Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „BTM Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-3457-232/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Betono transportas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „BTM Baltic“ dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.).

Kadangi lizingo gavėjas atsakovas UAB „Betono transportas“ teismo sprendimo neskundė, nagrinėjamoje byloje pagal atsakovo UAB „BTM Baltic“ apeliacinį skundą sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą reikalavimui priteisti nuostolius, atsiradusius po Lizingo sutarties nutraukimo, aiškino ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias teisės normas ir tuo pagrindu remdamasis byloje esančių įrodymų visuma priteisė ieškovui AB „SEB lizingas“ iš laiduotojo atsakovo UAB „BTM Baltic“ skolą, nuostolius ir papildomas išlaidas.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo priteisiant nuostolius iš turto pardavimo

Atsakovas UAB „BTM Baltic“ apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo civiliniame procese naštos paskirstymo šalims taisykles ir be pagrindo, preziumuodamas ieškovo AB „SEB lizingas“ sąžiningumą, netinkamai nustatė ieškovo patirtų nuostolių iš lizinguoto turto pardavimo dydį.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėtais argumentais, mano esant tikslinga pažymėti esmines proceso taisykles, kurios aktualios šioje byloje kalbant įrodinėjimo klausimu. Kaip yra žinoma, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, t. y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.); pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; pagal civilinio proceso įstatyme įtvirtintą nuostatą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o toks įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių, – tai yra, įrodymai byloje turi būti vertinami kaip visuma, o ne atsietai vienas nuo kito (CPK 185 str.). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d.), teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).

Kaip minėta, apeliantas įrodinėja, kad nuostolių atsiradimas/padidėjimas kilo dėl paties ieškovo – lizingo bendrovės nesąžiningo elgesio parduodant iš atsakovo UAB „Betono transportas“ atsiimtą turtą – betono siurblį ant sunkvežimio už žymiai mažesnę kainą, nei turto likutinė vertė su ieškovu susijusiai įmonei Lenkijoje, nepabandžius turto realizuoti Lietuvoje už didesnę kainą. Taigi iš esmės atsakovas remiasi ieškovo (kreditoriaus) prisidėjimu prie nuostolių, susijusių su lizingo sutarties nutraukimu, atsiradimo (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 2 d.). Aiškindamas minėtas teisės normas, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad kreditoriaus kaltė tokiu atveju civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Parama“ v. UAB „Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011, etc.). Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, teismas teisingai sprendė, kad būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog turtas buvo parduotas per pigiai ir dėl to kilo nuostoliai (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl nurodytų priežasčių kolegija atmeta iš esmės jokiais duomenimis neparemtus ir dėl to deklaratyvius motyvus, kad ieškovas neįrodė, jog bandė turtą realizuoti Lietuvoje, nepasiūlė turto atpirkti atsakovui, nebuvo atliktas turto vertinimas. Pažymėtina tai, kad būtent atsakovas turėjo teismui pateikti objektyvius duomenis, kad specifinį turtą – betono siurblį buvo įmanoma parduoti Lietuvoje už daug didesnę kainą, nei tai padarė ieškovas (pvz., skelbimai apie analogiško turto pardavimą, panašaus turto kainos rinkoje ar kt.), tuo tarpu to nepadarius, teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog minimo siurblio pardavimo kaina yra aiškiai per maža ir tokiu būdu konstatuoti ieškovo prisidėjimą prie nuostolių atsiradimo (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 2 d., CPK 178 str., 185 st.).

Be to, kaip teisingai nurodo ieškovas AB „SEB lizingas“, nei Lizingo, nei Laidavimo sutartyse nenumatyta ieškovo pareiga po sutarties nutraukimo atlikti atsiimto turto įvertinimą ar siūlyti atsakovams šį turtą atpirkti. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė teismas, dar 2007-08-28 ieškovas AB „SEB lizingas“ su atsakovu UAB „BTM Baltic“ buvo sudaręs kito UAB „Betono transportas“ lizinguoto turto – sunkvežimio MAN atpirkimo sutartį (t. 1, b. l. 99-101). Abi Lizingo sutartys buvo nutrauktos vienu pranešimu, be to, remdamasis atpirkimo sutartimi, ieškovas siūlė atsakovui UAB „BTM Baltic“ atpirkti minėtą sunkvežimį (t. 1, b. l. 102), tačiau atsakovas, bylos duomenimis, į minėtą pranešimą nereagavo ir šio turto neišpirko. Todėl kolegija iš esmės pritaria teismo išvadai, kad bylos duomenys rodo, jog patys atsakovai nedėjo jokių pastangų tam, kad betono siurblys būtų parduotas išvengiant arba patiriant mažesnius nuostolius (CPK 185 str.).

