Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui D. K. ir jo atstovei adv. I. Bekerei, atsakovei D. N. ir jos atstovui adv. A. Giliui, neatvykus trečiajam asmeniui J. K., apie teismo posėdį pranešta tinkamai, nedalyvavimas nelaikytinas dėl svarbios priežasties,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei D. N. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo, trečiasis asmuo J. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. (toliau - ieškovas) gyvenant santuokoje su J. K., sutuoktinės motina D. N. pasiūlė rekonstruoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir leido jiems ja naudotis.

D. K. iš esmės rekonstravo šią sodybą. Iki rekonstrukcijos, sodyba buvo apleista, namas įgriuvęs, nenaudojamas. Rekonstrukcijos metu buvo pakeisti įgriuvę ir supuvę mediniai balkiai, pakeista visa stogo konstrukcija ir danga, sudėti plastikiniai langai, vidaus apdaila iš gipso kartono plokščių, holas iškaltas medinėmis dailylentėmis, sudėtos grindys, išvedžiotos komunikacijos, elektra, vandentiekis, kanalizacija, šildymas, vonia išklijuota plytelėmis, sumontuota visa reikalinga santechnika, įrengtos šildomos grindys, įrengtas židinys, suremontuota veranda, pastatyta malkinė, šuns voljeras ir kt. D. K. ir J. K., jiems gyvenant santuokoje, buvo leista šia sodyba naudotis savo reikmėms.

Ginčas kilo dėl 2012 m. rugpjūčio mėn. atliktų sodybos namo stogo dengimo darbų. 2012 metais ieškovas pasamdė su verslo liudijimu dirbusį stogdengį O. D. namo, esančio (duomenys neskelbtini), stogui renovuoti. Stogo keitimo darbai buvo baigti 2012 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje. 2012-08-31 - 2012-09-01 tarp sutuoktinių įvyko didelis konfliktas (ieškovas aptiko savo sutuoktinę su kitu vyru), pasibaigęs jų skyrybomis. Nuo to laiko atsakovė pakeitė sodybos namo spynas ir ieškovui sodyba naudotis nebeleido. Ieškovas gyveno atskirai nuo savo sutuoktinės, bendro ūkio nebevedė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas dar iki faktinių skyrybų buvo nusamdęs rangovą stogo darbams, darbai buvo faktiškai atlikti, jis turėjo prievolę su juo atsiskaityti. 2013-01-15, gyvendamas skyrium nuo sutuoktinės, ieškovas sumokėjo O. D. 16 500 Lt (4 778,73 Eur) už atsakovei priklausančio namo stogo dengimo darbus. Kadangi naudą vienareikšmiškai įgijo turto savininke esanti atsakovė, o ieškovas neturėjo iš to jokios naudos, nes neturėjo galimybės naudotis šių darbų rezultatu, tai atsakovė privalo kompensuoti jam jo sumokėtą 16 500 Lt sumą. Priešingu atveju būtų sudarytos sąlygos jai be pagrindo praturtėti ieškovo sąskaita (CK 6.237 str.). Atsakovė geranoriškai ieškovo sumokėtos sumos nekompensuoja, ilgą laiką ir lyg šiol naudojasi be pagrindo sutaupytais pinigais.

Kadangi atsakovė ilgą laiką negrąžina ieškovui jo sumokėtos 16 500 Lt sumos, tai ji padarė ir vis daro ieškovui (kreditoriui) nuostolių, nes toliau be užmokesčio naudojasi šio piniginėmis lėšomis. Dėl to atsakovė privalo mokėti ieškovui įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, kurių suma yra laikoma ieškovo minimaliais nuostoliais, kuriuos atsakovė privalo atlyginti.

CK 6.240 str. 1 d. numatytos palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Taigi ieškovas už laikotarpį nuo 2013-01-15 iki 2015-09-08 iš atsakovės prašė priteisti 633,02 Eur (5% x 4 778,73 Eur)/365 x 967 d.) palūkanų, kurios yra atsakovės vykdytinos prievolės dalis ir turi būti sumokėtos. Kadangi atsakovė be jokio teisėto pagrindo naudojosi ieškovo pinigais, tai šios palūkanos atlieka ieškovo (kreditoriaus) nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi.

Motyvuojamoji dalis

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę ir realiai atsiskaityti.

1. Siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą - areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis skolos bei bylinėjimosi išlaidų sumai (5 533,75 Eur), leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškovu, o lėšų nesant arba jų esant nepakankamai - areštuoti atsakovei priklausančius nekilnojamuosius daiktus, o taip pat ir kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant jais disponuoti.

2. Priteisti iš atsakovės D. N. ieškovo D. K. naudai 4 778,73 Eur kompensaciją už be pagrindo įgytą turtą, 633,02 Eur kompensacinę (minimalių nuostolių atlyginimo) funkciją atliekančių palūkanų bei 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Priteisti iš atsakovės ieškovui visas jo patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovei grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė pakartojo ieškinio motyvus ir prašė teismo ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovė D. N. procesiniame dokumente, o jos atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti.

Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė šiuos atsikirtimus.

