- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-1758-413/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20435-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- E. B.
- Atsakovas
- R. S.
- Trečiasis asmuo
- J. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1436-1052/2019 pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovui R. S., trečiajam asmeniui J. B. dėl skolos pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. B. atsakovui R. S. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 7 000,00 Eur skolą 1750,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovo reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad šalys 2011 m. rudenį sudarė žodinę automobilio VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui automobilį, o pastarasis įsipareigojo sumokėti už automobilį 9000 Eur. Kadangi ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje ir Lietuvoje savo gyvenamosios vietos jis nebuvo deklaravęs, automobilis buvo registruotas ieškovo motinos J. B. vardu. Atsakovas per du kartus sumokėjo ieškovui grynaisiais iš viso 2000 Eur, likusius 7000 Eur pažadėjo sumokėti per kelis mėnesius, tačiau nei per pažadėtą terminą, nei vėliau likusios pinigų dalies nesumokėjo. Ieškovui 2016 metais trumpam grįžus į Lietuvą ir jo atstovui išsiuntus užklausą į VĮ „Regitrą“ apie automobilį, jis sužinojo, kad 2011 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kurią tariamai sudarė pardavėja J. B. ir pirkėja L. P., buvo realizuotas kitiems asmenims. Ieškovo motinai paneigus automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, ieškovas inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl dokumento suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo, kurio metu buvo nustatyta, kad atsakovas suklastojo minėtą 2011 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Už tai atsakovas Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-430-919/2018, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Atsakovas iš esmės skolą pripažino, nes 2016 m. vasarą telefoninio pokalbio metu teisinosi, kad skolą grąžino sumokėdamas atsakovo skolas kitam asmeniui, antrą kartą siūlė vietoje 7000 Eur sumokėti 4000 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, teigdamas, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 27 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-321-594/2018) jau pasisakė dėl ieškovo ieškinio ir jo netenkino. Be to, į šią baudžiamąją bylą atsakovo pateikti banko sąskaitos išrašai ir apklaustų byloje liudytojų parodymai patvirtino, kad su ieškovu buvo pilnai atsiskaityta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovo 17,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo dėl žodinės automobilio VW „Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto, tačiau kilo ginčas dėl automobilio kainos, skolos dydžio ir jos grąžinimo.
6. Iš Kauno apygardos teismo nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr.1A-321-594/2018, teismas nustatė, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teisme, teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad su atsakovu buvo sutarta dėl automobilio VW Passat, 2006 metų laidos, pirkimo už 34000 ar 35000 litų, kas atitinka 9847-10136 Eur. Už automobilį atsakovas atsiskaitinėjo litais, o ne eurais. Pradžioje sumokėjo 4000-5000 litų, kas atitinka (1158-1448 Eur), o likusią sumą sutarė atiduoti per tris mėnesius. 2011 m. spalio 6 d. iš banko išsiėmė 20 000 litų ir juos atidavė E. B.. Dar po dviejų mėnesių E. B. atidavė likusius 10 000 litų. Už automobilį su atsakovu atsiskaitė visiškai. Pinigai E. B. buvo perduoti matant jo ir atsakov0o draugui, kadangi tokios didelės sumos vienas vežiotis nenorėjo. Dėl automobilio pirkimo-pardavimo šalys susitarė 2011 metais. Tą automobilį ieškovas vėliau iš atsakovo skolindavosi, todėl jei nebūtų atidavęs ieškovui visų pinigų, jis bet kuriuo metu galėjo automobilio negrąžinti. Remdamasis minėtais duomenimis ir faktų pripažinimo taisykle, teismas sprendė, kad automobilio kaina yra 9000 Eur (CK 6.313, 6.314 straipsniai).
7. Iš baudžiamojoje byloje esančio banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad iš atsakovo sąskaitos 2011 m. spalio 6 d. buvo nuimta 24 000 Lt, o 2011 m. gruodžio 8 d., per 4 kartus buvo nuimta dar 9900 Lt (baudžiamosios bylos Nr.1-430-919/2018, t. 3, b. l.30). Kauno apygardos teisme atsakovas nurodė, kad pinigus nuėmė 2011 m. spalio 6 d., o liudytojas D. K. parodė, kad dalyvavo nuimant 20 000 Lt ir perduodant juos ieškovui. Liudytojas T. K. taip pat patvirtino, jog matė pinigų perdavimo faktą, iš atsakovo žinojo, kad ieškovui buvo perduota dar 10 000 Lt.
