- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-2088-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41845-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- E. N.
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės E. N. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S dėl neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo ir modifikavimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, veiksmus 2010 m. sausio 17 d. vienašališkai nutraukiant su ieškove 2008 m. liepos 1 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. RFGEL190804689 neteisėtais bei įpareigoti atsakovą atnaujinti ir tęsti kredito sutartį, t.y. šalis sugrąžinti į padėtį, buvusią iki kredito sutarties nutraukimo, atitinkamai pratęsiant jos vykdymą.
Nurodė, kad 2008 m. liepos 1 d. šalys sudarė Kredito sutartį Nr. RFGEL190804689, pagal kurią ieškovei E. N. buvo suteiktas 240 000 Lt kreditas būsto remonto darbams. Užtikrindama šio kredito grąžinimą ir visų su juo susijusių mokėjimų vykdymą, 2008 m. liepos 10 d. hipotekos lakštu Nr. 01120080018121 ieškovė įkeitė atsakovui nekilnojamąjį turtą - butą su rūsiu, unikalus Nr. 1096-7011-6011:0048. 2009 m. rugpjūčio 31 d. papildomu susitarimu šalys atidėjo kredito grąžinimo pradžią iki 2010 m. kovo 1 d. ir konvertavo kredito sutarties valiutą iš litų į eurus. 2009 m. gruodžio 17 d. raštu „Dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. dnk0917087“ atsakovas Danske Bank A/S, nurodė, kad 2009 m. gruodžio 16 d. ieškovė E. N. pagal kredito sutartį Nr. RFGEL190804689 skolinga atsakovui 757,46 EUR ir pareikalavo iki 2010 m. sausio 17 d. sumokėti susidariusius įsiskolinimus, nes priešingu atveju bus laikoma, jog kredito sutartis nutraukta nuo 2010 m. sausio 17 d. be atskiro įspėjimo. Šį atsakovo reikalavimą ieškovė įvykdė 2010 m. sausio 15 d., pervesdama į atsakovo nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 3 645 Lt sumą. 2010 m. kovo 4 d. raštu „Dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. Dnk1002791“ atsakovas, nurodęs, kad ieškovė iki atsakovo nurodyto termino nesumokėjo susidariusių įsiskolinimų, informavo apie kredito sutarties nutraukimą. Nurodė, kad iš atsakovo pateikto paskolos gražinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko matyti, kad 2009 m. gruodžio 16 d. ieškovė buvo nesumokėjusi atsakovui 560,80 EUR palūkanų, tačiau 2009 m. gruodžio 17 d. pranešime Nr. dnk0917087 bankas pareikalavo sumokėti 2010 m. sausio 17 d. susidariusį įsiskolinimą su tai dienai priskaičiuotomis palūkanomis. Tuo būdu 2009 m. gruodžio 17 d. rašte atsakovas Danske Bank A/S klaidingai nurodė ieškovei mokėtinų palūkanų sumą (kredito sutarties specialiosios dalies 4 p.). Kadangi 2010 m. sausio 18 d. iš ieškovės 2010 m. sausio 15 d. pervestos 3 645 Lt sumos atsakovas pagal kredito sutartį atliko palūkanų mokėjimą net bendrai 973,10 EUR sumai, delspinigių mokėjimui net 46,72 EUR sumai, todėl atsakovas, nuo 2010 m. sausio 17 d. vienašališkai nutraukdamas su ieškove sudarytą kredito sutartį, pasielgė nesąžiningai ir neteisėtai, tuo grubiai pažeisdamas ieškovės interesus. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. viduryje neteko darbo, todėl objektyviai ir laikinai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau nepaisant to pagal galimybes ji vykdė iš kredito sutarties kilusius įsipareigojimus ir jų neatsisakė. Mano, kad jos padarytas sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes negalima išvada, kad atsakovas Danske Bank A/S dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties ir negalėjo to numatyti. Atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ilgalaikei sutarčiai išsaugoti, vartojimo sutartį nutraukė nesant tam pagrindo, ieškovei atkūrus mokumą nesiekė sutartį atnaujinti ir tęsti, todėl atsakovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas savo, kaip stipresnės sandorio šalies, padėtimi.