Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1078-413/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-07-12
Bylos Nr.: 2A-1078-413/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-10657-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas (pirm.), Galina Blaževič, Ginautas Koriaginas, Gintautas Koriaginas (pran.)
Atsakovas: A. B.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“

Kategorijos

73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1078-413/2013;Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10657-2012-4;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Virginija Šeškuvienė;(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1028-329/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei A. B. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ ir D. V. 2010 m. lapkričio 12 d. sudarė Gyventojų turto draudimo sutartį Nr. 1235891, kuria buvo apdraustas draudėjo D. V. gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), nuo šių draudžiamųjų įvykių: ugnies; gamtinių jėgų; vagystės; vandens; stiklo dūžių, piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos; elektros prietaisų gedimų dėl elektros įtampos svyravimų; transporto priemonių atsitrenkimo; medžio užvirtimų (b. l. 12, 13). 2011 m. birželio 14 d. užsidegė šalia apdraustojo gyvenamojo namo esantis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), kurio metu nudegė apdraustojo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), stogas, apdegė plastikiniai langai, aprūko ir buvo sulietos vandeniu gyvenamosios patalpos ir buitinė technika. Labiausiai tikėtina gaisro priežastimi buvo pripažintas krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimas (b. l. 17, 19, 21-40). Gavusi pranešimą apie 2011 m. birželio 14 d. įvykį, ieškovė 2011 m. birželio 15 d. Turto apžiūros akte aprašė dėl gaisro patirtus nuostolius (b. l. 16) ir, vadovaudamasi 2011 m. birželio 28 d. Statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 10-88 (b. l. 42-43, 44-46, 47-51), išmokėjo žalą patyrusiai D. V. 70 000 Lt draudimo išmoką (b. l. 14, 55). Gyvenamasis namas, kuriame kilo gaisras, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso G. K. (4/5 dalys) ir atsakovei A. B. (1/5 dalis, b. l. 9-11). Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-192-887/2012 pagal ieškovų D. V. ir R. V. ieškinį atsakovėms A. B. ir G. K. dėl žalos atlyginimo ieškovams priteista iš atsakovės A. B. 27 253 Lt žalos atlyginimo (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t, b. l. 101-111), sprendimas įsiteisėjęs (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t. b. l. 146-154). Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1648-153/2012 konstatuota, kad gaisras gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kilo dėl A. B. priklausančioje namo dalyje esančios krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimo (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t. b. l. 150), kad A. B. veiksmai dėl gaisro kilimo pasireiškė ypatingu neatsargumu ir nerūpestingumu, nes ji, kaip turto bendraturtė ir savininkė, elgėsi neapdairiai, pažeidė kitos bendraturtės G. K. interesus, įstatymų reikalavimus, neteisėta A. B. veika sąlygojo žalos ieškovei atsiradimą (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t. b. l. 101-111, 146-153).

Šalies argumentai

Ieškovė, remdamasi kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 73 025 nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 89-90).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės A. B. 73 025 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo 73 025 Lt) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2012-08-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 191 Lt žyminį mokestį ir 701,80 Lt teisinės pagalbos išlaidas ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ ir 42,11 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1028-329/2013 taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

1. Dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Teismas rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-192-887/2012 ir 2012 m. balandžio 16 d. sprendime nustatytais faktais, jog būtent atsakovei A. B. nuosavybės teise priklausančioje pastato dalyje kilo gaisras ir dėl jo gretimo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai patyrė nuostolių, todėl sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pareiga atlyginti nuostolius tenka atsakovei. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas gaisro židinio faktas laikytas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad A. B. elgėsi nerūpestingai, kad gaisro kilimo nelėmė nenugalima jėga arba nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas (CK 6.266 str. 1 d., 6.271 str. 1 d.). Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog ji buvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek atitinkamomis sąlygomis būtina, bei neįrodė, jog nėra pažeidusi jai tenkančios pareigos laikytis tokio atidaus ir rūpestingo elgesio taisyklių, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos (CK 6.263 str. 1 d., 6.246 str. 1 d.). Remiantis nurodytu, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos (CK6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), dėl ko atsakovei atsiranda pareiga atlyginti padarytus nuostolius (žalą) dėl apdrausto turto apgadinimo.

