Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. B. (toliau – E. B.) atstovo advokato Dariaus Žiedo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. (toliau – R. S.) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 30 MGL, t. y. 1140 eurų, dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo E. B. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) E. B. šioje baudžiamojoje byloje turėtos advokato atstovavimo išlaidos, sudarančios 700 (septynis šimtus) eurų, buvo priteistos iš R. S. nukentėjusiajam E. B..

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. S. Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2011 metų spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojo dokumentą ir jį panaudojo, tai yra 2011 m. spalio 11 d., 11.00 val. suklastotą Transporto priemonės Pirkimo –pardavimo sutartį dėl automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pardavimo, sutartyje įrašęs pardavėją J. B. ir už ją pasirašydamas, bei pirkėja įrašęs L. P. ir už ją pasirašydamas, šią suklastotą Pirkimo – pardavimo sutartį 2011 m. spalio 11 d., apie 13.25 val., pateikė VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo, adresu (duomenys neskelbtini), specialistui S. D.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio 11 d., 13.28 val., VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale, adresu (duomenys neskelbtini), jis suklastojo dokumentą ir jį panaudojo, tai yra bendrame prašyme Nr. 7967801 skiltyje „Naujo transporto priemonės valdytojo ar jo vardu teikiančio asmens parašas“ pasirašė už L. P. ir skiltyje „Buvusios transporto priemonės valdytojo ar jo vardu veikiančio asmens parašas“ pasirašė už J. B., ir jį pateikė VĮ „Regitra“ specialistui S. D..Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovas advokatas D. Žiedas prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendį, pripažinti R. S. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį; iš R. S. priteisti 7000 eurų turtinės žalos, 1750 eurų palūkanų, 2000 eurų neturtinės žalos bei 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos iki priteistų sumų visiško atlyginimo; išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš R. S..Apelianto teigimu, skundžiamu nuosprendžiu R. S. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tačiau neįvertinta, kad tais pačiais veiksmais – suklastodamas automobilio pirkimo-pardavimo sutartį jis įvykdė ir sukčiavimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Darydamas šią išvadą, tuo pačiu apeliacinės instancijos teismo prašydamas pakeisti R. S. pareikštą kaltinimą, advokatas pažymi, kad R. S., sumokėdamas 2000 eurų avansą, suklaidino E. B. dėl jo ketinimų tikrumo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir per kelis mėnesius sumokėti likusią sulygtos kainos dalį – 7 000 eurų, ir taip užvaldė jam iki pagrindinės sutarties sudarymo perduotą naudotis automobilį „VW Passat“. Valdydamas transporto priemonę, turėdamas jos dokumentus ir raktus, R. S. suklastojo Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, įrašydamas, kad J. B. pardavė automobilį L. P. už 20000 litų, ir pats toliau realiai disponavo šiuo turtu, vėliau jį realizavo parduodamas L. P. vardu. Sukūrus suklastotą sutartį ir jos pagrindu įregistravus transporto priemonės valdymą VĮ „Regitra“, E. B. neteko galimybės tiesiogiai ar per motiną J. B. atgauti prarastą transporto priemonės valdymą arba reikalauti sumokėti nesumokėtą kainos dalį, nes kol teisėsauga nenustatė sutarties klastojimo fakto ir nesurado R. S., nebuvo įmanoma reikalauti atlyginti užvaldyto turto kainą. R. S. iki šiol neigia prievolę atsilyginti už apgaule užvaldytą turtą.Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad pakeitus kaltinimą ir R. S. inkriminavus sukčiavimą, nukentėjusysis reikalaus atlyginti padarytą turtinę žalą, kurią sudaro 7000 eurų, t. y. skirtumas nuo šalių sutartos – 9000 eurų automobilio kainos ir gauto 2000 eurų avanso, bei 5 procentų metines palūkanas, kaip minimalius nuostolius už penkerius metus (nuo negautų lėšų (padarytos žalos), t. y. 1750 eurų (7 000 € * 5% * 5 m.) bei 2000 eurų neturtinę žalą. Motyvuodamas neturtinės žalos atsiradimo faktą, advokatas akcentuoja, kad E. B. jautėsi pažemintas ir apgautas, išgyveno praradęs savo turtą, patyrė ilgai trukusį beviltiškumo