Dėl ieškinio tapatumo ir bylos nutraukimo

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą. Teismo sprendimas - tai Lietuvos Respublikos vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams, iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės: nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai šalių santykiai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Jeigu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas, teismas nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-290/2010; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis teisinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalimis tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

Teismas, identifikuodamas ieškinio dalyką, turi įvertinti, ar bylose egzistuoja tų pačių asmenų ginčai dėl analogiško materialinio santykio, o ne lyginti pareikštų ieškinio reikalavimų formuluotes ir formalų byloje dalyvaujančių asmenų procesinį statusą.

Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad ieškovas savo reikalavimą dėl tam tikrų jo paties, neva, investuotų lėšų į atsakovės sodybos rekonstrukciją, susigrąžinimo, reiškia nebe pirmą kartą. Ieškovo ir jo buvusios žmonos J. K. santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-24-569/2014 (kurioje, beje, trečiuoju asmeniu buvo įtraukta ir D. N., kadangi joje, be kitų reikalavimų, buvo sprendžiamas tas pats už D. N. nuosavybės teise priklausančios sodybos rekonstrukciją sumokėtų lėšų pripažinimo bendru sutuoktinių (taigi - iš dalies ir D. K.) lėšomis klausimas), nagrinėtoje tame pačiame Šiaulių apylinkės teisme. D. K. reiškė reikalavimą padalinti sutuoktinių bendrą turtą taip, kad J. K. būtų pripažintos visos turtinės teisės į jos motinos D. N. vardu registruotos sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, kurią, neva iš sutuoktinių bendrų lėšų, finansavo būtent ieškovas (atitinkamai pusę šios sumos kompensuojant D. K. kitu bendru turtu). Priešieškinyje jis nurodė ir byloje įrodinėjo, jog į sodybą jis iš viso investavo 90 394,50 Lt (tarp jų - į visos stogo konstrukcijos bei dangos pakeitimą 16 500 Lt). Įrodinėdamas šias aplinkybes D. K. be kita ko rėmėsi ir tais pačiais faktiniais duomenimis, kuriais remiasi ir šioje byloje, t. y. 2013-01-15 prekių (paslaugų) pirkimo - pardavimo kvitu bei verslo liudijimu Nr. E1450351-1. Tačiau teismas, įsiteisėjusiu 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu, šį D. K. reikalavimą atmetė, be kita ko konstatuodamas, jog aplinkybė, kad atsakovas pirko medžiagas, samdė darbininkus, neįrodo, kad rekonstrukciją jis atliko iš santuokoje įgytų lėšų. Iš byloje esančių atsakovo pajamų matyti, kad jo pajamos pagal byloje esančius duomenis nebuvo didelės. Be to, jei atsakovas ir būtų savo iniciatyva vykdęs rekonstrukciją, pagerindamas jam svetimo žmogaus nekilnojamąjį turtą, jis tokiu atveju veiktų savo rizika, nes byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors D. N. sutartinius įsipareigojimus su ieškove ir atsakovu, nėra duomenų, kad ji būtų įsipareigojusi atlyginti šalims nuostolius už pagerintą jai priklausantį turtą (Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas civ. byloje Nr. 2-24-569/2014).

Analogiškas išvadas padarė ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas minėtą santuokos nutraukimo bylą apeliacine tvarka bei 2015-06-11 nutartyje konstatuodamas, kad atsakovas D. K. neįrodė, jog rekonstrukcijai buvo naudojamos sutuoktinių lėšos. Nors byloje yra įrodymų apie draudimo sumos, mokėjimų už elektros energijos sunaudojimą apmokėjimą, bet kadangi šalis su savininke siejo artimi giminystės santykiai, todėl tikėtina, kad sutuoktiniai galėjo naudotis šia sodyba, o tuo pačiu ir apmokėti išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovas rūpinosi sodybos rekonstrukcija, samdė darbininkus, nepatvirtina jos pagerinimo iš santuokinių lėšų aplinkybių, ką neigė ieškovė J. K., o D. N. teigė, kad lėšas perduodavo ieškovei, o ši su atsakovu spręsdavo, kokius darbus atlikti bei kokias medžiagas pirkti. Pateiktos sąskaitos dar neįrodo, kad šios medžiagos buvo pirktos sodybos rekonstrukcijai ir jai pagerinti ir buvo panaudotos santuokinės lėšos. Jei atsakovas būtų panaudojęs lėšas, nesant savininko sutikimui, tai jis būtų veikęs savo rizika. Be to pats atsakovas byloje įrodinėjo apie jo paties nedideles gaunamas pajamas, kas paneigia finansines galimybes atlikti namo rekonstrukciją. Byloje nėra įrodymų apie D. N. sutartinius įsipareigojimus su ieškove ir atsakovu, kad ji būtų įsipareigojusi atlyginti šalims už šią rekonstrukciją. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, paliko nepakeistą sprendimą šioje dalyje ir atmetė apelianto D. K. skundą šioje dalyje (Šiaulių apygardos teismo 2015-06-11 nutartis civ. byloje Nr. 2A-325-124/2015).