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad atsakovas Danske Bank A/S savo sutartinį įsipareigojimą suteikti šalių sutartą kreditą nustatytais terminais įvykdė, tačiau ieškovė E. N. sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, vėlavo mokėti kreditą ir palūkanas nustatytu laiku jau nuo 2009 metų gruodžio mėn. Nors ji (ieškovė) 2010 m. sausio 15 d. sumokėjo 3 645 Lt, o 2010 m. balandžio 12 d.. - 500 Lt, tačiau daugiau jokių mokėjimų neatliko. Vertindamas ieškovės reikalavimą dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, teismas atsižvelgė į tai, kad, visų pirma, pagal kredito sutarties bendrosios dalies 6.6., 9.1.3-9.1.4 punktus ieškovė įsipareigojo priimtus finansinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai, nustatytu laiku mokėti kredito, palūkanų įmokas, delspinigius. Tokia ieškovės pareiga numatyta ir CK 6.881 straipsnio 1 dalyje. Šalys kredito sutarties bendrosios dalies 10.1.-10.1.11 punktais numatė banko teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas numatytais sutartyje terminais negrąžina bankui bent kokios pagal sutartį mokėtinos sumos ir neištaiso pažeidimo per 20 kalendorinių dienų (10.1. 1. p.) arba nevykdo kitų įsipareigojimų (10.1.2. p.). Pagal Kredito sutarties 10.1 punktą, šių ir kitų, numatytų 10.1.1.-10.1.11 punktuose, prievolių nevykdymas yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Atsiradus bet kuriam iš bendrosios dalies 10.1. p. nurodytų nutraukimo pagrindų, bankas turi turėjo teisę, pateikdamas kredito gavėjui pranešimą raštu, nutraukti šią sutartį ir pareikalauti, kad kredito gavėjas nedelsiant ne vėliau kaip per 15 d. nuo pranešimo išsiuntimo dienos sumokėtų visas pagal sutartį mokėtinas sumas (Kredito sutarties 10.2 p.). Tokiu atveju ši sutartis laikoma nutraukta ir nurodytos sumos mokėtinos nuo banko pranešimo gavimo kredito gavėjo nurodytu adresu momento. Įspėjimo dėl įpareigojimų bankui nevykdymo (2009-12-17) ir kredito sutarties nutraukimo su ieškove momentu (2010-01-17), galiojo CK 6.886 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija, pagal kurią ieškovei suteiktas kreditas nebuvo laikomas vartojimo, nes kreditas buvo suteiktas įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Ši teisės nuostata panaikinta 2010 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-1254 (nuo 2011-04-01), todėl bankas įspėjimo momentu ir kreditavimo sutarties nutraukimo momentu pagrįstai vadovavosi kredito sutarties 10.1-10.2 punktais ir šių sutarties nuostatų nustatytų procedūrų nepažeidė. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, šiuo metu laikytina, kad su ieškove buvo sudaryta vartojimo sutartis (CK 1.39 str. 1 d.; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Išanalizavęs ieškovės 2010 m. sausio 15 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. atliktus mokėjimus bankui, teismas nustatė, kad šie mokėjimai neatitiko šalių sutarto grafiko pagal kredito sutartį, buvo nereguliarūs, o įmokos žymiai mažesnės. Sistemingai ieškovės nemokama bankui nuo 2009 metų gruodžio mėn. Ieškovei 2009 m. sausio 5 d. susidariusios 4 477,92 Lt dydžio skolos mokėjimas buvo atidėtas iki 2010 m. kovo 1 d., o jo ieškovė nurodytu laiku nesumokėjo. Be to, nors ieškovė ir sumokėjo 2009 m. gruodžio 17 d. įspėjime nurodytą skolą - 757,46 EUR iki 2010 m. sausio 17 d., tačiau pagal kredito sutarties specialiosios dalies 4 punktą ieškovės mokėjimo diena buvo numatyta kiekvieno mėnesio pirma kalendorinė diena, todėl iki sueinant rašte nurodytam 30 dienų terminui skola padidėjo vieno mėnesio priskaičiuota įmoka ir už skolos mokėjimo pradelsimą priskaičiuotais delspinigiais, todėl ieškovė privalėjo sumokėti didesnę nei rašte nurodytą skolą. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė sistemingai nevykdė bankui prisiimtų finansinių įsipareigojimų. Be to, iš ieškovės buvo ir yra vykdomi kitų kreditorių išieškojimai, areštuotos banko sąskaitos, tuo suvaržyta galimybė atsiskaityti su banku pagal kredito sutartį. Ekonominė krizė, kainų kritimas, neatleidžia ieškovės nuo sutartinių prievolių vykdymo bankui, be to, nepateikti įrodymai, kad nurodytos aplinkybės turėjo įtakos ieškovės finansinių įsipareigojimų bankui vykdymui. Sutartinių prievolių nevykdymo atveju skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.63 str., 6.248 str. 1 d.). Kiekviena sutarties šalis, būdama sutartinių santykių dalyvė, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str.). Sutarties vykdymo principai, įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje, įpareigoja sutarties šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Nagrinėjamu atveju atsakovas patenkino ieškovės prašymą atidėti kredito mokėjimo terminą, t.y. bankas su ieškove bendradarbiavo ir patenkino pastarosios prašymą nustatyti kredito grąžinimo atidėjimo terminą iki 2010 m. kovo 1 d. Daugiau ieškovė į banką su prašymais nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymas dėl sutarties sąlygų pakeitimo (atidėti kredito mokėjimą) pats savaime nesuteikia teisės nevykdyti sutarties (CK 6.204 str. 3 d.). Šiuo atveju būtent ieškovė faktiškai vienašališkai sustabdė sutarties vykdymą. Keisti sutarties sąlygas būtų galima, jei egzistuotų ir būtų įrodytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, tačiau to ieškovė nepadarė. Teismo vertinimu, ieškovė negalės tinkamai įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus bankui, atnaujinus kredito sutartį, nes to neleidžia jos gaunamos pajamos. Ieškovė prisiėmė riziką ir yra atsakinga už įsipareigojimų nevykdymą, nes rizika dėl savo pajamų kritimo yra numanoma ir priskirtina ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė E. N. prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos ieškinį arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; išreikalauti bylą, kurioje buvo priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 6 d. nutartis; toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti antstolio Vytauto Mitkaus 2013 m. lapkričio 11 d. patvarkymo „iškeldinti E. N., a/k (duomenys neskelbtini) iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), su visu asmeniniu turtu“, vykdomojoje byloje Nr. 0240/13/03992 vykdymą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Priešingai nei konstatavo teismas, apeliantės ir atsakovo santykiams buvo taikoma tuo metu ir dabar galiojanti CK 1.39 straipsnio 1 dalies 1 dalis, CK 6.188 straipsnis. Kita vertus, tarp sutarties šalių nėra ir nebuvo ginčo dėl to, ar sudaryta sutartis yra vartojimo. Kadangi kredito sutartis yra ir jos sudarymo metu (2008-07-01) buvo vartojimo sutartis, todėl teismas pasielgė neteisėtai ir nepagrįstai, ex officio nepatikrinęs, ar minėtoje sutartyje esančios sąlygos yra sąžiningos. Apeliantės nuomone, kredito sutarties bendrosios dalies 3.2.1.7, 9.1.4, 3.2.4, 10.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.7, 9.1.9, 11.2, 6.2, 6.3.2, 6.4.3, 9.1.10, 9.1.11, 9.1.12, 9.1.13, 9.1.14 ir 12.3.1 punktai bei tikėtinai kitos sutarties nuostatos laikytinos nesąžiningomis, t. y. pažeidžiančiomis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei jos, kaip vartotojos, teises ir interesus.
2) Hipotekos teisėjo nutartis dėl išieškojimo iš ieškovės bankui įkeisto turto buvo priimta 2010 m. birželio 22 d., o iki 2011 m. birželio 15 d. teismų praktikoje nebuvo suformuota tokia taisyklė, kad hipotekos skyriaus teisėjas, spręsdamas dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, siekiant apsaugoti vartotojų interesus, privalo savo iniciatyva patikrinti sutarties nutraukimo pagrįstumą. Taigi apeliantės atveju hipotekos teisėjas tik formaliai patikrino, ar konkrečiu atveju yra įstatymo nustatytos sąlygos sprendimui priimti, o šalių ginčai dėl sutarties nutraukimo ir kiti klausimai nagrinėtini CPK nustatyta ieškininės teisenos tvarka.
