Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

nuteistajam F. L. (F. L.) (per „Zoom“ platformą), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo F. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos):

– 2025 m. gegužės 6 d. veika – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios pridedant dalį švelnesnių ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta su 2025 m. balandžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (4 mėnesiai) ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos galutinės bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 8 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūti laikotarpiai nuo 2025 m. rugsėjo 25 d. 13 val. 10 min. iki 2025 m. rugsėjo 26 d. 12 val. 35 min. (viena diena), nuo 2024 m. gruodžio 15 d. 5 val. 00 min. iki 2024 m. gruodžio 16 d. 17 val. 22 min. (dvi dienos), bei suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. gegužės 6 d. iki 2025 m. rugpjūčio 6 d., vieną laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Valstybinės ligonių kasos (buvusi Vilniaus teritorinės ligonių kasa) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš F. L. priteista 365,55 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Baudžiamojo įstatymo paskirtis ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. BK 140 straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo bausmės. Teismas skyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Savo sprendimą teismas motyvavo, kad jis nusikalto pakartotinai, nepasibaigus teistumui, nevykdė švelnesnių paskirtų bausmių, nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Pripažino recidyvistu.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo F. L. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Nuteistasis F. L. apeliaciniu skundu prašo paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taip pat nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (nusikalstamą veiką kvalifikuojančiu požymiu), kad nusikalstamą veiką padarė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų apeliaciniame skunde nepateikta, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vadovaudamasi nurodytomis BPK 320 straipsnio nuostatomis, skundžiamą nuosprendį tikrina nuteistajam F. L. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, bei veikos kvalifikavimo teisingumo bei pagrįstumo kontekste.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

10. Teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl asmens, su kuriuo nusikalstamą veiką padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), pripažinimo šeimos nariu, būtina vertinti faktiškai susiklosčiusius tarp jų santykius, nes šiuo atveju nėra juridinį ryšį tarp asmenų patvirtinančio oficialaus dokumento (juridinio fakto). Pagal gana nuoseklią teismų praktiką, kurioje remiamasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo kartu neįregistravus santuokos) fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, visumą. Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių asmenų santykiai laikomi šeimos narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2010, 2K-327/2013, 2K-487/2013, 2K-301-139/2016, 2K-63-511/2021, 2K-31-489/2022). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, vien tik tai, kad bendrai gyvenusių asmenų partnerystė neįregistruota, netrukdo pripažinti nukentėjusį asmenį kaltininko (su kuriuo šis asmuo gyveno) šeimos nariu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-615/2004, 2K-401/2012, 2K-327/2013).

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti skundo argumentai, jog nusikalstamos veikos padarytos ne artimoje aplinkoje, nes paskutiniu metu jie negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, o tik susitikdavo bei per tuos susitikimus ir įvykdė nusikalstamas veikas, vertintina kaip nuteistojo siekis sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino su šiuo aspektu susijusias faktines bylos aplinkybes ir tinkamai nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kaip padarytas prieš šeimos narį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas F. L. ir nukentėjusiosios R. B. santykį įvertino tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu šie gyvendavo kartu, susitikinėdavo. F. L. namuose nukentėjusioji pasilikdavo dažnai, gamindavo, tvarkydavosi. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nukentėjusioji su nuteistuoju F. L. vesdavo bendrą ūkį, juos siejo jausmai, ryšys, iš liudytojos A. M. ir paties nuteistojo bei nukentėjusiosios parodymų nustatyta, kad jie laikė vienas kitą sugyventiniais, kurie turėjo pykčių, kartais pabūdavo atskirai, tačiau tai nereiškė, kad bendras jų gyvenimas nutrūkdavo. Po konfliktų jie vėl susitaikydavo, kas akivaizdu ir iš trijų nusikalstamų veikų nukentėjusiosios atžvilgiu. Nukentėjusioji tiek pranešdama apie įvykius (nusikalstamas F. L. veikas), tiek atvykusiems policijos pareigūnams nurodydavo nuteistąjį kaip savo sugyventinį. Atkreiptinas dėmesys, kad jų tarpusavio ryšio nesutrikdė aplinkybės, jog nuteistasis F. L. smurtavo prieš nukentėjusiąją, tačiau po to jie vėl gyveno kartu. Pats nuteistasis F. L. pripažino, kad prieš pirmą nusikalstamą veiką su nukentėjusiąja buvo išsiskyrę savaitę laiko, nuvežė jai atiduoti daiktus, vartojo abu alkoholį ir susipyko. Apklausiamas dėl antros nusikalstamos veikos įvykio dieną - 2024 m. gruodžio 15 d., F. L. parodė, kad jis su R. B. sugyventiniai apie pusę metų laiko, bet pažįstami labai seniai, dviese gyvena 1 kambario bute. Dėl trečios nusikalstamos veikos nuteistasis F. L. parodė, kad bendro ūkio tuo metu su R. B. nevedė. Tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad po šių konfliktų dažniausiai jie patys susitikdavo ir susitaikydavo, palaikydavo ryšius, iki kol vėl įvyksta kitas konfliktas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu F. L. buvo paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. F. L. dėl šių aplinkybių parodė, jog jis žino, kad jam paskirtas įpareigojimas gyventi skyriumi nuo R., tačiau ji pati savo noru atvykdavo pas jį ir įtikindavo jį toliau su ja palaikyti ryšius. Jie susitiko ir vėl pradėjo bendrauti. Ji kelioms dienoms atvykdavo pas jį pernakvoti, o kelias dienas praleisdavo pas savo mamą. Jis bandė atsiriboti nuo jos, laikytis atstumo, bet tiesiog nuolat sutaisydavo santykius ir toliau draugavo. Nori galutinai nutraukti jų santykius dėl jos ir jo gerovės. Taigi pats nuteistasis iš esmės pripažino, kad jie, tai buvo sugyventiniai, tai ne sugyventiniai, ir tik apeliaciniu skundu ir papildomai duotais paaiškinimais nagrinėjant apeliacinį skundą jau mėgino paneigti jų, kaip šeimos narių, santykius. Be to, kontekste dėl aptariamų aplinkybių iš Greitosios medicinos pagalbos 2024 m. gruodžio 15 d. kvietimo kortelės matyti, kad greitąją medicinos pagalbą kvietusi A. M. nurodė, kad jos brolis neblaivus sumušė savo sugyventinę R. B.. Apie tai, kad jos brolis apie 1 metus gyveno su R. B., jie kartu vedė bendrą ūkį A. M. parodė ir apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir nors ši liudytoja teisme atsisakė duoti parodymus, šios ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės visiškai atitinka ištirtus, aptartus ir įvertintus bylos duomenis aktualiame kontekste.

12. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo F. L. bei nukentėjusiosios R. B. santykiai aktualių kaltinimams įvykių metu buvo kaip šeimos narių, todėl skundžiamu nuosprendžiu F. L. nusikalstamos veikos teisingai ir pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės rūšies ir dydžio

13. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

14. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriat bausmę, privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

15. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016; 2K-209-222/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

16. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę F. L., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padaryti 3 tyčiniai nesunkūs smurtinio pobūdžio nusikaltimai), F. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį. Nustatė dėl visų trijų nusikalstamų veikų F. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

17. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad F. L. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas aptardamas F. L. pripažinimo recidyvistu klausimą atsižvelgė į tai, kad F. L. 2024 m. rugsėjo 25 d. ir 2024 m. gruodžio 15 d. veikas padarė būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus – 2024 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, 2022 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (arešto bausmę atliko 2024 m. sausio 12 d.), anksčiau taip pat teistas už tyčinių veikų, taip pat ir susijusių su sveikatos sužalojimu, padarymu. Be to, paskutinę, 2025 m. gegužės 6 d. veiką jis padarė ir būdamas nuteistas 2025 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu pagal 138 straipsnio 1 dalį. Esant šioms aplinkybėms, kai F. L. BK 140 straipsnio 2 dalyje (3 nusikalstamos veikos) numatytas nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas už kitų nusikaltimų padarymą, kai teistumas neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, sistemiškai daro naujas nusikalstamas veikas, todėl pagrįstai nustatytas pagrindas pripažinti F. L. recidyvistu ir nustatyti tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

18. Teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę, tai, kad jis praeityje teistas (2 t., b. l. 156–166), be kita ko, ir už fizinio skausmo sukėlimą (analogiškas nusikalstamas veikas), teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 145–155), Respublikiniame priklausomybės ligų centre nustatyta diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (2 t., b. l. 98, 101). Taip pat parenkant kaltinamajam bausmės rūšį ir jos dydį už atskiras nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad F. L. tris nesunkius nusikaltimus padarė prieš tą patį asmenį, tuometinę sugyventinę. 2025 m. gegužės 6 d. veiką padarė netrukus po to, kai buvo pripažintas kaltu padaręs smurtinį nusikaltimą. Įvertinta ir tai, kad F. L. anksčiau paskirtos švelnesnės bausmės nuo nusikalstamo elgesio jo nesustabdė. Ankstesniu nuosprendžiu jis paskirtos laisvės apribojimo sąlygų nesilaikė, dėl ko ši bausmės rūšis buvo pakeista arešto bausme. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu F. L. už kiekvieną nusikalstamą veiką buvo paskirta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, dėl kurios F. L. nurodė nesutinkantis, nes teismas neatsižvelgė į norą ir pageidavimą gydytis nuo priklausomybės alkoholiui ir planų pradėti gydymą, taip pat nesuteikė šanso pakeisti gyvenimo būdą ir daugiau nenusikalsti.

19. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šioje dalyje padarytą nusikalstamą veiką asmeniui gali būti paskirti viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Atitinkamai už pirmą nusikalstamą veiką (2024 m. rugsėjo 25 d.) paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už antrą nusikalstamą veiką (2024 m. gruodžio 15 d.) paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (įvertinus atliktų veiksmų intensyvumą, sužalojimų pobūdį), už trečią nusikalstamą veiką (2025 m. gegužės 6 d.) paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis teismas subendrino jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta – 1 (vienerių) metų ir 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi F. L. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtas mažesnis nei sankcijoje numatytas parinktos bausmės – laisvės atėmimo vidurkis, taip pat bausmės subendrintos parenkant švelnesnį t. y. dalinio sudėjimo būdą, prie griežčiausios bausmės pridedant minimalią galimą pridėti laisvės atėmimo bausmės dalį (po 3 mėnesius). Nors apeliantas ir nurodo aplinkybę, kad nori gydytis nuo priklausomybės alkoholiui ir turi planų pradėti gydymą, tačiau būdamas anksčiau ne kartą teistas (be kita ko ir už analogiškas nusikalstamas veikas) savo gyvenimo būdo nekeitė, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas švelnesnės bausmės jokio poveikio F. L. elgesiui ir gyvenimo būdui nepadarė (prieš tai teistas 8 kartus), teigiamai vertintina F. L. noras keistis, daugiau nenusikalsti, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam F. L. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį bei apsaugoti nukentėjusiosios teisėtus interesus (nors pati nukentėjusioji proceso metu ir nurodė, kad nenori, kad nuteistasis būtų griežtai nubaustas).

20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 50 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimalus terminas yra lygus trims mėnesiams, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, įvertindama nuteistojo nustatytų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, sprendžia, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti tik paskyrus tokios pat rūšies ir dydžio bausmę, kurią skundžiamu nuosprendžiu paskyrė pirmosios instancijos teismas, nes tokios rūšies ir dydžio bausmė nėra per griežta ir yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas visas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei atsižvelgdamas į anksčiau aptartas nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes. Galutinė nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina per griežta. Pažymėtina tai, kad visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį. Sutiktina ir su nuteistojo skundo argumentais, kad bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020). Tačiau nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, apylinkės teismas tinkamai individualizavo bausmę, įsigilino į visumą tam reikšmingų aplinkybių bei atsižvelgė į baudžiamajame įstatyme reglamentuotą bausmės paskirtį ir dėl to paskyrė F. L. ne per griežtas laisvės atėmimo bausmes.

21. Nuteistasis F. L. šiuo metu atlieka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, pagrįstai vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi subendrinta su 2025 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu skirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (4 mėnesiai) ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

22. Skundžiamame nuosprendyje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nepasisakyta ir nesvarstyta šio teisinio instituto taikymo galimybė paskyrus laisvės atėmimo bausmę. BK 75 straipsnio 9 dalyje imperatyviai nustatyta, kad teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir BK 75 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo motyvuoti tokį savo sprendimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs F. L. laisvės atėmimo bausmę, nesivadovavo BK 75 straipsnio 9 dalimi, nes privalėjo motyvuoti, kodėl nėra taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, todėl šis skundžiamo nuosprendžio trūkumas ištaisomas apeliacinės instancijos teisme.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos baudžiamosios bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų nusikalstamų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023).

24. Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-7-168/2014, 2K-273-489/2018). Jeigu asmeniui jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, jis nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, tam, kad tokiam asmeniui būtų galima atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą dar kartą, būtina nustatyti esminių aplinkybių, apibūdinančių jo asmenybę, pasikeitimą (naujų atsiradimą), kuris sudarytų pagrindą manyti, jog asmuo ateityje iš tiesų daugiau nenusikals (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-976/2023).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo F. L. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes ir priežastis, jau aptartą pavojingumo pobūdį ir laipsnį, taip pat ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, susipažinusi su apeliaciniame skunde nurodytais duomenimis, sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas nesvarstė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo galimybės, tačiau priėmė pagrįstą ir racionalų sprendimą F. L. taikyti realią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

26. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta 2026 m. vasario 12 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma Nr. APD-2026-01805 dėl 187,50 eurų išieškojimo iš nuteistojo F. L. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

27. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju antrinė teisinė pagalba F. L. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, be to F. L. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, jo turtinė padėtis nėra gera, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra tikslinga iš F. L. priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo F. L. (F. L.) apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš F. L. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.