- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-27
- Bylos Nr.
- e2A-1499-880/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-01245-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jorūnė Pukinskienė, Urmila Valiukienė, Linas Zinkevičius
- Ieškovas
- L. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Saulės jėgainė“
- Kategorijos
- 2.6.20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jorūnės Pukinskienės, Urmilos Valiukienės, Lino Zinkevičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) L. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saulės jėgainė“ dėl darbo sutarties nutraukimo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pareikštu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „Saulės jėgainė“ prašė pripažinti, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta Darbo sutartis Nr. 4 pasibaigė 2024 m. kovo 1 d., priteisti iš atsakovės ieškovei kompensaciją už nepanaudotas atostogas - 253,59 eurus, netesybas už uždelstą atsiskaitymą, už kiekvieną uždelstą mėnesį skaičiuojant po 253,59 eurus nuo 2024 m. kovo 1 d., tačiau ne daugiau kaip už šešis mėnesius, priteisti iš atsakovės valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. sudarė darbo sutartį su darbdaviu - UAB „Saulės jėgainė“, pagal kurią buvo nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. įdarbinta ūkvedės pareigose, nustatant darbo laiko normą – ne daugiau 20 val. per savaitę, darbo užmokestis – 500 eurų atskaičius mokesčius per mėnesį (toliau – darbo sutartis). Paraleliai ieškovė nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. lygiai tokiomis pačiomis darbo sąlygomis buvo priimta dirbti ir į kitą dukterinę įmonę – MB „Silvija ir broliai”. 2024 m. kovo 1 d. ieškovė darbdavio žodžiu buvo informuota, kad darbo užmokestis jai bus mokamas iš vienos įmonės, t. y. iš MB „Silvija ir broliai”, nes kaip paaiškino darbdavys, tuo metu UAB „Saulės jėgainė” neturėjo apyvartinių lėšų. Kadangi ir toliau ieškovė gavo pilną darbo užmokestį pagal abi turimas darbo sutartis, jai tai buvo priimtina ir dėl to ji neįžvelgė kokių nors savo, kaip darbuotojos, teisių pažeidimo. Tačiau, 2024 m. gegužės 2 d., mobiliąją programėle WhatsApp, ieškovė iš darbdavio gavo pranešimą, kad ją iš UAB „Saulės jėgainė“ reikia atleisti, nes visas atlyginimas toliau bus mokamas iš MB „Silvija ir broliai“. Ieškovė su tuo sutiko. Tą pačią dieną į ieškovės banko sąskaitą atsakovė pervedė 48,82 eurus, mokėjimo paskirtyje nurodydama – atlyginimas ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Nesutikdama su jai išmokėta kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma, ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama pateikti jai dokumentus, susijusius su jai priskaičiuotu ir išmokėtu darbo užmokesčiu, o jų negavusi, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisijai atsakovė pateikė ieškovės prašomus dokumentus iš kurių ieškovė sužinojo, kad 2024 m. vasario 29 d. atsakovė vienašališkai, neinformuodama ieškovės ir negaudama jos sutikimo, pakeitė darbo sutarties 1.3 ir 4 p., pagal kuriuos nustatė, jog darbuotojai mokamas darbo užmokestis yra LRV nustatytas minimalus valandinis atlyginimas, o darbo laiko norma yra 1 val. per mėnesį pagal darbo grafiką. 2024 m. liepos 23 d. Panevėžio darbo ginčų komisijos sprendimu ieškovės prašymas UAB „Saulės jėgainė“ dėl neteisėto atleidimo, atostoginių apskaičiavimo ir išmokėjimo, dokumentų išreikalavimo, atmestas. Ieškovė nesutinka su priimtu Darbo ginčų komisijos sprendimu, nes juo nebuvo išspęsti visi ieškovės pateikti prašymai, o būtent – nebuvo išnagrinėtas kilęs ginčas dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas ją atleidžiant iš UAB „Saulės jėgainė“. Atsakovės vienasmeniu sprendimu, ieškovei nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. buvo taikoma darbo laiko norma – 1 val. per mėnesį, tačiau apie tokius darbo sąlygų pakeitimus ieškovė informuota nebuvo ir su jomis nesutiko. Pagal taikomą darbo laiko normą ieškovei apskaičiuotas darbo užmokestis sudarė 5,65 eurus su mokesčiais arba 3,25 eurus į rankas per mėnesį. Nors tokia taikyta darbo laiko norma atsispindi atsakovo pateiktuose dokumentuose - pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, tačiau darbo užmokesčio (3,25 eurų) už 2024 m. kovo mėn. ieškovė negavo, nors atsakovo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad toks atsiskaitymas įvyko 2024 m. balandžio 10 d. Tai tik patvirtina, kad faktiškai ieškovės ir atsakovės darbo santykiai nebesiejo nuo 2024 m. kovo 1 d. 2024 m. gegužės 2 d. atsakovė nutraukdama su ieškove darbo sutartį, paskaičiavo kompensaciją už jai priklausančias nepanaudotas atostogas (kuriomis ieškovė nebuvo pasinaudojusi visą darbo sutarties laikotarpį), kurios dydį (79,25 eurai) nulėmė paskutiniai du darbo laikotarpio mėnesiai, t. y. 