Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo ir nuteistojo A. O. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, BK 216 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), bei nuteistas:

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl tariamo UAB „D (duomenys pakeisti)“ įstatinio kapitalo didinimo) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. gruodžio 20 d. produktų tiekimo sutarties tarp UAB “D“ ir bendrovės „L (duomenys pakeisti)“ sukūrimo bei pateikimo) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo ir bausmių apėmimo būdais bei D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 ir 11 punktais, D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, jį įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neužimti juridinio asmens vadovo ar kolegialaus juridinio asmens valdymo organo nario pareigų.

A. O. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 216 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), bei nuteistas:

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl tariamo UAB “D“ įstatinio kapitalo didinimo) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. gruodžio 20 d. produktų tiekimo sutarties tarp UAB “D“ ir bendrovės “L“ sukūrimo bei pateikimo) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo ir bausmių apėmimo būdais bei A. O. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, ją atliekant pataisos namuose.

A. O. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje-suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2016 m. sausio 7 d.

Iš D. S. ir A. O. K. solidariai priteista atlyginti ABN V (duomenys pakeisti) 28 250 Eur turtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent:

D. S., laikotarpiu nuo 2013-11-26 iki 2015-02-04 būdamas UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruotos (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus būdamas UAB “D“ kasininku, laikotarpiu nuo 2013-11-26 iki 2015-01-28 pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad ,,Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimais“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 1 dalies 4-5 punktų nuostatas, kad „Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <…> 4) ūkinės operacijos <…> turinys; 5) ūkinės operacijos <…> rezultatas pinigine ir (arba) kiekine išraiška“, tyčia laikotarpiu nuo 2013-11-29 iki 2015-01-01 veikdamas per UAB “D“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią UAB „J (duomenys pakeisti)“ buhalterę D. D., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apgaulingai organizavo ir laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-01-28 pats asmeniškai apgaulingai tvarkė UAB “D“ buhalterinę apskaitą, t. y.

2015-01-05 iš AB DNB banke esančios UAB “D“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išėmus iš viso 14 000 Eur, šių lėšų priėmimo į kasą ir panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais ir neužregistravo buhalterinės apskaitos registre „Kasos knyga“;

laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė 20 vnt. krepšelių žuvies ir 9 vnt. automobilių („Mitsubishi L300“, v/n (duomenys neskelbtini), „Volkswagen Transporter APP873“, v/n (duomenys neskelbtini), „Volkswagen Golf“, v/n (duomenys neskelbtini), „Mazda 626“, v/n (duomenys neskelbtini), „Mazda 626“, v/n (duomenys neskelbtini), „Mitsubishi Carisma“, v/n (duomenys neskelbtini), „Mazda 323“, v/n (duomenys neskelbtini), „Peugeot 605“, v/n (duomenys neskelbtini), „Volkswagen Golf“, v/n (duomenys neskelbtini)) pardavimo ir lėšų už parduotas prekes gavimo, šių apskaitos dokumentų nepateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB “J“ buhalterei D. D., dėl to ši, nesuvokdama D. S. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neturėdama duomenų apie įvykusias ūkines finansines operacijas, neįtraukė jų į apskaitą ir neužregistravo UAB “D“ buhalterinės apskaitos registruose;

laikotarpiu nuo 2013-12-18 iki 2013-12-31 buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė grynųjų pinigų 19 800 (NOK) (8 079,19 Lt) (2 339,90 Eur) išmokėjimo akcininkui A. O. K., nepateikė šių apskaitos dokumentų bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB “J“ buhalterei D. D., dėl to ši, nesuvokdama D. S. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neturėdama duomenų apie įvykusias ūkines finansines operacijas, neužregistravo jų UAB “D“ buhalterinės apskaitos registre „Avanso apyskaita“;

laikotarpiu nuo 2013-12-09 iki 2014-12-31 buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė grynųjų pinigų 14 700 NOK (5 584,68 Lt) (1 617,44 Eur) gavimo iš bendrovės „F (duomenys pakeisti)“, nepateikė šių apskaitos dokumentų bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB “J“ buhalterei D. D., dėl to ši, nesuvokdama D. S. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neturėdama duomenų apie įvykusias ūkines finansines operacijas, neužregistravo jų UAB “D“ buhalterinės apskaitos registre „Kasos knyga“;

2014-12-15 dviem atvejais UAB “D“ kasos išlaidų orderių kvitais Nr. 1 ir Nr. 2, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – 60 000 Lt (17 377,20 Eur) išmokėjimą fiziniams asmenims (K. S. – 30 000 Lt (8 688,60 Eur) ir G. Š. – 30 000 Lt (8 688,60 Eur), pateikė šiuos dokumentus bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB “J“ buhalterei D. D., kuri būdama suklaidinta ir nesuvokdama D. S. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, užregistravo šių apskaitos dokumentų duomenis apskaitos registre „Kasos knyga“. Dėl padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų laikotarpiu nuo 2013-11-26 iki 2015-02-04 negalima iš dalies nustatyti UAB “D“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

D. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 2 dalyje.

Be to, D. S. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, legalizavo nusikalstamu būdu įgytus pinigus, o būtent:

D. S. būdamas UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruotos (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., direktoriumi, veikdamas tyčia bendrininkų grupe su UAB “D“ akcininku A. O. K., turėdami tikslą legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus, A. O. K. derinant nusikalstamos veikos veiksmus su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais užsienio valstybėse esančiais asmenimis, kurie organizavo Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausančių lėšų neteisėtus bankinius pervedimus, 2014-12-30 iš ABN V, esančio Nyderlandų Karalystėje, banko sąskaitos (duomenys neskelbtini), priklausančios JAV akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), į UAB “D“ priklausančią AB DNB banke esančią banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) gavo (duomenys neskelbtini) priklausančius 38 000 JAV dolerių, žinodami, kad šie pinigai įgyti nusikalstamu būdu. Siekdami disponuoti neteisėtai gautomis piniginėmis lėšomis, D. S. su A. O. K. susitarė išgryninti banko sąskaitoje esančius pinigus ir juos pasidalyti. D. S., vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, 2015-01-05 konvertavo šiuos pinigus į eurus ir dalį jų – 14 000 Eur – išgrynino AB DNB banko Klaipėdos klientų aptarnavimo padalinyje „X (duomenys pakeisti)“, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2015-01-07 bankui pareikalavus pateikti informaciją apie šio mokėjimo paskirtį ir santykius su mokėtoju, jis su A. O. K. susitarė surašyti netikrą prekių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB “D“ už gautas lėšas neva tieks prekes pirkėjui ir šią sutartį bei kitą informaciją pateiks AB DNB bankui, taip nurodydami, kad pinigai gauti iš teisėtos veiklos. A. O. K., vykdydamas susitarimą, susisiekė su užsienyje gyvenančiais asmenimis, kurie 2015-01-08 į jo naudojamą mobiliojo ryšio telefoną abonento Nr. (duomenys neskelbtini) SMS žinutėmis iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, atsiuntė bendrovės rekvizitus (duomenys neskelbtini). Gautus bendrovės rekvizitus A. O. K. perdavė D. S. ir jis laikotarpiu nuo 2015-01-08 iki 2015-01-12, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kompiuteriu anglų kalba surašė aiškiai netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį, pagal kurią UAB “D“ neva įsipareigojo tiekti prekes bendrovei “L“. Po to A. O. K. kompiuteriu pakoregavus sutarties tekstą, ją atspausdino, patvirtino savo parašu ir UAB “D“ antspaudu bei skanuotą sutarties kopiją išsiuntė A. O. K. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). A. O. K. tą pačią dieną sutarties, pasirašytos neva “L“ atstovų, fotonuotrauką elektroniniu paštu persiuntė D. S.. Pastarasis, tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas nuslėpti aiškiai nusikalstamu būdu gautų pinigų prigimtį ir įteisinti jų gavimo paskirtį, 2015-01-12, 15.25 val., iš savo elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) AB DNB bankui pateikiant informaciją apie šio mokėjimo paskirtį ir santykius su mokėtoju, elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) pateikė netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį ir kitą informaciją, taip melagingai patvirtinant, kad lėšos į banko sąskaitą pervestos teisėtai. Tokiu būdu D. S., veikdamas bendrininkų grupe su A. O. K., su nusikalstamu būdu įgytomis lėšomis atliko finansines operacijas ir melagingai nurodė, kad jos gautos iš teisėtos veiklos.

D. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje.

Be to, D. S., veikdamas bendrininkų grupe, pasisavino didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

D. S., būdamas UAB “D“ į. k. (duomenys pakeisti), registruotos (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., direktoriumi, veikdamas tyčia bendrininkų grupe su UAB “D“ akcininku A. O. K., turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – UAB “D“ pinigus, iš anksto susitarė, kad D. S. išgrynins UAB “D“ priklausančioje banko sąskaitoje esančius pinigus, neįneš jų į UAB “D“ kasą ir pasidalys su A. O. K.. D. S., vykdydamas bendrą susitarimą, AB DNB banke UAB “D“ priklausančioje banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančias lėšas – 14 000 Eur – išgrynino 2015-01-05 AB DNB banko Klaipėdos klientų aptarnavimo padalinyje “X“, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, šių lėšų priėmimo į UAB “D“ kasą ir jų panaudojimo nepagrindė jokiais apskaitos dokumentais ir neužregistravo buhalterinės apskaitos registre „Kasos knyga“ bei 2015 m. sausio mėn. Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, įgytas UAB “D“ lėšas (14 000 Eur) pasidalijo su A. O. K.. Tokiu būdu D. S., veikdamas su A. O. K., pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB “D“ turtą – 14 000 Eur.

D. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Be to, D. S. nuteistas už tai, kad jis suklastojo ir panaudojo suklastotą dokumentą, o būtent:

D. S. laikotarpiu nuo 2015-01-07 iki 2015-01-12 Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas tyčia bendrininkų grupe su A. O. K., žinodamas kad UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruota (duomenys pakeisti), Klaipėdos r., neparduos bendrovei “L“ jokių prekių, A. O. K. perdavus D. S. bendrovės rekvizitus (duomenys neskelbtini), gautus 2015-01-08 SMS žinutėmis iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, D. S. 2015-01-12 adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kompiuteriu anglų kalba surašė aiškiai netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį, pagal kurią UAB “D“ neva įsipareigojo tiekti prekes bendrovei “L“. A. O. K. kompiuteriu pakoregavus sutarties tekstą, ją atspausdino, patvirtino savo parašu ir UAB “D“ antspaudu bei skanuotą sutarties kopiją išsiuntė A. O. K. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). A. O. K. tą pačią dieną sutarties, pasirašytos neva “L“ atstovų, fotonuotrauką elektroniniu paštu persiuntė D. S.. Pastarasis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015-01-12, 15.25 val., iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) pateikė netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), AB DNB bankui. Tokiu būdu D. S., veikdamas bendrai su A. O. K., pagamino netikrą dokumentą ir panaudojo jį.

D. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to, D. S. suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, o būtent:

D. S., veikdamas tyčia bendrininkų grupe su A. O. K., žinodamas, kad UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruota (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., įstatinis kapitalas nebus didinamas ir naujai išleidžiamos akcijos nebus apmokamos, susitarė surašyti netikrus dokumentus, juose įrašyti duomenis apie tariamą bendrovės įstatinio kapitalo didinimą ir juos pateikti VĮ „Registrų centrui“. Vykdydamas bendrą susitarimą, 2014-04-09 Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, D. S. kompiuteriu surašė 2014-04-09 UAB “D“ Akcininkų sprendimą Nr. 3, 2014-04-09 Akcijų pasirašymo sutartį Nr. 1, UAB “D“ įstatus, pasirašytus 2014-04-09, juose įrašė aiškiai melagingus duomenis apie bendrovės įstatinio kapitalo didinimą 50 000 Lt suma išleidžiant naujas akcijas, dokumentus atspausdino ir patvirtino savo, kaip UAB “D“ akcininko ir direktoriaus, parašais, po to juos pateikė pasirašyti A. O. K.. Pastarajam suklastotus dokumentus patvirtinus savo, kaip UAB “D“ akcininko, parašais, D. S. 2014-04-15 ir 2014-05-08 suklastotus 2014-04-09 UAB “D“ Akcininkų sprendimą Nr. 3 bei UAB “D“ įstatus pateikė VĮ „Registrų centrui“, adresu Baltijos pr. 123, Klaipėda, o suklastotą 2014-04-09 Akcijų pasirašymo sutartį Nr. 1 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB “D“. Tokiu būdu D. S., veikdamas bendrai su A. O. K., pagamino netikrus dokumentus ir panaudojo juos.

D. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

A. O. K., veikdamas bendrininkų grupe, legalizavo nusikalstamu būdu įgytus pinigus, o būtent:

A. O. K., būdamas UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruotos (duomenys pakeisti), Klaipėdos r., akcininku, veikdamas tyčia bendrininkų grupe su UAB “D“ direktoriumi D. S., turėdami tikslą legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus, derindamas nusikalstamos veikos veiksmus su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais užsienio valstybėse esančiais asmenimis, kurie organizavo JAV akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausančių lėšų neteisėtus bankinius pervedimus, 2014-12-30 iš ABN V, esančio Nyderlandų Karalystėje, banko sąskaitos (duomenys neskelbtini), priklausančios JAV akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), į UAB “D“ priklausančią AB DNB banke esančią banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) gavo (duomenys neskelbtini) priklausančius 38 000 JAV dolerių, žinodami, kad šie pinigai įgyti nusikalstamu būdu. Siekdami disponuoti neteisėtai gautomis piniginėmis lėšomis, A. O. K. su D. S. susitarė išgryninti banko sąskaitoje esančius pinigus ir pasidalyti juos. D. S., vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, 2015-01-05 šias lėšas konvertavo į eurus ir dalį jų – 14 000 Eur – išgrynino AB DNB banko Klaipėdos klientų aptarnavimo padalinyje “X“, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2015-01-07 bankui pareikalavus pateikti informaciją apie šio mokėjimo paskirtį ir santykius su mokėtoju, A. O. K. su D. S. susitarė surašyti netikrą prekių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB “D“ už gautas lėšas neva tieks prekes pirkėjui ir šią sutartį bei kitą informaciją pateiks AB DNB bankui, tokiu būdu nurodydami, kad pinigai gauti iš teisėtos veiklos. A. O. K., vykdydamas susitarimą, susisiekė su užsienyje gyvenančiais asmenimis, kurie 2015-01-08 į jo naudojamą mobiliojo ryšio telefoną abonento Nr. (duomenys neskelbtini), SMS žinutėmis iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, atsiuntė bendrovės rekvizitus “L“; (duomenys neskelbtini). A. O. K. perdavė gautus bendrovės rekvizitus D. S., kuris laikotarpiu nuo 2015-01-08 iki 2015-01-12, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kompiuteriu anglų kalba surašė aiškiai netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį, pagal kurią UAB “D“ neva įsipareigojo tiekti prekes bendrovei “L“. A. O. K. kompiuteriu pakoregavus sutarties tekstą, ją atspausdino, patvirtino savo parašu ir UAB “D“ antspaudu bei skanuotą sutarties kopiją išsiuntė jam elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). A. O. K. tą pačią dieną sutarties, pasirašytos neva “L“ atstovų, fotonuotrauką elektroniniu paštu persiuntė D. S., kuris, tęsdamas nusikalstamą veiką, siekiant nuslėpti aiškiai nusikalstamu būdu gautų pinigų prigimtį ir įteisinti jų gavimo paskirtį, 2015-01-12, 15.25 val., iš savo elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini), AB DNB bankui pateikiant informaciją apie šio mokėjimo paskirtį ir santykius su mokėtoju, elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) pateikė netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį ir kitą informaciją, taip melagingai patvirtinant, kad lėšos į banko sąskaitą pervestos teisėtai. Tokiu būdu A. O. K., veikdamas bendrininkų grupe su D. S., su nusikalstamu būdu įgytomis lėšomis atliko finansines operacijas ir melagingai nurodė, kad jos gautos iš teisėtos veiklos.

A. O. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. O. K., veikdamas bendrininkų grupe, pasisavino didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

A. O. K., būdamas UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruotos (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., akcininku, veikdamas tyčia bendrininkų grupe su UAB “D“ direktoriumi D. S., turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti D. S. žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – UAB “D“ lėšas, iš anksto susitarė, kad D. S. UAB “D“ priklausančioje banko sąskaitoje esančius pinigus išgrynins, neįneš jų į UAB “D“ kasą ir pasidalys su juo. D. S., vykdydamas bendrą susitarimą, AB DNB banke UAB “D“ priklausančioje banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančias lėšas – 14 000 Eur – 2015-01-05 išgrynino AB DNB banko Klaipėdos klientų aptarnavimo padalinyje “X“, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, šių pinigų priėmimo į UAB “D“ kasą ir jų panaudojimo nepagrindė jokiais apskaitos dokumentais ir neužregistravo buhalterinės apskaitos registre „Kasos knyga“ bei 2015 m. sausio mėn. Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, įgytus UAB “D“ pinigus (14 000 Eur) pasidalijo su A. O. K.. Tokiu būdu A. O. K., veikdamas su D. S., pasisavino D. S. patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB “D“ turtą –14000 Eur.

A. O. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. O. K. nuteistas už tai, kad jis suklastojo ir panaudojo suklastotą dokumentą, o būtent:

A. O. K., laikotarpiu nuo 2015-01-07 iki 2015-01-12 Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas tyčia bendrininkų grupe su D. S., žinodamas, kad UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruota (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., neparduos bendrovei “L“ jokių prekių, perdavė D. S. bendrovės rekvizitus (duomenys neskelbtini), gautus 2015-01-08 SMS žinutėmis iš telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio priklausomybė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta. D. S. 2015-01-12 adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kompiuteriu anglų kalba surašė aiškiai netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį, pagal kurią UAB “D“ neva įsipareigojo tiekti prekes bendrovei “L“. A. O. K. kompiuteriu pakoregavus sutarties tekstą, ją atspausdino, patvirtino savo parašu ir UAB “D“ antspaudu bei skanuotą sutarties kopiją išsiuntė jam elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). A. O. K. tą pačią dieną sutarties, pasirašytos neva “L“ atstovų, fotonuotrauką elektroniniu paštu persiuntė D. S., kuris, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015-01-12, 15.25 val., iš savo elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) elektroniniu pašto adresu (duomenys neskelbtini) AB DNB bankui pateikė netikrą 2014-12-20 produktų tiekimo sutartį. Tokiu būdu A. O. K., veikdamas bendrai su D. S., pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo.

A. O. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. O. K. nuteistas už tai, kad jis suklastojo ir panaudojo suklastotus dokumentus, o būtent:

A. O. K., veikdamas tyčia bendrininkų grupe su D. S., žinodamas, kad UAB “D“, į. k. (duomenys pakeisti), registruotos (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., įstatinis kapitalas nebus didinamas ir naujai išleidžiamos akcijos nebus apmokamos, susitarė surašyti netikrus dokumentus, juose įrašant duomenis apie tariamą bendrovės įstatinio kapitalo didinimą ir juos pateikti VĮ „Registrų centrui“. D. S., vykdydamas bendrą susitarimą, 2014-04-09 Klaipėdos mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuteriu surašė 2014-04-09 UAB “D“ Akcininkų sprendimą Nr. 3, 2014-04-09 Akcijų pasirašymo sutartį Nr. 1, UAB “D“ įstatus, pasirašytus 2014-04-09, juose įrašė aiškiai melagingus duomenis apie bendrovės įstatinio kapitalo didinimą 50 000 Lt suma išleidžiant naujas akcijas. Juos atspausdinus ir patvirtinus savo parašais A. O. K., kaip UAB “D“ akcininkas, pasirašė juose savo parašu. Po to D. S. 2014-04-15 ir 2014-05-08 suklastotus 2014-04-09 UAB “D“ Akcininkų sprendimą Nr. 3 ir UAB “D“ įstatus pateikė VĮ „Registrų centrui“, adresu Baltijos pr. 123, Klaipėda, o suklastotą 2014-04-09 Akcijų pasirašymo sutartį Nr. 1 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku pateikė UAB “D“. Tokiu būdu A. O. K., veikdamas bendrai su D. S., pagamino netikrus dokumentus ir panaudojo juos.

A. O. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016-01-07 nuosprendžio dalis, kuriomis D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 216 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl 2014-12-20 produktų tiekimo sutarties tarp UAB “D“ ir bendrovės “L“ sukūrimo bei pateikimo), ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. S. gynėjas, nesutikdamas su ginamojo nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria atskleisti turto pasisavinimo požymiai (apeliacinio skundo 3-4 lapai, t. 7, b.l. 91-92), ir teigia, kad nuteistasis baudžiamajame procese laikėsi pozicijos, jog jis nepasisavino UAB “D“ lėšų, o pasiėmė sau avansu 3 000 Eur, kuriuos atidavė tėvui, kompensuodamas dalį suteiktos paskolos. Paaiškėjus, kad pinigai į bendrovės banko sąskaitą pateko ne iš A. O. K. verslo partnerio, D. S. 2015-11-30 pervedė avansu paimtus pinigus byloje civiliniu ieškovu pripažintam ABN V. Kita pinigų dalis taip pat nepasisavinta, o avansu perduota akcininkui A. O. K., kuriuo besąlygiškai pasitikėta, pirkti transporto priemones ir jų dalis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad D. S. inkriminuoto nusikaltimo dalykas – patikėtas svetimas turtas (UAB “D“ lėšos) – buvo banko sąskaitoje. Kita vertus, byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad pinigai buvo svetimi pačiai UAB “D“, nes jie priklausė JAV akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini). Tokia išvada darytina analizuojant ir skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria tenkintas byloje pareikštas civilinis ieškinys ir nurodyta minėtai užsienio bendrovei atlyginti turtinę žalą iš UAB “D“ banko sąskaitoje esančių pinigų. Be to, pasak nuteistojo gynėjo, išgrynintos lėšos nebuvo pasisavintos, t. y. nepaverstos ginamojo nuosavybe. Bendrovės lėšų atsidūrimas vadovo žinioje nustatomas banko sąskaitos išrašu ir nėra jokių kliūčių išsiieškoti lėšas iš jas paėmusio asmens. Aptariamos piniginės operacijos įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais ir įtraukimas į registrą nesudaro daugiau galimybių civilinėmis priemonėmis išreikalauti lėšas iš bendrovės direktoriaus. Turto pasisavinimą patvirtintų veiksmai, jei išėmus pinigus, būtų bandoma imituoti jų panaudojimą bendrovės veikloje, kas apsunkintų galimybę išreikalauti turtą iš kito asmens valdymo. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju informacija apie į UAB “D“ banko sąskaitą patekusias lėšas perduota bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „J“ buhalterei D. D., kuri įtraukė ją į UAB “D“ apskaitą. Be to, turto pasisavinimo kildinimas iš A. O. K. atlikto dalies gautų lėšų persiuntimo kitiems asmenims nepagrindžia nuteistojo kaltės, nes jis perdavė pinigus akcininkui įgyti transporto priemones ir jų dalis, nemanydamas, kad gali būti apgautas, todėl D. S. bendrininkavimas inkriminuotas be faktinio ir teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjas teigia, kad ginamojo veiksmai neatitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių ir kasacinio teismo jurisprudencijos tokio pobūdžio bylose.

