Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. J. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos I. M. J. skundas tenkintinas.

Teismas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Regionų apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2022 m. liepos 7 d. sprendime nustatyta, kad Mirties liudijimas patvirtina, kad pareiškėjos senelis V. R. mirė (duomenys neskelbtini) Šv. A. P. bažnyčios laidojimo įraše Nr. 41 nurodoma, kad V. R., mirusį (duomenys neskelbtini), palaidojo tėvai kapucinai (duomenys neskelbtini), tačiau kapinių pavadinimas nėra aiškiai nurodytas: įrašas pradėtas rašyti „Petr“, o ant jo užrašyta „Amalių“. J. R. 2013 m. liepos 22 d. Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktoriui pateikė prašymą dėl kapo įteisinimo, kuriame nurodė, jog Petrašiūnų kapinėse k. v. (duomenys neskelbtini) yra palaidotas jos prosenelis V. R., miręs (duomenys neskelbtini), prašoma šios kapavietės priežiūrą įteisinti J. R. vardu. 2013 m. liepos 22 d. rezoliucija nurodyta „įteisinti“. 2018 m. gruodžio 27 d. J. R. Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“ pateikė prašymą dėl palaidojimo įteisinimo ir prižiūrėtojo paskyrimo, kuriame nurodoma, jog 2013 m. liepos 22 d. jos vardu buvo užregistruota kita kapavietė, kurioje palaidotas J. R., miręs (duomenys neskelbtini), prašoma įregistruoti V. R. laidojimo faktą, suteikti faktinei jo kapavietei numerį ir paskirti ją už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu. 2018 m. gruodžio 28 d. rezoliucija ant prašymo „Įtraukti mirimo faktą ir įteisinti kapavietę, gavus dokumentus“. 2019 m. vasario 25 d. antstolis M. P. surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 123-19-12, kuriame nurodoma, kad J. R., I. M. J., V. K., E. B., I. J., E. J., B. G. atvykę prie ginčo kapo Nr. (duomenys neskelbtini) Petrašiūnų kapinėse pateikė liudijimus, kad toje kapavietėje yra palaidotas jų giminaitis (senelis arba prosenelis) V. R.. Pridedamas vaizdo įrašas. 2019 m. birželio 20 d. buvo priimtas Kauno miesto viešosiose kapinėse esančių neprižiūrimų kapaviečių pripažinimo neprižiūrimomis ir kapaviečių (kapų) identifikavimo komisijos sprendimas, kuriuo nuspręsta neidentifikuoti kapo, esančio Kauno miesto Petrašiūnų kapinėse tarp kapaviečių Nr. (duomenys neskelbtini), kaip kapo, kuriame palaidotas V. R., miręs (duomenys neskelbtini). Į bylą pateiktos ginčo kapavietės nuotraukos, darytos 2003–2006 m., kuriose matyti siaura, galimai vienam asmeniui, skirta kapavietė, apjuosta betoniniu borteliu be paminklo ar kryžiaus, iš kurio galima būtų identifikuoti ten palaidotą asmenį. Iš naujai darytų nuotraukų matyti, jog betoninis bortelis nuimtas, pastatytas naujas medinis kryžius, ant kurio yra užrašas V. R. (duomenys neskelbtini).