Taigi, iš pirmiau pateiktų argumentų matyti, kad abiejose bylose teisminio nagrinėjimo objektas yra klausimas dėl ieškovo, neva, investuotų pinigų į atsakovės šioje byloje D. N. sodybą pripažinimo ieškovo D. K. nuosavybe. Tai, kad byloje dėl santuokos nutraukimo buvo reiškiamas reikalavimas atitinkamas sumas, D. K., neva, investuotas į sodybos rekonstrukciją, pripažinti ne paties D. K., tačiau jo sutuoktinės J. K. turtinėmis teisėmis, nėra kliūtis identifikuoti abiejose bylose sutampantį teisminio nagrinėjimo objektą. Skyrybų byloje, kaip minėta, toks reikalavimas buvo susijęs su tuo, kad tokiu pagrindu pačiam D. K. priklausė pusė reikalaujamos sumos, neva investuotos į sodybos rekonstrukciją, būtų kompensuota kitu dalinamu sutuoktinių turtu. Abiejose bylose D. K. įrodinėjo (-a), kad jis investavo į D. N. sodybą savo lėšas. Ši ieškovo pozicija abiejose bylose dalyje dėl stogo rekonstrukcijos buvo grindžiama tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad D. K. sumokėjo pinigus už stogo rekonstrukciją 2013-01-15 prekių (paslaugų) pirkimo - pardavimo kvitu, pats darbų atlikimas įrodinėjamas verslo liudijimu Nr. E1450351-1. Išnagrinėtoje byloje dėl santuokos nutraukimo D. K. buvo ieškovas pagal priešieškinį, kaip ir šioje byloje yra ieškovas. Šioje byloje atsakove įtraukta D. N. santuokos nutraukimo byloje buvo trečiasis asmuo, į bylą įtraukta būtent tuo pagrindu, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl į jos sodybą investuotų lėšų pripažinimo sutuoktinių bendru turtu. Pažymėtina, kad tapataus ieškinio identifikavimui reikšminga ne palyginti dalyvaujančių byloje asmenų procesinį statusą, bet nustatyti, ar sutampa faktinės lyginamų ginčų šalys, t. y. ar analogiškas ginčas vyksta tarp tų pačių byloje dalyvavusių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).

Todėl teismas, atsižvelgdamas į nustatytas ieškinio tapatumui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, turėtų padaryti išvadą, kad šioje byloje pareikštas ieškinys dėl kompensacijos už be pagrindo įgytą turtą priteisimo yra tapatus ieškinio daliai dėl santuokinio turto padalijimo, kiek ji susijusi su sutuoktinių turtinių teisių į sodybos rekonstrukcijai skirtus pinigus pripažinimo jų turtinėmis teisėmis. Teisių ir pareigų iš tokio pinigų investavimo atsiradimas ieškovui ir atsakovei jau buvo teisminio nagrinėjimo dalykas byloje dėl santuokos nutraukimo, teismas šį klausimą išsprendė, priimdamas sprendimą, kuris įsiteisėjo.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims įgyja prejudicinę ir res judicata galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis), t. y. šalys netenka teisės kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių ir reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia pasibaigia, tik jei toks sprendimas yra panaikinamas ar pakeičiamas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas kasacine tvarka ir (arba) taikant proceso atnaujinimo institutą, t. y. esant įstatyme nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams toje civilinėje byloje, kurioje procesas yra atnaujintas (CPK 365, 366 straipsniai).

Byloje dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintos nustatytomis teisiškai reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės, kad kaip minėta, D. K. neįrodė, jog rekonstrukciją jis atliko iš santuokoje įgytų lėšų. Teismas, atmesdamas D. K. reikalavimą pripažinti jo sutuoktinei turtines teisęs į sodybos rekonstrukciją investuotas lėšas, netiesiogiai nusprendė, kad šios lėšos buvo investuotos pačios atsakovės D. N.. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo išspręstas ginčas dėl ginčo materialinio santykio ir nustatytos ginčo šalių materialinės teisės ir pareigos. Todėl ieškovas, šioje byloje reikšdamas reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, iš esmės siekia, kad tas pats ginčas būtų išspręstas kitaip, t. y. kitoje byloje iš esmės ginčija įsiteisėjusį teismo sprendimą. Todėl ši civilinė byla turi būti nutraukta (CPK 293 str. 3 p.).

Atkreiptinas teismo dėmesys ir į tai, kad ieškovui reiškiant reikalavimą dėl tam tikrų lėšų, kurias jis sumokėjo dar būdamas santuokoje su J. K., priteisimo jam asmeniškai, į bylą trečiuoju asmeniu turėtų vėl būti įtraukta jo buvusi sutuoktinė J. K., kadangi toks sprendimas galėtų turėti įtakos ir jos teisėms, be to, turėtų būti sudaryta galimybė jai išsakyti poziciją šiuo klausimu. Tačiau vėlgi, akivaizdu, kad tokiu atveju teismas būtų priverstas vėl spręsti sutuoktinių turto padalinimo klausimus, kurie jau yra išspręsti santuokos nutraukimo byloje. Tai dar kartą parodo, jog šis ieškovo reikalavimas yra tapatus jau išnagrinėtajam.

Kadangi teismui, nagrinėjančiam naują ieškovo D. K. iniciatyva iškeltą civilinę bylą bei sprendžiant ieškinio tapatumo ar prejudicinių faktų klausimą, gali būti reikšmingos pirmiau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-24-569/2014 nagrinėtos aplinkybės bei pateikti įrodymai, ši civilinė byla (Nr. 2-24-569/2014) turėtų būti išreikalauta bei pridėta prie nagrinėjamos civilinės bylos (e2-8722-772/2015).