3) Kredito sutarties nutraukimui skirtas 10 punktas, kuriame nėra nurodyta, kad šie sutarties nutraukimo pagrindai būtų esminiai. Taigi, priešingai nei konstatavo teismas, sutartyje šalys pačios neaptarė, ką jos laikys esminiu pažeidimu, o atsakovas, rengdamas kredito sutartį, pasinaudojo jam CK 6.217 straipsnio 5 dalyje suteikta teise sutartyje aptarti vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas. Be to, kredito sutarties 10 punktas negalioja ab initio, nes jo nuostatos pažeidžia bendruosius teisės principus ir viešąją tvarką, dėl to yra nesąžiningas. Apeliantės nuomone, mokėjimo termino praleidimas ar mokėjimų vėlavimas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Tuo labiau, kad iki 2010 m. sausio mėn. apeliantė sumokėjo 1 019,82 EUR, kuriuo bankas padengė daug daugiau nei 2010 m. sausio 17 d. priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Apeliantei 2010 m. kovo 1 d. nesumokėjus įmokos, atsakovas privalėjo išsiųsti pranešimą, kuriame turėjo nustatyti papildomą terminą mokėjimui atlikti.
4) Skaičiuojant nuo banko vienašališko sutarties nutraukimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 17 d., 10 metų ieškinio senaties terminas baigtųsi 2020 m. sausio 17 d., o kredito sutarties pabaigos terminas dar ilgesnis – 2027 m. liepos 1 d. Dėl to teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju sutartis negali būti pakeista. Pagal kredito sutartį jos pabaigos terminas yra 2027 m. liepos 1 d., o teismui panaikinus vienašalį atsakovo sutarties nutraukimą, sutartis tęstųsi nuo dienos, buvusios iki vienašališko sutarties nutraukimo dienos, atitinkamai perkeliant kredito sutarties pabaigą.
5) Atsakovui nutraukus sutartį, ji nesuvokė, kad po tokio atsakovo veiksmo turėtų toliau jam atlikti mokėjimus pagal sutartį. Mano, kad atliko visus CK 6.204 straipsnyje nurodytus veiksmus, o atsakovas sudarė neteisėtą vienašalį sandorį - vienašališkai nutraukė sutartį, taigi jis pažeidė tarp jų kredito sutartimi susiklosčiusius sutartinius santykius. Tuo metu, kai buvo areštuotos jos banko sąskaitos, bankas privalėjo išsiaiškinti ar toliau ji yra moki ir gali mokėti įmokas ir jei taip, pasiūlyti galimybę atlikti mokėjimus banke, o ne bausti sutarties nutraukimu.
Šalies argumentai
Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Šalies argumentai
1) Apeliantė neteisingai nurodo dėl sutarties kvalifikavimo, nes teismas nepripažino kredito sutartį vartojimo sutartimi. Teismas taip pat priėjo pagrįstos išvados, kad apeliantė padarė esminius kredito sutarties pažeidimus. Nors kai kurių kredito sutarties nuostatų teismas ir nepripažino negaliojančiomis ab initio, bet teismas konstatavo, kad buvo padaryti esminiai sutarties pažeidimai.
2) Kredito sutarties nuostatų nepripažinimas negaliojančiomis ab initio negali būti skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindas, kadangi byla nėra išspręsta dėl to neteisingai. Net pripažinus kredito sutarties tam tikras nuostatas negaliojančiomis ab initio, tai neturėtų jokios teisinės reikšmės sprendimo galiojimui, nes kredito sutarties nutraukimo pagrindas ir nutraukimo tvarka atitiko įstatymo nustatytus reikalavimus (CK 6.217 str., 6.209 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) E. N. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o šį prašymą grindė tuo, kad byla turi viešą interesą ir, nagrinėjant žodinio proceso tvarka, bus galima plačiau paaiškinti skunde aptartas faktines aplinkybes ir teisinius argumentas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir išsamiais šalių paaiškinimais procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių pirmosios instancijos metu, todėl, nesant būtinumui gauti papildomus paaiškinimus, žodinis bylos nagrinėjimas neskirtinas.