2024 m. kovas ir balandis, kuriais ieškovei buvo taikyta 1 val. per mėnesį darbo laiko norma, nes kompensacija apskaičiuojama imant trijų paskutinių mėnesių darbo užmokesčio vidurkį. Ieškovės vertinimu, atsakovė turėjo nutraukti su ja darbo sutartį 2024 m. kovo 1 d., taip kaip ir buvo susitarę žodžiu, nes nuo šios datos ieškovė buvo papildomai puse etato įdarbinta kitoje dukterinėje įmonėje MB „Silvija ir broliai“, o kompensacija už nepanaudotas atostogas jai turėjo būti skaičiuojama imant paskutinių trijų mėnesių (2023 m. gruodžio, 2024 m. sausio ir vasario) darbo užmokesčio vidurkį. Ieškovės preliminariu skaičiavimu ši kompensacija turėtų sudaryti 332, 84 eurus (atėmus atsakovo sumokėtą 79,25 eurų sumą, likusi nesumokėta suma būtų 253,59 eurai). Keisti darbo sutarties sąlygų ieškovė nesutiko ir iš viso apie tokį darbdavio ketinimą nieko nežinojo. Atsakovės Darbų ginčų komisijai pateiktas dokumentas – 2024 m. vasario 29 d. Darbo sutarties pakeitimas Nr. 1, kuriuo buvo sumažinta darbo laiko norma iki 1 val. per mėnesį ieškovės nėra pasirašytas ir net niekada jai nebuvo pateiktas. Šis dokumentas, akivaizdu, parengtas tik kilus ginčui, ir atsakovo buvo pateiktas tik Darbo ginčų komisijai, taigi ieškovė apie jį anksčiau net nežinojo. Tokie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais ir grubiai pažeidžiančiais darbuotojos teises bei sukeliantys jai neigiamas pasekmes. Ieškovė nuo 2024 m. kovo 1 d. darbovietėje UAB „Saulės jėgainė“ jokių darbo funkcijų nevykdė, darbdavio buvo informuota ir sutiko toliau dirbti pilnu etatu MB „Silvija ir broliai“, apie būtinųjų darbo sąlygų pakeitimą informuota nebuvo, o darbdavio vėliau parengti dokumentai akivaizdžiai yra fiktyvūs, lėmė mažesnės ieškovei priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimą ir išmokėjimą. Darbo sutartis su ieškove turėjo būti nutraukta 2024 m. kovo 1 d. ir jai išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas apskaičiuojama pagal prieš tai einančių trijų mėnesių darbo užmokesčio vidurkį. Atsakovei nutraukus darbo santykius su ieškove tačiau laiku su ja neatsiskaičius, ieškovė įgyja teisę reikalauti netesybų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Saulės jėgainė“ atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį visiems ieškovės L. K. pareikštiems reikalavimams ir šiuo pagrindu ieškovės ieškinį atmesti, o jeigu teismas netaikytų ieškinio senaties, atmesti ieškovės ieškinį, kaip visiškai nepagrįstą. Nurodė, kad 2024 m. gegužės 29 d. ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisiją (toliau – ir Darbo ginčų komisija) su prašymu atsakovei dėl vienašališko atleidimo, pažymos apie paskaičiuotus atostoginius pateikimo, antrojo darbo sutarties egzemplioriaus grąžinimo ir pažymos apie paskaičiuotą darbo užmokestį pateikimo. 2024 m. liepos 23 d. buvo priimtas Darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. DGKS-5479, darbo byloje Nr. APS-111-12057/2024, kuriuo ieškovės prašymas buvo atmestas, kadangi ieškovė dalies reikalavimų atsisakė, o atsakovei įvykdžius ir likusį ieškovės reikalavimą, t. y. pateikus pažymą apie ieškovei paskaičiuotą darbo užmokestį, pasirašytą atsakingo asmens, šis reikalavimas taip pat buvo įvykdytas. Taigi, tarp šalių neliko ginčo. Pažymėtina tai, kad ieškiniu ieškovė iš esmės yra pareiškusi tris naujus reikalavimus. Svarbu akcentuoti tai, kad kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją ieškovė pirmojo reikalavimo nereiškė, t. y. dėl darbo sutarties Nr. 4 pripažinimo pasibaigusia 2024 m. kovo 1 d. Iš tiesų, toks ieškovės reikalavimas buvo pateiktas tik su 2024 m. rugpjūčio 22 d. ieškiniu, t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams. Taigi, šis ieškovės reikalavimas atmestinas ir atsakovė prašys teismo taikyti ieškinio senatį. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad ieškovės reikalavimas pripažinti, kad Darbo sutartis tarp šalių pasibaigė 2024 m. kovo 1 d. yra niekaip neįgyvendinamas, kadangi ieškovę su atsakove tuo laikotarpiu siejo darbo teisiniai santykiai, t. y. tiek kovo mėn., tiek balandžio mėn. ieškovė dirbo pas atsakovę po 1 val. per mėnesį (kaip tai yra numatyta ir darbo sutartyje), ko pasekoje ji gavo už tai jai priklausantį darbo užmokestį. Be to, reikšdama tokį ieškinio reikalavimą, ieškovė nurodė, kad tokį jį suformulavo tik dėl vienintelio tikslo, t. y. dėl to, kad esą jai nebuvo išmokėta didesnė kompensacija už nepanaudotas atostogas. Tačiau ieškovė nutyli kitą dalyką, t. y. tai, kad sumažėjus jos faktiniam darbo krūviui atsakovės įmonėje 2024 m. kovo ir balandžio mėnesiais, jis jai buvo padidintas kitoje įmonėje, t. y. UAB „Silvija ir broliai“, kur ji pradėjo dirbti po 40 val. per savaitę, tokiu atveju padidėjo ir jos darbo užmokestis šioje įmonėje. Taigi, atleidžiant ieškovę iš darbo 2024 m. gegužės 2 d., atsakovė