Dėl prejudicinių faktų, nustatytų kitoje civilinėje byloje, taikymo.

Kita vertus, net jei nebūtų konstatuotas ieškinio tapatumas, teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą, turėtų remtis prejudiciniais, skyrybų byloje nustatytais faktais.

Pozityvusis res judicata poveikis įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte, pagal kurį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. C. prašymą, bylos Nr. 3K-3-294-916/2015).

Pirmiau šiame atsiliepime paminėtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės bei pateiktos išvados dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo turi prejudicinę galią šioje byloje nustatinėtinoms aplinkybėms ir dar kartą bei visiškai paneigia ieškovo ieškinio reikalavimus šioje civilinėje byloje.

Dėl ieškinio teisinio pagrindo.

Nors atsakovė kategoriškai neigia patį faktą, jog ieškovas į jos sodybos rekonstrukciją investavo savo asmenines ar tuo metu buvusias bendras sutuoktinių lėšas, ką patvirtina ir pirmiau minėti įsiteisėję teismų sprendimai, tačiau pasisako ir dėl ieškovo reikalavimo teisinio pagrindo netinkamumo.

Ieškovas savo reikalavimo teisiniu pagrindu nurodo nepagrįsto praturtėjimo institutą, numatytą CK 6.237 - 6.242 straipsniuose. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos:

1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų;

2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas;

3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo;

4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.);

5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį;

6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos;

7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011).

Kaip konstatavo teismai, nagrinėję santuokos nutraukimo bylą, jei atsakovas ir būtų panaudojęs lėšas, nesant savininko sutikimui (tačiau teismai šio fakto nepripažino įrodytu), tai jis būtų veikęs savo rizika. Kitaip tariant, teismai šioje vietoje norėjo pasakyti, kad tokiu atveju, jei ir būtų įrodyta, kad D. K. investavo savo lėšas be D. N. sutikimo, tektų konstatuoti, jog pats D. K. prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Kas reiškia, kad šiuo atveju nėra 6 - os būtinos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos.

Be to, pagal LR CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą, negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas, turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008).

Nagrinėjamu atveju pačiame ieškinyje ieškovas iš esmės pripažįsta, jog jis į sodybos rekonstrukciją investavo savanoriškai ir dėl to, kad santuokos su J. K. metu jam buvo leidžiama sodyba naudotis. Analogiškas aplinkybes jis pripažino ir santuokos nutraukimo byloje. Taigi, darytina išvada, jog, net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad ieškovas iš tiesų sumokėjo savo asmeninius ar šeimos pinigus už sodybos rekonstrukciją, šiuos mokėjimus jis atliko laisva valia, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti. Tuo tarpu tas faktas, kad vėliau ieškovo pozicija dėl skyrybų su J. K. radikaliai pasikeitė, negali būti pagrindu išreikalauti turtą iš atsakovės D. N. (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pagaliau, ieškovas turėjo galimybę apginti savo, neva, pažeistas teises, reikšdamas analogišką reikalavimą santuokos nutraukimo byloje, ką jis ir darė. Tai, kad teismai jo reikalavimą atmetė, nėra pagrindas teigti, kad jis neturėjo galimybės pasinaudoti kitais jo teisių gynimo būdais. Nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti naudojamas, kaip dar viena papildoma galimybė, ar įsiteisėjusių sprendimų peržiūrėjimo forma, kuomet kitais būdais neįrodomas savo reikalavimų pagrįstumas. Taigi, šiuo atveju nėra ir dar vienos, 7 - osios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos.

Dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis.

Vadovaujantis CPK 5 straipsnyje įtvirtintu teisminės gynybos prieinamumo principu, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šia teise kaip ir visomis kitomis teisėmis suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 str.). Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, jog ieškovas, nagrinėjant jo ir buvusios žmonos santuokos nutraukimo bylą pirmosios instancijos teisme, įrodinėjo ir reikalavimą reiškė dėl 90 394,50 Lt (Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas civ. byloje Nr. 2-24-569/2014), neva jo investuotų į atsakovės sodybos rekonstrukciją, pripažinimo bendru sutuoktinių turtu. Pirmosios instancijos teismui atmetus šį jo reikalavimą, skųsdamas sprendimą, apeliaciniame skunde D. K. jau teigė, kad sodybos rekonstrukcijai buvo išleista 29 105,08 Lt (Šiaulių apygardos teismo 2015-06-11 nutartis civ. byloje Nr. 2A-325-124/2015). Tris kartus sumažintą ieškovo reikalavimą atmetus ir apeliacinės instancijos teismui, D. K. dar kartą pareiškė tapatų reikalavimą tik jau atsakovei D. N. šioje civilinėje byloje ir sumą sumažindamas iki 16 500 Lt. Šie ieškovo procesiniai veiksmai įrodo ne sąžiningą norą apginti savo pažeistas teises, tačiau siekį visomis įmanomomis priemonėmis pakenkti tiek buvusiai sutuoktinei J. K., tiek ir jos šeimos nariams - šiuo atveju sutuoktinės motinai D. N.. Tačiau ieškovo D. K. piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis šioje byloje pasireiškia ne ankstesnėje byloje buvusiu ieškovo elgesiu, tačiau tuo, kad, žinodamas (turėdamas kvalifikuotą teisinę pagalbą), jog tapatus jo reikalavimas jau buvo teismų išnagrinėtas ir atmestas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, ieškovas dar kartą pareiškė ne tik tapatų, tačiau ir nepagrįstą ieškinį. Negana to, žinodamas šias aplinkybes, ieškovas ieškiniu dar paprašė teismo taikyti atsakovės turtui laikinąsias apsaugos priemones, formaliai nurodydamas, jog jų prašoma, neva, dėl galimai palankaus jam teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, tačiau realiai suprasdamas, jog jo reikalavimas yra tapatus, todėl nepagrįstas ir siekdamas tikslo tiesiog taip apsunkinti atsakovės kasdienį gyvenimą, sukelti jai papildomą stresą.