8. Pažymėdamas, kad nors įprastai pinigų perdavimo faktas įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, teismas nurodė, kad šiuo atveju šalis siejo pasitikėjimo teisiniai santykiai, transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis buvo žodinė, už gautą 2000 Eur avansą, kurį ieškovas pripažino gavęs, kvitų, patvirtinančių pinigų sumokėjimo faktą, ieškovas neišdavė, todėl sprendė, kad draudimas šioje byloje remtis liudytojų parodymais įrodinėjant pinigų perdavimo faktą pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir remdamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, teismas konstatavo, kad atsakovas atsiskaitė su ieškovu, todėl ieškinį pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovas E. B. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamu atveju pinigų perdavimo faktas privalėjo būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, todėl nesuprantamos teismo išvardytos aplinkybės, sudarančios pagrindą netaikyti įstatymo nuostatos dėl draudimo remtis liudytojų parodymais. Savaime suprantama, kad ieškovas negalėjo išduoti pakvitavimų apie skolos grąžinimą, kadangi atsakovas jam skolos negrąžino. Būtent skolininkas yra suinteresuotas gauti pakvitavimą, o jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (CK 6.65 str. 3 d.). Teismo nurodyta aplinkybė, kad transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo žodinė, yra ne įstatyme nustatyto draudimo netaikymo sąlyga, o priešingai, – būtent todėl, kad nebuvo laikytasi įstatymų reikalaujamos rašytinės formos, kilus ginčui dėl jo įvykdymo fakto, atima teisę remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.). Tai, kad ieškovas jau paduodamas ieškinį pats pripažino dalies kainos (2 000 Eur) už automobilį sumokėjimą, nors ir šiai sumai pakvitavimų nėra, tik patvirtina ieškovo sąžiningumą ir jo pozicijos nuoseklumą.
1.2. Atsakovo pozicija dėl skolos tariamo grąžinimo buvo nenuosekli. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga ir joje priimtu Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu, tačiau neįvertino minėtoje byloje esančių įrodymų visumos. Iš baudžiamojoje byloje esančių atsakovo apklausos protokolų matyti, kad atsakovas apie skolos tariamą grąžinimą teigė visiškai kitaip. 2017 m. kovo 10 d., 2017 m. rugsėjo 29 d. apklausų metų atsakovas nuosekliai teigė, kad už automobilį atsiskaitė per du kartus: po perdavimo sumokėjo 10 000 Lt ir 20 000 Lt sumokėjo ieškovo namuose ar kieme. Tvirtino, kad jis neprisimena, ar kas gali patvirtinti šias aplinkybes. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovas jau nurodė, kad už automobilį atsiskaitė per tris kartus: iš pradžių sumokėjo 4000-5000 Lt, 2011 m. spalio 6 d. iš banko išsiėmė 20 000 Lt ir juos atidavė ieškovui, dar po dviejų mėnesių ieškovui atidavė likusius 10 000 Lt. Pinigai ieškovui buvo perduoti matant jo ir ieškovo draugams. Taigi atsakovas apeliacinės instancijos teisme, kai jam pagal apeliacinį skundą grėsė kaltinimas ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, už kurią numatyta didesnė bausmė, aiškino jau kitaip (mokėjimų skaičių, mokamas sumas, mokėjimų vietą), taip pat atsirado ir liudytojai, tariamai esantys ir ieškovo draugais.
1.3. Į baudžiamą bylą yra pateikti ieškovo ir atsakovo telefoninių pokalbių garso įrašai, padaryti jau vykstant baudžiamajam procesui, kuomet atsakovas skambino ieškovui pirmą kartą teisindamasis, neva už ieškovą sumokėjo ieškovo skolas „S.“. Antrame pokalbyje siūlė ieškovui vietoje 7 000 Eur skolos sumokėti tik 4000–4500 Eur, prašė nuolaidos. Nei viename pokalbyje atsakovas neužsimena apie liudytojus D. K. ar T. K., ar tikslias tariamo pinigų grąžinimo detales, kurias minėti liudytojai nurodė nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinėje instancijoje.
1.4. Pažymi, kad jeigu atsakovas su ieškovu už automobilį būtų tinkamai atsiskaitęs, atsakovui nebūtų jokio pagrindo klastoti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir jos pagrindu įregistruoti automobilį kito asmens vardu. Taigi, atsakovo pozicija prieštarauja ir logikos dėsniams.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Ne tik ieškovas pasitikėjo atsakovu, bet ir atsakovas pasitikėjo ieškovu, nes atsakovas sudarė pirkimo–pardavimo sutartį tikėdamas, kad automobilis asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui. Atsakovas perdavė ieškovui dalį kainos netrukus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir jokio šį faktą patvirtinančio įrodymo iš ieškovo negavo. Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad savaime suprantama, jog ieškovas negalėjo išduoti pakvitavimų apie skolos grąžinimą, kadangi atsakovas jam skolos negrąžino, tačiau akivaizdu, kad pakvitavimą ir patvirtinimą, jog dalis prievolės įvykdyta, ieškovas galėjo išduoti, nes tam nebūtinas visos prievolės įvykdymas.