Dėl D. S. nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo požymių išaiškinimo (apeliacinio skundo 5 lapas, t. 7, b.l. 93) ir tvirtina, kad nuteistasis, duodamas parodymus baudžiamajame procese, teigė nežinojęs apie pinigų nusikalstamą kilmę, o A. O. K. nurodė, kad būtent jis organizavo pinigų gavimą į UAB “D“ banko sąskaitą už automobilių ir jų dalių pardavimo paslaugas. Akcininko pranešimas apie laukiamą tikslią pinigų sumą ir jos pervedimo laiką D. S. leido manyti, kad lėšos pateks į bendrovės banko sąskaitą iš verslo partnerio. Be to, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįsta aplinkybė, kad JAV akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausančios lėšos (38 000 JAV dolerių) pateko į UAB “D“ banko sąskaitą dėl kokio nors padaryto nusikaltimo, o ne per bendrovės darbuotojo ar banko atstovo klaidą. Teismas grindė nuteistojo tyčią tik „Skype“ pokalbių programa iš konteksto paimtais keliais sakiniais, kuriais svarstoma apie bendrovės uždarymą ar tolimesnį jos veiklos vykdymą, lėšoms patekus į bendrovės banko sąskaitą, taip pat kaip reikėtų pateisinti gautų lėšų išėmimą. Pasak apelianto, tokie svarstymai niekaip nepagrindžia D. S. žinojimo, kad lėšos gautos nusikalstamu būdu, ar siekio jas legalizuoti. Nuteistojo gynėjas cituoja byloje užfiksuotą ginamojo ir A. O. K. susirašinėjimą (t. 2, b.l. 23-24) bei teigia, kad remiantis A. O. K. aiškinimu ir D. S. susirūpinimu dėl paskolos, nėra abejonių, jog pastarajam niekas nesudarė pagrindo manyti, kad turėjo būti gauti neteisėti pinigai, kuriuos tik reikės pasidalinti ir uždaryti bendrovę. Tokia išvada darytina ir analizuojant asmenų 2015-01-05 pokalbį. Sutarties su bendrove “L“ parengimas ir pateikimas bankui taip pat neįrodo BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, nes šiuose veiksmuose nebuvo tyčios. D. S. nežinojo, kad asmens, suorganizavusio lėšų gavimą į UAB “D“ banko sąskaitą, pateikti pirkėjo rekvizitai ir atsiųsta pasirašytos sutarties nuotrauka yra netikri, tuo labiau kad sutartis su bendrove “L“ negalėjo bankui ar kitoms institucijoms pagrįsti lėšų gavimo iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir įrodyti, kad jos gautos iš teisėtos veiklos.

Skųsdamas Klaipėdos apygardos teismo 2016-01-07 nuosprendžio dalį, kuria D. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog 2014-12-20 sutartis surašyta pagal A. O. K. pateiktus rekvizitus, D. S. manant, kad jis rengia sandorį su realiai egzistuojančia savo partnerio bendrove. Bendraudamas per „Skype“ pokalbių programą, nuteistasis reiškė priekaištus A. O. K. dėl atsiųstos nufotografuotos, o ne nuskanuotos sutarties, tačiau manė, kad jam bendrovės “L“ atstovų pasirašyta sutartis realiai atsiųsta iš Nigerijos. D. S. gynėjo teigimu, nuteistajam sąmoningai klastojant sutartį, nereikėtų iš A. O. K. gauti pirkėjo rekvizitų, laukti, kol bus atsiųsta pasirašyta sutartis. Nuteistasis, siekęs suklastoti dokumentą, būtų tiesiog įrašęs JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)rekvizitus, imitavęs šios ar kitos bendrovės atstovo parašą, pasirašęs savo vardu už UAB “D“ ir nusiuntęs nuskanuotą sutartį bankui. Dėl aptartų priežasčių apeliaciniame skunde konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta D. S. tyčia padaryti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl D. S. nepagrįsto nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynėjas teigia, kad ginamajam buvo inkriminuoti penki atvejai dėl minėtame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, neišskiriant kokie buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo padaryti kiekvienu atveju ir kokias konkrečias pasekmes jie sukėlė. Skundžiamame nuosprendyje tik apibendrintai teigiama, kad visi teisės aktų pažeidimai sukėlė visas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes, todėl daroma išvada, šiuo atveju buvo pažeista D. S. teisė į gynybą.

Dėl 14 000 Eur, išimtų iš UAB “D“ banko sąskaitos, panaudojimo nepagrindimo buhalterinės apskaitos dokumentais apeliantas teigia, kad šis pažeidimas yra formalus, nes įmonių praktikoje įprasta dokumentus visiškai sutvarkyti prieš juos pateikiant įtraukti į registrus. Remiantis D. S. parodymais, pinigų išėmimas iš banko sąskaitos ir jų įnešimas į kasą būtų atvaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentais prieš pateikiant juos buhalterei, tačiau nuteistasis buvo sulaikytas. Be to, D. S., iš karto nesurašydamas reikalaujamų dokumentų, nieko nenuslėpė, nes pinigų išgryninimo faktas užfiksuotas bendrovės banko sąskaitoje, todėl nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Atkreipiamas dėmesys, kad kasos pajamų ir išlaidų orderio neišrašymas lemia administracinį apskaitos taisyklių pažeidimą (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173¹ straipsnis). Kadangi D. S. nepadarė jokių apgaulingų veiksmų kaip buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, sugadinimas ar sunaikinimas, o aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, jo veiksmai galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Taip pat pastebima, kad ši veika kvalifikuota ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Jei išgryninant pinigus, iš bendrovės buvo pasisavintos lėšos, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas nepagrįstai kvalifikuotas iš sutapties, nes nepadaryti jokie apgaulingi veiksmai, skirti maskuoti tariamą lėšų pasisavinimą, suklaidinti kitus asmenis dėl išgrynintų pinigų panaudojimo.

D. S. gynėjas, ginčydamas 20 vnt. krepšelių žuvies ir 9 vnt. automobilių pardavimo bei lėšų už parduotas prekes gavimo nepagrindimą buhalterinės apskaitos dokumentais ir jų nepateikimą buhalterei, nurodo, kad pateiktas veikos aprašymas labiau atitinka BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Be to, 2015-06-12 specialisto išvada Nr. 5-3/49, kuria teismas remiasi nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, yra sąlyginė, nes specialistas darė išvadas atsižvelgdamas į apklausų protokolus. Byloje nenustatyta, kad D. S. vykdė minėtus pardavimo sandorius. Priešingai – A. O. K., veikdamas kaip UAB “D“ akcininkas partneris, naudojosi D. S. ir jo per paskolas parūpintu finansavimu, įgydavo turtą, kurį vėliau pasisavindavo. A. O. K. deklaravo D. S., kad jis parduos 20 vnt. krepšelių žuvies ir 9 vnt. automobilių į Nigeriją, tačiau bendrovei nepateikti dokumentai, patvirtinantys juridinius faktus, tuo labiau kad vienas iš automobilių „Mitsubishi L300“ išsiųstas Nigerijoje esančiai bendrovei (t. 2, b.l. 136), kas rodo, kad A. O. K. pasisavino UAB “D“ turtą ir neteisėtai perleido jį kitam asmeniui. Pats D. S. nepadarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų, nes neįvykusių sandorių dokumentai tiesiog neegzistavo.

Dėl 19 800 Norvegijos kronų išmokėjimo A. O. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad D. S. parodymais nustatyta, jog minėtos lėšos buvo skirtos finansuoti A. O. K. kelionę į Norvegiją sudaryti pirkimo pardavimo sandorius dėl džiovintos žuvies. Pastarasis nepateikė pinigų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų ir negrąžino lėšų. Net ir išrašius kasos išlaidų orderį A. O. K., vis tiek nebūtų galima nustatyti lėšų panaudojimo, nes pastarasis, nepanaudojęs pinigų bendrovės interesais, pasisavino juos. Atsižvelgiant į tai, teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymas ar aplaidus tvarkymas rodo D. S. galėjus padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo gynėjas, pasisakydamas dėl 14 700 Norvegijos kronų, gautų iš bendrovės “F“, nepagrindimo buhalterinės apskaitos dokumentais, akcentuoja, kad byloje nenustatyta, jog UAB “D“ ar asmeniškai jos vadovas gavo minėtas lėšas. Iš A. O. K. susirašinėjimo elektroniniu paštu su bendrovės “F“ atstovu galima daryti išvadą, kad Norvegijos bendrovė pervedė pinigus A. O. K. banko pavedimu, tačiau jis neperdavė lėšų UAB “D“ ir nepateikė jokių dokumentų apie disponavimą bendrovės lėšomis. D. S., nedisponavęs aptariama pinigų suma ar reikšmingais dokumentais, negalėjo padaryti veiksmų, lėmusių apgaulingą apskaitos tvarkymą.

Paskutiniu nuteistajam inkriminuotu atveju jis nuteistas už tai, kad UAB “D“ kasos išlaidų orderių kvitais buvo pagrįstos tikrovės neatitinkančios ūkinės operacijos – iš viso 60 000 Lt išmokėjimas dviem fiziniams asmenims. Apelianto teigimu, byloje nustatyta, kad K. S. ir G. Š. pagal paskolų sutartis paskolino UAB “D“ po 30 000 Lt, kuriuos A. O. K. iniciatyva bendrovė panaudojo įsigyti žuvį ir transporto priemones bei vėliau siekė eksportuoti į Nigeriją. A. O. K. pasisavinus minėtą turtą, UAB “D“ nepardavė prekių ir nepajėgė grąžinti paskolų. Paskolų davėjai sutiko dovanoti bendrovei paskolintus pinigus ir šis susitarimas buvo įformintas kaip lėšų grąžinimas, kas rodo apgaulingą sandorį. D. S. gynėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, kad nuteistojo veiksmai nagrinėjamu atveju kvalifikuotini kaip civilinis deliktas su juo lemiančiomis pasekmėmis, be to, paskolos davėjams atsisakius reikalavimo į paskolintas lėšas, buhalterinė apskaita netapo iškreipta. Šiame kontekste pabrėžiama, kad D. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už netikro dokumento, tariamai padidinusio UAB “D“ įstatinį kapitalą, surašymą ir pateikimą VĮ „Registrų centrui“, tačiau ši nusikalstama veika nekvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Todėl lėšų dovanojimo įforminimo nepripažinus civiliniu deliktu, inkriminuoti veiksmai turėjo būti vertinami kaip atitinkantys BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.

Nuteistojo A. O. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016-01-07 nuosprendžio dalis, kuriomis A. O. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 216 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; 2) bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apklausti S. S. O. (S. S. O.).

A. O. K. gynėjas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo požymių išaiškinimo (apeliacinio skundo 3 lapas, t. 7, b.l. 103) ir teigia, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė tam tikrus veiksmus su pinigais, tačiau jie negali būti vertinami kaip draudžiami baudžiamojo įstatymo prasme, nes byloje nenustatyta lėšų nusikalstama kilmė, t. y. nepriimtas joks įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis ar kitas sprendimas dėl pirminio nusikaltimo konstatavimo, kuris leistų teigti, kad pinigai, kuriais disponavo A. O. K., buvo įgyti nusikalstamu būdu. Deklaratyvus tokio fakto konstatavimas laikytinas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Nesant būtinojo BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio, A. O. K. negali būti nuteistas pagal inkriminuotą kaltinimą.

Apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistojo veiksmuose nėra BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvaus požymio – tyčios, grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl turto pasisavinimo požymių išaiškinimo ir nuteistųjų parodymais, duotais baudžiamajame procese (apeliacinio skundo 4-5 lapai, t. 7, b.l. 104-105). Pasak A. O. K. gynėjo, analizuojant abiejų nuteistųjų parodymus, nė vienas iš jų neturėjo tikslo pasisavinti pinigų, nes jie turėjo būti skirti UAB “D“ reikmėms tenkinti – nupirkti automobilius pagal kliento užsakymą. Pinigus į bendrovės banko sąskaitą pervedė asmuo, gyvenantis Gruzijoje. Pastarojo anketinius duomenis nurodė A. O. K.. Nuteistasis, išgryninęs pinigus, pradėjo aktyviai ieškoti transporto priemonių, o suradęs jas, ruošėsi pirkti ir pasirūpinti tuo, kad automobiliai būtų pakrauti į konteinerius, paruošti visi transporto priemonių kelionės dokumentai ir jos būtų išsiųstos į Nigeriją. Atkreipiamas dėmesys, kad 6 200 Eur buvo perduoti į Gruziją asmeniui, kuris, A. O. K. manymu, buvo automobilių užsakovas, už automobilio „Audi A5“ užsakymo atšaukimą. Be to, nuteistasis, sužinojęs keblumus, susijusius su banku, laikė pinigus namuose ir neišleido jų, o banko atstovai 2015-01-28 turėjo pateikti galutinę išvadą dėl lėšų teisėto ar neteisėto pervedimo į UAB “D“ banko sąskaitą. Pasak A. O. K. gynėjo, minėtos aplinkybės patvirtina, kad ginamasis nepasisavino pinigų, tačiau jis galėjo disponuoti lėšomis kaip sąžiningas verslininkas, vykdydamas kliento užsakymą. Tai, kad išgrynintos lėšos neapskaitytos bendrovės buhalterijoje, nepriklausė nuo nuteistojo valios, nes šią pareigą turėjo D. S., tuo labiau kad nė vienas iš nuteistųjų neturėjo galimybės pateikti buhalterinės apskaitos dokumentą. A. O. K. gynėjas taip pat tvirtina, kad nuteistasis nepasisavino didelės vertės – 250 MGL (9 412,65 Eur) dydžio – svetimo turto. D. S. AB DNB banko padalinyje išgrynino 14 000 Eur, tačiau vienintelis atvejis, kuriame gali būti įžvelgiamas netinkamas elgesys su turtu, yra 6 200 Eur grąžinimas potencialiam pirkėjui neįforminant tokio fakto buhalterinėje apskaitoje. Kitą pinigų dalį – 6 600 Eur – kratos metu pareigūnams savanoriškai pateikė pats A. O. K.. Taigi, turto, kuris vertinant deklaratyviai galimai buvo valdomas kaip nuosavas, vertė (6 200 Eur) yra daug mažesnė nei 250 MGL dydis, todėl nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Dėl A. O. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį gynėjas teigia, kad nuteistųjų sudarytos sutartys neatitinka šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatyto nusikaltimo pavojingumo kriterijaus. Tokia išvada daroma apeliaciniame skunde cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl baudžiamosios atsakomybės už dokumentų klastojimą (apeliacinio skundo 6-7 lapai, t. 7, b.l. 106-107) ir pabrėžiant, kad nuteistieji, sudarydami paslaugų teikimo sutartį, nesiekė padaryti jokios turtinės žalos ar sukurti juridinius faktus, kurie padarytų žalą fiziniams ar juridiniams asmenims arba valstybei. Gavę pinigus iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) į UAB “D“ banko sąskaitą ir prašymą iš banko pateikti sutartį, kurios pagrindu buvo atliktas bankinis pavedimas, abu nuteistieji manė, kad pinigai buvo gauti legaliai už planuojamus pirkti automobilius iš Gruzijoje esančio Nigerijos piliečio. Dėl šios priežasties buvo skubama sudaryti ir pateikti bankui sutartį, į kurią įrašyti bendrovės “L“ rekvizitai, kuriuos A. O. K. gavo iš kliento. Nuteistojo gynėjas konstatuoja, kad byloje nenustatyta ginamojo kryptinga tyčia siekiant sąmoningai kenkti kitų asmenų interesams. Priešingai – A. O. K. savo veiksmais norėjo pozityvių tikslų, t. y. gerai reprezentuoti UAB “D“ ir tinkamai parengti kliento užsakymą. Be to, visuose nuteistojo veiksmuose, susijusiuose su dokumentų pagaminimu, nėra pavojingumo, kuris būtinas norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

A. O. K. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas, nagrinėjęs bylą, buvo neaktyvus. Nuteistasis bylos teisminiame procese ne kartą prašė apklausti S. S. O. (S. S. O.), kuris gyvena ir mokosi Gruzijoje, nurodydamas konkretų miestą ir universitetą. Būtent S. S. O. teigė, kad ruošiasi pirkti automobilius iš A. O. K., o pervesti pinigai į UAB “D“ banko sąskaitą yra legalūs. Kita vertus, teismas nesvarstė A. O. K. pateikto prašymo ir nepasisakė dėl jo, taip nepagrįstai nebandydamas visapusiškai ir išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl A. O. K. paskirtos bausmės. Visų pirma, apeliantas pabrėžia, kad nuo 2015-03-24 įsigaliojo BK atitinkamų straipsnių pakeitimo įstatymas, kuris taip pat išplėtė BK 75 straipsnio taikymo galimybę, nes bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus. A. O. K. pirmą kartą teisiamas, jo nusikalstamos veikos nebuvo suplanuotos iš anksto, nesusijusios su smurtu ir padarytos dviejų asmenų, kas leidžia teigti, kad jos nėra tokio didelio pavojingumo pobūdžio, kurios pateisintų realų laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Be to, nuteistasis turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, siekia likti gyventi ir legaliai dirbti Lietuvoje, jam byloje ilgą laiką buvo taikyta griežčiausia kardomoji priemonė. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad civilinio ieškovo interesai byloje gali būti patenkinti nuteistajam būnant laisvėje, nes jis galės greičiau atlyginti padarytą turtinę žalą. Pasak A. O. K. gynėjo, kitam nuteistajam D. S., pripažintam kaltu dėl penkių nusikalstamų veikų padarymo, nepaskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nors šis buvo UAB “D“ direktorius ir jo atsakomybės laipsnis didesnis. Daroma išvada, kad skirtingus teismo sprendimus lėmė A. O. K. tautybė ir pilietybė, kas pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad anksčiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą A. O. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis D. S. ir jo gynėjas, nuteistojo A. O. K. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo D. S. gynėjo ir nuteistojo A. O. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo D. S. gynėjo ir nuteistojo A. O. K. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Klaipėdos apygardos teismo 2016-01-07 nuosprendžio dalis, kuria D. S. ir A. O. K. nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Dėl D. S. ir A. O. K. nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį

BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, tą turtą įgijo, valdė, naudojo, perdavė jį kitiems asmenims, atliko su tuo turtu susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius, naudojo jį ūkinėje, komercinėje veikloje, kitaip jį pertvarkė ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, taip pat tas, kas slėpė savo paties ar kito asmens turto tikrąjį pobūdį, šaltinį, buvimo vietą, disponavimą juo, judėjimą arba nuosavybės ar kitas su tuo turtu susijusias teises, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.

Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus suponuoja būtinumą nustatyti: 1) pinigų ar kitokio turto nusikalstamą kilmę (tokia kilmė negali būti preziumuojama; aplinkybė, jog kaltininkas, įteisindamas pinigus ar turtą, turi žinoti, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, byloje turi būti nustatyta ir įrodyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011); 2) bent vieną alternatyvią veiką, dėl kurios tokie pinigai ar kitoks turtas patenka į legalią apyvartą. Kita vertus, vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas, pavyzdžiui, vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veiką pagal šį BK straipsnį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-135/2012), nenustačius ir byloje nesant įrodytiems visiems būtiniesiems šios nusikalstamos veikos sudėties požymiams (t. y. iš nusikalstamos veikos gauto turto, pinigų kilmės, taip pat subjektyviųjų – kaltės, tikslo). Kalbant apie subjektyviuosius požymius, pažymėtina, kad nagrinėjama nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012). Kaltininkas, atlikdamas minėtus alternatyvius veiksmus, suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, žino, kad tie pinigai, jų dalis ar turtas gauti nusikalstamu būdu, ir siekia taip veikti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2014).

Analizuojant BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas gali būti padaromas šiais alternatyviais veiksmais: 1) nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas; 2) nusikalstamu būdu gauto turto valdymas; 3) nusikalstamu būdu gauto turto naudojimas; 4) nusikalstamu būdu gauto turto perdavimas kitiems asmenims; 4) finansinių operacijų, susijusių su nusikalstamu būdu gautu turtu, atlikimas; 5) sandorių sudarymas su nusikalstamu būdu gautu turtu; 6) nusikalstamu būdu gauto turto naudojimas ūkinėje, komercinėje veikloje; 7) nusikalstamu būdu gauto turto kitoks pertvarkymas; 8) melagingas nurodymas, kad šis turtas gautas iš teisėtos veiklos; 9) nusikalstamu būdu gauto turto tikrojo pobūdžio, šaltinio, buvimo vietos, disponavimo juo, judėjimo ar nuosavybės arba kitų su tokiu turtu susijusių teisių slėpimas.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali ir padarinių nereikalauja. Šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkas pasiekė užsibrėžtą tikslą – įgijo tam tikrų teisių ar buvo laiku demaskuotas. Pakanka to, kad panaudojus suklastotą dokumentą apyvartoje, gali atsirasti žalingų padarinių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-7-175-303/2015). Tačiau pažymėtina, kad įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012, 2K-515-976/2015). Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-316/2013, 2K-515-976/2015, 2K-41-976/2016).

Byloje nustatyta, kad JAV akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) 2014-12-30 bankiniu pavedimu pervedė 38 000 JAV dolerių į UAB “D“ banko sąskaitą. Užsienio bendrovės atstovas pareiškime, pateiktame Nyderlandų karalystės policijai, nurodė, kad nežinomas asmuo gavo juridinio asmens vadovės elektroninio pašto adresą ir užsienio sąskaitų vadybininkui nusiuntė elektroninį laišką prašydamas pinigų. Pastarajam taip pat buvo paskambinta, prisistatyta JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) vadovės vardu ir patvirtintas poreikis suteikti lėšų. Pati užsienio bendrovės vadovė pareiškė, kad ji niekada nedavė įgaliojimo, kad pinigai būtų pervesti (t. 1, b.l. 8-9). Aptarta situacija galimai turi sukčiavimo požymių, nes kitas asmuo, apsimetęs akcinės bendrovės vadovu, nurodė pavaldiniui padaryti bankinį pavedimą pervedant pinigus UAB “D“. Tai rodo 38 000 JAV dolerių, pervestų į UAB “D“ banko sąskaitą, nusikalstamą pobūdį. Nagrinėjamu atveju negalima kalbėti apie JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ar banko atstovo klaidą pervedant pinigus, nes esant tokiai situacijai, nebūtų kreiptasi į policiją dėl galimai nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegija nesutinka su A. O. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad sprendžiant dėl aptariamos pinigų sumos neteisėtos prigimties baudžiamojo įstatymo prasme, būtina nustatyti, jog yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis ar kitas sprendimas dėl pirminio nusikaltimo konstatavimo. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas, ar kaltininko veiksmai atitinka BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, neturi pareigos nustatyti kieno nors kaltę padarant pagrindinę (pirminę) nusikalstamą veiką, detalias šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tiksliai kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą ir tai nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos principo. Byloje būtina įrodyti tik nusikalstamą turto kilmę. Analizuojant byloje surinktų įrodymų visumą, nustatyta, kad A. O. K. kontaktavo su asmenimis dėl 38 000 JAV dolerių gavimo UAB “D“ banko sąskaitoje (t. 2, b.l. 19-20), šis nuteistasis, 2014-12-29 susirašinėdamas SMS žinutėmis, paprašė D. S. persiųsti jam bendrovės duomenis, Swift kodą, banko sąskaitos numerį (t. 2, b.l. 45-46). Įvertinus 38 000 JAV dolerių persiuntimo į UAB “D“ banko sąskaitą datą, nėra abejonių, kad A. O. K. gauta informacija iš D. S. buvo perduota ikiteisminiame tyrime nenustatytiems asmenims, kurie ėmėsi priemonių, kad būtų atlikta neteisėta finansinė operacija. Tokiai išvadai daryti nėra būtina nustatyti konkrečius asmenis, kurie galimai padarė sukčiavimą ar kitą nusikalstamą veiką, susijusią su JAV akcinės bendrovės ((duomenys neskelbtini) pinigų pervedimu į UAB “D“ banko sąskaitą.

Nuteistieji baudžiamajame procese neigė, kad jie žinojo, jog UAB “D“ banko sąskaitoje gauti pinigai buvo neteisėti (t. 4, b.l. 112-115, 119-122, t. 5, b.l. 99-101, 108-109, t. 6, b.l. 73-81), tačiau šiuos jų parodymus paneigia byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių visuma. Nėra duomenų, kad tarp JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir UAB “D“ buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai tiek iki 38 000 JAV dolerių gavimo UAB “D“ banko sąskaitoje, tiek ir po to, t. y. bendrovės nebuvo sudariusios sutartį ar kitokio pobūdžio sandorį, kurio pagrindu reikėjo pervesti pinigus. Tokią išvadą patvirtina ir D. S. atsakymas į AB DNB banko atstovės elektroninį laišką, kad UAB “D“ banko sąskaitoje pinigai gauti iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), tačiau jų nesiejo jokie civiliniai teisiniai santykiai (t. 3, b.l. 197). Šiame kontekste svarbus 2015-01-29 apžiūros protokole ir jo prieduose užfiksuotas D. S. ir A. O. K. susirašinėjimas per programą „Skype“ (t. 2, b.l. 17-33), iš kurio matyti, kad A. O. K. 2015-01-01, 22:31 val. (kai dar nežinojo, jog pinigai buvo gauti UAB “D“ banko sąskaitoje), pranešė kitam nuteistajam, kad į banko sąskaitą turi būti pervesta 38 000 JAV dolerių, tačiau nedetalizavo, iš kur bus gauti pinigai. Šio susirašinėjimo analizė rodo, kad abiem nuteistiesiems buvo svarbus pats pinigų gavimo faktas, o ne kokia bendrovė ar asmuo turėjo pervesti pinigus. Tokią išvadą leidžia daryti ir abiejų asmenų pokalbio detalės apie pinigų išgryninimą, melagingą pinigų panaudojimo įmonės buhalterijoje pagrindo nurodymą ir bendrovės likvidavimą (t. 2, b. l. 20-21).