Komisija 2021 m. spalio 4 d. Sprendimu nusprendė neidentifikuoti kapo (tarp kapaviečių Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Petrašiūnų kapinėse, kaip kapo, kuriame palaidotas V. R. (miręs (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta: „pareiškėjos pateikti dokumentai neleidžia daryti pagrįstos išvados ir neabejotinos išvados, kad Kapavietėje palaidotas V. R., kadangi: 1) pateiktame Šv. A. P. bažnyčios laidojimo įraše Nr. 41 nurodyta, kad V. R., miręs (duomenys neskelbtini), tėvų kapucinų palaidotas (duomenys neskelbtini) Amalių kapinėse. Nors įraše matyti, kad buvo pradėtas rašyti žodis Petr, tačiau jis akivaizdžiai nubrauktas ir aiškiai ištaisyta į žodį Amaliai, todėl nėra pagrindo abejoti šiuo įrašu; 2) pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nurodytos skirtingos V. R. mirties datos; pagal pareiškėjos nurodytą mirties datą (duomenys neskelbtini) rastas įrašas apie Petrašiūnų kapinėse palaidotą J. R.; pagal nurodytą mirties datą (duomenys neskelbtini) įrašų nėra; 3) Faktinių aplinkybių protokole užfiksuoti liudijimai, nurodant kad V. R. palaidotas kapavietėje Nr. (duomenys neskelbtini) vertintini kritiškai, kadangi jame užfiksuoti suinteresuotų asmenų paaiškinimai, be to, asmenys, dalyvavę V. R. laidotuvėse, t. y. B. G. ir I. M. J., tuo metu buvo vos kelių metų, laidotuvės vyko prieš daugiau nei 70 metų, todėl abejojama jų paaiškinimų tikslumu; 4) pareiškėja pateikė bažnyčios įrašą, kuriame nurodyta, kad T. U. palaidota Amalių kapinėse, nors iš tikrųjų ji palaidota Petrašiūnų kapinėse. Pažymėtina, kad tai niekaip nepatvirtina, jog V. R. palaidotas ginčo kapavietėje. Pateiktos pažymos apie palaidotus asmenis Karmėlavos seniūnijos senose kapinėse kapavietėse Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažymos apie kapavietes Nr. (duomenys neskelbtini) niekaip nepatvirtina fakto, jog ginčo kapavietėje Petrašiūnų kapinėse yra palaidotas V. R.“.

Kaip jau buvo minėta, šis Komisijos 2021 m. spalio 4 d. sprendimas teismo buvo panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas išanalizavo visus keturis sprendime nurodytus punktus, dėl kurių Komisija pareiškėjos prašymo netenkino ir juos visus, aptariant kiekvieną atskirai, atmetė kaip nepagrįstus bei nurodė, kad sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, nes jis pagrįstas neargumentuotomis Komisijos išvadomis dėl jai pateiktų duomenų nepatikimumo.

Kaip matyti iš 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo, Komisija pažodžiui nukopijavo tekstą iš 2021 m. spalio 4 d. sprendimo dėl antstolio M. P. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 123-19-12 užfiksuotų liudijimų nepatikimumo, nors teismo jau buvo nustatyta, kad tokios išvados daryti negalima, ji yra nepagrįsta, sprendime teismas konstatavo priešingai, būtent kad teismas nenustatė jokio pagrindo abejoti tiek liudytojų parodymais teisme, tiek jų ir kitų asmenų paliudijimais, užfiksuotais antstolio M. P. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 123-19-12.

Teismas 2022 m. liepos 7 d. sprendime konstatavo, kad Šv. A. P. bažnyčios laidojimo įraše Nr. 41 nėra akivaizdžiai nubrauktas pradėtas rašyti žodis „Petr“, o įrašas „PertAmalių kap.“ nereiškia ir nepatvirtina fakto, jog V. R., miręs (duomenys neskelbtini), yra palaidotas Amalių kapinėse, kaip teismo panaikintame sprendime nepagrįstai nurodė Komisija. Tačiau 2023 m. lapkričio 20 d. priimdama naują sprendimą Komisija pažodžiui nurašė 2021 m. spalio 4 d. sprendime įrašytą tekstą dėl įrašo „PertAmalių kap.“ Ir vėl, nenurodant jokių naujų motyvų, nepagrįstai konstatavo, kad šis įrašas įrodo, jog V. R. palaidotas Amalių kapinėse.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Komisija nesivadovavo Regionų administracinio teismo 2022 m. liepos 7 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartimi.