jausmą manydamas, jog nesugebės įrodyti teisybės, sumažėjo jo bendravimo galimybės, nes buvo nepatogu prieš artimuosius dėl to, kad patikėjo buvusiu pažįstamu ir liko apkvailintas, patiria nepatogumų, nes iki šiol, siekdamas savo teisių apgynimo, privalo inicijuoti teisinius procesus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovas advokatas D. Žiedas bei nukentėjusysis (civilinis ieškovas) E. B. pritarė apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis R. S., jo gynėja advokatė L. Daukšienė bei prokurorė R. Ž., nesutikdami su nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovo advokato apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti.Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. B. atstovo advokato D. Žiedo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai sprendė dėl R. S. kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką. Šių aplinkybių apeliaciniu skundu neginčija ir nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovas advokatas D. Žiedas, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskųsdamas, todėl nuteistojo R. S. kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimas, sprendžiant nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, išsamiau nevertinami.Tačiau, advokato teigimu, R. S. veiksmuose yra ir kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, dėl ko, apeliacinės instancijos teisme prašoma spręsti nuteistojo kaltės klausimą pagal šio straipsnio nuostatas, apeliaciniame skunde pateikiant ir naują kaltinimą R. S. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad:

Nors baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinimai pagal BK 182 straipsnio 1 dalį R. S. pareikšti nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė nėra kliūtis pakeisti nusikaltimo kvalifikavimą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime išaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Nutarime konstatuota, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Iš esmės analogiškai bei itin išsamiai dėl galimybės keisti kaltinimą, veikos kvalifikavimą pasisakyta ir kasacinėje praktikoje (baudžiamoji byla Nr. 2K-P-1/2014). Nuo 2015 m. liepos 10 d. galiojančioje BPK 256 straipsnio redakcijoje yra tiesiogiai įtvirtinta teismo galimybė ir savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-19-1073/2018). Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas praneša kaltinamajam (nuteistajam, išteisintajam) ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, 2018 m. balandžio 11 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, nuteistajam R. S. buvo pranešta apie apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, išaiškinant ir tai, kad pasitvirtinus nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovo apeliaciniame skunde išdėstytoms aplinkybėms, R. S. gali būti inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, R. S. ir jo gynėjai paprašius pertraukos pasiruošti gynybai, ji buvo suteikta. Įvertinus apeliacinio skundo reikalavimus ir motyvus, kaltinančius R. S. padarius nusikaltimą numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apklaustas, nuteistasis R. S., nukentėjusysis (civilinis ieškovas) E. B., liudytojai D. K. ir T. K.. Nuteistasis R. S. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad jis pasirašė ant automobilio pirkimo-pardavimo sutarties tik dėl to, kad E. B. mama nevargtų. Tuo metu E. B. mama buvo VĮ „Regitra“. Nors nukentėjusysis teigia, kad su juo nekontaktavo, tačiau tuo metu tiek E. B., tiek jo mama buvo Lietuvoje, jie tarpusavyje bendravo. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis su E. B. nebuvo pasirašyta iš karto, nes vienas kitu pasitikėjo. Su E. B. buvo sutarta dėl automobilio VW Passat, 2006 metų laidos, pirkimo už 34000 ar 35000 litų. Už automobilį atsiskaitinėjo litais, o ne eurais. Pradžioje sumokėjo 4000-5000 litų, o likusią sumą sutarė atiduoti per tris mėnesius. 2011 m. spalio 6 d. iš banko išsiėmė 20000 litų ir juos atidavė E. B.. Po dar dviejų mėnesių E. B. atidavė likusius 10000 litų. Už automobilį su E. B. atsiskaitė visiškai. Pinigai E. B. buvo perduoti matant jo ir E. B. draugui, kadangi tokios didelės sumos vienas vežiotis nenorėjo. Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarė 2011 metais. Tą automobilį E. B. vėliau iš jo (nuteistojo) skolindavosi, todėl jei nebūtų atidavęs jam visų pinigų, jis bet kokiu momentu jo galėjo nebegrąžinti. Šešis metus E. B. dėl neva nesumokėtų jam pinigų, į jį (nuteistąjį) nesikreipė, o ir dabar pas jį atvyko ne E. B., bet jo advokatas. Po šio apsilankymo, paskambino E. B., norėjo išsiaiškinti, kas vyksta. Nukentėjusysis (civilinis ieškovas) E. B. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad R. S. paprašius, paskolino jam savo automobilį VW Passat, perduodamas šiam automobilio dokumentus ir raktelius. Tuo metu su R. S. jie buvo draugai, todėl juo pasitikėjo. Automobilis buvo registruotas mamos vardu, tačiau faktiškai priklausė jam. Automobilį įsigijo tuo metu, kai gyveno Airijoje, tačiau jį pirko Lietuvoje, kadangi dažnai grįždavo ir automobilis Lietuvoje jam buvo reikalingas. Tą pačią ar kitą dieną R. S. pasiūlė automobilį jam parduoti už 9000 eurų. Pradžioje R. S. davė 1000 eurų, po kelių savaičių – dar 1000 eurų. Likusius 7000 eurų žadėjo sumokėti per kelis mėnesius, tačiau nesumokėjo. Kodėl neįformino pirkimo – pardavimo sutarties nepamena. Savo mamos apie automobilio pardavimą R. S., neinformavo. Apie automobilio pardavimą ji sužinojo maždaug po mėnesio. Kadangi nuo 18 metų gyveno Airijoje, išvyko atgal į Airiją, pinigų iš R. S. taip ir negavęs. Po automobilio pardavimo buvo užsukęs į R. S. namus dėl likusių pinigų, tačiau namo durys buvo koduotos, todėl į laiptinę jam patekti nepavyko. Bendri jo ir R. S. draugai sakė, kad R. S. pinigus grąžins, todėl laukė. Dėl šios situacijos tarėsi su advokatu, tačiau jam pasakius, kad pinigų susigrąžinti nepavyks, jokių teisinių veiksmų R. S. atžvilgiu tuo metu nesiėmė. Kiek vėliau, jo mama pasidomėjo kito advokato, kuris pradėjo aiškintis situaciją ir sužinojo, kad dokumentai suklastoti. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje, nei jis, nei jo mama nepasirašė. Dėl automobilio perrašymo su R. S. nekalbėjo. Prieš kokius metus R. S. jam skambino ir siūlė atsiskaityti. Po pareiškimo policijai pateikimo R. S. skambino porą kartų ir siūlė už automobilį sumokėti mažesnes sumas, t. y. 3000 – 5000 eurų. Sakė, kad moka antrą kartą. Civilinio ieškinio buvo atsisakyta su juo nesuderinus. Nori, kad jam būtų priteista 2000 eurų neturtinė žala. Neturtinę žalą sudaro tai, kad jis turi atsiprašinėti iš darbo, negalėjo naudotis savo automobiliu.Liudytojas D. K. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad R. S. yra jo draugas, o E. B. pažįsta kaip draugų draugą. Su R. S. kažkurią dieną automobiliu VW Passat vyko į PC „A.“, kur šis banko „Swedbank“ padalinyje išsiėmė pinigus. Šiuos pinigus R. S. atidavė „P.“ (E. B.). E. B. galimai buvo perduota 20000 litų suma. Pinigai E. B. buvo perduoti (duomenys neskelbtini) prie E. B. namų. R. S. minėjo, dėl ko jis (liudytojas) bus apklaustas teisme, tačiau parodymus jis duoda tik todėl, kad matė, kaip R. S. E. B. perdavė pinigus. Jokių kalbų apie nesumokėjimą už automobilį, nebuvo. Iš bendrų draugų tokios informacijos negirdėjo. Liudytojas T. K. apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad su R. S. važiavo pasiimti VW Passat automobilio, apie kurį kalbama byloje. Po kiek laiko E. B. ir R. S. susitiko jo (liudytojo) darbovietėje, kur matė, kaip R. S. E. B. perdavė pinigus. Kokia pinigų suma buvo perduota E. B., nežino. Kada tai vyko, nepamena. Pinigų perdavimas vyko gal 4 mėnesiai po to laiko, kai pasiėmė automobilį. Tuo metu E. B. vardo nežinojo. Žinojo tik šio pravardę „P.“. Automobilio pirkimo-pardavimo aplinkybės jam nežinomos. Kalbų apie tai, kad R. S. neatsiskaitė už automobilį, negirdėjo. Po komentuojamo pinigų perdavimo buvo ne kartą susitikęs su E. B., vienas iš tokių susitikimų vyko R. S. gimtadienyje vasario mėnesį. Išklausęs šių asmenų parodymus, nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovas advokatas 2018 m. gegužės 30 d. Kauno apygardos teismui pateikė prašymą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų kaltinimo aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, prašant R. S. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį šiomis aplinkybėmis:

