Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2020-07-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-300/2020

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-12-12Telšių apylinkės teismas
  2. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2020-05-20Telšių apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNuosprendis · 2020-07-01Šiaulių apygardos teismas
  4. KasacijaNutartis · 2021-04-27Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2020-07-01
Bylos Nr.
1A-90-300/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-41052-2017-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
Nuteistasis
M. T.
Nukentėjusysis
I. V.
Advokatai
Sofija Kručienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-300/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41052-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.9; 1.1.8.7.13; 1.2.14.1.1; 1.2.27.1; 2.1.6.3; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.3.3; 2.4.6.5.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų ir Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Irenai Zgierskytei-Strumilaitei,nuteistajam M. T., jo gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį vienų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir M. T. paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmę įskaitytos trys paros, išbūtos laikinajame sulaikyme, jas prilyginus trims laisvės atėmimo dienoms.

Iš M. T. priteista 335,61 Eur žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. V. ir 31 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. T. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 12 d., apie 0.20 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdė teisėto policijos pareigūno, – savo pareigas einančio valstybės tarnautojo, atliekančio viešojo administravimo funkcijas, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių AVPK) Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo I. S. reikalavimo eiti su juo iki tarnybinio automobilio asmens tapatybei nustatyti, t. y. atsisakė eiti iki tarnybinio automobilio, aktyviais veiksmais priešinosi vedamas iki tarnybinio automobilio, trenkė per I. S. rankoje laikomą prietaisą „Tazer X 26“, todėl prietaisas nukrito ant žemės, sulaikytas ir vedamas su antrankiais prie tarnybinio automobilio, grasino I. S. sakydamas, kad „sudegins, užmuš, suradęs susidoros, užvers“, vadino necenzūriniais žodžiais ir panaudojo fizinį smurtą – tyčia vieną kartą trenkė kairės rankos alkūne I. S. į kairę ranką, tuo I. S. padarydamas kairio žasto vidurinio trečdalio sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, paraudimu, t. y. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tokiais veiksmais pasipriešino savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas – Telšių AVPK Reagavimo skyriaus vyresniajam tyrėjui I. S..

2. Be to, M. T. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 4 d., apie 4 val., būdamas naktiniame klube „M.“, adresu, (duomenys neskelbtini), slapta nuo suoliuko pagrobė svetimą, I. V. priklausantį, turtą: 30 Eur vertės kuprinę, kurioje buvo 90 Eur vertės alkotesteris „Alkofind Pro“, 15 Eur vertės kvepalų buteliukas „Bruno Banani“, 10 Eur vertės pudra „Essece“, 3 Eur vertės pudros šepetėlis, 5 Eur vertės telefono įkroviklis, 20 Eur vertės elektrinis dantų šepetėlis, 30 Eur vertės akiniai, 4 Eur vertės akinių dėkliukas, 260,38 Eur, 7 000 Danijos kronų (940,59 Eur), nuolaidų kortelė „Noriu“, „TELE2 Pildyk“ ID kortelė, bei R. M. vardu „(duomenys neskelbtini)“, AB išduota banko mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso pagrobė I. V. priklausančio 1 407,97 Eur vertės turto.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. T. prašo atnaujinti ikiteisminį tyrimas, nes jis buvo atliktas šališkai.

3.1. Skunde nurodoma, kad teismas buvo šališkas, nes turėjo išankstinį nusistatymą prieš jį dėl jo ankstesnių teistumų bei asmeninių savybių, todėl skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę. Iš pradžių jo bylą nagrinėjo teisėja K. S., pirmojo teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad parodymus duos po visų liudytojų. Vėliau bylą nagrinėjo teisėjas T. P., kuris apklausęs paskutinį liudytoją E. P. perėjo prie baigiamųjų kalbų. Į jo klausimą, kodėl neleidžiama jam duoti parodymų, teisėjas atsakė, kad jis atsisakė duoti parodymus, be to, prašymų pateikimo stadijoje jis neprašė leisti jam duoti parodymus, todėl skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad jis atsisakė duoti parodymus. Paskutiniajame posėdyje jis prašė skirti jam gynėją, nes jam buvo nutrauktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas. Prokuroras tam neprieštaravo, nes jis turi teisę turėti gynėją, tačiau teismas atmetė jo prašymą. Teisėjas T. P. buvo šališkas ir kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-1037/2019, kurioje pripažino jį kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skyrė griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, bei administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-400-1037/2019, nes bylą išnagrinėjo jam už akių. Teismo šališkumą taip pat rodo ir tai, kad nenustatė jam atsakomybę lengvinančios aplinkybės (žr. 3.6 punktą), nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (žr. 3.7 punktą).

