos regiono keliai“ užsakė papildomus darbus iš UAB „Ligaja“ už lėšas iš užsakovo rezervo (už 36 417 Lt be PVM).

53. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl VĮ „Utenos regiono keliai“ nuostolių perkant administracinio pastato remonto darbus 2010, 2011 ir 2016 m. nurodė, kad įvertinus atsakovo veiklą reglamentuojančias teisės normas, yra pagrindas teigti, jog atsakovas atliko neteisėtus ir kaltus veiksmus, tačiau atsakomybės netaikė, nes teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė padarytų nuostolių dydžio.

54. Pasisakydamas dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas, būdamas atsakingas už perkančios organizacijos atliekamų viešųjų pirkimų organizavimą ir vykdymą pagal pareiginių nuostatų 14.8. papunktį, pažeidė pareigą tinkamai organizuoti VĮ „Utenos regiono keliai“ kasdieninę veiklą (VSĮĮ 11 straipsnio 3, 4 dalys) ir fiduciarines valdymo organo pareigas (CK 2.87 straipsnis, VSĮĮ 9 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad buvo pažeisti tuo metu galiojusio VPĮ 9 straipsnio 2, 3, 14 dalių reikalavimai, numatę, kad perkančioji organizacija neturi teisės skaidyti pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta VPĮ nustatytos pirkimų tvarkos ir kad pirkimo vertės nustatymo būdas negali būti pasirenkamas taip, kad būtų galima išvengti VPĮ nuostatų dėl pirkimo būdų pasirinkimo ir pirkimo procedūrų vykdymo. Taigi, atsakovo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais trimis aspektais – neteisėto SVP taisyklių turinio patvirtinimu, neteisėto viešųjų pirkimų būdo parinkimu skaidant pirkimus, kurie nėra mažos vertės ir neteisėtų rangos sutarčių šių pirkimų pagrindu sudarymo.

Dėl SVP taisyklių

55. Kaip jau nustatyta byloje, supaprastintų viešųjų pirkimų organizavimas VĮ „Utenos regiono keliai“ buvo vykdomas vadovaujantis VPĮ ir VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus (atsakovo) patvirtintomis SVP taisyklėmis (http://mw.eviesiejipirkimai.lt/vpm/SVPTS/svpts_sarasas.asp?SBJ_ID=1020098048). Ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos VPĮ 92 straipsnio 3 dalies 4 punktas nustatė, kad neskelbiant apie pirkimą gali būti atliekami mažos vertės darbų pirkimai (iki 500 000 Lt be PVM arba iki 145 000 Eur be PVM), tačiau tik perkančiosios organizacijos nustatytais atvejais. VĮ „Utenos regiono keliai“ direktoriaus (atsakovo) patvirtintų SVP taisyklių 67.4. papunktyje buvo numatyta, kad pirkimai supaprastinta tvarka gali būti vykdomi, jei VĮ „Utenos regiono keliai“ žino galimus tiekėjus. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad vien aplinkybė, jog perkančioji organizacija žino tiekėjus, nėra objektyvi ir tokį pirkimo būdą pateisinanti priežastis, o šioje byloje toks reglamentavimas sudarė sąlygas piktnaudžiauti supaprastinta pirkimų tvarka, nes dviejų metų laikotarpyje tik supaprastinta tvarka, neskelbiant apie konkursą, per kelis kartus buvo perkami to paties administracinio pastato remonto darbai, kurių kiekvieno vertė balansavo ant mažos vertės pirkimo ribos.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarti nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo patvirtintos SVP taisyklės būtų pripažintos prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, priešingai, ginčo metu aktualios VPĮ redakcijos 92 straipsnio 4 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad supaprastinta tvarka neskelbiant apie pirkimą gali būti perkamos prekės ir paslaugos, kai perkančioji organizacija pagal ankstesnę sutartį iš tam tikro tiekėjo pirko prekių arba paslaugų ir nustatė, kad iš jo tikslinga pirkti papildomai, techniniu požiūriu derinant su jau turimomis prekėmis ir suteiktomis paslaugomis, ir jeigu ankstesnieji pirkimai buvo efektyvūs, iš esmės nesikeičia prekių ar paslaugų kainos ir kitos sąlygos, o alternatyvūs pirkimai dėl techninio nesuderinamumo su ankstesniaisiais būtų nepriimtini, nes perkančiajai organizacijai įsigijus skirtingų techninių charakteristikų prekių ar paslaugų, ji negalėtų naudotis anksčiau pirktomis prekėmis ar paslaugomis ar patirtų didelių nuostolių. Taigi, atsakovo patvirtintos SVP taisyklės akivaizdžiai neprieštaravo imperatyvioms VPĮ normoms, vien aplinkybė, jog taisyklių 67.4. papunktis leidžia perkančiajai organizacijai žinant tiekėjus, viešai neskelbiant apie pirkimą, jį vykdyti, nesudaro pagrindo vertinti atsakovo veiksmus, kuriais jis patvirtino SVP taisykles, kaip neteisėtus ir kaltus didelio neatsargumo forma.