Abiejų nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad UAB “D“ banko sąskaitoje gauti pinigai buvo susiję su automobilių, jų dalių pardavimo paslaugomis ir sumokėti kaip avansas. Pažymėtina, kad A. O. K. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus nurodydamas, kas pervedė pinigus į bendrovės banko sąskaitą. Nuteistasis ikiteisminiame tyrime teigė, kad buvo susitarta tik su vienu asmeniu – S. S. O. – dėl automobilių ir jų dalių pirkimo bei išankstinio apmokėjimo už prekes (t. 5, b.l. 99-101). Kita vertus, jis teisiamajame posėdyje jau tvirtino, kad 38 000 JAV dolerių pervedė keletas asmenų, viena iš jų – studentė iš Gruzijos (t. 6, b.l. 78). Be to, remiantis byloje surinktais įrodymais, ne iš privačių asmenų, o iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) buvo pervesti pinigai UAB “D“. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių automobilių ir jų dalių pirkėjai negalėjo persiųsti pinigus naudodamiesi savo asmeninėmis banko sąskaitomis. Šiame kontekste pasakytina, kad neįtikėtina, jog lėšos buvo pervestos už automobilių ir jų dalių pirkimą tuo metu nesudarius jokios civilinės sutarties, tuo labiau kad nėra duomenų, jog tarp UAB “D“ ir pirkėjų anksčiau susiklostė nuolatiniai verslo santykiai, dėl ko būtų galima svarstyti apie buvusį pasitikėjimą tarp šalių. A. O. K. gynėjas apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme prašė liudytoju apklausti S. S. O., tačiau apeliantas nenurodė tikslių minėto asmens anketinių duomenų, jo gyvenamosios ir darbo vietos. Pats A. O. K. ikiteisminiame tyrime pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad S. S. O. gyvena Gruzijoje (t. 5, b.l. 100), jis detalesnės informacijos nepateikė ir bylos teisminiame procese. Be to, byloje nėra duomenų, kad S. S. O. žinotų kokias nors naujas aplinkybes, kurios nėra nustatytos šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, tenkinti A. O. K. gynėjo prašymą apklausti S. S. O. nėra teisinio pagrindo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip neišsamus bylos išnagrinėjimas, teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kurios turi teisinę reikšmę veikos kvalifikavimui ir nekeltų abejonių dėl priimamo sprendimo pagrįstumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-697/2016). Nors A. O. K. ikiteisminiame tyrime tvirtino, jog dėl sandorio buvo tariamasi su S. S. O., tačiau gaminio pristatymo sutartyje pasirašė kitas asmuo – K. A. A. kaip bendrovės “L“, esančios Nigerijoje, atstovas (t. 3, b.l. 37), kas taip pat leidžia abejoti A. O. K. pateiktos įvykių versijos tikrumu. Šiuo atveju neįtikėtina, kad asmenys, gyvenantys Gruzijoje, galėjo prašyti siųsti nupirktus automobilius (jų dalis) į kitame žemyne esančią valstybę. Akivaizdu, kad esant tokiai prekių siuntimo vietai, pirkėjai iš karto negalėtų realiai naudotis transporto priemonėmis.

Byloje nustatyta, kad D. S. 2015-01-05 konvertavo 38 000 JAV dolerių į eurus ir dalį jų – 14 000 Eur – išgrynino AB DNB banko Klaipėdos klientų aptarnavimo padalinyje. D. S. gynėjas teigia, kad ginamasis perdavė dalį išgrynintų pinigų avansu A. O. K., kuriuo besąlygiškai pasitikėta, pirkti transporto priemones ir jų dalis. Kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad prieš D. S. perduodant A. O. K. išgrynintus pinigus, šis realiai sudarė sandorį. Akivaizdu, kad A. O. K. objektyviai ir negalėjo pateikti kitam nuteistajam jokios sutarties, kurios pagrindu reikėtų pinigų pirkti automobilius (jų dalis). D. S., 2015-01-28 apklausiamas ikiteisminiame tyrime, tvirtino, kad A. O. K. sakė jam, jog 38 000 JAV dolerių perves Afrikoje veiklą vykdanti bendrovė ir šie pinigai bus gauti kaip avansas už tai, jog Lietuvoje būtų nupirkta 70 veikiančių automobilių ir jų variklių, kurie turės būti išsiųsti į Nigeriją (t. 4, b.l. 113). 2015-06-04 apklausoje nuteistasis jau teigė, kad transporto priemonės (jų dalys) turėjo būti išsiųsti A. O. K. broliui, kuriam anksčiau pristatyta žuvis su autobusiuku (t. 4, b.l. 121). D. S. bylos teisminiame procese davė bendro pobūdžio parodymus, kad A. O. K. pasakė, jog rado žmogų, kuris nori įsigyti transporto priemonių detalių, variklių (t. 6, b.l. 75). Taigi, D. S. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus parodydamas apie A. O. K. įvardytą pirkėją. Be to, nuteistasis, iš tiesų norėdamas vykdyti sąžiningą verslą, siektų išsiaiškinti, koks asmuo nori sudaryti sandorį su UAB “D“, reikalautų, kad šis pasirašytų sutartį, tačiau D. S. nedarė to. Pastarasis teisiamajame posėdyje pripažino, kad jam buvo keista, kai A. O. K. prašė išgryninti visus UAB “D“ banko sąskaitoje gautus pinigus (t. 6, b.l. 75), o D. S. ikiteisminiame tyrime parodė, kad jis, 2015-01-02 – 2015-01-03 patikrinęs bendrovės banko sąskaitą, matė, jog pinigus pervedė JAV akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), tačiau nuteistajam nieko nebuvo žinoma apie šios bendrovės veiklą, jis nepažinojo jokių JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovų, nesudarinėjo sutarčių su bendrove (t. 4, b.l. 113). Kita vertus, D. S. neprieštaraudamas įvykdė dalį kito nuteistojo prašymo. Šiame kontekste pasakytina, kad D. S. yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą verslo administravimo srityje (t. 6, b.l. 77), kas leidžia teigti, kad jam yra žinomi pagrindiniai verslo vykdymo principai, anksčiau aptartas nuteistojo elgesys negali būti laikomas kaip atsitiktinis ir jis nebuvo A. O. K. apgautas. Be to, dar prieš nagrinėjamą įvykį buvo atvejų, kai A. O. K. nepagrįsdavo jam duotų UAB “D“ pinigų panaudojimo dokumentais, neperduodavo lėšų bendrovei už parduotas prekes. Esant tokiam A. O. K. elgesiui, nelogiški yra D. S. veiksmai, kai jis besąlygiškai vėl davė pinigus kitam nuteistajam.

Sprendžiant dėl D. S. ir A. O. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, svarbi byloje nustatyta aplinkybė, kad D. S., bendraudamas programa „Skype“ su A. O. K., pastarajam pranešė, jog reikia iš anksto (prieš tris darbo dienas) užsisakyti pinigus, jei siekiama išgryninti daugiau nei 14 500 Eur (t. 2, b.l. 26-27). Nuteistieji, iš tiesų norėję vykdyti verslą ir dėl šios priežasties turėję tikslą naudoti UAB “D“ banko sąskaitoje gautus pinigus, galėjo kreiptis į banką ir prašyti, kad visi pinigai būtų išgryninti, tuo labiau kad A. O. K. anksčiau prašė D. S. padaryti tai. Akivaizdu, kad D. S. sąmoningai paėmė iš bankomato pinigų sumą, kuri neviršija 14 500 Eur, kad nereikėtų kreiptis į banką ir šiam nekiltų klausimų dėl pinigų kilmės. Prie 2015-01-29 apžiūros protokolo pridėta A. O. K. ir asmens, pasivadinusio „omigrade“ slapyvardžiu, pokalbių istorija patvirtina, kad nuteistasis informavo savo pašnekovą apie pinigų išgryninimo problemą (t. 2, b.l. 35). Byloje nenustačius, kad kuris nors iš nuteistųjų bendravo su JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovais, pripažintina, kad minėto klausimo aptarimas su pašaliniu asmeniu nebuvo atsitiktinis.

Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis AB DNB banko 2015-01-13 rašte Nr. 30.42-15/4 pateikta informacija, UAB “D“ iki 2014-12-30 nebuvo gavusi tarptautinių pavedimų, bendrovės metų apyvarta sąskaitose siekė 21 000 Eur (t. 1, b.l. 4). Taigi, į UAB “D“ banko sąskaitą pervesta viena pinigų suma buvo didesnė nei bendrovės metų apyvarta, juolab anksčiau lėšos nebuvo siunčiamos iš užsienio subjektų. Be to, UAB “D“ oficialiai deklaruotoje pelno (nuostolių) ataskaitoje užfiksuota, kad bendrovė per laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-12-12 turėjo iš viso 2 250 Lt pardavimo pajamų ir ji patyrė 9 529 Lt nuostolių. UAB “D“ deklaravo, kad dar ankstesniais finansiniais metais ji apskritai neturėjo pardavimo pajamų (t. 4, b.l. 39). Analizuojant UAB “D“ veiklos apimtis nuo jos registracijos dienos 2013-11-19 iki 2014-12-30 padaryto pavedimo iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos, neįtikėtina, kad UAB “D“ staiga iš užsienio bendrovės legaliai gavo didelę pinigų sumą nesant jokio oficialaus susitarimo ir jį pagrindžiančių dokumentų. Todėl nuteistųjų versija, kad jie manė, jog bendrovės sąskaitoje gauti pinigai buvo skirti vykdyti automobilių ir jų dalių pirkimą, atmetama kaip nepagrįsta.

D. S. teisiamajame posėdyje teigė, kad po pinigų išgryninimo jam paskambino banko atstovė ir pranešė, jog įvyko klaida atliekant bankinį pavedimą ir pinigus pervedęs bankas prašo juos grąžinti. Nuteistasis nesutiko padaryti to, nes jam nebuvo aiškios pinigų grąžinimo priežastys, be to, jis kreipėsi į A. O. K. šiuo klausimu, tačiau pastarasis nepateikė aiškaus atsakymo (t. 6, b.l. 75). Pažymėtina, kad D. S. ikiteisminiame tyrime teigė, jog su juo susisiekė banko atstovė dar anksčiau – prieš baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui išgryninant pinigus (t. 5, b.l. 114). Esant tokiai situacijai, nelogiškas D. S. elgesys, kai iškilus klausimui dėl pinigų pervedimo į UAB “D“ banko sąskaitą pagrįstumo, šis vis tiek išgrynino dalį lėšų, perdavė jas A. O. K., juolab D. S. buvo žinoma, kad pinigus pervedė užsienio bendrovė, nesusijusi verslo ryšiais su UAB “D“. Tai rodo ir nuteistojo nesąžiningumą.

A. O. K. gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad išgryninus pinigus, ginamasis pradėjo aktyviai ieškoti transporto priemonių, o suradęs jas, ruošėsi pirkti ir pasirūpinti tuo, kad automobiliai būtų pakrauti į konteinerius, paruošti visi transporto priemonių kelionės dokumentai ir jos būtų išsiųstos į Nigeriją. A. O. K. nebuvo oficialus UAB “D“ darbuotojas, todėl tvirtinti, kad jis turėjo bendrovės įgaliojimus pirkti automobilius, jų dalis, imtis priemonių jas išgabenti, nėra teisinio pagrindo. Be to, nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pakankamai greitai po pinigų gavimo UAB “D“ banko sąskaitoje dalis jų turėjo būti išgryninta, nes byloje negauta duomenų, jog A. O. K. rado tinkamus automobilius, nupirko juos ar atliko kitus sandoriui reikšmingus veiksmus. Nuteistojo gynėjo teigimu, 6 200 Eur buvo perduoti į Gruziją asmeniui, kuris, A. O. K. manymu, buvo automobilių užsakovas, už automobilio „Audi A5“ užsakymo atšaukimą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo ikiteisminiame tyrime nurodė, kad dar pinigų išgryninimo iš UAB “D“ banko sąskaitos dienos, t. y. 2015-01-05, ryte jam paskambino S. S. O. ir paaiškino, kad pervedė per daug pinigų, todėl paprašė grąžinti dalį lėšų (t. 5, b.l. 100). Tokiu būdu A. O. K. nenurodė priežasties, dėl kurios S. S. O. prašė grąžinti pinigus. Tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis pradėjo aiškinti, kad tokia priežastis buvo atsisakymas pirkti automobilį „Audi A5“ (t. 7, b.l. 79). Nėra abejonių, kad UAB “D“ iš savo banko sąskaitos galėjo persiųsti S. S. O. prašomus pinigus, nes AB DNB bankas tik 2015-01-13 ėmėsi priemonių sustabdyti naudojimąsi UAB “D“ banko sąskaitomis (t. 1, b.l. 4-5), tačiau to nebuvo padaryta. Priešingai – pasirinktas kitas būdas, kai A. O. K. surastas fizinis asmuo, kuris tiesiogiai nesiejamas su nuteistuoju, persiuntė lėšas Gruzijoje gyvenusiam asmeniui. Toks A. O. K. elgesys rodo nuteistojo bandymą užmaskuoti dalies pinigų panaudojimo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad A. O. K. iškelta versija dėl pinigų siuntimo į Gruziją priežasties neatitinka tikrovės.