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos, nes lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013, etc.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsiimtas betono siurblys buvo realizuotas per kelis mėnesius, todėl, kaip teisingai nurodo ieškovas, buvo išvengta jo saugojimo, priežiūros išlaidų bei didesnio turto nuvertėjimo. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovui nepaneigus minėtų argumentų, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo motyvus, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog turtą pardavęs susijusiai įmonei SEB Leasing Polska z.o.o., ieškovas AB „SEB lizingas“ po Lizingo sutarties nutraukimo elgėsi nesąžiningai ir taip prisidėjo prie kilusių nuostolių (CK 6.158 str., 6.200 str. 1 d.).

Kolegijos vertinimu, teismo išvados dėl ieškovo sąžiningo elgesio nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas nepateikė pirkimo-pardavimo sutarties, o PVM sąskaita-faktūra, kuri išrašyta praėjus ilgam laiko tarpui nuo turto išvežimo į Lenkijos Respubliką, nėra pakankamas įrodymas konstatuoti sandorio faktą, nes, kaip žinia, PVM sąskaita-faktūra yra apskaitos dokumentas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 d., 13 str. 8 d., 2002 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 780 2.1 p., Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių 3 skyrius). Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių abejoti, kad ūkinė operacija pagal išrašytą sąskaitą-faktūrą nėra įvykusi (CPK 178 str., 314 str.).

Kolegijos įsitikinimu, esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, neturi pagrindo apelianto skundo argumentai, kad turtas parduotas per pigiai ir dėl to, kad betono siurblys buvo beveik naujas, kadangi nebuvo praėję nei treji metai nuo jo įsigijimo dienos, o 2009-08-11 perdavimo-priėmimo akte užfiksuoti tik nežymūs kosmetiniai trūkumai, kadangi, kaip teisingai nurodo ieškovas, yra akivaizdu, jog turtą intensyviai naudojant statybų sektoriuje, jis negali būti laikomas nauju, todėl ir jo vertė dėl amortizacijos savaime sumažėja (CPK 185 str.).

Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nuostolių dydį nustatė ir apskaičiavo neteisingai, netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisės nuostatas. Priešingai nei teigia atsakovas UAB „BTM Baltic“, byloje esanti 2010-08-13 pažyma apie patirtą nuostolį (t. 1, b. l. 16-17) ir PVM sąskaita-faktūra Nr. 10075650 (t. 1, b. l. 32) patvirtina, kad nuostolis iš turto pardavimo buvo paskaičiuotas iš likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės be PVM atėmus šio turto realizavimo užsienio valstybės įmonei kainą taikant 0 proc. PVM tarifą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 str.). Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, kad iš papildomų išlaidų taip pat turėtų būti išskaičiuotas PVM, nes, kaip matyti iš pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų, turto paruošimo ir gabenimo paslaugas ieškovui suteikė Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo UAB „Autoverslas“ (t. 1, b. l. 33-37).

Kaip jau minėta, ieškovas pateikė pakankamai duomenų, suteikiančių teismui pagrindą priteisti papildomas išlaidas, tuo tarpu atsakovas skunde nenurodė konkrečių faktų, nepateikė įrodymų, jog minimos išlaidos yra paskaičiuotos netinkamai ar yra per didelės, todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismo patenkintas reikalavimas dėl papildomų išlaidų priteisimo yra laikytinas nepagrįstu, neteisėtu bei neįrodytu (CPK 178 str., 314 str.).