2011 m. rudenį, tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, iš E. B. pasiskolinęs transporto priemonę „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), gavęs jos raktus ir dokumentus, R. S. kitą dieną telefonu pasiūlė E. B. parduoti šią transporto priemonę už 9000 eurų. E. B. sutikus sudaryti transporto priemonės „VW Passat“ pardavimo sandorį, R. S. 2011 m. rudenį, kelios dienos po sutarimo telefonu, atvyko į (duomenys neskelbtini), apie 17 val., ir perdavė E. B. 1000 eurų išankstinį mokėjimą už ketinamą pirkti automobilį „VW Passat“, po mėnesio nuo pirmosios sumos perdavimo 2011 m., (duomenys neskelbtini), tiksli vieta ir laikas nenustatyti, R. S. perdavė E. B. dar 1000 eurų ir likusią transporto priemonės kainą pažadėjo sumokėti per kelis mėnesius. Būdamas suklaidintas, kad R. S. sumokės likusią 7000 eurų sumą, E. B. leido R. S. iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo naudotis automobiliu „VW Passat“. Tęsdamas nusikaltimą, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 m. spalio 11 d. 13.25 val., (duomenys neskelbtini), tikslesnė vieta nenustatyta, R. S. suklastojo dokumentą: 2011 m. spalio 11 d., 11 val. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje įrašė pardavėją J. B. ir už ją pasirašė, pirkėją įrašė L. P. ir už ją pasirašė, sutartyje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka pardavėjui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) spalva pilka, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), transporto priemonės registravimo dokumento serija ir numeris (duomenys neskelbtini), jog šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo 20000 litų, ir taip įgijo 9000 eurų vertės transporto priemonę „VW Passat“ ir išvengė prievolės sumokėti 7 00 eurų, E. B. padarydamas 7000 eurų žalą.

Tačiau, įvertinus tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtus, tiek ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintus ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašytus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo R. S. inkriminuoti ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje nėra, jo veika pirmos instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, su kuo sutinkama ir apeliaciniame skunde. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, iš ko seka, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulei sukčiavimo atveju taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytinas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis juo, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys Nr. 2K-312/2013, 2A-7-9/2013).Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai – sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis Nr. 2K-7-255/2012). Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą ir pan.Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, tuo pačiu sprendžiant ar yra pagrindas spręsti klausimą dėl R. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, matyti, kad 2011 metais, tiksliai nenustatytu laiku, R. S. ir E. B. sudarė žodinį susitarimą dėl automobilio VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo. Šią aplinkybę tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, patvirtino E. B., jos neneigė ir nuteistasis. Šio susitarimo rašytine forma nepatvirtino, nes, kaip teigia tiek nuteistasis, tiek E. B., vienas kitu pasitikėjo. Sprendžiant tiek iš R. S., tiek iš E. B. duotų parodymų visumos, sudarant komentuojamą žodinį susitarimą, buvo aptartos ir esminės automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, t. y. kaina (E. B. teigimu, automobilis buvo parduotas už 9000 eurų, pasak R. S., automobilį jis įsigijo už 34000-35000 litų), atsiskaitymo tvarka (pasak E. B., pradžioje R. S. sumokėjo 1000 eurų, kiek vėliau, davė dar 1000 eurų, likusius 7000 eurų įsipareigodamas sumokėti per 3 (tris) mėnesius), automobilis buvo perduotas R. S., perduodant tiek automobilio raktelius, tiek ir dokumentus, kas neabejotinai patvirtina, jog tarp E. B. ir E. S. susiklostė išimtinai civiliniai teisiniai santykiai dėl minimo automobilio pirkimo – pardavimo, nors šio sandorio sudarymas ir nebuvo įformintas reikiama tvarka, ką teismo įsitikinimu lėmė abiejų šalių tuo metu draugiški santykiai, bei tai, jog teisiškai automobilis buvo registruotas ne tikrojo jo savininko, o jo motinos vardu. Neabejotina, kad būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas E. B. suvokė komentuojamo žodinio susitarimo esmę ir prasmę, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog aptariamą susitarimą E. B. sudarė ne dėl to, kad buvo suklaidintas neteisėtais R. S. veiksmais, o siekdamas parduoti faktiškai jo valdytą automobilį bei gauti už jį sutartą pinigų sumą. Juo labiau, jog pats E. B. neneigia, jog tam tikra pinigų suma už aptariamą automobilį jam buvo sumokėta.Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kuriais remiantis, E. B. suklaidinimas siejamas su R. S. apgaulingu pasižadėjimu sumokėti likusią 7000 eurų sumą. Šiuo atveju, nesant ginčo dėl žodinio susitarimo, susijusio su paminėtos transporto priemonės pirkimu-pardavimu, sudarymo, nukentėjusiajam neginčijant fakto, jog dalis (pasak E. B., 2000 eurų) sutartos automobilio kainos jam vis tik buvo sumokėta, akivaizdu, kad kyla klausimas tik dėl netinkamo aptariamos žodinės sutarties dėl automobilio pirkimo-pardavimo sąlygų vykdymo, t. y. dėl galimai ne visiško R. S. atsiskaitymo už nusipirktą automobilį. Tokiu būdu, galima daryti tik vieną išvadą, t. y., kad tarp R. S. ir nukentėjusiojo E. B. vertinamu atveju susiklostė išimtinai turtiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka. Tuo tarpu remiantis vieningai formuojama teismų praktika, civilinių sutarčių nevykdymas savaime nėra nusikalstama veika ir paprastai sukelia civilinės atsakomybės priemones. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina sąlyga – civilinės sutarties įvykdymo, t. y. pažeistų vienos iš sutarties šalių teisių atstatymo negalimumas dėl kaltininko nusikalstamų veiksmų panaudojimo. Tais atvejais, kai vengiama vykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltininkas savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa nebeįmanomas, neperspektyvus dėl sąmoningų kaltininko veiksmų, laikoma, kad veika peržengė civilinių santykių ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys Nr. 2K-214/2008, 2K-387/2008).Duomenų patvirtinančių, kad vertinamu atveju R. S. veiksmais buvo sumenkintos nukentėjusiojo E. B. galimybės atkurti, jo manymu, pažeistas jo teises, t. y. reikšti civilinį ieškinį dėl jam galimai nesumokėtų pinigų už parduotą automobilį (2011 m. spalio 11 d. komentuojamos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, neva sudaryta tarp J. B. ir L. P., kurios pagrindu VĮ „Regitra“ buvo įregistruotas aptariamo automobilio pirkimas – pardavimas, bylos duomenimis suklastota, t. y. ir už pirkėją, ir už pardavėją joje pasirašė R. S.), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nukentėjusysis (faktinis automobilio savininkas) ar jo motina J. B. (pagal dokumentus automobilio savininkė buvo ji) neprarado galimybės įgyvendinti savo teises civiline tvarka, o tai reiškia, kad šiuo atveju civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp E. B. ir R. S. aukščiau aptarto susitarimo pagrindu, į baudžiamuosius neperaugo, nes civilinių teisinių santykių peraugimas į baudžiamuosius galimas tik esant tam tikroms aplinkybėms – kaltininko subjektyviųjų požymių, nusikalstamos veikos elementų visumai, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka arba tokia galimybė yra panaikinta dėl kaltininko nusikalstamų veikų apribojimo, kas vertinamu atveju nenustatyta. Duomenų, patvirtinančių, jog E. B. ar J. B. dėl aukščiau aptartų R. S. veiksmų būtų kreipęsi į teismą civilinio proceso tvarka, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, pats E. B. patvirtino, jog tokių veiksmų nesiėmė, kas šiuo atveju kelia pagrįstas abejones ne tik nukentėjusiojo teisiniu sąmoningumu, bet ir jo suinteresuotumu apginti savo galimai pažeistas teises.Šios išvados plotmėje svarbu paminėti, jog nepaisant to, kad, E. B. teigimu, R. S. jam nesumokėjo sutartos pinigų sumos už automobilį, nesiimdamas jokių teisinių priemonių R. S. atžvilgiu, jis išvyko į Airiją, į policijos komisariatą dėl galimai neteisėtų R. S. veiksmų jis kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 14 d. (t. 1, b. l. 28-30), t. y. praėjus kiek daugiau nei penkeriems metams nuo komentuojamo susitarimo su R. S. sudarymo, kas neabejotinai rodo procesinį nukentėjusiojo aplaidumą ir kelia pagrįstų abejonių jo parodymų patikimumu, teigiant jog R. S. jį apgavo ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nors nukentėjusiojo teigimu per tą laiką jis ir bandė susisiekti su R. S., tačiau to