kompensaciją už nepanaudotas atostogas skaičiavo laikydamasi įstatymų bei pagal juose reglamentuotą tvarką. Tuo tarpu ieškovės kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydis (nepanaudotų atostogų dienų skaičius) kitoje įmonėje UAB „Silvija ir broliai“, kurioje ji dirbo didesniu darbo krūviu, padidėjo ir ieškovei jos prašymu 2024 m. gegužės 20 d. nutraukiant su ja darbo santykius padidėjo dvigubai. Jeigu teismas patenkintų ieškovės ieškinį, išeitų taip, kad ieškovė atsakovės sąskaita neteisėtai praturtėtų, t. y. gautų dvigubai didesnę kompensaciją už nepanaudotas atostogas (skaičiuojant iš abiejų įmonių), nei ji faktiškai gavo darbo užmokesčio, pagal kurį yra apskaičiuojamas tokios kompensacijos dydis. Be to, kaip ieškovės ieškinyje nurodyta, 2024 m. gegužės 2 d. šalių susirašinėjimas mobiliąja programėle „WhatsApp“ bei kiti po to sekantys veiksmai, kaip antai atsakovės galutinis atsiskaitymas su ieškove tą pačią dieną išmokant jai darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas patvirtina tai, kad darbo teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė būtent 2024 m. gegužės 2 d. Taigi, šis ieškovės ieškinio reikalavimas atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas ir tuo atveju, jeigu teismas netaikytų ieškinio senaties. Dėl antrojo ir trečiojo ieškinio reikalavimų. Darbo ginčų komisijai teiktame prašyme ieškovė taip pat nereiškė reikalavimų dėl 253,59 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo ir netesybų už uždelstą atsiskaitymą, o tik 2024 m. liepos 3 d. papildomu prašymu buvo prašoma įpareigoti atsakovę pagal DK 45 str. 3 d. atlyginti atsiradusią žalą ir pagal DK 147 str. 2 d. priskaičiuoti netesybas. Be to, atsižvelgiant į terminą, matyti, kad ir dėl šių reikalavimų taikytina ieškinio senatis, dėl ko ieškovės ir šie ieškinio reikalavimai turi būti atmesti pritaikius ieškinio senatį. Negana to, aplinkybė, kad ieškovės teisės nebuvo pažeistos, akivaizdi ir iš su kita įmone MB „Silvija ir broliai“ ieškovės sudarytos darbo sutarties bei darbo sutarties pakeitimo, kuriuo, kaip nurodyta aukščiau, nuo 2024 m. kovo 1 d. jos darbo laiko norma kitoje įmonėje buvo pakeista iš ne daugiau kaip 20 val. per savaitę, į ne daugiau kaip 40 val. per savaitę, o darbo užmokestis – nuo 500 Eur atskaičius mokesčius per mėnesį, į 1000 Eur atskaičius mokesčius per mėnesį. Vadinasi, atsakovei susidūrus su sunkumais ir ieškovės atliekamai darbo funkcijai tapus pertekline, atsakovė tinkamai pasirūpino ieškovės teisėmis ir susitarė bei suderino, kad kitoje įmonėje ieškovė dirbs iš viso 40 val. per savaitę bei darbo užmokestis jai sudarys 1000 Eur atskaičius mokesčius, kas buvo tuo metu, kai ji dirbo per dvi įmones, t. y. atsakovė darbuotojo darbo sąlygų nepablogino, o atvirkščiai - pagerino. Taigi, atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškiniu ieškovė reikalauja priteisti jai iš atsakovės kompensaciją už nepanaudotas atostogas - 253,59 Eur, tačiau tenkinus tokį ieškovės reikalavimą susiklostytų situacija, kuomet ieškovė nepagrįstai praturtėtų. Atsakovė su ieškove tinkamai ir laiku atsiskaitė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tokiam ieškinio reikalavimo tenkinimui. Jokio susitarimo apie darbo teisinių santykių pasibaigimą 2024 m. kovo 1 d. tarp šalių nebuvo. Ieškovė nepagrįstai siekia prisiteisti didesnio dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas iš atsakovės, nepaisydama to, kad teisę į kasmetines atostogas ji turi įmonėje MB „Silvija ir broliai“, kurioje ji 2024 m. kovo ir balandžio mėn. dirbo pilnu etatu, t. y. du kartus didesniu krūviu, taigi ir jai priklausančių kasmetinių atostogų dydis (priklausančių atostogų dienų skaičius) šioje įmonėje ieškovei padidėjo. Atsakovė pažymi, kad ieškovei išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas yra paskaičiuota visiškai teisingai ir ieškovei sumokėta pagal teisės aktuose nustatytą tvarką - paskutinę darbo teisinių santykių dieną, t. y. 2024 m. gegužės 2 d. Kadangi ieškovės reikalavimas priteisti netesybas (dėl uždelsto atsiskaitymo) yra išvestinis iš reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kuri ieškovei buvo sumokėta, tai šis reikalavimas taip pat yra nepagrįstas ir atmestinas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismas 2025 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 1000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nėra praleidusi įstatyme nustatyto 3 mėnesių termino kreiptis į DGK, 2024 m. liepos 23 d. LR Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio darbo ginčų komisija yra priėmusi sprendimą dėl ieškovės reikalavimų atsakovei UAB „Saulės jėgainė“. Ieškovė taip pat nepraleisdama vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos termino, pareiškė ieškinį teisme, nes į teismą kreipėsi 2024 m. rugpjūčio 22 dieną.