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas pažeidė CK 6.222 ir CK 6.574 straipsnių nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012 pateiktus išaiškinimus. Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėtais argumentais, pažymi, kad minėtoje byloje kasacinis teismas konstatavo, jog tais atvejais, kai lizingo sutartyje, kurioje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui ir šio mokamų įmokų dalį sudarė turto išpirkimo įmokos, nustatyta, jog nutraukus sutartį sumokėtos įmokos negrąžinamos ir reikalaujama grąžinti daiktą, teismas, kilus ginčui, kad lizingo gavėjui taikoma neproporcinga atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, turi nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo, bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Visų pirma, kaip teisingai nurodo ieškovas AB „SEB lizingas“, atsakovas UAB „BTM Baltic“ byloje nebuvo pareiškęs reikalavimo grąžinti turto išpirkimo įmokas ir tuo pagrindu neginčijo, kad ieškovas reikalauja neproporcingos atsiradusiems nuostoliams lizingo davėjo atsakomybės, tuo tarpu, kaip žinia, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.).

Antra, minimų bylų ratio decindendi skiriasi, kadangi nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl tam tikrų lizingo sutarčių sąlygų teisėtumo, tuo tarpu panašios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013). Pažymėtina, kad būtent tokiu principu pirmosios instancijos teismas ir paskaičiavo ieškovo AB „SEB lizingas“ patirtus nuostolius, todėl atsakovui UAB „BTM Baltic“, kaip minėta, nepaneigus gautos turto pardavimo kainos pagrįstumo, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad priteisdamas 156 189,72 Lt nuostolių iš betono siurblio pardavimo, teismas pažeidė CK 6.222 ir CK 6.574 straipsnių nuostatas (CPK 185 str.).

Dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo

Apeliacinės instancijos teismui atsakovas UAB „BTM Baltic“ pateikė prašymą paskirti ginčo turto – betono siurblio turto vertės nustatymo ekspertizę šio turto pardavimo dieną. Teisėjų kolegija, atmesdama minimą prašymą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartimi tokią ekspertizę pagal UAB „BTM Baltic“ prašymą jau buvo paskyręs (t. 1, b. l. 142-144), tačiau atsakovas taip ir neįmokėjo į teismo depozitų sąskaitą preliminarios ekspertizės kainos – 3 000 Lt. Apeliaciniame skunde atsakovas pats iš esmės pripažįsta, kad jo veikla sustabdyta, o finansinė padėtis yra ypač sunki, be to, nepateikė jokių duomenų, kad realiai galėtų sumokėti ekspertui jei ekspertizė būtų paskirta, todėl kolegija neturi pagrindo tenkinti šio atsakovo prašymo (CPK 160 str. 1 d. 4 p., 212 str. 1 d.).

Be to, kolegija sutinka su ieškovo AB „SEB lizingas“ atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kad ieškovas neįrodė ekspertizės paskyrimo tikslingumo, tuo tarpu to nepadarius, ekspertizės skyrimas prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 str.). Pažymėtina ir tai, kad turtą pardavus daugiau nei prieš ketverius metus užsienyje, reali galimybė įvertinti jo techninę būklę yra minimali (CPK 185 str.).

Dėl ieškinio senaties taikymo laiduotojo atžvilgiu

Apeliantas UAB „BTM Baltic“ skunde taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo ieškinį jo atžvilgiu tenkino ir dėl to, kad ieškovas praleido CK 6.88 straipsnyje nustatytą terminą pareikšti reikalavimus laiduotojui. Teisėjų kolegija, atmesdama nurodytus argumentus, pažymi, kad, kaip teisingai nustatė teismas, Laidavimo sutarties 6.2. punktu ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovas UAB „BTM Baltic“ aiškiai susitarė, jog ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško ir galutinio Lizingo sutartyje numatytų sąlygų įvykdymo, todėl spręstina, kad teismas padarė visiškai teisingą išvadą, jog laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa juo užtikrinta prievolė. Minėtą išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, jog tais atvejais, kai šalys susitarė, jog laidavimas turi galioti iki kol bus įvykdytos visos laidavimo sutartimi užtikrintos prievolės, reikalavimams pagal tokią laidavimo sutartį pareikšti sutrumpintas senaties terminas netaikomas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013, etc.). Tuo tarpu apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2011 pateiktais išaiškinimais teismas pagrįstai nesirėmė, nes minėtoje byloje buvo sprendžiami klausimai dėl Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnio, pagal kurį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, ir CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į laiduotoją taikymo tais atvejais, kai kreditorius pareiškia reikalavimus laiduotojui po bankroto bylos skolininkui iškėlimo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje skolininkui UAB „Betono transportas“ bankroto byla nėra iškelta.

Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.). Todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, tinkamai aiškino ir taikė aktualias civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.