padaryti, pasak nukentėjusiojo, jam nepavyko. Ši nukentėjusiojo versija, įvertintus tarp R. S. ir E. B. buvusius draugiškus santykius, gyvenamųjų vietų žinojimą, bendrų pažįstamų turėjimą, kelia pagrįstų abejonių. Neįtikėtina, jog E. B., puikiai pažinodamas R. S., bendravęs su juo ir ankščiau, per 5 metus nerado būdų kaip su juo susisiekti ir išsiaiškinti dėl pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo, t. y. atsiskaitymo/neatsiskaitymo už automobilį. Be to, jokių duomenų, patvirtinančių, kad E. B. būtų bandęs susisiekti su R. S. kitais būdais, t. y. telefonu, elektroniniu paštu, registruotu laišku (jo gyvenamosios vietos adresą akivaizdžiai žinojo) ir pan., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Šios aplinkybės, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, E. B. neneigė, paaiškindamas, kad jo ir R. S. bendri draugai jį buvo informavę, jog R. S. pinigus jam atiduos, todėl jis laukė. Tačiau, nurodyti konkrečius jam tai sakiusius asmenis, E. B. nesugebėjo. Šios jo versijos nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojais apklausti D. K. bei T. K. (bylos duomenimis, bendravę tiek su R. S., tiek ir su E. B.), pažymėdami ir tai, kad savo kompanijoje jie nebuvo girdėję, jog R. S. būtų skolingas E. B.. Aplinkybę, kad nukentėjusysis nebuvo susisiekęs su R. S. dėl galimai jam nesumokėtų pinigų, patvirtino ir R. S., apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodęs, kad apie galimą skolą nukentėjusiajam jis sužinojo tik iš E. B. advokato, apsilankiusio jo namuose. Visuma šių aplinkybių tik patvirtina, kad tarp E. B. ir E. S. buvo susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, todėl aplinkybė ar E. S. už automobilį atsiskaitė visiškai (kaip, kad teigia jis) ar atsiskaitė tik iš dalies (kaip nurodė nukentėjusysis) nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl dėl šios aplinkybės, teismas nepasisako, kadangi šis klausimas spręstinas civilinio proceso tvarka.Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog analizuojamu atveju E. B. nesielgė apdairiai ir rūpestingai, iš esmės nesiėmė jokių priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti, duomenų, patvirtinančių, kad R. S. savo neteisėtais veiksmais būtų trukdęs E. B. įgyvendinti savo galimai pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nėra. Tokiu būdu, spręsti, jog vertinamu atveju civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp R. S. ir E. B. aukščiau aptarto žodinio susitarimo pagrindu, būtų peraugę į baudžiamuosius, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sukčiavimo atveju apgaulei taikomas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, vadovaujantis kuriuo, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad E. B. pradžioje be jokio rašytinio susitarimo paskolinęs pakankamai brangų automobilį R. S., vėliau su juo susitaręs dėl automobilio pirkimo-pardavimo, tačiau R. S. dar nesumokėjus pinigų už ketinamą įsigyti automobilį, šį automobilį faktiškai perdavė R. S., iš ko seka, kad nukentėjusysis šiuo atveju nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, galimų neigiamų tokio savo elgesio pasekmių neįvertino, jokių pretenzijų dėl R. S. naudojimosi automobiliu iki kol šis visiškai už jį atsiskaitys taip pat nereiškė. Esant šiems duomenims neabejotina, jog šiuo atveju nebuvo išpildytas ir apgaulei taikomas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus.Pažymėtina, kad remiantis byloje esančiu Kelių transporto priemonės registracijos žurnale pagal valstybinį numerį užfiksuotais duomenimis, pirmoji automobilio registracijos data Lietuvos Respublikoje buvo 2011 m. birželio 18 d., tačiau ne E. B., bet jo motinos J. B. vardu (t. 1, b. l. 38-40), iš ko seka, kad teisiškai komentuojamo automobilio savininku, E. B. ir R. S. žodinio susitarimo sudarymo metu, buvo būtent J. B.. Kaip nustatyta tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais J. B. parodymais, kuriuos iš esmės patvirtino ir E. B., aptariamas automobilis buvo tik užregistruotas J. B. vardu (dėl to, kad, pasak nukentėjusiojo, jis Lietuvos Respublikoje neturėjo deklaruotos gyvenamosios vietos, todėl užregistruoti automobilio savo vardu negalėjo), tačiau faktiniu šios transporto priemonės savininku buvo E. B.. Ir vis tik, vien tik ši aplinkybė nuo pareigos bent jau