6. Teismas nurodė, kad iš ieškovės teismui pareikštų reikalavimų akivaizdu, jog šie reikalavimai yra išplėsti, ir tokia apimtimi, kokia yra pareikšti teisme, DGK nagrinėjami nebuvo. Tačiau taip pat akivaizdu, jog šie reikalavimai yra susiję, išplaukiantys iš ieškovės reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimo, todėl remiantis suformuota kasacinio teismo praktika, šie reikalavimai turi ir gali būti nagrinėjami teisme. Dėl išdėstyto teismas atsakovės prašymo taikyti ieškovės reikalavimams senaties terminą netenkino.
7. Teismas nustatė, kad ieškovės darbo funkcijos buvo susijusios su gyvūnų priežiūra ir ūkvedės darbo funkcijų atlikimu, t. y. iš esmės darbu MB „Silvija ir broliai“. Atsakovės atstovo teigimu, ieškovė per visą jos darbo laiką jokių darbinių funkcijų UAB „Saulės jėgainė“ neatliko. Sutarta bendra darbo užmokesčio suma, 1 000 eurų atskaičius mokesčius per mėnesį, jai iš pradžių buvo mokama iš dviejų įmonių, t. y. UAB „Saulės jėgainė“ ir MB „Silvija ir broliai“, o nuo 2024 m. kovo 1 d. – iš MB „Silvija ir broliai“ už 80 darbo valandų per mėnesį, ir iš UAB „Saulės jėgainė“ – už 1 darbo valandą per mėnesį. Pastebėtina, kad ieškovė gavo darbo užmokestį iš UAB „Saulės jėgainė“ už 2024 m. kovo ir balandžio mėnesius, tai matyti iš ieškovės pateikto banko sąskaitos išrašo, iš kurio nustatyta, kad 2024 m. gegužės 2 d. UAB „Saulės jėgainė“ pervedė ieškovei 48,82 Eur atlyginimą ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nesavalaikis, tačiau iki darbo teisinių santykių pabaigos įvykęs atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju teismo vertinamas kaip tinkamas, nepažeidžiantis darbuotojo teisių.
8. Teismas pažymėjo, kad atleidžiant ieškovę iš UAB „Saulės jėgainė“, jai buvo apskaičiuota atostogų kompensacija pagal tas darbo valandas, kurios jai buvo priskaičiuotos pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių akivaizdu, jog sumažėjus jos darbo valandoms vienoje įmonėje, darbo valandos buvo padidintos kitoje įmonėje, tačiau bendras darbo valandų skaičius (80) yra išlaikytas. Todėl apskaičiuojant atostogų kompensaciją atleidžiant ieškovę iš UAB „Saulės jėgainė“, o vėliau ir iš MB „Silvija ir broliai“, atsakovė tinkamai apskaičiavo ieškovei priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ir ieškovės teisės į teisingą atlyginimą bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nepažeidė. Atleisdama ieškovę iš darbo, atsakovė UAB „Saulės jėgainė“ su ieškove atsiskaitė, sumokėjo jai priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl tenkinti ieškovės reikalavimą ir priteisti kompensaciją iš UAB „Saulės jėgainė“ už nepanaudotas atostogas (253,59 Eur), nėra teisinio pagrindo.
9. Teismas sutiko, kad atsakovė raštu nesupažindino ieškovės su darbo sutarties pakeitimu. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas pripažino, kad ieškovė pasirašytinai nebuvo supažindinta su 2024 m. vasario 29 d. Darbo sutarties Nr. 4 Pakeitimu Nr. 1. Vertinant šią aplinkybę, darytina išvada, kad atsakovė, kaip darbdavė, netinkamai vykdė darbuotojo informavimo pareigą. Tačiau atsakovės atstovas, įmonės direktorius apie šiuos darbo sutarties pakeitimus ieškovę informavo žodžiu, ir tuo metu ieškovei tokio informavimo pakako, nes atsakovė UAB „Saulės jėgainė“ ir kita susijusi įmonė – MB „Silvija ir broliai“, kurioje ieškovė ir atliko visas darbines funkcijas, tinkamai mokėjo ieškovei darbo užmokestį, iš viso 1 000 eurų per mėnesį atskaičius mokesčius. Todėl ieškovės teisė į teisingą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas nebuvo pažeista.
10. Teismas sprendė, jog pagrindo pripažinti, kad ieškovės darbo teisiniai santykiai pas atsakovę pasibaigė 2024 m. kovo 1 d. nėra pagrindo, nes viena vertus, iš atsakovės atstovo paaiškinimų akivaizdu, kad ir iki 2024 m. kovo 1 d. ieškovė šioje įmonėje faktiškai nedirbo, kita vertus, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje yra žymima, kad ieškovė šioje įmonėje dirbo 2024 m. kovo ir balandžio mėnesiais po 1 darbo valandą per mėnesį, ir jai buvo sumokėtas darbo užmokestis už šį darbo laiką, t. y. po 3,25 Eur už vieną darbo valandą per mėnesį atskaičius mokesčius. Todėl esant tokiai faktinei situacijai, o būtent, kad ieškovė buvo įdarbinta dvejose susijusiose įmonėse už 1 000 eurų per mėnesį darbo užmokestį atskaičius mokesčius, bei teismui nustačius, kad atsakovė UAB „Saulės jėgainė“ atleidimo iš darbo dieną su ieškove atsiskaitė tinkamai ir teisingai apskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas pripažinti, kad 2023 m. rugpjūčio 31 d. Darbo sutartis Nr. 4, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, pasibaigė būtent 2024 m. kovo 1 d., nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pripažinus, kad atsakovė su ieškove jos atleidimo iš darbo metu buvo tinkamai atsiskaičiusi ir apskaičiavusi kompensaciją už nepanaudotas atostogas, prašymas dėl netesybų priteisimo nespręstinas tam nesant teisinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti 2025 m. vasario 18 d. Utenos apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
11.1. Pirmos instancijos teismas nors pripažino, kad atsakovė, kaip darbdavė, netinkamai vykdė darbuotojo informavimo pareigą, nes ieškovė pasirašytinai nebuvo supažindinta su 2024 m. vasario 29 d. Darbo sutarties Nr. 4 Pakeitimu Nr. 1, tačiau nepagrįstai sprendė, kad ieškovės informavimas žodžiu apie sutarties pakeitimus buvo pakankamas ir ieškovės teisės į teisingą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nepažeidė. Su tokiu teismo vertinimu sutikti nėra jokio pagrindo.
