Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal atsakovo A. S. prašymą dėl vykdomojo rašto pripažinimo negaliojančiu ir baudos skyrimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ (teisių perėmėjas AB SEB bankas) ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atsakovui A. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Ieškovas, žinodamas apie besitęsiantį procesą, turėjo pareigą vykdomąjį raštą grąžinti teismui, tačiau savo pareigos nevykdė ir vykdomojo rašto negrąžino. Pareiškėjo nuomone, minėta aplinkybė pagrindžia ieškovo piktnaudžiavimą procesu, dėl ko jam turėtų būti skiriama bauda.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantas nurodo tokius argumentus:

8.1. skundžiama nutartis yra nemotyvuota, neaiškus proceso normų išaiškinimas, nenurodyta teismų praktika nagrinėjant tapatų klausimą, neįsigilinta į faktines bylos aplinkybes;

8.2. skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodytos suinteresuotos šalys, kadangi UAB „Pokomsta“ iškelta bankroto byla, o R. V. yra ne fizinis asmuo, o antstolė, atstovaujanti antstolės R. V. kontorą;

8.3. pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl vykdomojo rašto išdavimo pagrįstumo neįsiteisėjus teismo sprendimui. Nurodo, jog teismų praktikoje aiškiai nurodyta, kad tokiu atveju išduotas vykdomasis raštas teisine tvarka turėtų nustoti galioti ir turėtų būti nedelsiant grąžintas teismui;

8.4. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog apeliantas turėjo teikti prašymą dėl vykdomojo rašto sustabdymo, kadangi tokių veiksmų nenumato įstatymas;

8.5. pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nemotyvavo, kuo remiantis 2012-02-03 išduotas vykdomasis raštas yra galiojantis, kai tuo tarpu teismo sprendimas įsigaliojo tik Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus apelianto apeliacinį skundą ir priėmus 2014-10-03 nutartį;

8.6. skundžiamoje nutartyje nepasisakyta apie antstolės veiklos ribas, kurias apibrėžia vykdomasis dokumentas, išduotas teismo sprendimo pagrindu;

8.7. aplinkybė, jog proceso įstatymas nereglamentuoja vykdomųjų raštų panaikinimo, nesuteikia teismui teisės atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą. Mano, kad teismas turėjo vadovautis CPK 3 straipsnio 6 dalimi ir ja nesivadovavęs pažeidė pareiškėjo konstitucines teises. Be to, teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009, pateiktus išaiškinimus, jog teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas netenka galios panaikinus teismo sprendimą;

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Civilinėje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-12-20 sprendimu ieškovui AB „SEB lizingas“ priteisė iš atsakovo A. S. 3603,81 Lt skolos, 842,28 Lt delspinigių, 61 715,58 Lt nuostolių ir 5 proc. procesinių palūkanų (T.1., b. l. 166-167). Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme 2012-01-26 gautas ieškovo prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuris 2012-02-03 rezoliucija patenkintas (T. 1., b. l. 169), o 2012-02-03 ieškovui išsiųstas vykdomasis raštas (T. 1., b. l. 170). Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme 2012-06-25 gautas atsakovo A. S. apeliacinis skundas, teisėjo J. S. 2012-07-17 rezoliucija terminas apeliaciniam skundui paduoti atnaujintas ir išsiųstas Vilniaus apygardos teismui (T. 2., b. l. 190). Vilniaus apygardos teismas 2014-10-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-736-450/2014 paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimą (T. 1., b. l. 243-249). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-07-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-10-03 nutartį paliko nepakeistą (T.2, 28-35).

11. Apeliantas (pareiškėjas) įrodinėja, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-03 vykdomasis raštas Nr. 2-3377-817/2011 išduotas be pagrindo neįsiteisėjus procesiniam sprendimui, todėl turėtų būti panaikinamas.

12. CPK 646 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal jo rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Taigi vykdymo veiksmų atlikimo pagrindu yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimų, nuosprendžių ar nutarčių pagrindu. Tuo atveju, kai panaikinami minėti procesiniai sprendimai, teisinės galios netenka ir jų pagrindu išduoti vykdomieji dokumentai, o tokiu atveju antstolis privalo nutraukti vykdomąją bylą ir taikyti CPK 629 straipsnio .