2. Dėl žalos dydžio. Iš pateiktų ieškovės įrodymų teismas sprendė, kad jie pagrindžia lėšų sumokėjimo faktą, nuostolių kilmę, sudėtį bei dydį dėl paminėto draudiminio įvykio (b. l. 14-16, 17, 18-20). Šias aplinkybes paneigiančių duomenų teismas nenustatė, dėl ko konstatavo, kad ieškovės patikslintas ieškinys yra pagrįstas, įrodytas ir tenkintinas pilna apimtimi, priteisiant ieškovei 73 025 Lt nuostolių atlyginimą, kurį sudaro 70 000 Lt draudimo išmoka (b. l. 14, 55) ir 3 025 Lt ekspertizės atlikimo išlaidos (b. l. 41, 42-43, 53, 56) bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 1.5 str. 4 d., 6.37 str. 2 d., 6.38 str. 6.210 str. 2 d., 6.263 str. 1 d., 6.1015 str., CPK 3 str. 1 d., 177, 178, 185 str.).

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Patikslintą ieškinį patenkinus pilnai, teismas priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 str. 1 dalimi ir nesant pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Ieškovė prašė priteisti 2 191 Lt žyminį mokestį ir 701,80 Lt už ieškinio parengimą (b. l. 6, 7, 8). Teismas pažymėjo, kad visos šios išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais, prašomos priteisti 701,80 Lt išlaidos už advokato pagalbą neviršija LR Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. Įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytos sumos. Ieškinį patenkinus visiškai, valstybei iš atsakovės priteistos 42,11 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė A. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl civilinės atsakomybės už nuostolius dėl kilusio gaisro. Apeliantės nuomone, teismas nevisapusiškai ištyrė ginčo aplinkybes ir priėmė sprendimą remdamasis tik ieškovės motyvais, jog atsakovė yra žalą padaręs asmuo. Žalos atlyginimą priteisė nesiaiškindamas, ar ieškovė pati buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, kad išvengtų nuostolių, dėl kurių nepagrįstai praturtėjo į bylą neįtrauktas asmuo - draudėjas D. V. (CPK 185 str., 266 str., 329 str. 2 d. 1 p.). Nagrinėjamoje byloje teismui buvo svarbu išsiaiškinti subrogacijos instituto esmę, paskirtį ir taikymo draudimo teisiniuose santykiuose ypatumus. Teismas nustatė, kokiems draudžiamiesiems įvykiams skirta draudimo sutartis, tačiau nesiaiškino ir nevertino aplinkybės, kad „Draudimo sutartį sudaro: Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060 (patvirtinta UAB DK „PZU Lietuva“ valdybos 2010 m. vasario 05 d. nutarimu Nr. 1. Taisyklės įsigalioja 2010 m. vasario 17 d.) (toliau - Taisyklės); Draudimo polisas PZULT Nr. 1235891; Priedas Nr. l, 1 lapas (Nekilnojamojo turto sąrašas)“ (b. l. 12). Kadangi draudėjas D. V. savo parašu Draudimo sutartyje patvirtino, jog susipažino su draudimo rūšies Taisyklėmis, jokių pastabų neturėjo, o pačių Taisyklių byloje nėra, visiškai neaišku, kokios draudiko ir draudėjo teisės ir pareigos yra nustatytos šiose Taisyklėse. Pvz., jei turtas apdraustas nuo vagystės, kyla klausimas, kaip galima pavogti apdraustą gyvenamąjį namą atskirai nuo jame esančių daiktų? (CK 1.5 str.). Iš to seka, kad teismas neįvertino, ar ieškovas - draudikas, pareiškęs subrogacinį reikalavimą, negalėjo turėti daugiau teisių, negu jų turėjo žalą patyręs asmuo - D. V. (CK 6.1015 str. 2 d.). Juolab, kai prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-192-887/2012 2012 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu iš atsakovės A. B. ieškovams D. V. ir R. V. priteista 27 253 Lt žalos atlyginimo, nuslepiant nuo teismo, kad reikalavimo teisė yra perėjusi draudikui - ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“. Vadinasi, teismas objektyviai neįvertino visų bylai teisingai išspręsti svarbių aplinkybių ir, visiškai patenkinęs draudiko patikslintą ieškinį, pažeidė vieną iš subrogacijos instituto tikslų - užkirsti kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją (CPK 4 str., 266 str.).