Apeliantės prašymas išreikalauti bylą Nr. I-760/2010, kurioje buvo priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 6 d. nutartis, taip pat netenkintinas. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 178, 179 str.), o teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys (CPK 160 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju apeliantė E. N., būdama proceso šalimi paminėtoje byloje, nepateikė įrodymų, kad neturėjo galimybės pateikti konkrečių, jos nuomone, šiai bylai reikšmingų įrodymų iš nurodytos civilinės bylos. Be to, apeliantė nenurodė, kokie konkrečiai toje byloje esantys įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai (CPK 180 str.), o pati byla kaip tokia nei patvirtina, nei paneigia kokias nors šiam ginčui reikšmingas aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teisme ribojama teisė pateikti naujus įrodymus, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.), o pastarųjų aplinkybių apeliantė nepagrindė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2008 m. liepos 1 d. Kredito sutarties Nr. RFGEL190804689 (toliau – kredito sutartis) pagrindu tarp ginčo šalių susiklostė kreditiniai teisiniai santykiai. Užtikrinant kredito sutartimi (kredito gavėjos) E. N. prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, 2008 m. liepos 10 d. hipotekos lakštu ID 01120080018121 buvo įkeistas apeliantei E. N. nuosavybės teise priklausantis 77,87 kv. m. butas su rūsiu, unikalus Nr. 1096-7011-6011:0048, esantys Tuskulėnų, g. 7-24, Vilniuje. Apeliantei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, 2009 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. dnk0917087 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atsakovas informavo kredito gavėję, kad 2009 m. gruodžio 16 d. jos pradelsti mokėjimai sudaro 757,46 EUR, todėl nesumokėjus įsiskolinimų ir tai dienai priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių iki 2010 m. sausio 17 d. atsakovas vienašališkai nutrauks kredito sutartį nuo 2010 m. sausio 17 d. be atskiro įspėjimo. Vykdydama atsakovo nurodymus, 2010 m. sausio 15 d. apeliantė sumokėjo bankui 3 645 Lt sumą, tačiau neatsižvelgiant į tai 2010 m. kovo 4 d. raštu Nr. dnk1002791 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atsakovas informavo apeliantę, kad ji iki 2009 m. gruodžio 17 d. nesumokėjo susidariusių įsiskolinimų, todėl remiantis kredito sutarties 10.2 punktu sutartis yra nutraukta ir pareikalavo nedelsiant sumokėti 993,20 EUR, o nesumokėjus šios sumos per 15 dienų terminą nuo pranešimo išsiuntimo dienos, bankas LR įstatymų nustatyta tvarka pradės priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Nesumokėjus nurodytos sumos, bankas pradėjo priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Vilniaus miesto l apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. I-760-2010, areštavo apeliantės įkeistą nekilnojamąjį daiktą - butą su rūsiu, unikalus Nr. 1096-7011-6011:0048, esantį Tuskulėnų g. 7-24 Vilniuje, o vėliau leido šį turtą parduoti iš viešų varžytinių. Antstolis Vytautas Mitkus, vykdydamas vykdomąjį dokumentą Nr. I-760V/2010, 2011 m. gruodžio 27 d. patvarkymu pasiūlė išieškotojui Danske Bank A/S Lietuvos filialui perimti iš antrųjų varžytinių neparduotą turtą, priklausantį E. N., už pradinę turto pardavimo iš varžytinių kainą. Bankui sutikus, pagal turto perdavimo išieškotojui 2012 m. kovo 20 d. aktą antstolis perdavė E. N. turtą išieškotojui Danske Bank A/S Lietuvos filialui už 168 300 Lt, o atsakovas (bankas) nuosavybės teises į perimtą turtą įregistravo Nekilnojamojo turto registre.
Pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, kredito sutarties nutraukimas suteikė kreditoriui teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tačiau tokiu atveju hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą hipotekos skyriui privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003), o hipotekos teisėjas turėjo pareigą patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-241/2009). Jau vėlesnėje savo praktikoje kasacinis teismas akcentavo, kad hipotekos teisėjas, spręsdamas dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, turi pareigą ex officio kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Nors paminėti kasacinio teismo išaiškinimai buvo paskelbti jau po Danske Bank A/S pradėto priverstinio skolos išieškojimo iš E. N. hipoteka įkeisto turto, tačiau nurodyta kasacinio teismo praktika, aiškinant materialinės teisės normas, nepakeitė iki tol galiojusio teisinio reguliavimo. Atsižvelgiant į tai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjas, priimdamas pradinę 2010 m. birželio 22 d. nutartį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš E. N. hipoteka įkeisto turto, turėjo įvertinti aukščiau nurodytas aplinkybes (kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu; patikrinti, ar pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos). Byloje esančios Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010 m. birželio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. I-760-2010, turinys leidžia spręsti, kad tokio vertinimo nebuvo atlikta, jo iš esmės neatliko ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šioje byloje.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad kredito sutartimi E. N. siekė patenkinti asmeninius poreikius, todėl tokia sutartis yra vartojimo (CK 1.39 str. 1 d.; 6.886 str. 1 d.). Esant vartojimo sutarčiai, tokios sutarties nutraukimo tvarką nustatančias sąlygos vertintinos sąžiningumo aspektu (CK 6.188 str.). Atsakovo 2010 m. kovo 4 d. rašto Nr. dnk1002791 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ turinys leidžia spręsti, kad šiuo atveju kredito sutartis buvo nutraukta kredito gavėjai nesumokėjus įsiskolinimo per banko nustatytą papildomą terminą. Nurodytos faktinės aplinkybės atitiktų kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punkte numatytą kredito sutarties nutraukimo pagrindą, pagal kurį bankas turi teisę nutraukti kredito sutartį, jei kredito gavėjas nesumoka bet kokios pagal sutartį mokėtinos sumos sutartyje nustatytu terminu ir neištaiso pažeidimo per 20 kalendorinių dienų. Nutraukus sutartį, kredito gavėjas nedelsiant ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi sumokėti visą negrąžintą kredito sumą, mokėtinas palūkanas ir visas pagal sutartį mokėtinas sumas (kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.2 p.). Kasacinės instancijos teismas, vertindamas iš esmės analogišką sutarties sąlygą sąžiningumo aspektu, konstatavo, kad kreditavimo sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 str.), o tokiu atveju taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šiuo atveju kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punktas, suteikiantis bankui vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas nesumoka bet kokios pagal sutartį mokėtinos sumos sutartyje nustatytu terminu, laikytinas nesąžiningu, todėl negalioja (CK 6.188 str.). Tokiu atveju kredito sutarties nutraukimo teisėtumas spręstinas pagal CK normas.
Remiantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi (CK redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 28 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.), šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusioji šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą (CK 6.217 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju 2009 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. dnk0917087 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atsakovas informavo apeliantę, kad 2009 m. gruodžio 16 d. jos pradelsti mokėjimai sudaro 757,46 EUR, todėl, iki 2010 m. sausio 17 d. nesumokėjus susidariusio įsiskolinimo su tai dienai priskaičiuotomis palūkanomis bei delspinigiais, atsakovas vienašališkai nutrauks kredito sutartį nuo 2010 m. sausio 17 d. be atskiro įspėjimo. Byloje esantys duomenys įrodo, kad 2009 m. gruodžio 17 d. rašte esančius banko nurodymus apeliantė įvykdė, nes 2010 m. sausio 15 d. ji sumokėjo bankui 3 645 Lt. Taigi, nurodyto dydžio mokėjimas buvo pakankamas ne tik banko nurodytą pradelstą įsiskolinimą 757,46 EUR sumai padengti, bet ir 2010 m. sausio 4 d. apskaičiuotą palūkanų sumą (142,93 Lt) bei kitus mokėjimus. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad Danske Bank A/S neturėjo teisinio pagrindo nutraukti kredito sutartį, apeliantei tinkamai įvykužius jo reikalavimus. Spręsdamas dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į tokias aplinkybes, jog kredito sutarties nutraukimo metu apeliantė turėjo kitų neįvykdytų einamųjų mokėjimų. Kaip paminėta, 2009 m. gruodžio 17 d. rašte atsakovas aiškiai nurodė pradelstus apeliantės mokėjimus (757,46 EUR) ir sąlygas, kurioms esant sutartis bus nutraukta (nesumokėjus įsiskolinimo ir tai dienai priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių). Atsakovui nereiškiant pretenzijų dėl netinkamai vykdomų kitų mokėjimų ir kuriems sumokėti nebuvo suteiktas papildomas terminas (CK 6.217 str. 3 d.), todėl tokiu atveju sutartis nutraukimas pripažintinas neteisėtu.