3.2. Skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, taip pat buvo atliekamas šališkai. Tyrimą atliko nukentėjusio policijos pareigūno kolegė. Įvykio vieta, kurioje tariamai jis padarė nusikaltimą, yra filmuojama miesto vaisto stebėjimo kamerų, tačiau šių vaizdo įrašų byloje nėra. Iš jos matytųsi, kad nebuvo pagrindo jo sulaikyti, kad jis nevartojo fizinio smurto policijos pareigūno atžvilgiu, kad policijos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu (įskaitant spyrį koja). Pareigūnė kreipėsi į Telšių AVPK viršininką su prašymu susipažinti su miesto stebėjimo kamerų įrašais ir tą pačią dieną pati sau atsakė, kad įvykio vieta nėra filmuojama. Jis pats raštu kreipėsi į savivaldybės administraciją ir 2018 m. spalio 3 d. gavo atsakymą, kad būtent ta vieta, kurioje viskas vyko, yra filmuojama vaizdo kameromis, vaizdo stebėjimą vykdo Telšių AVPK. Du mėnesius nuo tarnybinio pranešimo apie ikiteisminio tyrimo pradžios iš viso jokie tyrimo veiksmai nebuvo atliekami. Be to, įvykio vietoje iš viso buvo 12 asmenų, neskaitant policijos pareigūnų, tačiau tik 4 iš jų tapatybės nustatytos. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti tik 3 asmenys. Liudytojas E. P., kurio asmenybė buvo nustatyta dar ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje, nors tyrimas tęsėsi daugiau nei 10 mėnesių. Pažymima, kad liudytojai V. P., R. S., K. G. buvo apklausti praėjus 3 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors pirmosios apklausos metu liudytojas K. G. nurodė, kad įvykį filmavo mobiliuoju telefonu, pareigūnė tik 2018 m. sausio 9 d. paėmė šį įrašą. Specialisto išvada dėl policijos pareigūno patirtų sužalojimų buvo atlikta tik 2018 m. vasario 2 d., t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo įvykio.

3.3. Skunde pažymima, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 286 straipsnį. Teismas rėmėsi vien tik I. S. bei T. T. parodymais, nors jie prieštaringi, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai: liudytojų V. U., R. S., N. P., E. A., V. P., E. P., K. G. parodymai, vaizdo įrašas. Padaręs nusikalstamą veiką jis visada pripažįsta savo kaltę, neturi tikslo griežtinti sau bausmės, tačiau 2017 m. rugpjūčio 12 d. įvykio metu nukentėjo jis, o ne I. S.. I. S. į medikus kreipėsi bei davė melagingus parodymus siekdamas apsiginti, nes pats vartojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, dėl patirtų sužalojimų jis buvo pristatytas į ligoninę, jam nustatyti sveikatos sužalojimai

3.3.1. Iš vaizdo įrašo matyti, kad „Tazeris“ iškrito pareigūnui iš rankų, kai jį vijose, t. y. ne dėl to, kad jis ranka trenkė pareigūnui. I. S. teiginiai, kad jis trenkė jam ir dėl jo „Tezeris“ nukrito ant žemės, neatitinka tikrovės.

3.3.2. I. S. ne kartą teismo posėdžio metu painiojosi, kelis kartus keitė parodymus.

3.3.3. 2017 m. gruodžio 1 d. apklaustas T. T. nurodė nematęs jokių neteisėtų jo veiksmų I. S. atžvilgiu, galbūt „Tazeris“ iškrito I. S. iš rankų, tačiau teismo posėdyje liudytojas pakeitė parodymus I. S. naudai. Liudytojas nuolat painiojosi sakydamas netiesą. Nors T. T. teigė negirdėjęs ir nematęs, kaip pirmąkart nuteistojo atžvilgiu buvo panaudotas elektrošokas, iš vaizdo įrašo matyti, kad jis stovėjo šalia, todėl turėjo matyti ir girdėti.