Toks atsakovo elgesys turėtų būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir atsakovui turėtų būti skirta bauda, numatyta CPK 95 straipsnio 2 dalyje.

Atsakovė nepageidauja sudaryti taikos sutarties.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, atsakovė teismo prašė:

1. Civilinę bylą nutraukti.

2. Tuo atveju, jei civilinė byla nebūtų nutraukta - atmesti ieškovo ieškinį.

3. Išreikalauti Šiaulių apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-24-569/2014.

4. Skirti ieškovui D. K. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis 5 000 eurų baudą, 50 proc. šios baudos pervedant atsakovei D. N..

5. Priteisti iš ieškovo visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių faktą bei dydį patvirtinantys duomenys bus pateikti vėliau.

Atsakovė savo atsikirtimams pagrįsti pateikė į bylą ir rašytinius įrodymus.

Teismas tenkino atsakovės prašymą ir pridėjo prie nagrinėjamos bylos anksčiau teismo tarp ginčo šalių išnagrinėtas bylas.

Atsakovė ir jos atstovas iš esmės pakartojo procesiniame dokumente išdėstytus atsikirtimus, bei prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo J. K. atsiliepimo į ieškovo ieškinį nepateikė, į teismo posėdžius neatvyko, teismas nusprendė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (CPK 247 str. 2d.).

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). CK 6.237 straipsnyje įtvirtintas turto gavimas be pagrindo kaip vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų, teisės teorijoje ir praktikoje dar vadinamas kvazisutartiniu. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Kad tokia prievolė atsirastų, turtą praradęs asmuo turi įrodyti, kad šis praradimas neturi teisinio pagrindo, t. y. jo įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu; jei asmuo įgyja turtą pagal sutartį, jis negali būti laikomas gavusiu turtą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-362/2009; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-253/2009; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.237 straipsnio taikymo, yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006). Taigi CK 6.237 straipsnio taikymas yra įmanomas tik tuo atveju, jeigu šalių nesieja jokie kiti prievoliniai teisiniai santykiai ir turtą asmuo įgijo be teisinio (įstatyme ar sutartyje nustatyto) pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas kuomet Šiaulių apylinkės teismas dar 2014-11-17 sprendimu išsprendė ieškovo ir trečiojo asmens santuokos nutraukimą bei kitus su tuo susijusius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas 2015-06-11 nutartimi tik iš dalies pakeitė minėta pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas netenkino ieškovo apeliacinio skundo motyvų ir dėl jo patirtų išlaidų, susijusių su šioje byloje atsakovei priklausančio gyvenamojo namo stogo remontu.

Ieškovas dar civilinėje byloje Nr. 2-24-569/2014 reiškė trečiajam asmeniui J. K. reikalavimą dėl turtinės teisės, tai yra 90 394,50 Lt (atitikmuo 26 180,06 Eur) jam pripažinimo už sodyboje (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso atsakovei, atliktą rekonstrukciją. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas atmetė ir ieškovo 29 107,08 Lt reikalavimą dėl patirtų išlaidų ginčo namo stogo remontui (51, 85-86 b.l.). Nors šioje byloje ieškovas jau reiškia reikalavimą 16 500 Lt sumai (atitikmuo 4 778,73 Eur), ne buvusiai sutuoktinei, o jos motinai trečiajam asmeniui, tačiau visuma aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje liko nepakitusios, kas sudaro teismui pagrindą jas laikyti prejudiciniais faktais, kurių ieškovas negali paneigti ar nuginčyti.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų seka, kad ieškovas 2013-01-15, tai yra dar iki santuokos nutraukimo su trečiuoju asmeniu J. K. yra sumokėjęs trečiajam asmeniui (materialine prasme) veikiančiam pagal verslo liudijimą 16 600 Lt (atitikmuo 4 778,73 Eur) už gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), stogo remonto darbus (3 b.l.). Tačiau vien šį aplinkybė nelaikytina tinkamu įrodymų reiškiant atsakovei reikalavimą dėl nepagrįstai įgyto turto. Tokia išvada seka, įvertinus visas su šalių ginču susijusias aplinkybes ir joms patvirtinti pateiktus įrodymus. Duomenų, kad ieškovas iš savo asmeninių lėšų atliko minėtoje sodyboje stogo rekonstrukcijos darbus byloje nėra, o ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo (ar jo priteisimo iš skolininkės) jau yra išspręstas kitoje civilinėje byloje Nr. 2-24-569/2014.