57. Antras vadovo veiksmų neteisėtumo aspektas, iš kurio pirmosios instancijos teismas kildino vadovo atsakomybę – tai akivaizdžiai netinkamo viešųjų pirkimų būdo parinkimas skaidant per metus perkamų tos pačios rūšies darbų vertes. Pagal VPĮ 9 straipsnio, reglamentuojančio numatomo pirkimo vertės skaičiavimo taisykles, perkančioji organizacija neturi teisės skaidyti pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta VPĮ nustatytos pirkimų tvarkos. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pirkimo vertės nustatymo būdas negali būti pasirenkamas taip, kad būtų galima išvengti VPĮ nuostatų dėl pirkimo būdų pasirinkimo ir pirkimo procedūrų vykdymo. VPĮ 9 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad kai dėl to paties objekto atliekami darbai ar per finansinius metus arba per 12 mėnesių nuo pirkimo pradžios perkamos panašios prekės, paslaugos yra suskirstytos į atskiras dalis, kurių kiekvienai numatoma sudaryti atskirą pirkimo sutartį, pirkimo vertė yra tų dalių numatomų verčių, apskaičiuotų vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, suma. Taip apskaičiuota pirkimo vertė galioja visoms pirkimo dalims.

58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas neteisėtai skaidė pirkimus į mažos vertės. Atsižvelgiant į valstybės įmonių finansavimą, jog reikalingos investicijos finansiniais metais nurodomos ir skiriamos vieneriems metams, nėra pagrindo laikyti teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, jog VĮ „Utenos regiono keliai“ 2010 m. ir 2011 m. pirkimų sumos turi būti vertinamos bendrai. Kadangi 2010 m. ir 2011 m. VĮ „Utenos regiono keliai“ biudžetas buvo atskiras, minėtais dviem metais pirktų darbų sumų sudėti ir vertinti kaip viršijančias VPĮ 92 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytą sumą (iki 500 000 Lt be PVM arba iki 145 000 Eur be PVM), nėra teisinio pagrindo. 2010 m. atliktų pirkimų suma – 455 697 Lt (131 978,97 Eur), 2011 m. atliktų pirkimų suma – 400 607 Lt (116 023,81 Eur). Taigi, nei 2010 m. nei 2011 m. atliktų pirkimų sumos neviršija VPĮ 92 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytosios sumos, sudėjus tais pačiais metais atliktų darbų sumas, todėl galėjo būti vykdomi mažos vertės darbų pirkimai. Aplinkybė, kad valstybės įmonių finansavimui reikalingos investicijos skiriamos vieneriems finansiniams metams taip pat įrodo, kad visi atlikti ginčo darbai praktiškai negalėjo būti suplanuoti iš anksto, nes buvo nežinomos ateityje gautinos sumos, todėl abejotina argumento, kad dar prieš darbų pirkimą ir atlikimą jie buvo žinomi ir sąmoningai išskaidyti, pagrįstumu. Taip pat įmonėje buvo atliktas pirkimų auditas, tačiau byloje nėra duomenų, kad susipažinę su audito išvadomis atsakingi asmenys kėlė vadovo atsakomybės klausimą. Taip pat nenustatyta, kad ginčo viešieji pirkimai buvo ginčijami kitų tiekėjų.

59. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmų neteisėtumą kildino ir iš 2010, 2011 ir 2016 metų rangos sutarčių, skirtų administracinio pastato remontui, sudarymo, kadangi iš dalies buvo antrąkart nupirkti remonto darbai, kurie jau kartą buvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iš byloje esančių įrodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad vadovo veiksmai sudarant šias sutartis buvo neteisėti ir kalti. Vidaus audito ataskaitoje nurodyta, kad dėl netinkamo projektavimo ir kasmetinės apžiūros metu tinkamai neįvertintos pastato būklės atsirado poreikis 2010 ir 2011 m. atlikti rangos sutartyse nenumatytus darbus, šiems darbams sudaryta papildoma sutartis (2010 m. lapkričio 3 d.) ir panaudota visa užsakovo rezervo suma. Byloje nustatyta, kad darbų atlikimo būtinybė kilo dėl to, jog ankščiau buvo netinkamai įvertinta faktinė pastato būklė ir netinkamai atlikti darbai pastato būklei gerinti. Šiuo aspektu pasakytina, kad pastato būklės tinkamas įvertinimas ar remonto darbai nėra valdymo organo nariui priskirta veikla, už kurios netinkamą atlikimą jam taikoma valdymo organo nario atsakomybė. Nesant nustatytų aplinkybių, kad vadovas žinojo, jog darbai nėra reikalingi arba nepagrįstai dubliuojami, ir vis tiek sudarė ginčo sutartis, nėra pagrindo teigti, kad vadovas pažeidė fiduciarines pareigas. Be to, iš nustatytų aplinkybių galima teigti, kad egzistavo pateisinamos priežastys dubliuoti kai kuriuos rangos darbus. Pavyzdžiui, atliekant remonto darbus, iš naujo turėjo būti atliekamas ir inžinerinių tinklų tvarkymas, todėl kilo poreikis pakartotinai atlikti dalį apdailos darbų. Pakartotinį darbų atlikimą sąlygojo ir būtinybė užtikrinti įmonės darbo nepertraukiamumą, kadangi atliekant visus statybos darbus vienu metu, būtų iš esmės apsunkintas personalo darbas. Atsižvelgiant į subjekto atliekamą veiklą (kelių priežiūra), vadovas galėjo pagrįstai teikti pirmenybę įmonės funkcijų išsaugojimui, todėl tam tikri darbai galėjo būti atliekami pakartotinai.

60. Be to, atsakovo veiklą reglamentavo 2005 m. lapkričio 22 d. VĮ „Utenos regiono keliai“ patvirtinti įstatai (toliau – įstatai), kurių 16.6. papunktyje buvo numatyta, kad direkcija tvirtina VĮ „Utenos regiono keliai“ metinius turto įsigijimo ir skolinimosi planus. Pagal įstatų 23.8. papunktį, vadovas teikė informaciją direkcijai apie įmonės veiklos prognozes ir planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas. Taigi, įmonės vadovo veikla buvo prižiūrima direkcijos ir direkcija turėjo informaciją, kokie pirkimai yra atliekami, jai buvo žinomos atliekamų pirkimų aplinkybės ir sumos, ji šioms investicijoms pritarė, todėl nepagrįsta teigti, kad ginčo rangos sutarčių sudarymas buvo neteisėtas.

61. Dėl nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo neteisėtų veiksmų egzistavimo. Atsakovui veikiant savo kompetencijos ribose, laikantis galiojančio teisinio reglamentavimo, atsakovo veiksmų vertinti kaip neteisėtų nėra pagrindo.

62. Įvertinusi minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovo veiksmus, tvirtinant SVP taisykles, pagal jas vykdant pirkimus ir sudarant sandorius, neteisėtais. Nors ieškinio reikalavimai dėl VĮ „Utenos regiono keliai“ nuostolių perkant administracinio pastato remonto darbus 2010, 2011 ir 2016 m. atmesti nusprendus, jog bylos duomenys nepatvirtina, jog ieškovė dėl atsakovo veiksmų tikrai patyrė nuostolius, tačiau kolegijos vertinimu, pagrindas atmesti minėtus ieškovės reikalavimus buvo atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvimas. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų bei su šių sąlygų nustatymu susijusių apeliacinių skundų argumentų.

Dėl bylos baigties

63. Apeliantams apeliaciniuose skunduose nurodomais argumentais nepaneigus teisėtų bei pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Egidija TamošiūnienėAgnė TikniūtėVytautas Zelianka