3.3.4. Kartu su I. S. buvęs policijos pareigūnas T. T. paneigė I. S. teiginius, kad jis kartu su I. S. vedė jį prie tarnybinio automobilio. Tiek liudytojas T. T., tiek ir kiti byloje apklausti liudytojai bei vaizdo įrašas paneigia I. S. teiginius, kad prieš panaudojamas „Tazerį“ jis perspėjo. Elektrošokas jo atžvilgiu buvo naudojamas nepagrįstai, jis nieko blogo nedarė. Nors pareigūnai I. S., V. U. ir T. T. teigė, kad prie (duomenys neskelbtini) ežero atvyko reaguodami į gautą pranešimą, 2018 m. spalio 30 d. teismo posėdyje paaiškėjo, kad bendrajame pagalbos centre tokių skambučių 2017 m. rugpjūčio 12 d. nebuvo registruota. Taigi policijos pareigūnai patys atvyko į įvykio vietą galbūt per vaizdo stebėjimo kameras pamatę didelį sambūrį.

3.3.5. I. S. nurodė, kad jis sėdėdamas ant suoliuko buvo agresyvus, tačiau nė vienas liudytojas, išskyrus T. T., tokių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtino. 2018 m. spalio 2 d. vykusiame teismo posėdyje V. U. paneigė, kad jis įvykio metu buvo agresyvus. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad nematė jokių neteisėtų jo veiksmų, pats I. S. išprovokavo konfliktą, nes tai ne pirmas kartas, kai kolega taip elgiasi, tai jo metodika. Nė vienas liudytojas (išskyrus patį I. S. bei T. T.) nepatvirtino, kad jis puolė pareigūną, piktybiškai jam priešinosi, naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu.

3.3.6. Nors I. S. teigė, kad jį sulaikė dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui, antrankiai jam buvo uždėti dar prieš tai. Būdamas su antrankiais, kai rankos už nugaros, jis negalėjo padaryti I. S. nustatytų sužalojimų.

3.3.7. I. S. buvo nusistatęs prieš jį, nes anksčiau I. S. buvo iškėlęs bylą prieš jį, kuri vėliau buvo nutraukta. Mano, kad I. S. jį persekioja, nes 2 kartus tarnybiniu automobiliu pravažiavo pro tą vietą, o pamatęs jį – iškvietė pastiprinimą, atliko automobilio bei jo draugų kratą (kratų metu nieko draudžiamo nerado). Iš viso I. S. yra pradėjęs 4 ikiteisminius tyrimus jo atžvilgiu, visuomet apklausdavo neblaivius nukentėjusiuosius.

3.4. Apelianto manymu, buvo pažeistas rungimosi principas, nes dėl veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, I. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, netrukus po to jis pradėjo kitą ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Teisme tiek I. S., tiek I. V. buvo apklausti kaip nukentėjusieji.

3.5. Skunde nurodoma, kad ikiteisminį tyrimą dėl vagystės iš I. V. pradėjo I. S., jis nakties metu apsiklausė neblaivią nukentėjusiąją. Pranešime apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą nurodoma, kad nukentėjusioji teigė, jog iš jos pavogta 7 000 Danijos kronų ir 245 Eur, tačiau jį sulaikius pas jį rasta tik 4 800 Danijos kronų ir 205 Eur. Kadangi jis buvo sulaikytas netrukus po nusikaltimo, jis negalėjo dalies pavogtų pinigų niekur išleisti ar jais atsikratyti, nes pavogtus pinigus paslėpė apatiniuose, o jam bėgant – jį vijosi D. N. ir I. S., kurie bėgdami iš paskos būtų pastebėję iškritusius pinigus. Mano, kad I. S. darė įtaką nukentėjusiajai versdamas ją duoti melagingus parodymus.

3.6. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios I. V..