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.266 straipsnio nuostatas. Pagal šį straipsnį statinio savininko civilinės deliktinės atsakomybės pagrindas yra statinio trūkumai. Tik esant reikšmingam trūkumui ir įrodžius neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio sąlygų buvimą, yra teisinis pagrindas priteisti iš statinio savininko patirtą žalą. Byloje ginčo dėl gaisro židinio prie atsakovės krosnies fakto nėra, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad atsakovė elgėsi nerūpestingai. Kauno apskrities PGV VPPS GTP 2011 m. birželio 14 d. pranešime konstatuota, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis - krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimai (b. l. 17, 19, 21-40), tačiau nėra konstatuota, kad 2011 m. birželio 14 d. atsakovė naudojosi krosnimi, kadangi nelogiška vasaros metu šildyti patalpas. Jokia institucija taip pat nėra patvirtinusi fakto, kad krosnis buvo šildoma gaisro kilimo dieną. Tuo metu, kai atsakovės nebuvo namie, į jos patalpas įsilaužti ir sukelti gaisrą galėjo pašalinis asmuo, tačiau Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą net nebandžiusi surasti galimą padegėją (c. b. Nr. 2-192-887/2012, 2 t., b. l. 9-15). Kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai neieškojo galimo gaisro kaltininko, atsakovė negali būti kaltinama nerūpestingumu kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nes jo valdymą buvo praradusi dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtų veiksmų, sukėlusių krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimus. Todėl mano, kad yra pagrindas konstatuoti, jog šio ginčo atveju teismas turėjo taikyti CK 266 str. 1 d. kartu su CK 6.270 str. 1 d. ir 3 d. normomis, pagal kurias didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų (CPK 330 str.). Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-192-887/2012 pirmosios instancijos teisme, teismui išreikalavus ir susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 20-2-00294-11, buvo nustatyta labai svarbi faktinė aplinkybė, kad gaisro kilimo priežastis nebuvo atsakovės kokie nors tyčiniai veiksmai. Nei Kauno miesto apylinkės teismas, nei Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1648-153/2012 neatskleidė priežastinio ryšio tarp statinio trūkumo ir kilusio gaisro padarinių. Atsakovė buvo pašalinusi visas galimas gaisro kilimo priežastis, kaip tai jai buvo nurodę priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai po administracinės nuobaudos paskyrimo 2007 metais bei 2009 metais, po to, kai gavo Kauno m. savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus 2009 m. birželio 5 d. raštą ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. statybinės ekspertizės aktą. Byloje nesurinkta įrodymų, kad jai priklausęs namas 2011 m. birželio 14 dieną būtų turėjęs trūkumą, sukėlusį gaisrą, kuris būtų priežastiniame ryšyje su ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ patirtais nuostoliais (CPK 185 str., CK 6.247 str.). Priešingai, teismas nesiaiškino aplinkybių, dėl kurių ieškovas patyrė nuostolius ir, kaip minėta, nevertino draudėjo D. V. sąžiningumo, nuslepiant reikalavimo perleidimo draudikui faktą (CPK 185 str.). Be to, 2006 m. gruodžio 7 dieną Kauno apskrities VPK Kauno m. Centro PK pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-01526-06, pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., buvo nustatyta, kad D. V. ir R. V. galimai veikdami per valstybės tarnautojus, kurie galimai įrašė melagingus duomenis, 2006 m. spalio 6 d. iš Kauno m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento statybos leidimų ir infrastruktūros skyriaus buvo gavę leidimą Nr. 38-3-GR633-618 rekonstruoti namą adresu (duomenys neskelbtini). Šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas dalyje dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 300 str. 1 d., 304 str. 1 d. ir 229 str. 2012 m. sausio 30 d. tik suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Priežastinis ryšys yra tarp D. V. ir R. V. nusikalstamos veikos - jiems priklausančio namo neteisėtos rekonstrukcijos, dėl ko jų namas, pasak jų advokato, buvo prisišliejęs prie atsakovės namo, ir jų patirtos žalos. Taigi, jei ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ būtų buvusi pakankamai apdairi ir rūpestinga, ji apskritai galėjo nepatirti nuostolių, kadangi draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios (CK 6.1014 str.). Juk ne atsakovė tyčia rekonstravo D. V. namą taip, kad jis prisišliejo prie jos namo. Taigi atsakovės civilinė atsakomybė negalėjo atsirasti ne tik minėtų CK 6.266 str. 1 d. ir 6.270 str. 1 d., 3 d. normų pagrindu, bet ir kitais pagrindais, o ieškovė yra pati atsakinga už savo patirtus nuostolius, nes nesilaikė įstatymuose nustatytos pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

3. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą atsakovė rado savo pašto dėžutėje nurodytu adresu - (duomenys neskelbtini), o procesiniai dokumentai - pradinis ieškinys ir patikslintas ieškinys, jų priedai ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių jai nebuvo įteikti, nors pašto dėžutė buvo ir tebėra toje pačioje vietoje. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-192-887/2012 su dokumentų įteikimu jokių problemų nebuvo ir visi jie buvo įteikiami atsakovei (duomenys neskelbtini), todėl laiku galėjo pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba ir pasinaudoti teise būti išklausyta teisme. Dėl nurodytų priežasčių yra CPK 131 straipsnyje numatyti pagrindai pripažinti, kad ieškovės prašymas įteikti procesinius dokumentus viešai paskelbiant buvo nepagrįstas ir tuo buvo siekiama suvaržyti atsakovės teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Dėl to, ieškovei, kuri pateikdama melagingus duomenis padarė įtaką, kad nepagrįstai būtų viešai paskelbti procesiniai dokumentai, skirtina iki vieno tūkstančio litų bauda. Be to, atsakovei nesuprantama, kokia CPK 96 straipsnio norma numato priteisti 42,11 Lt teismo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo interneto tinklapyje www.teismai.lt (CPK 270 str. 4 d. 4 p.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti dėl šių motyvų:

1. Dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Ieškovė, vykdydama prievolę, kylančią iš draudimo sutarties, vadovaudamasi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, žalą patyrusiai D. V. pagrįstai išmokėjo 70 000 Lt draudimo išmoką. Apeliacinio skundo motyvai, kad ieškovė galėjo išvengti nuostolių, jei būtų pakankamai atidi ir rūpestinga, yra nepagrįsti jokiais įrodymais, kadangi bendrovė, išmokėdama draudimo išmoką, sąžiningai ir tinkamai (CK 6.46 str. l d.; 6.200 str. 1 d.) vykdė savo sutartinę prievolę (CK 6.46 str. l d.; 6.200 str. 1 d.). Pirmos instancijos teismas sprendimu niekaip nepaveikė draudėjos D. V. teisių ir pareigų, ji į teismo sprendimą įtraukta tik kaip draudimo išmoką gavęs asmuo. Todėl nėra teisinio pagrindo CPK 266 str. ir 329 str. 2 d. 2 p. pažeidimams konstatuoti. Apeliantė nurodo, jog teismui buvo svarbu išsiaiškinti subrogacijos instituto esmę, paskirtį ir taikymą draudimo teisiniuose santykiuose, tačiau ieškovė mano, kad teismas sprendimu šį teisės institutą pritaikė tinkamai. Ieškovė nesutinka su skundo motyvais, jog draudėja, gavusi draudimo išmoką iš ieškovės bei 2012 m. balandžio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-192-877/2012 priteistą 27 253 Lt turtinės žalos atlyginimą iš atsakovės, nepagrįstai praturtėjo. Minėtu sprendimu buvo priteistas 27 253 Lt žalos atlyginimas už objektus (įvairius kilnojamuosius daiktus), kurių tarp ieškovės ir draudėjos sudaryta Gyventojų turto draudimo sutartis neapima (tai patvirtina priedas Nr. l prie poliso PZULT 123589 ir Gyventojų turto draudimo taisyklės Nr. 060). Dėl nekilnojamojo turto D. V. draudikui pretenzijų nereiškė. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog ji, nuslėpdama reikalavimo teisės perėjimo draudikui faktą, buvo nesąžininga. Be to, apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas tinkamai neišaiškino jos neteisėtų veiksmų, kad byloje nebuvo nustatytas gaisro židinio kilimo faktas. Tokie motyvai neatitinka tikrovės. Nagrinėjamu atveju nustatant deliktinės atsakomybės aplinkybių visetą, reikia vadovautis prejudicinę galią turinčiais 2012 m. balandžio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-192-877/2012 ir 2012 m. spalio 23 d. Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-1648-153/2012 sprendimais (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Juose nustatyta, kad nuosavybės teisę įgyvendinančio asmens pareiga - nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų (CK 4.37 str. 1 d.), todėl pastato savininkas turi pareigą rūpintis, kad pastate nebūtų trūkumų, juos pašalinti, jeigu jų yra, o savininko neteisėtu neveikimu laikytinas nurodytos pareigos nevykdymas bei kartu bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str.; 6.266 str.). Statinių savininkai taip pat turi ir specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų pareigų - rūpintis statinio priešgaisrine sauga ir kt. (Priešgaisrinės saugos įstatymo 10 str. 2 d. 1 p.; vidaus reikalų ministro 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 1.14, 3.12, 17.2 punktai). Turto sugadinimo atveju, kai žala padaryta gaisru, asmens neteisėti veiksmai turi būti patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Civilinės bylos Nr. 2A-1648-153 medžiaga patvirtina, kad draudėja ne vienus metus skundėsi dėl atsakovės daromų priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimų, už kuriuos ji buvo bausta administracine tvarka, o Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nurodytus trūkumus šalino ne iš karto. Apeliantė neįrodė nei nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 2.270 str. 1 d.), nei to, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų (CK 6.270 str. 3 d.). Nustatyta gaisro kilimo priežastis pradėta neigti ne iškart po ikiteisminio tyrimo nutraukimo, o tik po to, kai ieškovė ėmė aktyviai ginti savo pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė (CPK 12 str., 178 str.), kad gaisras kilo ne dėl jos elgesio - nesugebėjimo tinkamai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose esančia krosnimi. Ji taip pat nepaneigė ir nenuginčijo 2011 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 13-1297 nurodytų aplinkybių, o jos nesutikimas atlyginti padarytos žalos grindžiamas tik prielaidomis. Atsakovė, nepagrįstai vadovaudamasi Kauno apskrities VPK Kauno miesto CPK pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-01526-06 medžiaga, daro išvadą, kad yra priežastinis ryšys tarp D. V. ir R. V. nusikalstamos veikos - jiems priklausančio namo neteisėtos rekonstrukcijos. Ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo nutrauktas teisiniu pagrindu (BK 95 str.), įstatymai ikiteisminio tyrimo medžiagai nesuteikia jokios prejudicinės galios, statinio rekonstrukcijos teisėtumas konstatuotas civilinėje byloje Nr. 2A-863-153/2011.