D. S. gynėjas apeliaciniame skunde analizuoja ginamojo ir A. O. K. per programą „Skype“ parašytus atskirus sakinius (t. 7, b.l. 93), tačiau įvertinus ne vien tokio susirašinėjimo turinį, o visą nagrinėjamo įvykio eigą, nėra abejonių, kad D. S. buvo žinoma, jog UAB “D“ banko sąskaitoje gauti pinigai nebuvo gauti legaliai. A. O. K. aiškinimas D. S., kad už aptariamus pinigus turėjo būti perkami automobiliai, nepatvirtina civilinių santykių buvimo tarp UAB “D“ ir kitos sandorio šalies. Be to, A. O. K. susirašinėjimo metu išsakytas teiginys nuteistajam, kad buvo tikimasi gauti 10 000 Lt pelną, neįrodo, jog ši pinigų suma susijusi su UAB “D“ legalios veiklos rezultatu. Pats apeliantas cituoja D. S. teiginį, kad ginamasis siekė dalį pinigų grąžinti tėvui už duotą paskolą, kas parodo nuteistojo išankstinę tyčią nenaudoti visų lėšų neva vykdant sutartį dėl automobilių ir jų dalių pirkimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo bent vienos iš alternatyvių veikų padarymo momento. Nusikaltimo baigtumui neturi reikšmės, kur A. O. K. ir D. S. siekė panaudoti pinigus, kurie buvo pervesti į UAB “D“ banko sąskaitą. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad A. O. K. laikė dalį išgrynintų pinigų namuose ir neišleido jų, o banko atstovai 2015-01-28 turėjo pateikti galutinę išvadą dėl lėšų teisėto ar neteisėto pervedimo į UAB “D“ banko sąskaitą.

Byloje nustatyta, kad tarp UAB “D“ ir bendrovės “L“ sudaryta 2014-12-20 sutartis, susijusi su naudotų automobilių ir/ar naudotų jų variklių, kitų dalių pirkimu-pardavimu (t. 1, b.l. 168-171). Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo ginamasis sąmoningai neklastojo šios sutarties. Remiantis byloje surinktais įrodymais, 38 000 JAV dolerių į UAB “D“ banko sąskaitą buvo pervesta ne iš bendrovės “L“, o iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos. D. S. teisiamajame posėdyje patvirtino žinojęs tokią aplinkybę, tačiau nenurodė, kad iki pinigų gavimo UAB “D“ buvo sudariusi su bendrove “L“ sutartį dėl minėtų daiktų pirkimo-pardavimo. Pats nuteistasis negalėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl skiriasi pinigų siuntėjas ir užsakovas, nurodytas 2014-12-20 sutartyje (t. 6, b.l. 73-78). Taigi, darytina išvada, kad D. S. iki fiktyvios sutarties, datuotos 2014-12-20, sudarymo žinojo, kad tarp “L“ ir UAB “D“ nebuvo atsiradę jokių sutartinių santykių. AB DNB banko atstovė elektroniniu laišku dar 2015-01-07 kreipėsi į D. S., prašydama paaiškinti, kokia yra UAB “D“ banko sąskaitoje gautų pinigų kilmė, ir pateikti dokumentų kopijas, patvirtinančias šią aplinkybę, o nuteistasis nusiuntė atsakymą ir neva sudarytą 2014-12-20 sutartį tik 2012-01-12, t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (t. 3, b.l. 197). Akivaizdu, kad esant realiai susiklosčiusiems civilinio pobūdžio teisiniams santykiams, D. S. būtų operatyviau pateikęs atsakymą banko atstovei, tačiau iš jo ir A. O. K. susirašinėjimo programa „Skype“ istorijos matyti, kad D. S. delsė atsakyti į pateiktus klausimus, kol nebuvo suderinta pozicija su A. O. K. ir nesudaryta 2014-12-20 fiktyvi sutartis (t. 2, b.l. 29-33). Be to, nuteistojo atsakymai į AB DNB banko atstovės elektroninį laišką buvo prieštaringi, t. y. jis nurodė, kad UAB “D“ banko sąskaitoje pinigai gauti iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), tačiau jų nesieja jokie civiliniai teisiniai santykiai, o realus pinigų siuntėjas yra bendrovė “L“ (t. 3, b.l. 197). Nagrinėjamo įvykio eiga patvirtina ir tai, kad iki AB DNB banko atstovės užklausimo D. S. UAB “D“ vardu neturėjo tikslo sudaryti sutartį, neva įrodančią 38 000 JAV dolerių gavimą į bendrovės banko sąskaitą, o inkriminuotais veiksmais siekė tik formaliai pagrįsti lėšų kilmę, t. y. parodyti, kad UAB “D“ banko sąskaitoje gauti pinigai, kurių dalis buvo išgryninta, yra susiję su civilinio pobūdžio teisiniais santykiais. Šiame kontekste įvertintinas pačios 2014-12-20 sutarties turinys. Visų pirma, byloje surinktų įrodymų visuma įrodo, kad ši sutartis surašyta atgaline data. Antra, bankui buvo pateikta 2014-12-20 sutarties, pasirašytos tik UAB “D“ direktoriaus D. S. be bendrovės “L“ atstovo parašo, elektroninė versija (t. 3, b.l. 35-36) ir tos pačios sutarties antras lapas, kuriame pasirašyta neva bendrovės “L“ direktoriaus (t. 3, b.l. 37). Skirtingi sutarčių lapai yra atvaizduoti nevienodai. D. S., susirašinėdamas su A. O. K., teigė, kad jam atsiųstos sutarties antras lapas buvo nufotografuotas, o ne nuskanuotas (t. 2, b.l. 31). Taigi, D. S., net ir siųsdamas atsakymą DNB banko atstovei, asmeniškai neturėjo viso dokumento, kuris galėtų patvirtinti realaus sandorio sudarymą. Trečia, 2014-12-20 sutartyje yra aptartos tik bendro pobūdžio nuostatos. Joje nenurodyta, kokie konkretūs automobilių modeliai ir koks jų skaičius yra sutarties dalykas, kokia yra sutarties kaina, kodėl būtent 38 000 JAV dolerių turėjo būti pervesta į UAB “D“ banko sąskaitą, taip pat neįvardytas sutarties terminas (t. 1, b.l. 168-171). Esant tokiam nekonkrečiam sutarties turiniui, abejotina, kad sutarties šalys iš tiesų galėjo įsipareigoti vykdyti ją. Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia kategoriškai teigti, kad D. S., sukurdamas su A. O. K. 2014-12-20 sutartį, žinojo, kad dokumentas yra fiktyvus, ir norėjo taip veikti. Tai, kad 2014-12-20 sutartis surašyta pagal A. O. K. pateiktus rekvizitus, neturi reikšmės vertinant D. S. tyčią BK 300 straipsnio prasme, nes nuteistasis pritarė A. O. K. pateiktos informacijos melagingumui ir jis elektroniniu paštu išsiuntė suklastotą sutartį AB DNB banko atstovei. D. S. priekaištai A. O. K. dėl jam pateiktos nufotografuotos sutarties su neva bendrovės “L“ direktoriaus parašu rodo, kad jis buvo susirūpinęs tuo, ar bankas patikės, kad 2014-12-20 sutartis yra tikra, ar ne, kita vertus, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens elgesys nepatvirtina jo manymo, kad aptariama sutartis buvo reali. D. S. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam sąmoningai klastojant sutartį, jis būtų tiesiog įrašęs JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) rekvizitus, imitavęs šios ar kitos bendrovės atstovo parašą, pasirašęs savo vardu už UAB “D“ ir nusiuntęs nuskanuotą sutartį bankui. Teisėjų kolegija vertina D. S. ir A. O. K. faktiškai padarytus veiksmus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o ne tai, kaip D. S. hipotetiškai galėjo pasielgti. Be to, šis nuteistasis nepadarė veiksmų, išdėstytų jo gynėjo apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, vien minėtų D. S. veiksmų nenustatymas savaime nereiškia, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo tyčią klastojant 2014-12-20 sutartį. Priešingai, byloje surinkti įrodymai neabejotinai pagrindžia nuteistojo kaltę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Anksčiau aptartos aplinkybės, susijusios su BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu ir 2014-12-20 sutarties klastojimu, neleidžia abejoti, kad abiem nuteistiesiems buvo žinoma, jog 38 000 JAV dolerių, esantys UAB “D“ banko sąskaitoje, buvo nusikalstamos kilmės. Jiems įgyvendinant bendrą nusikalstamą tikslą, sąmoningai buvo išgryninta dalis lėšų, kurios pasidalintos, taip pat melagingai oficialiai nurodyta, kad inkriminuoti pinigai yra gauti iš teisėtos veiklos. Nuteistųjų veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės, ar 2014-12-20 sutartis su bendrove “L“ galėjo bankui, kitoms institucijoms pagrįsti lėšų gavimą iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ir įrodyti, kad jos gautos iš teisėtos veiklos, ar ne. Minėti baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų veiksmai patenka į nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo sudėtį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-295/2012, 2K-254/2013, 2K-70-976/2016). Kadangi D. S. ir A. O. K. veiksmai apėmė jų bendrą tyčią, nuteistiesiems pagrįstai inkriminuoti visi abiejų padaryti veiksmai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad D. S. ir A. O. K. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.