Šalies argumentai

3.7. Apelianto manymu, nepagrįstai teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Nors abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo dieną jis vartojo alkoholį, tačiau jautėsi blaivus. Jis pagrobė ant suoliuko paliktą nukentėjusiosios kuprinę, nes ji buvo palikta be priežiūros, šalia nieko nebuvo. Net ir būdamas blaivus, vis vien būtų ją pagrobęs. Jis nesipriešino policijos pareigūnui, jokios nusikalstamos veikos neįvykdė, priešingai, pats nukentėjo nuo pareigūnų.

4. Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. T. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje bei nustatant iš nukentėjusiosios I. V. pagrobtų pinigų sumą. Apeliaciniame skunde taip pat keliami klausimi dėl teismo (ne)šališkumo, ikiteisminio tyrimo terminų bei bausmės individualizavimo.

Dėl teismo (ne)šališkumo

6. Pirmasis apeliaciniame skunde keliamas klausimas susijęs su viena iš tinkamo proceso garantijų, t. y. užtikrinimu, kad bylą išnagrinėtų nešališkas teismas. Ši esminė garantija įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad siekiant konstatuoti šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, kaltininko požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-976/2017, 7.5 punktas).

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis bei skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra įrodymų, kurie leistų pagrįstai abejoti teisėjo T. P. nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Visų pirma, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjančiam teisėjui, tik apeliaciniame skunde nurodė, kad bylą nagrinėjęs teismas, jo manymu, buvo šališkas. Vien aplinkybė, kad T. P. kaip Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėjas ne pirmą kartą nagrinėja bylą, kurioje (baudžiamojon ar administracinėn) atsakomybėn traukiamas M. T., ir priima jam nepalankų sprendimą (pripažįsta jį kaltu dėl inkriminuojamo teisės pažeidimo ir skiria jam bausmę), savaime nerodo teisėjo šališkumo, nes įprasti teisėjo priimami procesiniai sprendimai (kuriuos skundą padavęs asmuo vertina kaip jam nepalankius) nereiškia teismo šališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67).

8. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-303/2019, 32 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Byloje esantys teismo posėdžių protokolai patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo sudaryta galimybė M. T. duoti parodymus. 2018 m. birželio 28 d. teismo posėdyje kaltinamasis sutiko duoti parodymus po to, kai bus apklausti nukentėjusieji ir liudytojai (3 t., b. l. 12?23; 4 t., b. l. 3?6), o bylą perdavus nagrinėti kitam Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėjui, 2019 m. spalio 2 d. teismo posėdyje kaltinamasis atsisakė duoti parodymus tik šioje proceso stadijoje (5 t., b. l. 32?33), 2019 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje apklausus paskutinį liudytoją, teismas pagarsino byloje esančius rašytinius įrodymus ir perėjo prie baigiamųjų kalbų (5 t., b. l. 66?73). Todėl daroma išvada, kad kaltinamajam neatsisakius duoti parodymų, teismas privalėjo išklausyti kaltinamąjį. Šį pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo proceso pažeidimą ištaisė teisėjų kolegija, nusprendus atlikti dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir išklausyti M. T. paaiškinimus, tačiau jis atsisakė duoti parodymus (5 t., b. l. 114?116, 134?141). Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo vertinti, kad bylos išnagrinėjimas neišklausius kaltininko paaiškinimų, rodo teismo šališkumą.

9. 2019 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad M. T. prašė paskirti jam gynėją, tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo (5 t., b. l. 66?73). Proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-303/2020, 23 punktas). Nagrinėjamu atveju nesant BPK 51 straipsnyje numatytų privalomo gynėjo dalyvavimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nuteistojo prašymo dėl gynėjo paskyrimo. Pastebėtina ir tai, kad proceso metu M. T. ne kartą buvo atsisakęs gynėjo paslaugų, pats gindavosi nuo jam pareikštų kaltinimų (3 t., b. l. 125?126, 174; 4 t., b. l. 114?115, 119, 122?123, 126, 141, 142), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. T. pats turėjo pakankamai laiko pasirūpinti gynėjo dalyvavimu, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad tokiu būdu teismas pademonstravo šališkumą, nes netenkinus nuteistojo prašymo dėl gynėjo paskyrimo nebuvo suvaržytos jo kaip kaltinamojo teisės ar pažeisti jo teisėti interesai.