2. Dėl CK 6.266 straipsnio nuostatų taikymo. Tai, jog gaisro priežastimi buvo kieto kuro krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimai, nustatyta Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1648-l53/2012. Todėl apeliantės teiginys, kad joks įrenginio trūkumas jos atžvilgiu nebuvo nustatytas, prieštarauja įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytoms aplinkybėms. Be to, CK 6.248 str. 3 dalyje suformuluota taisyklė, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Minėtoje Kauno apygardos teismo nutartyje konstatuota, jog A. B. atsakomybė kilo iš įstatymu nustatytos nekilnojamojo turto savininko pareigos rūpestingai ir atidžiai elgtis su jam priklausančiu turtu nevykdymo. Atsakovės veiksmai dėl gaisro kilimo pasireiškė nerūpestingumu, nes ji, kaip ginčo turto savininkė, elgėsi neapdairiai, pažeidė kitos bendraturtės interesus, įstatymų reikalavimus. Nors ir nėra būtinybės nustatinėti atsakovės kaltės, ji šioje situacijoje akivaizdi. Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 060 3 punkte pateikiamos draudimo sutarties šalių teisės ir pareigos. Vadovaudamasi Taisyklių 3.7.1 punktu ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką draudėjai, įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš žalą padariusio asmens. Todėl atsakovės motyvas, kad draudikas, pareiškęs subrogacinį reikalavimą, galėjo turėti daugiau teisių, negu jų turėjo žalą padaręs asmuo, yra nepagrįstas.

3. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Atsakovės manymu, teismas pažeidė procesinės teisės normas, tenkindamas ieškovės prašymą įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.). Ieškovės įsitikinimu, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog teismo nutartimi įgyvendinus ieškovės prašymą įteikti procesinius dokumentus viešai paskelbiant, buvo suvaržytos atsakovės teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir yra teisiniai pagrindai taikyti CKP 131 straipsnį. Ieškovė ieškinyje nurodė vienintelę žinomą deklaruotą atsakovės gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Teismas 2 kartus siuntė procesinius dokumentus nurodytu adresu, tačiau abu kartus grįždavo pranešimas, jog procesiniai dokumentai neįteikti. Todėl teismas, išnaudojęs visas galimybes įteikti procesinius dokumentus į atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą, pagrįstai tenkino ieškovės prašymą ir taikė CPK 130 straipsnį - procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką už sugadintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens (delikto pagrindu).

Bylos duomenimis, D. V. gyventojų turto draudimu (poliso serija PZULT Nr. 1235891) nuo 2010 m. lapkričio 12 d. 11 val. iki 2011 m. lapkričio 11 d. 12 val. buvo apdraudusi gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), nuo ugnies, gamtinių jėgų, vagystės, vandens, stiklo dūžio, piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos, elektros prietaisų gedimų dėl elektros įtampos svyravimų, transporto priemonės atsitrenkimo, medžio užvirtimo, draudžiamųjų įvykių pasekmėje atsiradusių nuostolių, draudimo suma – 228 000 Lt (b. l. 12-13). 2011 m. birželio 14 d. Pranešimas apie įvykį patvirtina, kad R. V. draudimo bendrovei pranešė, jog sudegė gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Iš 2011 m. birželio 15 d. Turto apžiūros akto matyti, kad įvykio metu sudegė antro aukšto fasadas ir vidus, gesinant gaisrą apgadintas ir pirmas aukštas, langai (b. l. 16). Iš Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2011 m. liepos 11 d. rašto Nr. 13-1297 matyti, kad 2011m. birželio 14 d. buvo gesinamas gaisras (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, gaisro metu nudegė šalia esančio namo (duomenys neskelbtini), stogas, apdegė plastikiniai langai, aprūko ir buvo sulietos vandeniu gyvenamosios patalpos ir buitinė technika, labiausiai tikėtina gaisro priežastis – krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimai (b. l. 17). Įvykio registraciją patvirtina gaisro registracijos žurnale esanti informacija (b. l. 18-42). 2011 m. birželio 20 d. ekspertizės sutartimi Nr. 11-88 UAB DK „PZU Lietuva“ su ekspertine įstaiga susitarė dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gaisro metu patirtų pažeidimų tyrimo vertinimo už 3 025 Lt sumą (b. l. 41). 2011 m. birželio 28 d. aktu nustatytas žalos dydis (atkuriamoji vertė) sudaro 95 090,11 Lt (b. l. 42-43, 44-52). 2011 m. birželio 18 d. PVM sąskaita-faktūra ir 2011 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. 46875 patvirtina ekspertinei įstaigai sumokėtą 3 025 Lt sumą (b. l. 53, 56). Iš 2011 m. liepos 11 d. PZU Lietuva pažymos Nr. 2011/115757 matyti, kad 2011 m. birželio 14 d. įvykio metu nukentėjus nuo gaisro turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), nukentėjusiam asmeniui D. V. nutarta išmokėti 70 000 Lt žalos atlyginimą (b. l. 14). 2011 m. liepos 20 d. mokėjimo nurodymas Nr. 48070 patvirtina, kad 70 000 Lt suma buvo išmokėta (b. l. 55). Paaiškėjus, kad gaisras kilo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priklausančio keliems bendraturčiams, dalyje, kuri yra A. B. nuosavybė, ieškovė savo reikalavimą nukreipė atsakovei A. B. (b. l. 70-71, 89-90).

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog, atsakovės nuomone: 1) teismas netinkamai vertino subrogacijos institutą, t. y. nevertino atsakomybės apimties pagal draudimo sutartį (draudikas negali reikalauti daugiau, nei pagal sutartį gali tikėtis gauti nukentėjęs asmuo); 2) teismas netinkamai vertino atsakovės kaltę, kadangi dėl gaisro kilimo kalta ne ji, o kiti asmenys, galimai įsilaužę į jos patalpas ir sukėlę gaisrą, taip pat yra ir pačios nukentėjusiosios kaltė dėl netinkamai vykdyto namo rekonstravimo, neleistinai prišliejus savo namą prie atsakovės nuosavybės; 3) teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas dėl viešojo paskelbimo apie bylą bei dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų subrogacijos atveju ir draudimo sutarties aiškinimo

Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; kt.).

Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, (2010 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija) draudžianti draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai. Nagrinėjamoje byloje draudiko subrogacijos teisė atsakovės ginčijama tuo aspektu, kad jis nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką draudėjui už sugadintą turtą, kuris pagal draudimo sutartį galbūt net nebuvo draudimo objektas. Su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, apgadintas turtas, už kurį nukentėjusiajai buvo išmokėta draudimo išmoka, nurodytas statinio dalinės ekspertizės akte ir šie duomenys paneigia apeliantės spėliones, kad nukentėjusioji, prisiteisdama žalos atlyginimą ir gaudama draudimo išmoką, galėjo neteisėtai praturtėti (b. l. 42-52).

Pažymėtina, kad aiškinant draudimo sutartis taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, atsižvelgiant į draudimo santykių specifiką. Draudimo sutartį paprastai sudaro standartinės, bendros sąlygos, išdėstytos draudimo taisyklėse, kurios taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, ir individualios sąlygos, kuriose nurodoma sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis ir kt. Šios, sutartį individualizuojančios, sąlygos daugiausia priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir leidžia draudiko nustatytos taisyklės. Aiškinant draudimo sutartį būtina įvertinti tiek bendras, tiek individualias sutarties sąlygas, visos sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų sisteminius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013).

Nagrinėjamu atveju sutarties lingvistinė analizė leidžia tiksliai spręsti, koks turtas jos šalių sutarimu buvo apdraustas. Draudimo polise sutarties objektas nurodytas „gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini)“ ir nuo kokių grėsmių apdraustas: „ugnies, gamtinių jėgų, vagystės, vandens, stiklo dūžio, piktavališkos trečiųjų asmenų veiklos, elektros prietaisų gedimų dėl elektros įtampos svyravimų, transporto priemonės atsitrenkimo, medžio užvirtimo, draudžiamųjų įvykių pasekmėje atsiradusių nuostolių“. Todėl konstatuotina, kad teismas, aiškindamas draudimo sutartį, tinkamai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Ta aplinkybė, kad teismas netyrė ir nesirėmė bei byloje nebuvo Gyventojų turto draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės), kurios yra turto draudimo sutarties dalis, nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo pagrįstumu, kadangi šios taisyklės yra viešai prieinamos (https://www.draudimas.lt/draudimo-taisykles/pzu/turto_draudimo_taisykles.pdf), jos priskirtinos standartinėms, bendrosioms draudimo sąlygoms, taikomoms visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, nenustatant draudimo apimties. Draudimo apimtį nustato būtent individualios sąlygos, t. y. sutartis su konkrečiu draudėju, kuri buvo pateikta ir analizuota šioje byloje. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės argumentai, jog teismas nevertino Taisyklių turinio ir dėl to ieškovei iš atsakovės galimai buvo priteista didesnė suma, nei pagal sutartį galėjo reikalauti nukentėjusioji, atmestini kaip nepagrįsti.

Nors apeliantė skunde nurodo, jog teismui buvo svarbu išsiaiškinti subrogacijos instituto esmę, paskirtį ir taikymą draudimo teisiniuose santykiuose, tačiau šiam teiginiui pagrįsti ir jo esmei atskleisti nenurodo jokių argumentų, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako.

Dėl kitose bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų aplinkybių (prejudicinių faktų)

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-192-887/2012 pagal ieškovų D. V. ir R. V. ieškinį atsakovėms A. B. ir G. K. dėl žalos atlyginimo, ieškovams iš atsakovės A. B. buvo priteista 27 253 Lt žalos atlyginimo (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t, b. l. 101-111), sprendimas įsiteisėjęs (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t. b. l. 146-154). Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1648-153/2012 konstatuota, kad gaisras gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kilo dėl A. B. priklausančioje namo dalyje esančios krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimo (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t. b. l. 150), kad A. B. veiksmai dėl gaisro kilimo pasireiškė ypatingu neatsargumu ir nerūpestingumu, nes ji, kaip turto bendraturtė bei savininkė, elgėsi neapdairiai, pažeidė kitos bendraturtės G. K. interesus, įstatymų reikalavimus, neteisėta A. B. veika sąlygojo žalos ieškovei atsiradimą (civ. byla Nr. 2-192-887/2012, 2 t. b. l. 101-111, 146-153).