A. O. K. gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja, kad nuteistojo veiksmai, susiję su 2014-12-20 sutarties klastojimu, neatitinka inkriminuoto nusikaltimo pavojingumo kriterijaus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Nagrinėjamu atveju buvo sukurta fiktyvi 2014-12-20 sutartis siekiant pateisinti neva tarp UAB “D“ ir bendrovės “L“ susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Anksčiau aptartais argumentais paneigtas A. O. K. gynėjo tvirtinimas, kad gavę pinigus iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) į UAB “D“ banko sąskaitą ir prašymą iš banko pateikti sutartį, kurios pagrindu buvo atliktas bankinis pavedimas, abu nuteistieji manė, kad pinigai buvo gauti legaliai už planuojamus pirkti automobilius iš Gruzijoje esančio Nigerijos piliečio. Turėdama tikslą prekiauti su bendrove “L“, UAB “D“ būtų sudariusi sutartį dar iki 38 000 JAV dolerių gavimo, tačiau abu nuteistieji pradėjo derinti savo veiksmus tik tuo metu, kai finansine operacija susidomėjo bankas. Pažymėtina, kad A. O. K. gavo bendrovės “L“ rekvizitus tik 2015-01-08 (t. 2, b.l. 46). Akivaizdu, kad iki pastarosios dienos nuteistasis nežinojo apie bendrovę “L“ ir jos neva dalyvavimą sandoryje su UAB „D“, tuo labiau apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl automobilių pirkimo buvo sutarta su Gruzijoje esančiu Nigerijos piliečiu, kai pačioje sutartyje 2014-12-20 nurodytas kitas pirkėjas ir jo buvimo vieta. Analizuojant visą nagrinėjamo įvykio eigą, nėra abejonių, kad šioje sutartyje pirkėjo anketinių duomenų turinį lėmė ne egzistuojantys tarp bendrovių sutartiniai teisiniai santykiai, o A. O. K. iš nenustatyto asmens gauta melaginga informacija. Pasak apelianto, nuteistieji, sudarydami paslaugų teikimo sutartį, nesiekė padaryti jokios turtinės žalos ar sukurti juridinius faktus, kurie padarytų žalą fiziniams ar juridiniams asmenims arba valstybei. Abu bendrininkai savo veiksmais turėjo tyčią oficialiai pagrįsti pinigų, gautų UAB “D“ banko sąskaitoje, teisėtumą ir jų vėlesnį naudojimą, taip siekdami iškreipti bendrovės veiklą, paneigti JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) pretenzijas į 38 000 JAV dolerius. Todėl nepritartina apelianto argumentui, kad A. O. K. veiksmais klastojant 2014-12-20 sutartį apskritai nesiekta padaryti žalos. Šiame kontekste pasakytina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai nėra motyvas ir tikslas. Esant fiktyviai 2014-12-20 sutarčiai, apskritai nėra ir negali būti jokių civilinio pobūdžio tikslų. A. O. K. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis dar prieš sukuriant 2014-12-20 sutartį žinojo apie pinigų gavimą iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (t. 6, b.l. 79), kita vertus, nuteistasis vis tiek su D. S. 2014-12-20 sutartyje nurodė kitą užsienio bendrovę. Be to, A. O. K. teigimu, jis su kitu nuteistuoju dar 2014 m. gruodžio mėn. kalbėjo apie verslo reikalus su bendrove “L“ (t. 6, b.l. 80), nors D. S. bylos teisminiame procese nepatvirtino tokios aplinkybės (t. 6, b.l. 73-77). Sprendžiant dėl A. O. K. tyčios, turi reikšmės ir 2014-12-20 sutarties turinys bei jos pateikimo AB DNB banko atstovei aplinkybės, aptartos atsakant į D. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių teisėjų kolegija nebekartoja. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia nuteistojo gynėjo deklaratyvų teiginį, kad A. O. K. savo veiksmais norėjo pozityvių tikslų – gerai reprezentuoti UAB “D“ ir tinkamai parengti kliento užsakymą. 2014-12-20 sutarties suklastojimas visos bylos kontekste siekia tokį pavojingumo laipsnį, kuris patenka į baudžiamosios teisės taikymo sritį, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad A. O. K. nuteisimas pagal inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį yra neproporcingas jo padarytiems veiksmams.

A. O. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl ginamojo, nes nepadarytos abi nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau nepateikia jokių konkrečių argumentų, kuriais nesutinkama su A. O. K. nuteisimu už tariamą UAB “D“ įstatinio kapitalo didinimą. D. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas tik formaliai, nes pagrindinis tokio sprendimo priėmimo tikslas buvo A. O. K. siekis gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Pats A. O. K. į UAB “D“ kasą neįnešė 50 000 Lt (t. 6, b.l. 77). D. S. ikiteisminiame tyrime davė analogiškus parodymus (t. 4, b.l. 124-125). A. O. K. bylos teisminiame procese iš esmės patvirtino kito nuteistojo minėtus parodymus (t. 6, b.l. 80). Įstatinio kapitalo padidinimas per mažiau nei pusę metų nuo bendrovės įkūrimo dienos žymia dalimi (penkis kartus) nei pradinio kapitalo suma tretiesiems asmenims galėjo sudaryti klaidingą įspūdį, kad UAB “D“ yra pasiruošusi didinti veiklos apimtis, prisiimti didesnius įsipareigojimus ir ja galima pasitikėti sudarant sandorius. Tokiu būdu A. O. K. su bendrininku suklastojus inkriminuotus dokumentus, buvo iškreipta reali bendrovės padėtis rinkoje, dėl ko darytina išvada, kad nuteistojo padaryti veiksmai yra pavojingi BK 300 straipsnio 1 dalies prasme.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti skundžiamo nuosprendžio dalis, kuriomis D. S. ir A. O. K. pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, numatytus BK 216 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo.

Dėl D. S. ir A. O. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

D. S. ir A. O. K. nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, pasisavino didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

D. S., būdamas UAB “D“ į. k. (duomenys pakeisti), registruotos (duomenys pakeisti), Klaipėdos r. sav., direktoriumi, veikdamas tyčia bendrininkų grupe su UAB “D“ akcininku A. O. K., turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – UAB “D“ pinigus, iš anksto susitarė, kad D. S. išgrynins UAB “D“ priklausančioje banko sąskaitoje esančius pinigus, neįneš jų į UAB “D“ kasą ir pasidalys su A. O. K.. D. S., vykdydamas bendrą susitarimą, AB DNB banke UAB “D“ priklausančioje banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančias lėšas – 14 000 Eur – išgrynino 2015-01-05 AB DNB banko Klaipėdos klientų aptarnavimo padalinyje “X“, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, šių lėšų priėmimo į UAB “D“ kasą ir jų panaudojimo nepagrindė jokiais apskaitos dokumentais ir neužregistravo buhalterinės apskaitos registre „Kasos knyga“ bei 2015 m. sausio mėn. Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, įgytas UAB “D“ lėšas (14 000 Eur) pasidalijo su A. O. K.. Tokiu būdu D. S., veikdamas su A. O. K., pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB “D“ turtą – 14 000 Eur.

BK 2 straipsnio 4 dalyje reglamentuota viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kaltininkui, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Teismų praktikoje išaiškinta, kad objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-13-693/2016).

Šis nusikaltimas yra numatytas XXVIII skyriuje, pavadintame „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“. Taigi, visomis minėtame baudžiamojo įstatymo skyriuje reglamentuotomis nusikalstamomis veikomis daroma žala ar siekiama ją padaryti bent vienam iš objektų – nuosavybei, turtinėms teisėms ar turtiniams interesams. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tuomet, kai nusikalstamai kėsinamasi į kito asmens turtą, kuris jam teisėtai priklauso, t. y. yra ginama teisėto savininko nuosavybė, jo turtinės teisės ir interesai.

Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti D. S. ir A. O. K. inkriminuoto BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko ypatumus. Iš nuteistiesiems pareikšto kaltinimo matyti, kad jie nuteisti už 14 000 Eur, kurie buvo pervesti į UAB “D“ banko sąskaitą, pasisavinimą. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad šios bendrovės banko sąskaitoje buvę pinigai buvo nusikalstamos kilmės. UAB “D“ buvo panaudota kaip nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu užsienio bendrovei priklausančių lėšų pervedimu, padarymo mechanizmo dalis. Taigi, D. S. ir A. O. K. inkriminuota UAB “D“ pinigų suma, kurią jie pasisavino, buvo neteisėta, bendrovė apskritai neturėjo teisės valdyti, naudoti iš JAV akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos pervestas lėšas ir jomis disponuoti. Darytina išvada, kad pačiai UAB “D“ tiek 14 000 Eur, tiek likusi pinigų suma buvo svetimas turtas. D. S. ir A. O. K. inkriminuoti 14 000 Eur objektyviai negalėjo būti D. S. žinioje BK 183 straipsnio prasme, todėl nuteistieji neturėjo teisinės galimybės pasisavinti minėtos pinigų sumos. Šiame kontekste pasakytina, kad BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties vieni iš alternatyviųjų veiksmų yra nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas ir finansinių operacijų, susijusių su šiuo turtu, atlikimas, o tų pačių kaltininkų vėlesnius veiksmus, kai jie legalizavo nusikalstamu būdu gautą turtą, papildomai kvalifikuoti kaip svetimo turto pasisavinimą nėra teisinio pagrindo. Konstatuotina, kad nuteistiesiems nepagrįstai inkriminuota BK 183 straipsnio 2 dalis, nes nėra nustatytas būtinas turto pasisavinimo objektyvusis požymis – kaltininko žinioje nusikalstamos veikos darymo metu buvęs svetimas turtas (14 000 Eur). Be to, apygardos teismas nebuvo nuoseklus dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo dalyko, nes, viena vertus, skundžiamame nuosprendyje aprašant BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes pripažinta, kad šio nusikaltimo dalykas – UAB “D“ lėšos (14 000 Eur) (t. 7, b.l. 38), kita vertus, skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teigiama, kad D. S. ir A. O. K. neteisėtai disponavo JAV akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) priklausančiais pinigais (t. 7, b.l. 53-54). Apygardos teismo pateikti motyvai, kuriais nuteistųjų veiksmai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, iš esmės yra reikšmingi sprendžiant jų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.

Remiantis tuo, kas nustatyta, Klaipėdos apygardos teismo 2016-01-07 nuosprendžio dalis, kuria D. S. ir A. O. K. nuteisti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, yra naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo pobūdį, detaliau nepasisakoma dėl nuteistųjų D. S. ir A. O. K. gynėjų apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ginamųjų nepagrįstu nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, abiem nuteistiesiems yra mažinami galutinių subendrintų bausmių dydžiai. D. S. taip pat mažinamas bausmės vykdymo atidėjimo terminas dėl susiaurėjusios kaltinimo apimties.

Dėl D. S. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2012).

Skundžiamu nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį už skirtingo pobūdžio veikimą (neveikimą):

1) už 2015-01-05 išgrynintų 14 000 Eur priėmimo į kasą ir panaudojimo nepagrindimą buhalterinės apskaitos dokumentais ir neužregistravimą buhalterinės apskaitos registre;

2) už 20 vnt. krepšelių žuvies ir 9 vnt. automobilių pardavimo ir lėšų už parduotas prekes gavimo nepagrindimą buhalterinės apskaitos dokumentais, jų nepateikimą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei;

3) už 19 800 (NOK) (2 339,90 Eur) išmokėjimo akcininkui A. O. K. nepagrindimą buhalterinės apskaitos dokumentais, jų nepateikimą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei;

4) už 14 700 NOK (1 617,44 Eur) gavimo iš bendrovės “F“ nepagrindimą buhalterinės apskaitos dokumentais, jų nepateikimą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei;

5) už 60 000 Lt (17 377,20 Eur) išmokėjimą fiziniams asmenims remiantis dviem 2014-12-15 kasos išlaidų orderių kvitais Nr. 1 ir Nr. 2, pagal kurių rekvizitus negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, ir jų pateikimą bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei (skundžiamo nuosprendžio 1-2 lapai, t. 7, b.l. 36-37).

Pažymėtina, kad D. S. nuteistas dėl apgaulingo UAB “D“ apskaitos tvarkymo ne už kiekvieną minėtą veiką atskirai, o už jų visumą. Būtent anksčiau aprašytos penkios veikos sukėlė skundžiamame nuosprendyje nurodytas pasekmes – negalėjimą iš dalies nustatyti UAB “D“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsižvelgiant į tai, D. S. pagrįstai nebuvo išskirta, kokius jis padarė buhalterinės apskaitos pažeidimus kiekvienu atveju ir kokias konkrečias pasekmes jie sukėlė. Be to, iš 2015-09-22 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis patvirtino, jog jam kaltinimas yra suprantamas, tačiau neprisipažino padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. D. S. davė detalius parodymus dėl kaltinime nurodytų aplinkybių, susijusių su apgaulingu UAB “D“ apskaitos tvarkymu (t. 6, b.l. 73-77). Todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį turinys pažeidžia nuteistojo teisę į gynybą, nėra teisinio pagrindo. Dėl minėtų argumentų D. S. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai kiekvieną ginamajam inkriminuotą veiką analizuoja BK 222 straipsnio prasme, nevertindamas jų visumos.