2.2. Atsakovo vertinimu, apeliantas naudojosi atsakovo pasitikėjimu: tarėsi dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sąlygų oficialiai nebūdamas šios transporto priemonės savininku, taip pat neturėdamas notarine tvarka patvirtinto trečiojo asmens J. B. įgaliojimo veikti jos vardu ir interesais, nenurodė, kada ir kaip transporto priemonė turės būti perrašyta atsakovo vardu, neišrašė pakvitavimų už dalimis gautą transporto priemonės pirkimo–pardavimo kainą. Tuo atveju, jei būtų laikomasi ieškovo pozicijos dėl liudytojų parodymų draudimo šioje aptartoje situacijoje, tai objektyviai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Šalies argumentai
2.3. Baudžiamojoje byloje ieškovas apeliaciniu skundu prašė pripažinti atsakovą kaltu ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl natūralu, kad atsiradus naujam straipsniui, atsakovas turėjo akcentuotis į aplinkybes ir įrodymus, kurie aktualūs sprendžiant klausimą, ar pastarasis asmuo turėtų būti pripažintas kaltu pagal nurodomą straipsnį, ar ne. Siekdamas įrodyti, kad apgaule nei savo, nei kitų naudai neįgijo svetimo turto, ieškovas davė paaiškinimus dėl pinigų ieškovui mokėjimo, teikė savo sąskaitos išrašus, prašė teismo posėdyje apklausti liudytojus D. K., T. K..
2.4. Šiai civilinei bylai yra aktualios baudžiamojoje byloje Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimi konstatuotos aplinkybės, susijusios su pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, kainos pagal ją mokėjimu, ieškovo ir atsakovo elgesiu po šio sandorio sudarymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.
Dėl automobilio pirkimo – pardavimo sutarties
12. Nagrinėjamos civilinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. 1-430-919/2018 (toliau – b/b) duomenimis, kurių šalys neginčija ir iš esmės pripažįsta (CPK 187 str. 1 d.), ieškovas ir atsakovas 2011 m. rudenį sudarė žodinę automobilio VW Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovui automobilį, o pastarasis įsipareigojo sumokėti už automobilį 9000 Eur. Po automobilio perdavimo, 1-2 dienų laikotarpiu, atsakovas sumokėjo ieškovui 2000 Eur (atsakovo teigimu – 10 000 Lt arba 2896 Eur), likusią sumą 7000 Eur pažadėjo sumokėti po keleto (dviejų – trijų) mėnesių. Anot ieškovo, likusios 7000 Eur automobilio kainos atsakovas nesumokėjo. Atsakovas teigė priešingai – kad likusią kainą (skolą) jis sumokėjo per du kartus, t. y. 2011 m. spalio 06 d. sumokėdamas ieškovui 20 000 Lt (5 792,40 Eur), o 2011 m. gruodžio mėn. – dar 10 000 Lt 2896,20 Eur), ir tai patvirtina banko sąskaitos išrašai ir b/b apklaustų liudytojų D. K. ir T. K. parodymai (b/b t. 3, b. l. 34-35, 40-41).
13. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.).
14. Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, galiojusią ginčijamų santykių atsiradimo metu (2011 m.), fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5000 Lt (ekvivalentas – 1 448 Eur), turi būti rašytinės formos. Tačiau įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju automobilio, kaip kilnojamojo turto, sandoriui privaloma (įsakmi) rašytinė forma nenumatyta, todėl rašytinės sandorio formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančiu, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais (CK 1. 93 str. 2 d.).
15. Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Paminėtam kontekste pažymėtina, kad b/b medžiaga nustatyta, jog 2011 m. spalio 11 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ginčo automobilis perėjo trečiųjų asmenų nuosavybėn, atsakovas suklastojo, už ką jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu (b/b t. 1, b. l. 458, t. 2, b. l. 176-183).
16. Sandoris, prieštaraujantis viešajai tvarkai, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.81 str. 1 d.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovautis baudžiamojoje byloje apklaustų atsakovo liudytojų D. K. ir T. K. parodymais remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo (CK 1.96 str. 2 d.).
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis buvo registruotas ieškovo motinos ir šios bylos trečiojo asmens J. B. vardu. Ieškovo ir J. B. paaiškinimais baudžiamojoje byloje nustatyta, kad faktinis automobilio savininkas buvo ieškovas (b/b t. 2, b. l. 4-5, 24-25). Nei atsakovas, nei ieškovo motina J. B. (trečiasis asmuo ieškovo pusėje) šalių žodinio susitarimo neginčijo, atsakovo nusikalstamų veiksmų pasėkoje automobilis perėjo trečiųjų asmenų nuosavybėn, todėl ieškovas įgijo teisė reikalauti iš atsakovo nesumokėtos automobilio kainos atlyginimo (CK 307 str. 1 ir 3 dalys, 6. 314 str. 5 d., 6.345 str. 1 ir 3 dalys).