Nors sprendime įrašyti gretimos kapavietės prižiūrėtojos L. P. ir liudytojo A. M. liudijimai, tačiau, teismo vertinimu, jie nei paneigia, nei patvirtina fakto, kad prašomame identifikuoti kape palaidotas V. R.. Tai, jog anot L. P., iki 2000 m. aptariamo kapo niekas neprižiūrėjo, nepagrindžia komisijos išvados dėl negalimumo identifikuoti kapą. Taip pat abejotinas A. M. liudijimas, kadangi jis nurodė, kad šalia prašomo identifikuoti kapo (duomenys neskelbtini) buvo palaidota M. M., ir šalia jos kapo jokios kapavietės nebuvo, ten augo krūmai. Pirma, abejonių dėl to, kad aptariamoje vietoje yra kapas, byloje nėra. Antra, V. R. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. vėliau, nei mirė M. M., todėl tikėtina, kad jos laidojimo metu, šalia jos kapo, kitos kapavietės ir negalėjo būti. Šiuo atveju nesuprantami Komisijos motyvai įrašyti šiuos liudijimus į skundžiamą sprendimą, kadangi jie jokios reikšmingos informacijos nei suteikia, nei paneigia. Taip pat iš skundžiamo sprendimo neaišku kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia tai, jog komisija minimą kapą apžiūrėjo vietoje.

Pasisakant dėl ginčijamo atsakovo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis, be kita ko, nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šiuo atveju atsakovas remiasi vien 2021 m. spalio 4 d. komisijos sprendime nustatytais faktais, kurie teismo sprendimu jau buvo pripažinti nepagrįstais.

Teismas akcentuoja, kad atsakovas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Gero administravimo principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens bei tarptautiniuose dokumentuose. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintas objektyvumo principas yra vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų. Laikantis objektyvumo principo, viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010).

Susidariusi padėtis, kai į pareiškėjos prašymą priimamas analogiškas teismo panaikintam, pripažintam neteisėtu, sprendimas, pažeidžia konstitucinius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, gero administravimo, objektyvumo ir teisėtumo principus.

Teismas pažymi, kad Komisija jau antrą kartą priėmė objektyviais įrodymais nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nevykdė teismų sprendimų, tuo pažeisdama Viešojo administravimo įstatyme nustatytus įstatymo viršenybės ir objektyvumo principus, 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Komisijos 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas.

Atsižvelgiant į pareiškėjos amžių bei sveikatos būklę, į aukščiau išdėstytus skundžiamo sprendimo neteisėtumo, gero administravimo principo nesilaikymo aspektus, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų pažeidimus, į 2022 m. liepos 7 d. teismo sprendime išdėstytus argumentus, kuriuos atsakovas, priimdamas 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą, ignoravo, siekdamas padėti pareiškėjai įgyvendinti jos teisę į tinkamą prašymo nagrinėjimą, teismas, vadovaudamasis operatyvumo, teisingumo ir sąžiningumo principais daro išvadą, kad ginčas teisme turi būti išspręstas iš esmės. Todėl teismui panaikinus sprendimą, Komisija įpareigotina priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą tenkinti pareiškėjos I. M. J. 2021 m. liepos 15 d. prašymą „Dėl kapavietės identifikavimo“ (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas) (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-2551-484/2021).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 132 straipsniu teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos I. M. J. skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto viešosiose kapinėse esančių neprižiūrimų kapaviečių pripažinimo neprižiūrimomis ir kapaviečių (kapų) identifikavimo komisijos 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą „Dėl kapo identifikavimo Kauno miesto savivaldybės Petrašiūnų kapinėse“.

Įpareigoti atsakovės Kauno miesto savivaldybės Kauno miesto viešosiose kapinėse esančių neprižiūrimų kapaviečių pripažinimo neprižiūrimomis ir kapaviečių (kapų) identifikavimo komisiją tenkinti pareiškėjos I. M. J. 2021 m. liepos 15 d. prašymą „Dėl kapavietės identifikavimo“ ir šiuo klausimu priimti atitinkamą sprendimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.