Dėl 20 vnt. krepšelių žuvies ir 9 vnt. automobilių pardavimo bei lėšų už parduotas prekes gavimo nepagrindimo buhalterinės apskaitos dokumentais, jų nepateikimo bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei nuteistojo gynėjas deklaratyviai teigia, kad ši veika labiau atitinka BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Pažymėtina, kad UAB “D“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotas pakankamai didelio skaičiaus skirtingų daiktų perleidimas tretiesiems asmenims, dėl ko negalima manyti, kad D. S. aplaidžiai vykdė pareigas, numatytas Buhalterinės apskaitos įstatyme. Nepritartina apeliantui, kad 2015-06-12 specialisto išvada Nr. 5-3/49, kurioje užfiksuoti visi UAB “D“ buhalterinės apskaitos pažeidimai, turi būti vertinama kaip sąlyginė, kadangi specialistė rėmėsi ne tik apklausų protokoluose užfiksuota informacija, bet ir kita jai pateikta bylos medžiaga (t. 3, b.l. 135-138, 140-158) bei jos pagrindu padarė atitinkamas išvadas. D. S. teisiamajame posėdyje pripažino, kad buvo parduota 20 krepšelių žuvies ir 9 automobiliai, tačiau jis negalėjo įforminti jų pardavimo, nes nežinojo, už kokią pinigų sumą daiktai parduoti ir kas yra jų pirkėjas. Nuteistasis prašė A. O. K. pateikti dokumentus, patvirtinančius daiktų pardavimą, ir pervesti pinigus, tačiau šis rasdavo priežasčių, dėl ko negalėdavo patenkinti D. S. prašymų. Be to, pastarasis apie 2014 m. gruodžio mėn. sužinojo, kad A. O. K. persivesdavo gautus pinigus į savo asmeninę banko sąskaitą (t. 7, b.l. 74-75). D. S., siekdamas sąžiningai vykdyti verslą, galėjo oficialiai (pavyzdžiui, raštu) kreiptis į A. O. K., kad šis paaiškintų dėl 20 krepšelių žuvies ir 9 automobilių pardavimo aplinkybių bei gautų pinigų panaudojimo, tačiau jis nedarė to. D. S., sužinojęs, kad A. O. K. galimai savinasi UAB “D“ pinigus, nesikreipė į teisėsaugos institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą ir nepadarė jokių kitų veiksmų siekdamas, kad UAB “D“ veikla būtų skaidri. Priešingai, nuteistasis ir toliau bendradarbiavo su A. O. K., kai 38 000 JAV dolerių buvo gauta bendrovės banko sąskaitoje, kas rodo, kad D. S. realiai neturėjo jokių pretenzijų A. O. K. užsiimtai veiklai ir pritarė jai. Tai, kad D. S. nevykdė aptariamų pardavimo sandorių, savaime nereiškia, kad jis nėra atsakingas už tinkamą UAB “D“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Būtent nuteistasis, kaip bendrovės vadovas, sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų, kad UAB “D“ buhalterija būtų įforminta laikantis Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. D. S. gynėjas, apeliaciniame skunde nepagrįstai siekdamas sumenkinti ginamojo kaltę, teigia, kad A. O. K. naudojosi D. S. ir įgydavo turtą, kurį vėliau pasisavindavo. D. S. yra pilnametis asmuo, įgijęs aukštąjį išsilavinimą verslo administravimo srityje, neturintis fizinių ar psichinių trūkumų, kas neleidžia manyti, kad A. O. K. manipuliavo juo. Automobilio „Mitsubishi L300“ išsiuntimas Nigerijoje esančiai bendrovei (t. 2, b.l. 136) neturi reikšmės vertinant D. S. veiksmus BK 222 straipsnio prasme.

Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl 19 800 Norvegijos kronų išmokėjimo A. O. K., kelia analogišką versiją, kad pastarasis, nepanaudojęs pinigų bendrovės interesais, pasisavino juos. Visų pirma, D. S. baudžiamajame procese nenurodė, kad A. O. K. pateikė jam kokius nors konkrečius dokumentus, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad jis Norvegijoje iš tiesų galėjo sudaryti pirkimo pardavimo sandorius dėl džiovintos žuvies, tačiau D. S. vis tiek davė pakankamai nemažą pinigų sumą UAB “D“ akcininkui. Nors A. O. K. nepateikė pinigų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų ir negrąžino lėšų bendrovei, nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad D. S. reiškė pretenzijas A. O. K. dėl išmokėtų pinigų, ėmėsi priemonių tinkamai sutvarkyti UAB “D“ buhalteriją. Be to, minėtas vėlesnis D. S. elgesys leidžia daryti išvadą, kad jo gynėjo apeliaciniame skunde reiškiamas kaltinimas A. O. K. pasisavinus lėšas yra deklaratyvus, siekiant nepagrįstai pateisinti netinkamą UAB “D“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, tuo labiau kad D. S., manęs, kad bendrovės akcininkas galimai padarė nusikalstamą veiką, galėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas.

D. S. gynėjas, pasisakydamas dėl 14 700 Norvegijos kronų, gautų iš bendrovės “F“, nepagrindimo buhalterinės apskaitos dokumentais, akcentuoja, kad byloje nenustatyta, jog UAB “D“ ar asmeniškai jos vadovas gavo minėtas lėšas. Kita vertus, nuteistasis teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis žinojo, jog A. O. K. disponavo minėta Norvegijos kronų suma. Be to, D. S. nereikalavo, kad pinigai būtų grąžinti bendrovei, o leido A. O. K. pasilaikyti juos (t. 6, b.l. 75). Tai rodo, kad A. O. K. disponavo 14 700 Norvegijos kronų su D. S. žinia ir šis neturėjo intereso, kad pinigai būtų apskaityti UAB “D“ buhalterijoje, t. y. sąmoningai nesistengė vykdyti Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Todėl apelianto akcentuojami A. O. K. veiksmai, kad jis neperdavė lėšų UAB “D“ ir nepateikė jokių dokumentų apie disponavimą bendrovės lėšomis, nepaneigia D. S. tyčinių veiksmų BK 222 straipsnio 1 dalies prasme.

Byloje nustatyta, kad UAB “D“ direktorius D. S. dviem 2014-12-15 kasos išlaidų orderių kvitais Nr. 1-2 pagrindė iš viso 60 000 Lt išmokėjimą K. S. ir G. Š. – kiekvienam po 30 000 Lt – už paskolų sutartis (t. 4, b.l. 29, 35). Nuteistasis bylos teisminiame procese pripažino, kad realiai bendrovės kasoje pinigų ir tokių finansinių operacijų nebuvo, nors jis surašė minėtus dokumentus, neatitinkančius tikrovės. Tokiu būdu D. S. siekė panaikinti UAB “D“ skolą, nors, pasak jo, abu paskolų davėjai teigė, kad jie dovanoja pinigus (t. 6, b.l. 74). Aptarti nuteistojo parodymai patvirtina, kad jis sąmoningai sukūrė minėtus kasos išlaidų kvitus, kuriuose buvo pateikta melaginga informacija. Akivaizdu, kad D. S., norėdamas, jog UAB “D“ buhalterinėje apskaitoje paskolų davėjų pinigai būtų įforminti kaip jų dovanojimas, galėjo sudaryti tokio pobūdžio dokumentą, tačiau to nebuvo padaryta. Apelianto teigimu, paskolų davėjams atsisakius reikalavimo į paskolintas lėšas, buhalterinė apskaita netapo iškreipta. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų (pavyzdžiui, rašytinių dokumentų), patvirtinančių, reikalavimo į paskolintas lėšas atsisakymą. Be to, iš tiesų esant aplinkybei, kad D. S. tėvas K. S. neturėjo jokių pretenzijų dėl paskolintų pinigų UAB “D“, nelogiškas D. S. elgesys, kai, remiantis nuteistojo parodymais, jis perdavė 3 000 Eur, kurie buvo išgryninti iš bendrovės banko sąskaitos, K. S. už skolą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo kategoriškas teiginys, kad šiuo atveju UAB “D“ buhalterinė apskaita netapo iškreipta, atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliantas pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad ginamojo veiksmai kvalifikuotini kaip civilinis deliktas su juo lemiančiomis pasekmėmis, nes visuma baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų patenka į baudžiamosios teisės sritį. Nuteistojo gynėjo akcentuojami A. O. K. neva padaryti veiksmai su paskolintais pinigais neturi įtakos vertinant D. S. kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes būtent jis savo iniciatyva nusprendė buhalteriškai įforminti 60 000 Lt išmokėjimą K. S. ir G. Š.. D. S. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už netikro dokumento, tariamai padidinusio UAB “D“ įstatinį kapitalą, surašymą ir pateikimą VĮ „Registrų centrui“, nes toks tikrovę neatitinkantis dokumentas buvo ne tik pagamintas, bet ir panaudotas, t. y. pateiktas viešajai įstaigai, kad tretiesiems asmenims būtų paviešinta suklastotame dokumente užfiksuota informacija. Be to, nuteistojo veiksmų kvalifikavimą pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį lėmė ir suklastotų dokumentų pobūdis – 2014-04-09 UAB “D“ Akcininkų sprendimas Nr. 3, 2014-04-09 Akcijų pasirašymo sutartis Nr. 1 ir UAB “D“ įstatai, pasirašyti 2014-04-09. Atsižvelgiant į tai, pagal analogiją teisiškai vertinti D. S. veiksmus, kai jis dviem 2014-12-15 kasos išlaidų orderių kvitais Nr. 1-2 tariamai pagrindė iš viso 60 000 Lt išmokėjimą K. S. ir G. Š., nėra teisinio pagrindo.

Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad D. S. padarė tyčinį tęstinio pobūdžio nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, o, įvertinus padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų visumą, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip aplaidus apskaitos tvarkymas. Nustačius, kad dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, taikyti nuteistajam administracinę ar deliktinę atsakomybę taip pat nėra galimybės.

Šiuo nuosprendžiu pripažinus, kad D. S. nepasisavino 14 000 Eur BK 183 straipsnio prasme, apygardos teismo išvados, jog nuteistasis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais 2015-01-05 išgrynintų 14 000 Eur priėmimo į kasą ir jų panaudojimo, taip pat neužregistravo tokių aplinkybių buhalterinės apskaitos registre, yra nepagrįstos. UAB “D“ neturėjo teisės valdyti, naudoti 14 000 Eur ir jais disponuoti, todėl akivaizdu, kad teisėtas minėtos pinigų sumos naudojimo bendrovės veikloje buhalterinis įforminimas yra apskritai negalimas. Todėl D. S. inkriminuotas neveikimas neatitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių. Ši kaltinimo dalis, susijusi su apgaulingu apskaitos tvarkymu, yra šalinama (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 3 dalis), o D. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentai nėra vertinami, nes jie nekeičia priimto sprendimo esmės. Nuteistajam susiaurinus kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apimtį, jam bausmė, paskirta skundžiamu nuosprendžiu, nemažinama. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į D. S. kitų padarytų veiksmų, susijusių su apgaulingu apskaitos tvarkymu, skaičių ir pobūdį, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, kurie aptarti skundžiamo nuosprendžio 21-22 lapuose (t. 7, b.l. 56-57), taip pat tą aplinkybę, kad jam paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis yra žymiai mažesnis nei BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos šios bausmės rūšies vidurkis.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 222 straipsnio 2 dalyje (t. 7, b.l. 58), nors joje reglamentuota, kad „už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo“. Apgaulingo apskaitos tvarkymo sudėtis yra išdėstyta BK 222 straipsnio 1 dalyje. Ši baudžiamojo įstatymo straipsnio dalis įrašyta tiek kaltinamajame akte (t. 6, b.l. 2), tiek skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje (t. 7, b.l. 36). Nėra abejonių, kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią rašybos klaidą, kuri ištaisytina, o toks netikslumo ištaisymas nepažeidžia D. S. teisės į gynybą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 4 dalimi, 328 straipsnio 3 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria D. S. ir A. O. K. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

D. S. ir A. O. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria D. S. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė, ir šį klausimą išspręsti tokiu būdu:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, D. S. bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 216 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (du nusikaltimai), subendrinti dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdais bei D. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį sumažinant D. S. bausmės vykdymo atidėjimo terminą iki 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria A. O. K. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė, ir šį klausimą išspręsti tokiu būdu:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. O. K. bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (du nusikaltimai), subendrinti dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdais bei A. O. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 16 (šešiolikai) dienų.

Įskaičius į A. O. K. laisvės atėmimo bausmę jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje-suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. sausio 28 d. iki 2016 m. gegužės 13 d., laikyti, kad A. O. K. atliko paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

A. O. K. taikomą kardomąją priemonę-suėmimą panaikinti ir jį nedelsiant paleisti iš suėmimo vykdymo vietos.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria nustatyta A. O. K. atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

Pašalinti iš Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio aplinkybę, kad D. S., 2015 m. sausio 5 d. iš AB DNB banke esančios UAB “D“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išėmus iš viso 14 000 Eur, šių lėšų priėmimo į kasą ir panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais ir neužregistravo buhalterinės apskaitos registre „Kasos knyga“, taip apgaulingai tvarkydamas UAB “D“ buhalterinę apskaitą ir padarydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Ištaisyti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą aiškią rašybos klaidą nurodant, kad D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 2 dalyje, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.