13. Proceso įstatymas nenumato galimybės panaikinti vykdomojo rašto, tebegaliojant teismo sprendimui, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, kadangi priešingu atveju būtų pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas ir nebūtų įmanoma įvykdyti įsiteisėjusios teismo sprendimo (nutarties). Be to, vykdomųjų raštų panaikinimui netaikoma jokia speciali jų panaikinimo procedūra. Tokiu atveju antstolis privalo nutraukti vykdomąją bylą ir taikyti CPK 629 straipsnio 2 dalyje numatytas teisines pasekmes – panaikinti visas vykdymo priemones.

14. Apelianto prašomas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-03 vykdomasis raštas Nr. 2-3377-817 išduotas suėjus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3377-817/2011 apskundimo terminui. Taigi vykdomasis dokumentas netektų teisinės galios tik tuo atveju, jeigu būtų panaikintas procesinis sprendimas, kurio pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas. Kaip jau buvo minėta, peržiūrėjus apeliacine tvarka priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pastarasis buvo paliktas nepakeistas; procesinis sprendimas nepasikeitė ir Kasaciniam teismui išnagrinėjus apelianto kasacinį skundą. Taigi galiojant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-3377-817/2011, nėra pagrindo konstatuoti, jog netenka teisinės galios ir minėto sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas, kadangi teisinis rezultatas iš esmės nesikeičia.

15. Proceso įstatymas reglamentuoja privalomąjį vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymą, o vienas iš tokių sustabdymo atvejų yra atnaujintas apeliacinio skundo padavimo terminas, jeigu pagrindas vykdomajam raštui išduoti buvo apskųstas sprendimas (išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus; CPK 626 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi tokiu atveju, kai apeliantui buvo atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti, vykdymo procesas esant pagrindams galėjo būti sustabdomas, kadangi pagal teisinė reglamentavimą apeliacinio proceso inicijavimas atnaujinus terminą apeliaciniam skundui paduoti, nesudaro pagrindo užbaigti vykdymo veiksmus bei grąžinti vykdomąjį dokumentą teismui. Pažymėtina, kad minėtą aplinkybę pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje.

16. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria pareiškėjo argumentams, jog skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir nenurodyta teismų praktika bei neaiškinamos procesinės normos. Nors pirmosios instancijos teismo motyvai lakoniški, tačiau jie yra teisingi, o skundžiama nutartis priimta įvertinus faktinę situaciją, todėl net ir nurodant lakoniškus motyvus nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisingos pirmosios instancijos teismo nutarties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61).

17. Pažymėtina, jog teismų praktikos priimamoje nutartyje nenurodymas taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties, kadangi proceso įstatymas nenumato privalomo reikalavimo procesiniuose dokumentuose nurodyti teismų praktiką (CPK 291 straipsnis). Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas rėmėsi procesinėmis teisės normomis, taigi atmetamas kaip nepagrįstas argumentas, jog procesinės teisės normos neaiškinamos.

18. Apeliaciniame skunde be pagrindo remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009, pateiktais teisinės situacijos išaiškinimais, kadangi minėtos nutarties ir nagrinėjamo atvejo faktinės aplinkybės visiškai skirtingos. Apelianto nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje vertinamas vykdomojo rašto galiojimas tuo atveju, kuomet pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas (tiksliau – sprendimas už akių) panaikinamas apeliacinės instancijos teismo, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos priimtas sprendimas jį peržiūrėjus apeliacine ir kasacine tvarka paliktas nepakeistas. Taigi esant skirtingoms bylų ratio decidendi, nėra pagrindo atsižvelgti nagrinėjamu atveju į Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1347/2009.

19. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20. Apeliacinės instancijos teismas dėl suinteresuoto asmens prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepasisako, kadangi iki atskirojo skundo išnagrinėjimo suinteresuotas asmuo nepateikė apeliacinės instancijos teismui jo patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančių įrodymų.

21. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą pagal susiklosčiusią faktinę situaciją, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

netenkinti atskirojo skundo.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.