Nors ginčo laikotarpiu ieškovą ir atsakovę siejo svainystės santykiai (CK 3. 136 str.), tačiau duomenų, kad jis vienas ar kartu su trečiuoju asmeniu J. K. būtų sudaręs su atsakove teisinius santykius atitinkantį susitarimą dėl pastarajai priklausančio gyvenamojo namo stogo remonto, nei ankstesnėje, nei šioje byloje nėra. Be to ankstesnėje civilinėje byloje ieškovas nelaikė atsakovės tiesiogine skolininke ir nereiškė jai atskiro savarankiško reikalavimo dėl patirtų išlaidų atlyginimo. Kaip teismas jau yra nurodęs, ginčo atveju ieškovo ir atsakovės nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl pripažintina, kad atsakovė nebuvo ieškovo skolininkė nei anksčiau, tokia ji nelaikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Todėl bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus dėl pinigų sumokėjimo trečiajam asmeniui O. D. už atsakovės naudai atliktus stogo remonto darbus laiko neįrodytu. Taip pat nėra teismui teisinio pagrindo remtis ir ieškovo paaiškinimu, kad jis už atsakovę yra įvykdęs prievolę trečiajam asmeniui (CK 6.50 str. 1d.). Nors atsakovė tiesiogiai nebendravo su trečiuoju asmeniu O. D., tačiau nurodė, kad už sodyboje atliktus namo stogo remonto darbus ji pirmiausia, sumokėjo ieškovui ir nėra niekam skolinga. Kaip teismas jau yra nurodęs, ieškovas irgi nepateikė į bylą tinkamų įrodymų, kad jis buvo atsakovės įgaliotas sumokėti nurodytam trečiajam asmeniui O. D. už skolininkę D. N. iš savo asmeninių lėšų. Todėl pripažintina, kad atsakovė ne tik nėra skolinga ieškovui, bet ir trečiajam asmeniui O. D. (CK 6.65 str. 1d.). Taip pat teismas pagal byloje esančius įrodymus nenustatė ir aplinkybių, kurios leistų ginčo šalių santykius vertinti ir pagal CK 6.44 - 6.47 str. nuostatas.

Todėl teismas, daro išvadą, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje nėra be teisinio pagrindo įgijusi iš ieškovo 4 778,73 Eur sumos. Ši išvada padaryta įvertinus sekančias aplinkybes:

1. Iš prekių (paslaugų) kvito seka, kad O. D. kaip asmuo veikiantis pagal verslo liudijimą iš ieškovo yra priėmęs 16 500 Lt.

2. Aukščiau nurodytą pinigų sumą minėtam asmeniui sumokėta už stogo darbus 2012 m. rugpjūčio mėnesį.

3. Tačiau kaip jau teismas yra nurodęs atsakovė leistinais įrodymais ir remiantis prejudiciniais faktais įrodė, kad pinigus už jai priklausančio gyvenamojo namo stogo remonto darbus ji sumokėjo ieškovui, o pastarasis turėjo juos sumokėti rangovui O. D., todėl tokie jos veiksmai nelaikytini neteisėtais.

4. Remiantis aukščiau paminėtu, laikytina, kad atsakovė neprivalo grąžinti ieškovui jo nurodytos pinigų, nes nėra jo skolininkė.

5. Atsakovė perduodama pinigus ieškovui, suvokė, kad elgiasi teisėtai, kadangi jie buvo skirti už jai priklausančio gyvenamojo namo stogo remontą ir jokie kiti teisiniai santykiai jos nesiejo nei su ieškovu, nei su trečiuoju asmeniu (materialine prasme) O. D..

Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad ieškovas dėl atsakovės veiksmų nėra patyręs 4 778,73 Eur nuostolio.

Nors ieškovas teigė, kad apmokėjimui už sodyboje atliktus stogo remonto darbus (medžiagas) buvo panaudoti jo asmeniniai pinigai gauti iš verslo, tačiau ir tokių duomenų į bylą jis nepateikė. Priešingai atsakovė suvokdama, kad yra atliekamas jai priklausančio gyvenamojo namo stogo remontas, perdavė ieškovui jo nurodytą pinigų sumą.

Atmestini ieškovo motyvai, kad perduodamas nurodytą pinigų sumą trečiajam asmeniui, jis neteko tokios vertės turto, kadangi veikdamas savo rizika jis neįrodė, kad pagal teisės aktų nuostatas tokiai sumai sumažėjo jo turtas. Byloje nėra jokių duomenų iš ieškovo galimų kreditorių (pvz., rangovo), kurie patvirtintų, kad jie buvo įgiję reikalavimo teisę į ieškovą ir po to ją patenkinus, pastarasis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę.

Ieškovas neįrodė, kad jam mokant už atsakovę trečiajam asmeniui O. D., skolininkė D. N. sukūrė sau prievolę (pareigą) jam grąžinti 16 500 Lt (atitikmuo 4 778,73 Eur).

Pastebėtina, jog CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Teismas pažymi, kad atsakovė, pasinaudodama svainystės ryšiais su ieškovu, nėra įgijusi jam priklausančio asmeninio turto, nuo to momento kada buvo vykdomas jos sodyboje esančio gyvenamojo namo ar jo stogo remontas. Todėl teismui nėra pagrindo laikyti, kad nurodytai pinigų sumai yra sumažėjęs ieškovo turtas ir jis remiantis 2013-01-15 kvitu įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų be teisinio pagrindo sutaupytus pinigus (3 b.l.). Kaip jau aukščiau teismas yra nurodęs ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimui taikytinos pirmiau aptartos turto gavimo be teisinio pagrindo instituto normos, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normų pagrindu apginti ieškovo pažeistas teises ir išieškoti iš atsakovės, išskyrus be teisėto pagrindo gautą pinigų sumą, nėra galimybių.