11.2. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, „abi įmonės (UAB „Saulės jėgainė“ ir MB „Silvija ir broliai“) yra susijusios ir tai vienos šeimos bendras verslas“, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad jose darbuotojos sukauptos atostogos buvo bendros ar, kad jos galėjo būti kompensuojamos bet kurios iš įmonių. Teisiškai UAB „Saulės jėgainė“ ir MB „Silvija ir broliai“ yra du atskiri juridiniai asmenys, turintys savo individualius įmonių kodus, rekvizitus, atskiras banko sąskaitas, skirtingus vadovus ir skirtingus teisinius statusus, todėl kiekviename atskirame juridiniame asmenyje buvo sudarytos atskiros darbo sutartys (Nr. 4 ir Nr. 51), tik analogiškomis darbo užmokesčio ir darbo laiko normomis. Darbuotojų sukauptų atostogų kompensavimas (perkėlimas) iš vieno juridinio asmens į kitą šiuo atveju yra ne tik negalimas, bet ir neįmanomas, nes MB „Silvija ir broliai“ neperėmė jokių UAB „Saulės jėgainė“ įsipareigojimų.
11.3. Darbo sutarties pakeitimai, kuriais įforminti darbo užmokesčio, darbo laiko, kaip būtinųjų darbo sutarties sąlygų, pakeitimai, galimi tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė davė rašytinį sutikimą dėl jos darbo laiko ir darbo užmokesčio UAB „Saulės jėgainė“ pakeitimų nuo 2024 m. kovo 1 d. Teismo išvada, kad ieškovė apie būtinųjų darbo sąlygų pakeitimus žinojo, yra nepagrįsta, nes ieškovė niekaip negalėjo apie tai žinoti jau vien dėl to, kad tokius darbdavio lokalinius, jos nepasirašytus teisės aktus ji gavo tik kreipusis į Darbo ginčų komisiją ir paprašiusi iš darbdavio išreikalauti su jos darbo sutarties nutraukimu susijusius dokumentus.
11.4. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino, kada Darbo sutarties Nr. 4 Pakeitimas Nr. 1 buvo iš tiesų surašytas, kada ieškovė pirmą kartą šį dokumentą pamatė ir kada, bei kaip, pagal įstatymą privalėjo būti su juo supažindinta. Darbo sutarties Nr. 4 Pakeitimo Nr. 1 data yra nurodyta 2024 m. vasario 29 d., pasirašyta bendrovės direktoriaus A. M., tačiau kada šis dokumentas iš tiesų buvo surašytas lieka neaišku. Vertinant, kad ieškovė darbinius santykius palaikė su A. M. kitoje įmonėje t. y. MB „Saulės jėgainė“, vykdė jo įvairius nurodymus iki nutrūkstant šiems darbo santykiams, t. y. iki 2024 m. gegužės 20 d., per visą šį laikotarpį A. M. turėjo ne vieną galimybę supažindinti ieškovę su nurodytu dokumentu, tačiau to nepadarė. Iš to galima daryti išvadą, kad ieškovė su dokumentu supažindinta nebuvo, nes galimai toks dokumentas tuo metu net neegzistavo. Šį Pakeitimą Nr. 1 ieškovė pirmą kartą pamatė tik 2024 m. birželio 26 d., kai pakartotinai raštu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją ir paprašė UAB „Saulės jėgainė“ pateikti jos sutikimą dėl darbo sąlygų pakeitimo. Todėl būtinųjų ieškovės darbo sąlygų pakeitimą įforminantis dokumentas, galimai tik tada ir buvo parengtas.
11.5. Byloje neabejotinai buvo nustatytos aplinkybės, kad būtent nuo 2024 m. kovo 1 d. ieškovės ir atsakovės jokie darbo santykiai nebesiejo. Visų pirma, pagal atsakovės pateiktus Darbuotojų darbo grafikus matyti, kad ieškovei 2024 m. sausio - vasario mėn. buvo nustatyta dirbti nuo pirmadienio iki penktadieni, nuo 8 iki 12 val. Tuo tarpu 2024 m. kovo – gegužės mėnesiais jau neva buvo nustatyta dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio, tačiau tik 1 valandą per mėnesį, tačiau neaišku, nei kurią konkrečiai dieną, nei kurią konkrečiai valandą. Nuo 2024 m. kovo mėn. atsakovė nebemokėjo jokio darbo užmokesčio ieškovei. Iš ieškovės pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2024 m. vasario 4 d. atsakovė jai pervedė darbo užmokestį už sausio mėnesį, o 2024 m. kovo 8 d. pervedė darbo užmokestį už vasario mėn. 2024 m. balandžio mėn. (už kovo mėnesį) ieškovė jokio darbo užmokesčio iš atsakovės negavo, netgi to, kuris yra nurodytas kaip apskaičiuotas ir neva išmokėtas, pagal pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Todėl teismo vertinimas, kad ieškovė gavo darbo užmokestį iš UAB „Saulės jėgainė“ už 2024 m. kovo ir balandžio mėnesius neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsakovė nepateikė visiškai jokių įrodymų, kad ją ir ieškovė 2024 m. kovo, balandžio mėnesiais būtų sieja kokie nors pavaldumo santykiai, kad ieškovė UAB “Saulės jėgainė” naudai būtų atlikusi kokias nors funkcijas.