Dėl kitų skunde minimų procesinių pažeidimų

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas nenumato terminų, per kuriuos turi būti atliekami procesiniai veiksmai, tokie kaip nukentėjusiųjų apklausa ir pan., todėl atmestini kaip nepagrįstai apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas vangiai. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė paaiškino, kad dėl didelio krūvio darbe buvo sudėtinga suderinti su liudytojais apklausų laiką, nes dauguma jų yra studentai ir mokosi kitame mieste (4 t., b. l. 3?6). Nors ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti tik trys asmenys 2017 m. rugpjūčio 12 d. vakarą buvę kartu su M. T., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausti ir kiti jo nurodyti liudytojai, todėl nėra pagrindo vertinti, kad nusikalstamos veikos tyrimas, bylos nagrinėjimas buvo vykdomas tendencingai. Be to, ikiteisminį tyrimą dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui atliko kito Telšių AVPK skyriaus pareigūnas, kuris nėra pavaldumo santykiais susijęs su I. S., todėl nėra pagrindo vertinti, kad tyrimas buvo atliekamas šališkai.

11. Nuteistasis neteisingai supranta rungimosi principą. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Šiuo konkrečiu atveju M. T. aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis: pateikė į bylą vaizdo įrašą, kuris buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme, jo prašymu pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai T. P., N. P., E. A., V. P., E. P., todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai apie rungimosi principo pažeidimą.

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 286 straipsnį

12. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Minėtos baudžiamojo proceso normos reikalauja, kad bylą nagrinėjantis teismas įvertintų kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungdamas visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padarydamas apibendrinančias išvadas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šis reikalavimas kyla iš Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principas, kuris reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (iš lot. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-97-895/2019, 23 punktas).

13. BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Kaip teisingai nurodoma nuosprendyje, baudžiamajame įstatyme įtvirtinti du pasipriešinimo būdai: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-435-677/2016).

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino M. T. kaltu pagal BK 286 straipsnį, nes neįvertino nukentėjusiojo I. S. veiksmų teisėtumo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai tyčiniai aktyvūs smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358-511/2018, 17 punktas), todėl daroma išvada, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik už pasipriešinimą teisėtiems policijos pareigūno veiksmams.

15. Byloje nustatyta, kad trys Telšių AVPK pareigūnai 2017 m. rugpjūčio 12 d. nuvyko prie (duomenys neskelbtini) ežero siekdami patikrinti gautą pranešimą, kad parke esantys neblaivūs jaunuoliai kabinėjasi prie praeivių, pamatę ant suoliuko grupę jaunuolių, pareigūnai prie jų priėjo ir pareikalavo pateikti asmens dokumentus. M. T. nurodžius, kad neturi asmens dokumento, policijos pareigūnais I. S. pareikalavo, kad M. T. kartu su juo nueitų prie tarnybinio automobilio asmens tapatybei nustatyti. Nors policijos pareigūnai turi teisę duoti privalomus nurodymus nepavaldiems asmenims, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu policijos pareigūnas turi teisę sulaikyti ir pristatyti į policijos tarnybines patalpas asmenis siekdami nustatyti jų tapatybę tik tuo atveju, jei buvo padarytas administracinis nusižengimas arba nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad M. T. ar kartu su juo buvę jaunuoliai būtų padarę kokį nors teisės pažeidimą. Nė vienas iš kartu su M. T. buvusių asmenų nebuvo nubaustas už viešosios tvarkos pažeidimą ar alkoholio vartojimą viešoje vietoje ar kitą teisės pažeidimą (M. T. buvo laikinai sulaikytas dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui), todėl daroma išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo teisinio pagrindo nustatinėti asmens tapatybės.

