Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) Danske Bank A/S, Lietuvoje veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-08 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5382-545/2014 išnagrinėjus atsakovo Danske Bank A/S, Lietuvoje veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. N. ieškinį dėl kredito sutarties modifikavimo, pareikštą atsakovui Danske Bank A/S, Lietuvoje veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

2014-01-06 Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovo atskirasis skundas, kuriuo atsakovas prašė panaikinti 2013-12-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas prašė atnaujinti praleistą terminą pateikti atskirąjį skundą dėl 2013-12-18 nutarties ir nurodė, jog teismo nustatytas terminą atskirajam skundui pateikti praleido nežymiai ir dėl svarbių priežasčių, t. y. nuo skundžiamos nutarties gavimo iki atskirojo skundo pateikimo dienos dėl oficialių švenčių dienų sutapimo su darbo dienomis turėjo tik kelias darbo dienas atskirajam skundui paruošti, o dėl susiklosčiusio specifinio laikotarpio ir pats banko darbas buvo ne toks efektyvus, kadangi dauguma banko darbuotojų atostogavo, todėl surinkti reikiamą informaciją ir dokumentus buvo itin sudėtinga. Nurodė, kad nuo termino pabaigos dienos iki atskirojo skundo pateikimo dienos praėjo tik 2 darbo dienos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas (apeliantas) Danske Bank A/S, Lietuvoje veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašo panaikinti 2014-01-08 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti atsakovo praleistą terminą atskirajam skundui dėl 2013-12-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties pateikti bei panaikinti 2013-12-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad 2014-01-08 nutartis nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į termino praleidimo priežastis, į teismų formuojamą praktiką dėl praleisto termino atnaujinimo. Teismas, neatnaujindamas praleisto termino bei atsisakydamas priimti atskirąjį skundą visiškai neatsižvelgė ir nevertino atsakovo motyvų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumo, be to, neatsižvelgė į pasekmes, kurias sukelia teismo atsisakymas atnaujinti terminą, t. y. 2013-12-08 nutartis turi didelių neigiamų pasekmių atsakovui (bankui), nes jis nebegali pilna apimtimi disponuoti sau nuosavybės teise priklausančiu turtu, kuris iš esmės niekaip neužtikrina teismo sprendimo įvykdymo. Skundžiama nutartimi teismas neatkūrė banko pažeistų teisių pusiausvyros. Toliau apeliantas pakartotinai nurodo tas pačias priežastis, kurias laiko svarbiomis, kad atnaujinti praleistą terminą, ir kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2014-01-08 nutartimi atsisakė atnaujinti atsakovui (apeliantui) terminą pateikti atskirąjį skundą dėl 2013-12-08 nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliantas prašo panaikinus skundžiamą 2014-01-08 nutartį išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti atsakovo praleistą terminą atskirajam skundui dėl 2013-12-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties pateikti bei panaikinti 2013-12-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2013-12-08 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas nėra šios apeliacijos, kurios ribas apibrėžia apelianto atskirojo skundo dėl 2014-01-08 nutarties panaikinimo faktinis ir teisinis pagrindas, dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti atsakovui terminą paduoti atskirąjį skundą.

Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsakė į visus esminius apelianto prašymo atnaujinti praleistą terminą argumentus, todėl nekartodamas pirmosios instancijos teismo motyvų apeliacinės instancijos teismas jiems pritaria. Papildomai pažymėtina, kad atskirojo skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 307 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teismas, spręsdamas šį klausią, turi atsižvelgti į tai, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Tačiau sprendžiant praleisto atskirojo skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą būtina atsižvelgti į tikslus, kurių siekta įstatymu nustatant apskundimo terminus, t. y. užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir civilinių teisinių santykių, stabilumą. Dėl to praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, kai jo praleidimo priežastys yra svarbios. Nagrinėjamu atveju apeliantas (atsakovas) praleido terminą pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės (sustabdyti vykdymo veiksmai). Apeliantas neginčija fakto, kad turėjo kelias darbo dienas paruošti ir teismui pateikti atskirąjį skundą, taip pat fakto, kad apeliantas iš anksto žinojo, jog per nustatytą terminą (7 dienas nuo nutarties kopijos gavimo) jis nespės atlikti minėtų veiksmų (apeliantas teigė, kad jam reikėjo daugiau laiko susipažinti su nemažu kiekiu dokumentų, kurie jau buvo perduoti į archyvą, nes su ieškove sudaryta sutartis buvo nutraukta dar 2010 metų pradžioje), todėl nėra aišku, kodėl apeliantas, t. y. kredito įstaiga (bankas), turinti atskirą teisės padalinį, laiku nesikreipė į teismą su prašymų pratęsti terminą pateikti atskirąjį skundą, jeigu iš anksto buvo žinoma, kad nebus galimybės dokumento pateikti per nustatytą terminą (CPK 77 straipsnis).

Taip pat atmestini apelianto teiginiai, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino atsakovo motyvų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumo, be to, neatsižvelgė į pasekmes, kurias sukelia teismo atsisakymas atnaujinti terminą, t. y. 2013-12-08 nutartis turi didelių neigiamų pasekmių atsakovui (bankui), nes jis nebegali pilna apimtimi disponuoti sau nuosavybės teise priklausančiu turtu, kuris iš esmės niekaip neužtikrina teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju nuspręsdamas neatnaujinti procesinio termino (t. y. termino pateikti atskirąjį skundą) pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vertinti ir pasisakyti dėl apelianto motyvų, susijusių su galimu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumu. Minėtus motyvus pirmosios instancijos teismas privalėtų įvertinti tik tuo atveju, jeigu atnaujintų atsakovo praleistą terminą paduoti atskirąjį skundą ir, sutikęs su skundo motyvais, panaikintų skundžiamą 2013-12-08 nutartį (CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jeigu apeliantas manė, kad 2013-12-08 nutartimi (kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės) iš esmės buvo pažeistos apelianto teisės, dėl ko jis patyrė daug neigiamų pasekmių, apeliantas, siekdamas kuo skubiau pašalinti tas neigiamas pasekmes, galėjo ne skųsti 2014-01-08 nutartį, o teikti pirmosios instancijos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo (CPK 148, 149 straipsniai), tačiau apeliantas dėl neaiškių priežasčių tokia savo teise nepasinaudojo.

Dėl kitų atskirojo skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-08 nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-08 nutartį palikti nepakeistą.