11.6. UAB „Saulės jėgainė“ nėra tinkamai atsiskaičiusi su ieškove pagal darbo sutartį Nr. 4., nes ji, faktiškai nutrūkus darbo santykiams jų pasibaigimo neįformino, tinkamai su ieškove neatsiskaitė – neišmokėjo jai kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, o vėliau neteisėtai pažeisdama DK 45 str. 1 d., fiktyviai pakeitė ieškovės būtinąsias darbo sąlygas (darbo laiko normą, darbo užmokesčio dydį), ko pasėkoje, neteisėtai sumažino ieškovei priklausančią kompensaciją 253,59 eurais.
11.7. Nesuprantamas ir nepagrįstas pirmos instancijos teismo sprendimas, DK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto reguliavimo pažeidimą laikyti toleruotinu, kai vietoje pagal įstatymą nurodyto privalomo rašytinio darbuotojo sutikimo pateisinamas neva buvęs, jokiais bylos duomenimis nepagrįstas, žodinis darbuotojo informavimas apie drastiškai, darbuotojo nenaudai keičiamas būtinąsias darbo sąlygas. UAB „Saulės jėgainė“ direktorius A. M. ieškovę tik perspėjo, kad visas atlyginimas bus mokamas iš kito juridinio asmens, tačiau apie darbo sutarties sąlygų keitimą niekada tarp šalių jokios kalbos nebuvo.
Atsiliepimas
12. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, t. y., dėl to kaip ir kokiu būdu ieškovė L. K. buvo priimta dirbti į dvi tarpusavyje glaudžiai susijusias įmones – UAB „Saulės jėgainė“ ir MB „Silvija ir broliai“, kadangi abejos įmonės yra tos pačios šeimos verslas (tėvo ir dukros), bei iš esmės teisingai kvalifikavo tarp atsakovės ir ieškovės buvusią situaciją nuo pat darbo sutarties (sutarčių) sudarymo iki ieškovės atleidimo iš darbo bei kompensacijų už nepanaudotas atostogas išmokėjimo ieškovei išeinant iš darbo abiejuose įmonėse.
12.2. Atsakovės įmonės direktorius A. M. teismo posėdžio metu nurodė ieškovės darbo specifiką bei kam ieškovė buvo priimta į darbą dviejose įmonėse, kurios priklausė vienai šeimai (tėvui ir dukrai), ji puikiai suprato savo darbo specifika, suprato, kad formaliai yra įdarbinama dviejose įmonėse, kiekvienoje mokant po 500 Eur atlygimą kas mėnesį atskaičius mokesčius, bendrai 1000 Eur, dirbs iki 20 val. per savaitę (abiejose įmonėse bendrai 40 val. per savaitę), tačiau darbines funkcijas iš esmės vykdys tik vienoje įmonėje – MB „Silvija ir broliai“.
12.3. Jokio ieškovės teisių pažeidimo šiuo aspektu nebuvo, nes pagal Darbo sutartį ieškovė sutiko dirbti ūkvedės pareigose pagal nustatytą darbo laiko normą, kuri yra ne daugiau kaip 20 val. per savaitę (darbo sutarties 4 p.), o jos konkretus darbo laikas buvo nurodomas atsakovės sudaromuose darbo grafikuose, sutiko formaliai dirbti dviejose įmonėse, jos darbines funkcijas vykdė tik vienoje įmonėje. Pažymėtina, kad iš darbo sutartyje nustatytų darbo laiko normų, akivaizdu, jog atsakovė UAB „Saulės jėgainė“ ieškovės atžvilgiu net neturėjo pareigos įforminti darbo sutarties pakeitimo, nes pagal Darbo sutartį ieškovė gali dirbti neviršydama 20 val. per savaitę, tad darbo laiko normos intervalas gali būti nuo 0,01 val. iki 20 val. per savaitę (ne daugiau nei 20 val./1 sav.). Kitaip tariant, tai nebuvo darbo sąlygų pakeitimas, kaip tai neteisingai traktuoja ieškovė.
12.4. Aplinkybė, kad ieškovės teisės nebuvo pažeistos, akivaizdi ir iš su kita įmone MB „Silvija ir broliai“ ieškovės sudarytos darbo sutarties bei darbo sutarties pakeitimo, kuriuo, kaip nurodyta aukščiau, nuo 2024 m. kovo 1 d. jos darbo laiko norma kitoje įmonėje buvo pakeista iš ne daugiau kaip 20 val. per savaitę, į ne daugiau kaip 40 val. per savaitę, o darbo užmokestis – nuo 500 Eur atskaičius mokesčius per mėnesį, į 1000 Eur atskaičius mokesčius per mėnesį. Atsakovė tinkamai pasirūpino ieškovės teisėmis ir susitarė bei suderino, kad kitoje įmonėje ieškovė dirbs iš viso 40 val. per savaitę bei išlaikys tą patį darbo užmokestį, dėl kurio buvo tartasi nuo pat pradžių, t.y. darbo užmokestis jai sudarys 1000 Eur atskaičius mokesčius, kas buvo tuo metu, kai ji dirbo per dvi įmones, t. y. atsakovė darbuotojo darbo sąlygų nepablogino, o atvirkščiai - pagerino.