informuoti J. B. apie ketinimą automobilį parduoti, E. B. neatleidžia. Tuo tarpu, kaip nustatyta paties nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) parodymais, apie komentuojamos transporto priemonės pardavimą, kai šio automobilio pirkimo-pardavimo aplinkybės jau buvo sutartos su R. S., J. B. nežinojo, duomenų, patvirtinančių, kad tuo metu E. B. turėjo notariškai patvirtintą įgaliojimą veikti E. B. vardu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, šios aplinkybės nepatvirtino ir pati J. B., kas leidžia pagrįstai spręsti, jog vertinamu atveju parduodamas automobilį R. S. pats E. B. elgėsi nerūpestingai, kas galimai vėliau ir sąlygojo pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimą, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo R. S. veiksmuose įžvelgti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje sudėties požymių. Atmetant nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) apeliacinį skundą aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste, svarbu paminėti ir tai, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, tokios veikos ne visuomet pripažįstamos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytino griežčiausios priemonės – bausmės. Toks aiškinimas neabejotinai kyla iš konstitucinės jurisprudencijos, remiantis kuria, kiekvieną kartą sprendžiant, ar tikslinga padarytą veiką pripažinti nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, su bausmių taikymu nesusijusiomis, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013, 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.). Iš aptartos teismų praktikos seka, kad praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai (šiuo atveju R. S. ir E. B. ginčas dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties tinkamo/netinkamo vykdymo) dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamų veikų padarymu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant ir kitų teisės šakų normų veiksmingumo siekiant atkurti pažeistas teises ar interesus, nepritartina. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, paliekant E. B. teisę dėl aukščiau aptartų aplinkybių savo galimai pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka, klausimai, susiję su apeliaciniu skundu pareikštu civiliniu ieškiniu bei pinigų už komentuojamą automobilį sumokėjimo/nesumokėjimo faktu, šia nutartimi nesprendžiami. Aukščiau aptartų duomenų visumoje neabejotina, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. buvo pagrįstai pripažintas kaltu tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Išvadai, kad savo neteisėtais veiksmais, kuriuos R. S. neabejotinai atliko suklastodamas 2011 m. spalio 11 d. automobilio VW Passat pirkimo-pardavimo sutartį, kartu įvykdė ir BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, nėra jokio teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad šiuo atveju tarp R. S. ir E. B. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurių dirbtinas kriminalizavimas nėra pateisinamas nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Tokiu būdu, nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovo apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį paliekant nepakeistą. Tenkinti apeliacinio skundo prašymą iš R. S. priteisti išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, teisinio pagrindo taip pat nėra. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateikta 2018 m. sausio 26 d. sąskaita už advokato D. Žiedo teisines paslaugas, suteiktas nukentėjusiajam E. B. bei 2018 m. vasario 19 d. 900 eurų apmokėjimas ir 2018 m. sausio 30 d. 100 eurų apmokėjimas, patvirtina, kad analizuojamu atveju E. B. advokatui D. Žiedui už šio teisinę pagalbą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu sumokėjo 1000 eurų (t. 3, b. l. 19, 20, 21). Tačiau, įvertinus tai, kad vertinamu atveju nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) atstovo advokato apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš R. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. B. atstovo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą atmesti.

Išlaidų už nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. B. teiktą advokato Dainiaus Žiedo teisinę pagalbą, iš nuteistojo R. S. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.