Teismas taip pat atmeta ieškovo argumentus, kad atsakovė laikytina nepagrįstai praturtėjusia, nes dėl to nėra jos kaltės, o ieškovas dėl to nuostolių irgi nepatyrė, todėl nėra jam ir teisinio pagrindo iš jos išreikalauti nurodytos pinigų sumos (CK 6.239, 6.241 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatymas neįpareigoja asmens grąžinti kreditoriui daikto, kuris neatlygintinai yra perleistas trečiajam asmeniui. Tačiau ši norma netaikytina ginčo atveju, nes ieškinio dalykas yra pinigai (CK 4.5 str.), o ne individualiais požymiais apibūdinamas daiktas, kaip nurodo minėta teisės norma (CK 4.4 str.). Tai, kad pinigai yra priskiriami prie suvartojamų daiktų buvo žinoma dar romėnų teisėje (Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S., Romėnų teisė, Vilnius, 1999, p. 105). Paminėtina, kad kitos civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovas nereiškė ir neįrodė kodėl negalėjo pareikšti jai reikalavimo grąžinti jo sumokėtą pinigų sumą, kadangi šį suma trečiajam asmeniui O. D. buvo perduota 2013-01-15, tai yra dar gerokai anksčiau nei kitoje byloje 2014-11-17 buvo priimtas sprendimas. Pažymėtina, kad tokiu atveju paties ieškovo veiksmai neatitiko geros moralės normų ir yra nesąžiningi, nes jis, žinodamas, jog turi reikalavimo teisę į trečiajam asmeniui perduotą pinigų sumą, pasinaudodamas susiklosčiusia padėtimi, privalėjo ją ginti, o ne inicijuoti kitą civilinę bylą. Kaip jau teismas yra nurodęs, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę minėtą pinigų suma grąžinti ieškovui.

Atsižvelgiant į atsakovės atsikirtimus ir į juose nurodytus motyvus, pripažintina, kad ieškovas nepatyrė nepagrįsto turto sumažėjimo, o skolininkė (atsakovė) neturi jam kompensuoti šio turto vertės pinigais. Ieškovo nurodyti argumentai dėl to, kad jis veikė šeimos vardu esant tarpusavio pasitikėjimui, nėra tokie reikšmingi, kad sudarytų pagrindą pripažinti, jog dėl to atsakovei kyla prievolė prieš ieškovą ir pagal CK 1.136 str. 2 d. 5 p.

Pripažintina, jog atsakovė tuo metu bendraudama su ieškovu ir atlikdama teisėtus veiksmus nepažeidė ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ne tik savo, bet ir kitų subjektų atžvilgiu – nagrinėjamoje byloje tai būtų ieškovas.

Atskirai pažymėtina, kad atsižvelgiant į aukščiau paminėtus teisinius argumentus, ieškovas būdamas teisinių santykių su atsakove ir O. D. dalyviu, privalėjo veikti rūpestingai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, t. y. privalėjo paklusti ne tik trečiojo asmens O. D. reikalavimams, o žinodamas, kad veikia kaip patikėtinis, privalėjo imtis visų teisėtų priemonių, kad atsakovė neįgytų jam priklausančio turto be teisinio pagrindo.

Pripažintina, kad atsakovės nesutikimo su ieškiniu motyvai yra pagrįsti ir neprieštaraujantys bylose surinktiems įrodymams.

Atsakovė nėra be pagrindo įgijusi 4 778,73 Eur, nelaikytina ieškovo skolininke, kuri įgyvendindama savo teises bei turėdama pareigas, ginčo atveju O. D., būtų pažeidusi Civilinio kodekso 1.5 str. nustatytus veikimo pagal teisingumą, protingumą ir sąžiningumą principus. Tai pasireiškė tuo, kad ji pinigus perdavė O. D. per žentą (ieškovą).

Kaip jau buvo paminėta, ieškovas perduodamas atsakovės pinigus O. D. neįgijo reikalavimo teisės į atsakovę nurodytai pinigų sumai, todėl ir pastarosios veiksmai irgi nelaikytini nesąžiningais ar neatitinkančiais teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Sutiktina su ieškovo atstovės teisiniais argumentais, jog pagal jos nurodytą teismų praktiką, teismas turi pareigą kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius, tačiau pažymėtina, kad kiekvienu atveju teismas savarankiškai vertina faktines bylos aplinkybes (LAT CBS teisėjų kolegijos 2014-10-15 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-438/2014). Iš paminėto seka, kad dažnai skiriasi ginčo šalių nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, tai yra (ratio decidendi), todėl teismui nėra teisinio pagrindo tiesmukiškai jomis remtis. Iš dalies analogiška padėtis susiklostė ir nagrinėjamoje byloje, todėl teismui nėra pagrindo kalbėti apie ankstesnėje byloje pateikto priešinio ieškinio ir šioje byloje pareikšto ieškinio tapatumą.