12.5. Pakeitus darbo sutartį įmonėje MB „Silvija ir broliai“ ir ieškovę įdarbinus pilnu etatu šioje įmonėje su analogišku darbo užmokesčiu, kurį ji gaudavo dirbdama per dvi įmones, atitinkamai ieškovės teisė į atostogas (teisė gauti kompensaciją už nepanaudotas atostogas jos atleidimo iš darbo atveju), ir į jų dydį nepasikeitė, o liko ta pati, kaip buvo iki šiol. Vienintelis pokytis yra įmonė, kurioje ieškovė dirbo ir kurioje ji turėjo teisę į kasmetines atostogas (kompensaciją už nepanaudotas atostogas) bei visas su tuo susijusias išmokas bei garantijas. Taigi, atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Netgi priešingai, atsakovės manymu, nutraukus darbo santykius vienoje įmonėje - pas atsakovę, ji didesniu krūviu bei didesniu atlyginimu už darbą buvo įdarbinta (pakeista jos darbo sutartis) kitoje įmonėje – UAB „Silvija ir broliai“, kurioje ji ir dirbo.
12.6. Jokio susitarimo apie darbo teisinių santykių pasibaigimą 2024 m. kovo 1 d. tarp šalių nebuvo, kaip tai neteisingai nurodo ieškovė. Visi rašytiniai duomenys iš tiesų patvirtina priešingas aplinkybes, t. y., kad nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. ieškovė pas atsakovę dirbo po 1 val. per mėn., o tuo pačiu įmonėje MB „Silvija ir broliai“ nuo 2024 m. kovo 1 d. jos darbo laiko norma ir darbo užmokestis buvo pakeisti, ko pasekoje ji sulygo dirbti ne daugiau kaip 40 val. per savaitę, o jai šioje įmonėje buvo mokamas darbo užmokestis 1000 Eur atskaičius mokesčius per mėnesį.
12.7. Atleidžiant ieškovę iš darbo 2024 m. gegužės 2 d., atsakovė kompensaciją už nepanaudotas atostogas skaičiavo laikydamasi įstatymų bei pagal juose reglamentuotą tvarką ir ieškovei kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo paskaičiuota pagal jos sukauptų nepanaudotų atostogų skaičių, kuris priklausė nuo jos dirbto darbo laiko, pritaikius apskaičiuotą koeficientą ir paskaičiavus vidutinio darbo užmokesčio dydį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 496 „Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo“ III skyriaus 5 dalimi.
12.8. Jeigu teismas būtų patenkinęs ieškovės ieškinį, išeitų taip, kad ieškovė atsakovės sąskaita neteisėtai praturtėtų, t. y. gautų dvigubai didesnę kompensaciją už nepanaudotas atostogas (skaičiuojant iš abiejų įmonių), nei ji faktiškai gavo darbo užmokesčio, pagal kurį yra apskaičiuojamas tokios kompensacijos dydis, kas teisiškai nėra protinga, logiška ir adekvatu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniis skundas netenkintinas
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
14. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra skundžiamas Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl darbo sutarties nutraukimo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.
16. Bylos medžiaga nustatyta, kad tarp šalių 2023 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 4, kuria ieškovė buvo priimta dirbti UAB „Saulės jėgainė“ ūkvedės pareigose, darbo pradžia 2023 m. rugsėjo 18 d., darbo užmokestis – 500 eurų atskaičius mokesčius per mėnesį, nustatoma darbo laiko norma – ne daugiau 20 val. per savaitę, darbas pagal darbo grafiką. Analogiškomis sąlygomis, nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. ieškovė buvo įdarbinta ir kitoje įmonėje MB „Silvija ir broliai“. Abi įmonės yra susijusios ir tai yra vienos šeimos bendras verslas.
17. 2024 m. kovo 1 d. darbdavys žodžiu informavo ieškovę, kad darbo užmokestis jai bus mokamas iš vienos įmonės, t. y. MB „Silvija ir broliai“, tačiau jo dydis atitiks abiejose įmonėse gautą bendrą atlyginimą (1000 Eur).
18. 2024 m. gegužės 2 d. UAB „Saulės jėgainė“ į ieškovės banko sąskaitą pervedė 48,82 Eur – atlyginimą ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
19. Nesutikdama su jai išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, ieškovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Išnagrinėjusi bylą 2024 m. liepos 23 d. sprendimu Darbo ginčų komisija ieškovės reikalavimus atsakovei atmetė.
20. 2024 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė kreipėsi į teismą su reikalavimu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės. Bylą išnagrinėjęs Utenos apylinkės teismas 2025 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
21. Nesutikdama su Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
22. Ieškovė apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmiausia nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė, kaip darbdavė, netinkamai vykdė darbuotojo informavimo pareigą, nes ieškovė pasirašytinai nebuvo supažindinta su 2024 m. vasario 29 d. Darbo sutarties Nr. 4 Pakeitimu Nr. 1, tačiau nepagrįstai sprendė, kad ieškovės informavimas žodžiu apie sutarties pakeitimus buvo pakankamas ir ieškovės teisės į teisingą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas nepažeidė.
