Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-81-544/2013

2014 m. kovo 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. C. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-84-732/2013 pagal ieškovės UAB „General Financing“ ieškinį atsakovui A. C. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl įsipareigojimų vykdymo pagal vartojimo kredito sutartį. Tokia sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas ir kad ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002; 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008 ir kt.).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo faktinio pagrindo tenkino ieškinį ir netenkino atsakovo priešieškinio, teisėjų kolegija sprendžia jog apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.875 str. 1 d. pagrindu.

CK 6.875 str. 1 d. numatyta, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas, t. y. atsakovas. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012-04-14 šalys sudarė Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorį Nr.1, pagal kurį ieškovė atsakovui paskolino 3000 Lt vartojimo kredito ir 300,00 Lt sutarties sudarymo mokesčio (b. l. 4-8, Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 1, 2, 4 d.). Pagal sutartį šalys sutarė, kad atsakovas ieškovei mokės 36 mėnesius po 132,47 Lt, nes pagal sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 25 % metines palūkanas, ir bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma sudarė 4768,92 Lt (b. l. 4). Atsakovas savo parašu sutartyje patvirtino, kad „gavo 1.8 punkte nurodytą pinigų sumą ir turi pareigą ją grąžinti“ (b. l. 4), o atsiliepime į ieškinį pripažino, kad 2012-04-14 „iš tikro su ieškovu <...> sudariau vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) <...> gautus pinigus iš karto perdaviau A. D.-Cirinok, o ji pasirašė pasižadėjimą, kad juos grąžins. Tačiau savo įsipareigojimų mano atžvilgiu nevykdo, todėl aš negaliu vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriaus <...> atžvilgiu“ (b. l. 17). 2013-07-01 teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad pinigai buvo reikalingi dukrai, ji paprašė paimti kreditą, gautų pinigų neskaičiavo, juos perdavė dukrai, o ši jį apgavo, nes pinigų negrąžino, nors buvo žadėjusi (b. l. 91-92). Liudytoja apklausta ieškovės tarpininkė K. M. (V.) nurodė, kad atsakovas buvo eilinis klientas, visų aplinkybių neprisimena, tačiau kreditas buvo išmokėtas grynaisiais pinigais (b. l. 80-81). Liudytoja A. D. parodė, kad ji paprašė tėvo (atsakovo), kad šis paimtų pinigus savo vardu ir perduotų jai, nes jos finansinė padėtis sunki, tėvas suprato, dėl ko skolinasi, o ji žadėjo jam grąžinti pinigus ir tebėra skolinga (b. l. 122-123). Sutartis yra sudaryta 2012-04-14, o medicininis pažymėjimas, kuriuo vadovaujasi atsakovas siekdamas įrodyti, kad jis dėl sveikatos būklės nesuprato sutarties esmės, išduotas 2013-01-25, jame nenurodyta, kada patirta galvos trauma, kokio ji sunkumo ir ar gali turėti įtakos standartinių sąlygų vartojimo sutarties turinio suvokimui (b. l. 41). Be to, kaip teisingai nurodo apeliantas, ieškinio faktiniu ir teisiniu pagrindu nebuvo CK 1.84 str. 2 d., 1.85 str. 1 d. numatyti pagrindai. Iš minėtos sutarties taip pat matyti, kad atsakovas pasirašė ant kiekvieno sutarties lapo, nurodė, jog prieš sudarant sutartį jis turėjo galimybę susipažinti su visomis sutarties sąlygomis, jog supranta sutarties sąlygų turinį. Atsakovo gebėjimas suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti buvo tikrintas mokumo vertinimo metu užduodant kontrolinius klausimus, iš kurių tik į vieną atsakydamas atsakovas ne dėl esminių aplinkybių suklydo (b. l. 54-56). Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo argumentai dėl to, kad jis neteisingai suprato vartojimo sutarties sąlygas, atmestini kaip nepagrįsti. Iš Liteko sistemos duomenų matyti, kad įsiteisėjusiu 2013-12-16 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-34-879/2013 yra nutarta iš atsakovės A. B. (D.) priteisti 4811,89 Lt skolos ieškovo A. C. naudai ir konstatuota, kad „ieškovas, sudarydamas sutartį turėjo elgtis atsakingai, rūpestingai ir apdairiai bei įvertinti dukros galimybes grąžinti jo vardu forminamą paskolą. Susidariusią situaciją teismas vertina kaip tėvo siekį pagelbėti dukrai, susidūrusiai su finansiniais sunkumais, dėl ko, manytina, ji pati gauti paskolos iš UAB „General financing“ negalėjo ir ieškovas A. C. stengėsi jai padėti, prisiimdamas paskolos grąžinimo riziką ir savo vardu sudarydamas vartojimo kredito sutartį. Iš tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos sutarties matyti, kad ir ieškovas ir atsakovė suprato kokia pinigų suma skolinama, juolab kad tai įrodo ir tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartis iš kart po sutarties sudarymo, kokiomis įmokomis ir per kiek laiko ją reikia grąžinti“. Šios įsiteisėjusio teismo sprendimo išvados iš dalies patvirtina ir šio ieškinio pagrįstumą. Todėl apelianto argumentas apie tai, kad jo kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo iš A. D. neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje, nepagrįstas. Ieškovės atsakovui suteiktas vartojimo kreditas buvo skirtas atsakovo vartojimo poreikiams tenkinti ir neturėjo tikslinės paskirties, todėl atsakovas pagal sutartį gautais pinigais galėjo disponuoti savo valia ir nuožiūra, tame tarpe – juos perduoti naudoti savo dukrai pagal susitarime su ja sudarytas sąlygas. Pinigų perdavimas kitam asmeniui nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas pagal minėtą kredito sutartį iš ieškovės pinigų visai negavo ar gavo jų mažiau. Esant tokių įrodymų visuma nustatytoms virš minėtoms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagal CPK 176-185 str. įtvirtintas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas apie tai, kad atsakovas neįrodė, kad ne jis buvo sutarties šalis ir kad jis pagal sutartį negavo ar gavo mažiau pinigų negu turėjo gauti (CPK 178 str.).

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas ieškovei nei vienos įmokos nėra sumokėjęs. Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovo įsiskolinimas 2012-11-19 buvo 927,29 Lt (b. l. 9), o tai yra daugiau kaip 10 % negrąžintos vartojimo kredito sumos, atsakovas ieškovės reikalaujamas skolos nepadengė. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė (visai nevykdė) įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį (3.1.1p.), todėl pagal sutarties 6.4, 6.4.1 punktus ieškovei atsirado teisė reikalauti iš atsakovo sumokėti visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, delspinigius bei išlaidas, susijusias su skolos administravimu. Atsakovui netinkamai vykdant savo įsipareigojimus ieškovė už kiekvieną sutarties nevykdymo dieną pagal sutarties VI dalies nuostatas skaičiavo sutartyje nustatytą (b. l. 4-5) bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo reikalavimus atitinkančią delspinigių normą - 0,05 %. Atsakovas nepateikė įrodymų dėl prievolės tinkamo vykdymo (CPK 12, 178 str.), todėl pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo reikalavimas dėl 4768,92 Lt mokėtinų įmokų ir 42, 97 Lt delspinigių yra pagristas ir tenkintinas (CK 6.37 str. 2 d., 6.38 str., 6.200 str., 6.210 str. 1 d., 6.256 str., 6.886 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.