16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos V. U. parodymais, teigdamas, kad ši liudytoja (kaip ir kiti teisme paklausti kartu su M. T. tą vakarą buvę asmenys) „ne kiek nupasakojo įvykio aplinkybes, bet pateikė tendencingas išvadas grįstas subjektyviais savo vertinimais apie tai kaip policijos pareigūnai panaudojo elektrošoką ir sulaikė kaltinamąjį.“ Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojų parodymai visuomet yra subjektyvūs, nes asmuo pasakojo apie tai, ką jis matė, kaip suprato susidariusią situaciją, kaip jis vertina vieno ar kitos asmens veiksmus. Be to, liudytoja V. U. yra policijos pareigūnė, kuri kartu su nukentėjusiuoju I. S. ir liudytoju T. T. atvyko į įvykio vietą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja V. U. kelis kartus pakartojo, kad I. S. veiksmai M. T. atžvilgiu jai pasirodė nepriimtini, nes net nepradėjus aiškintis įvykio aplinkybių dėl gauto pranešimo, nukentėjusysis suėmęs M. T. už žasto pakėlė jį nuo suoliuko, ant kurio pastarasis tuo metu sėdėjo, ir pareikalavo kartu su juo eiti prie tarnybinio automobilio. Toks pareigūno elgesys išprovokavo konfliktą: paėjus kelis metrus nuo suoliuko M. T. ištraukė ranką, I. S. pabandžius dar kartą sugriebti M. T. už rankos, šis ėmė bėgti, o kolegos jį vytis (3 t., b. l. 148?156). Kaip liudytojas apklaustas kitas įvykyje dalyvavęs policijos pareigūnas T. T. nurodė, kad nematė pirminių I. S. veiksmų, tik tai, kas vyko M. T. atsistojus nuo suoliuko: vaikinai konfliktavo, I. S. paėmė M. T. už riešo norėdamas paraginti eiti prie tarnybinio automobilio, tačiau jis ranką ištraukė ir ėmė bėgti, jis kartu su I. S. jį vijosi (3 t., b. l. 12?23). Vadovaujantis bendruoju teisės principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus), daroma išvada, kad už pasipriešinimą neteisėtiems pareigūno veiksmams asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. T. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį, todėl ši nuosprendžio dalis keistina ir priimtinas naujas ? išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu Šiaulių teritorinė ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl 31 Eur turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 30?31, 32) paliktinas nenagrinėtas.

Dėl vagystės iš I. V.

17. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. T. 2017 m. lapkričio 4 d. pavogė I. V. priklausančią kuprinę su visais joje esančiais daiktai. Pastebėjusi, kad dingo jos kuprinė ir pamačiusi iš tualeto išeinantį vyrą su jos kuprine, nukentėjusioji paprašė naktinio klubo apsaugos darbuotojo sulaikyti vyrą. Paaiškėjus, kad M. T. turi nukentėjusiosios kuprinę, ji patikrino, ar niekas nedingo iš kurpinės. Nukentėjusioji iškart pasigedo piniginėje buvusių grynųjų pinigų: 7 000 Danijos kronų (tai atitinka 940,59 Eur) ir 245 Eur, todėl buvo iškviesti policijos pareigūnai. Iš tiesų, sulaikius M. T. pas jį buvo rasta tik dalis pavogtų pinigų, t. y. 4 800 Danijos kronų ir 205 Eur (1 t., b. l. 110?114). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiąją I. V., kad įvykio dieną ji piniginėje turėjo 7 000 Danijos kronų ir 260,38 Eur. Nukentėjusioji tiek netrukus po įvykio bendraudama su naktinio klubo apsaugos darbuotoju, policijos pareigūnais, tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir bylą nagrinėjant teisme, logiškai paaiškino, kodėl ji turėjo tiek daug pinigų (neseniai sugrįžo iš užsienio, nespėjo išsikeisti pinigų, su savimi turėjo visą atlyginimą Danijos kronomis), taip pat nurodė, kokio nominalo kupiūras ji turėjo (1 t., b. l. 82, 85?86, 87?88; 3 t., 12?23). Būtent nukentėjusiosios nurodyto nominalo pinigai buvo rasti pas M. T., užkišti už apatinių kelnaičių (1 t.., b. l. 110?114, 121?123), tik dalies pinigų trūko. Nors nuteistasis buvo sulaikytas netrukus po įvykdytos vagystės, teisėjų kolegija pažymi, kad atvykus policijos pareigūnams M. T. susigrūmė su policijos pareigūnu ant naktinio klubo laiptų, pabėgo iš naktinio klubo ir jis buvo sulaikytas už maždaug 300 m (prie gedulo namų). Vien tai, kad M. T. neturėjo laiko išleisti pinigų, savaime nesuteikia pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais dėl pavogtos pinigų sumos.

18. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad I. S. negalėjo atlikti jokių procesinių veiksmų, kad jis vertė nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus. Pažymėtina, kad reaguojant į gautą iškvietimą apie vagystę naktiniame klube, nebuvo žinoma, kad kaltininkas yra M. T., todėl I. S. kaip policijos pareigūnas atvyko į įvykio vietą kartu su kolega G. G.. Nors netrukus po įvykio nukentėjusiajai buvo nustatyta 0,78 promilės alkoholio (1 t., b. l. 83), t. y. lengvas girtumo laipsnis, nėra pagrindo vertinti, jog apsvaigimas nuo alkoholio galėjo turėti įtakos jos parodymų patikimumui. Dėl įvykio aplinkybių nukentėjusioji buvo apklausta ne tik I. S. netrukus po įvykio (1 t., b. l. 85?86), bet ir po kelių dienų kito ikiteisminio tyrimo pareigūno (1 t., b. l. 87?88), taip pat pirmosios instancijos teisme (3 t., 12?23). Pažymėtina, kad nukentėjusioji parodymus davė prisiekusi, būdama supažindinta su baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą, jos parodymai aiškūs ir nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai (liudytojų L. V., D. N., S. J. parodymai, apžiūros protokolai). Todėl nėra pagrindo vertinti, kad I. S. dalyvavimas procese turėjo įtakos nukentėjusiosios parodymų patikimumui, nusikalstamos veikos tyrimui.

19. Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo M. T. pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Kadangi sulaikius M. T. buvo rasta tik dalis pagrobtų pinigų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. V. civilinį ieškinį (1 t., b. l. 96) ir iš kaltininko priteisė 335,61 Eur, t. y. pinigų sumą, kuri nebuvo rasta ir grąžinta nukentėjusiajai I. V..

Dėl bausmės skyrimo

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

21. Nuteistojo M. T. manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. Teismų praktikoje akcentuojama, kad tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1dalies 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-628/2019, 9 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme M. T. pripažino įvykdęs vagystę, tačiau jis niekada nenurodė, jog gailisi nusikaltęs, nepadėjo išsiaiškinti nusikalstamos veikos (1 t., b. l. 189; 3 t., 12?23; 5 t., b. l. 32?33). Kaltininkui nuoširdžiai nesigailint, t. y. nesant vienos iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sudėties požymio, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra M. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes: kaltininkas nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuteistasis, nesutikdamas su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, teigia, jog apsvaigimas nuo alkoholio neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, net ir nebūdamas girtas vis vien būtų pavogęs nukentėjusiosios kuprinę, nes jam labai reikėjo pinigų (turėjo daug skolų). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-942/2018, 12 punktas ir jame nurodyta praktika). Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo paaiškinimus, neturi pagrindo vertinti, kad šiuo konkrečiu apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nuteistojo apsisprendimui pavogti nukentėjusiosios I. V. kuprinę, todėl ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

23. Pašalinus šią vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę paliktina pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, nes skirdamas bausmę teismas įvertino visas kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje aplinkybes (ne vien tik jo ankstesnius teistumus), atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 178 straipsnio 1 dalis), į kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei kaltininko asmenybę: aštuonis kartus teistas (1 t., b. l. 141–153, 154–157), daug kartų baustas administracine tvarka, tačiau administracinių nusižengimų registre nėra duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą (1 t., b. l. 131–140). Aplinkybė, kad nuteistasis praeityje buvo keturis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, rodo, kad M. T. nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, taigi jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Pažymėtina, kad praeityje jam buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (net keturis kartus atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas), tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes paskirtos bausmės neatgrasė M. T. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į tai, kad nėra kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra tik viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), todėl pagrįstai nuteistajam M. T. paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. šiek tiek didesnę nei BK 50 straipsnyje ir BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Taigi net ir pašalinus BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, M. T. paskirta bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę bausmės rūšį, trumpinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria M. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti M. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria subendrintos bausmės pagal BK 286 str. ir BK 178 str. 1 d.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad vagystę kaltininkas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas Kalainis Vidmantas Mylė Virginija Žindulienė