CPK 182 straipsnyje nustatytos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Tai reiškia, kad nėra teisinės pareigos jas įrodyti, nes laikoma, jog jos žinomos, pripažintos ar nustatytos. CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo sprendimu nustatyto fakto prejudicinė galia – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Faktas yra prejudicinis, jeigu jis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (yra įrodinėjimo dalykas ar jo dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012). Fakto prejudicialumui nėra keliama reikalavimo, kad jis būtų nustatytas ar įmanoma būtų jį nustatyti arba taikyti tik analogiškoje ar panašių aplinkybių byloje. Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų. O precedento kaip teisės aiškinimo taisyklės taikymo tikslas – iš esmės panašiose ar vienodose faktinėse situacijose taikyti tas pačias teisines nuostatas, užtikrinant, kad analogiškos faktinės situacijos pagal įstatymus būtų įvertintos, kvalifikuotos ir išspręstos vienodai.

Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės atsakomybei kilti būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, jų priežastinio ryšio su gaisro padaryta žala). Taip pat atmestini apeliantės argumentai apie nepagrįstą nukentėjusiosios praturtėjimą priteisiant jai kitoje civilinėje byloje iš atsakovės 27 253 Lt turtinės žalos atlyginimą, kadangi, kaip nustatyta minėtoje byloje (Nr. 2-192-877/2012, Nr. 2A-1648-153/2012), ši suma priteista už turtą, kurio neapėmė draudimo sutartis ir kurios išmokėjimo pagrįstumas ir subrogacijos pagrindu kylanti atsakovės atsakomybė yra ginčijama šioje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai vertino atsakovės kaltę, kadangi dėl gaisro kilimo kalta ne ji, o kiti asmenys, galimai įsilaužę į jos patalpas ir sukėlę gaisrą, be to, yra ir pačios nukentėjusiosios kaltė dėl netinkamai vykdyto namo rekonstravimo, neleistinai prišliejus savo namą prie atsakovės nuosavybės. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias numato CPK 177 straipsnio 2 dalis. Įvertinusi bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei vienai iš nurodytų aplinkybių leistinų įrodymų nepateikė ir savo nuomonę iš esmės grindė prielaidomis ir spėjimais. Kauno apskrities VPK Kauno miesto CPK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 22-1-01526-06 dėl namo rekonstrukcijos teisėtumo buvo nutrauktas ir šio tyrimo medžiaga negali patvirtinti pačių nukentėjusiųjų asmenų kaltės dėl jiems padarytos žalos. Be to, namo rekonstrukcijos teisėtumas konstatuotas civilinėje byloje Nr. 2A-863-153/2011: remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2844-530/2010 (Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-863-153/2011) ieškovų I. K., A. B., A. K. ieškinys atsakovams D. V. ir R. V., tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, individualiai R. K. įmonei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, G. K. dėl statybos leidimo panaikinimo, įpareigojimo nugriauti pastato (duomenys neskelbtini) dalį ir žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas dėl viešojo paskelbimo apie bylą bei dėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo. Civilinio proceso kodekso 130 straipsnis numato, kad tais atvejais, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio Kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (b. l. 99). Šiuo adresu siųsti dokumentai teismui grįžo neįteikti su pašto atžyma nurodžius, kad korespondencija neįteikta (namas sudegęs) (b. l. 98). Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs VSDFV duomenis nustatė, kad atsakovė niekur nedirba, ieškovas nesutiko procesinių dokumentų atsakovei įteikti kitais būdais (per antstolį, kuratorių), todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirinko viešojo paskelbimo būdą procesiniams dokumentams atsakovei įteikti ir tuo nepadarė procesinės teisės normų pažeidimo, kaip tą teigia atsakovė. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai apie tai, kad teismas nepagrįstai iš jos priteisė procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, kadangi visos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies (CPK 93, 96 straipsniai). Taigi šiuo atveju byloje buvo patirta daugiau procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, nei viešas paskelbimas specialiajame tinklalapyje, todėl jos pagrįstai buvo priteistos iš atsakovės kaip bylą pralaimėjusios šalies.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, todėl naikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Galina BlaževičGinautas KoriaginasArvydas Žibas