Dėl įrodymų vertinimo
18. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį CPK 320 straipsnio kontekste, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas nagrinėjamu atveju pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, suteikė per didelę reikšmę baudžiamojoje byloje apklaustų atsakovo liudytojų parodymais, tinkamai neįvertinęs kitų bylos duomenų viseto, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.
20. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir netgi nagrinėjant baudžiamąją bylą skirtingų instancijų teismuose buvo prieštaringa ir nenuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant b/b Kauno apylinkės teisme atsakovas nurodė, kad 10 000 Lt jis ieškovui sumokėjo iš karto po automobilio perdavimo, likusią 20 000 Lt sumą atidavė per du mėnesius, ar gali kas nors patvirtinti pinigų perdavimo faktą – neprisimena. Patvirtino, kad 2016 m. paskambinus ieškovui pasiūlė pinigų, kad jis (ieškovas) „ atstotų“, kokia tai buvo suma – nepamena (b/b t. 2, b. l. 63, 64, 67, 177). Tuo tarpu apklaustas b/byloje apeliacinės instancijos teisme, atsakovas parodymus pakeitė, ir teigė, kad ieškovui per tris kartus sumokėjo jau apie 35 000 Lt; kad pirmoji įmoka buvo ne 10 000 Lt, bet 4000 Lt ar 5000 Lt; kad perduodant ieškovui pinigus 30 000 Lt paskutinius du kartus, dalyvavo ir kiti šią aplinkybę galintys patvirtinti asmenys (liudytojai D. K. ir T. K.) (t. 3, b. l. 32-34).
21. Priešingai atsakovui, ieškovo parodymai visada buvo nuoseklūs. Ieškovas nurodė, kad šalys susitarė dėl 9000 Eur automobilio pardavimo kainos. Atsakovas neužilgo po automobilio perdavimo sumokėjo ieškovui 2 000 Eur, likusios kainos nesumokėjo iki šiol. Atsakovas patvirtino, kad 2016 m. pavykus susiekti su atsakovu ir paprašius grąžinti (sumokėti) likusią 7000 Eur pinigų sumą, atsakovas iš esmės tam neprieštaravo, tik pasiūlė mokėti mažesnę, t. y. 4000 Eur sumą.
22. Minėta, kad atsakovas automobilio pirkimo-pardavimo sutartį suklastojo, todėl neprotinga ir nelogiška remtis atsakovo aiškinimais, kad jis sumokėjo visą automobilio kainą, kadangi su pardavėju pilnai atsiskaičius, pirkėjui būtų visiškai nenaudinga klastoti sutartį.
23. Kita vertus, pagal CK 6.65 straipsnio 1 dalį kreditorius (ieškovas), priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui (atsakovui) pakvitavimą apie visišką arba dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (3 dalis). Taigi, jeigu atsakovas įvykdė prievolę, jis privalėjo gauti iš ieškovo atitinkamą pakvitavimą, tačiau į bylą nebuvo pateikta duomenų, kad tokį pakvitavimą atsakovas gavo ar kreipėsi į ieškovą dėl jo išdavimo. Priešingai, dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų automobilis buvo realizuotas tretiesiems asmenims.
24. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, kvalifikuodamas šalių teisnius santykius ir vertindamas įrodymus, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Dėl 1750 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo
25. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
26. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad šio dydžio palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).
27. Kompensuojamųjų palūkanų specifika lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452).
28. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, spręstina, kad ieškovo reikalavimas dėl 1750 Eur palūkanų priteisimo yra pagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
29. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).
30. Bylos duomenimis ieškovo E. B. pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra 958 Eur, kurios susideda iš 800 Eur turėtų advokato išlaidų ir 158 Eur už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 4–7, 91–94, 105–106). Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 27 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) maksimalių atlygintinų paslaugų dydžių.
31. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos siekia 158 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (b. l. 157), teisinės pagalbos išlaidas patvirtinantys įrodymai apeliacinės instancijos teismui nepateikti.
32. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus ieškovo ieškinį ir apeliacinį skundą, ieškovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – iš viso 1116 Eur (958 Eur + 158 Eur) priteistinos iš atsakovo R. S. (CPK 93 str.).
33. Pirmosios instancijos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesiniu dokumentų įteikimu, yra 17,36 Eur, todėl patenkinus ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 96 str.).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti.
Priteisti ieškovui E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7000 Eur (septynis tūkstančius eurų) skolą, 1750 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt eurų) palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą (8750 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričioi29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1116 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,36 Eur (septyniolikos eurų 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bankas Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, nurodant mokėjimo paskirtį: „bylinėjimosi išlaidos“.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.