Kaip paminėta, vienašališkai nutraukti sutartį šalis gali tik tuo atveju, jeigu kita sutarties šalis jos neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad kredito sutarties pažeidimas buvo esminis (CK 6.217 str. 2 d.). Vertinant atsakovo 2010 m. kovo 4 d. rašte Nr. dnk1002791 „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ nurodytus pradelstus apeliantės mokėjimus 993,20 EUR sumai su bendra jos bankui esančia įsiskolinimo suma (83 553,46 EUR), daryta išvada, kad apeliantės neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį. Be to, kaip nurodė apeliantė ir patvirtina byloje esantys duomenys, nesavalaikis sutartinių įsipareigojimų vykdymas buvo nulemtas objektyvių priežasčių, jai kurį laiką neturint darbo. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad kredito sutartis buvo sudaryta iki 2027 m. liepos 1 d., todėl buvo ilgalaikė, byloje nenustatyta ir to, kad dėl sutarties pažeidimo atsakovas patyrė didelių nuostolių ar buvo kitaip iš esmės pažeistos jo teisės (CK 6.217 str. 2 d.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Danske Bank A/S neteisėtai nutraukė kredito sutartį, todėl tokie atsakovo veiksmai pripažintini neteisėtais.
Anot apeliantės, kredito sutarties bendrosios dalies 3.2.1.7, 9.1.4, 3.2.4, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.7, 9.1.9, 11.2, 6.2, 6.3.2, 6.4.3, 9.1.10, 9.1.11, 9.1.12, 9.1.13, 9.1.14 ir 12.3.1 punktai bei tikėtinai kitos sutarties nuostatos yra taip pat nesąžiningos, tačiau dėl nurodytų sutarties sąlygų, kaip nesusijusių su nagrinėjamu ginču bei neturinčių teisinės reikšmės galutiniam teismo sprendimui šioje byloje, teisėjų kolegija nepasisako.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, jog kredito sutartis jau yra pasibaigusi ir, atlikus priverstinio išieškojimo veiksmus, išieškotojui Danske Bank A/S Lietuvos filialui jau yra perduotas E. N. įkeistas turtas, todėl, esant tokiai situacijai, teismas sprendžia, kad pasibaigusios sutarties modifikavimas nėra galimas. Tuo pagrindu apeliantės (ieškovės) E. N. reikalavimas įpareigoti atsakovą atnaujinti ir tęsti kredito sutartį, t.y. šalis sugrąžinti į padėtį, buvusią iki kredito sutarties nutraukimo, atitinkamai pratęsiant jos vykdymą, netenkintinas. Apeliantės nurodyta faktinė aplinkybė, kad ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 1 p.), savaime nesudaro teisinio pagrindo bet kokiomis sąlygomis tenkinti pareikštą ieškinį šioje dalyje.
Pripažinus ieškinio reikalavimus iš dalies pagrįstais, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikintinas, priimant naują sprendimą toje dalyje (CPK 326 str. l d. 2 p.).
Konstatavus, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti ir tęsti kredito sutartį, tolimesnis ar naujų teismo sprendimo įvykdymą užtikrinimo priemonių taikymas nėra pagrįstas (CPK 144 str. 1 d., 150 str. 2 d.), todėl apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).
Patenkinus pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, už ieškinį bei apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis, iš viso 1 000 Lt (CPK 80 str. 1 d. 3 p.; 4 d.), nuo kurio mokėjimo apeliantė (ieškovė) E. N. buvo atleista CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, išieškomas iš atsakovo Danske Bank A/S valstybės naudai (CPK 96 str. 2 d.).
Kadangi pirmosios instancijos teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudarė 17,73 Lt, todėl bendra iš atsakovo Danske Bank A/S išieškoma bylinėjimosi išlaidų suma valstybės naudai sudaro 1 018 Lt (CPK 96 str. 2 d.; MAĮ 66 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pripažinti atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, veiksmus 2010 m. sausio 17 d. vienašališkai nutraukiant su ieškove E. N. 2008 m. liepos 1 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. RFGEL190804689 neteisėtais.
Priteisti iš atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (į.k. 301694694, buveinės adresas: Saltoniškių g. 2, Vilnius), 1 018 Lt (vieną tūkstantį aštuoniolika litų) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.