Teismo sprendimas, skirtingai nei įsta­tymas, teisės šaltinio galią turi tik analogiškos bylos atveju. Šį teismo sprendimo, kaip teisės šaltinio, bruožą ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad „teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes siedamas su taikytina teisės norma. Todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas, kaip minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti konkrečius teismo precedentus bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši teisės norma nereguliuoja (LAT CBS teisėjų kolegijos 1998-09-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-122/1998, kat. 6.). Tuo pačiu pažymėtina, kad teisės doktrinoje gana išsamiai nepagrįsto praturtėjimo arba turto gavimo be pagrindo institutas yra išanalizuotas naujausioje mokslo studijoje ,,Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmieji dešimt galiojimo metų“ (Mykolo Romerio universitetas, mokslinis redaktorius G. S., 2013, Vilnius, p. 935-967).

Nagrinėjamoje byloje dėl 4 778,73 Eur sumokėjimo už atsakovę trečiajam asmeniui ir jų grąžinimo ieškovui, sprendimus priėmė būtent ieškovas, o atsakovės veiksmai nesudaro pagrindo laikyti, jog konkrečiai dėl to ji yra atsakinga ieškovui, todėl pastarojo ieškinys atsakovei atmestinas visiškai.

Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Atsakovė D. N. atsiliepime į ieškovo ieškinį prašė teismo pripažinti, kad pastarasis piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir skirti ieškovui D. K. 5 000 Eur baudą (CPK 95 str.), o 50 proc. baudos priteisti atsakovei.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 7 straipsnio 2 dalyje byloje dalyvaujantys asmenys įpareigojami procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis kaip neteisėtas veiksmas (neveikimas) gali sukelti įvairaus pobūdžio negatyvius teisinius padarinius. Tačiau CPK 95 straipsnyje „Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės“ expressis verbis paminėti tik du iš jų. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė reikalauti atlyginti nuostolius, o pagal šio straipsnio 2 dalį teismui suteikiama teisė skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Civilinio proceso teisės doktrinoje pažymima, kad reikalavimas atlyginti dėl piktnaudžiavimo procesu padarytus nuostolius gali būti vertinamas ir kaip savarankiškas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas. Pagal CK 1.137 straipsnio 1 ir 3 dalis žala, padaryta pažeidžiant draudimą piktnaudžiauti teisę į gynybą, atlyginama vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis. Materialiuoju atžvilgiu atlyginimui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis tiesiogiai taikomos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę.

Visų pirma įstatymas numato, kad reikalavimas šaliai atlyginti piktnaudžiaujant procesu padarytus nuostolius neprivalo būti reiškiamas toje pačioje byloje.

Pastebėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012, 2015-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-638-464/2015 ir kt.).

LR CK 1.5 str.1d. nurodo, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šio straipsnio 4 dalis teismą įpareigoja aiškinti ir taikyti įstatymą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Kaip jau teismas yra nurodęs nors ieškovas ir anksčiau kitoje civilinėje byloje buvo pareiškęs analogišką reikalavimą, tačiau tuomet jis buvo formuluojamas kitaip, nei šioje byloje, todėl nagrinėjamoje byloje jo pateiktas ieškinys nelaikytinas piktnaudžiavimu procesine teise. Tenka pastebėti, kad ginčas teisme tarp ieškovo ir atsakovės dar nesuteikia teismui teisinio pagrindo jį laikyti ieškovo piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje. Teismui nenustačius ieškovo kaltų veiksmų sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, atmestinas atsakovės prašymas skirti ieškovui piniginę baudą (CPK 95 str. 2d.).

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Atsakovės argumentus, kad ji nėra skolinga ieškovui, patvirtina visuma byloje esančių įrodymų. Pastebėtina, kad 2013-01-15 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą (be numerio), teismas vertina visų įrodymų visumoje, kadangi nagrinėjamoje byloje nė vienas iš šalių pateiktų įrodymų neturi iš anksto nustatytos galios, o ginčo atveju atsakovės atsikirtimų pagrįstumą patvirtina nuoseklūs jos paaiškinimai, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovės atsiliepimo argumentai, kad ji ginčo atveju nėra skolinga ieškovui irgi sudaro pagrindą pastarojo ieškiniui atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinosios apsaugos priemonės.

Kadangi ieškinys atmetamas, iš ieškovo atsakovei turėtų būti priteista 850,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui (CPK 88 str. 1 d. 6p., 93 str. 1 d.). Tačiau šių išlaidų suma atsakovei neatlygintina, atsižvelgiant į tai, jog atsakovės veiksmai irgi turėjo įtakos ginčui tarp šalių kilti, nes statybos rangos santykių šalys ne visai tinkamai atliko veiksmus su ginčo sumos sumokėjimu O. D., tai yra dėl to nesudarė jokio rašytinio susitarimo ar statybos rangos sutarties pakeitimo (CPK 93 str. 4d.). Tačiau valstybei iš ieškovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Byloje taikyta laikinoji apsaugos priemonė paliktina galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus panaikintina.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Ieškovo D. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ieškinį atsakovei D. N. (gim. (duomenys neskelbtini)) atmesti.

2. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš D. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) 6,40 Eur (šešis eurus 40 euro ct) teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylos dalyviams, atlyginimui.

3. Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.