23. DK 43 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad darbo sutarties sudaroma raštu dviem egzemplioriais. Darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu (DK 43 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti, ši DK nuostata įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbo sutarties pakeitimus (taigi, ir susitarimą dėl atlyginimo) įforminti raštu. Būtent darbdavys yra atsakingas už tinkamą darbo sutarties įforminimą. Šiuo atveju, ieškovės darbo sutartyje jokių rašytinių pakeitimų dėl atlyginimo dydžio, nors jie turėjo būti, padaryta nebuvo. Atsakovės teigimu, dėl tokių pakeitimų buvo susitarta žodžiu, tačiau tokie pakeitimai privalėjo būti įforminti raštu. Pažymėtina, kad anksčiau galiojęs DK numatė, kad darbo užmokestis buvo nebūtina darbo sutarties sąlyga, taigi dėl jos buvo galimybė susitarti nedarant rašytinių pakeitimų, pvz., konkliudentiniais veiksmais (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1140-912/2019), tuo tarpu dabar galiojantis DK tokios galimybės nebenumato. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas neabejotinai turi būti žinomas kiekvienam darbdaviui ir būtent darbdavys atsakingas už aptariamo reikalavimo laikymąsi. Atsakovei (darbdavei) neužtikrinus įstatyme įtvirtinto reikalavimo sudaryti darbo sutartį (jos pakeitimus) raštu, apie ieškovei (darbuotojui) priklausančias su darbo santykiais išmokas spręstina analizuojant ir vertinant teismo proceso metu surinktų duomenų visumą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
24. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė jokių darbinių funkcijų UAB „Saulės jėgainė“ neatliko, nes dirbo visą laiką MB „Silvija ir broliai“. Nors pagal darbo sutartis buvo mokama iš dvejų įmonių po 500 Eur atskaičius mokesčius, nuo 2024 m. kovo 1 d. pagal žodinį susitarimą buvo mokama iš MB „Silvija ir broliai“ už 80 darbo valandų per mėnesį po 1 000 eurų atskaičius mokesčius, ir iš UAB „Saulės jėgainė“ – už 1 darbo valandą per mėnesį. Tą patvirtina buhalteriniai dokumentai, pagal kuriuos 2024 m. kovo ir balandžio mėnesiais ieškovė dirbo po 81 darbo valandą, t. y. netgi viena valanda daugiau nei pagal ankstesnes sutartis.
25. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atleidžiant ieškovę iš UAB „Saulės jėgainė“, jai buvo apskaičiuota atostogų kompensacija pagal tas darbo valandas, kurios jai buvo priskaičiuotos pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, iš kurių akivaizdu, jog sumažėjus jos darbo valandoms vienoje įmonėje, darbo valandos buvo padidintos kitoje įmonėje, tačiau bendras darbo valandų skaičius (80) yra išlaikytas. Todėl apskaičiuojant atostogų kompensaciją atleidžiant ieškovę iš UAB „Saulės jėgainė“, o vėliau ir iš MB „Silvija ir broliai“, atsakovė tinkamai apskaičiavo ieškovei priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ir ieškovės teisės į teisingą atlyginimą bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas nepažeidė. Sudėjus gautą kompensaciją, ieškovė netgi gavo šiek tiek didesnę kompensaciją, nei būtų gavusi nekeitus darbo sutarčių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo.
26. Nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės reikalavimo pripažinti, kad darbo sutartis tarp jos ir atsakovės nutrūko nuo 2024 m. kovo 1 d.
27. Darbo teisiniai santykiai, visų pirma, yra sutartiniai teisiniai santykiai, jų atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia, kuri yra išreikšta ir įforminta darbo sutartyje (DK 32 straipsnis). Darbo teisinius santykius reglamentuoja DK, kurio 53 straipsnyje inter alia numatyti darbo sutarties pasibaigimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodė nei vieno iš pagrindų.
28. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovė faktiškai nutrūkus darbo santykiams jų pasibaigimo neįformino, todėl laikytina, kad darbo sutartis nutrūko 2024 m. kovo 1 d., byloje nustatyta, kad nuo pat darbo santykių pradžios, t. y. sudarius dvi darbo sutartis, ieškovės darbo funkcijos visu darbo laikotarpiu iš esmės buvo atliekamos įmonėje MB „Silvija ir broliai“, nes UAB „Saulės jėgainė“ dėl šios įmonės specifikos jokių darbinių funkcijų ieškovė neatliko. Todėl negalima konstatuoti, kad darbo santykiai faktiškai nutrūko 2024 m. kovo 1 d.
29. Šiuo ateju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas pripažinti, kad darbo sutartis su UAB „Saulės jėgainė“ pasibaigė 2024 m. kovo 1 d. yra sietinas ne su tuo, kad ji šioje įmonėje neatliko jokių darbinių funkcijų, o iš esmės yra siejamas su tuo, kad atleidimo iš šios įmonės data, ieškovės nuomone, galėjo turėti įtakos kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimui ir šios kompensacijos dydžiui.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
31. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
33. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat, už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
34. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantės atsakovės naudai priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
35. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš apeliantės 750 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas.
36. Atsakovės prašomas priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, išlaidos patirtos realiai, yra protingo dydžio, adekvačios, todėl atsakovei priteistinos iš ieškovės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantės (ieškovės) L. K. apeliacinį skundą atmesti.
Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saulės jėgainė“, juridinio asmens kodas 302472508, naudai iš ieškovės L. K., kurios asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750,00 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.