Kauno apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su tiesioginiu ieškiniu, kuriuo prašo iš atsakovo R. G. priteisti 289 180,38 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodo, kad VMI atliko bankrutuojančios UAB „Bendida“ (toliau – ir Bendrovė) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) 2012-01-01 - 2013-06-30 laikotarpio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo aktą Nr. (21.31-28)-FR0680-90 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo apskaičiuota 2 318 699,78 Eur į biudžetą mokėtina pridėtinės vertės mokesčio suma (toliau – PVM). VMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (24.6-31-5)-FR0682-337 (toliau – Sprendimas Nr. 337) patvirtinto Patikrinimo aktu apskaičiuotą 2 318 699,78 Eur PVM sumą, apskaičiavo 475 854,94 Eur delspinigius ir skyrė 231 869,97 Eur PVM baudą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. S-139(7-137/2015) (toliau – Komisijos Sprendimas Nr. 2) patvirtino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusias sumas, panaikino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 1 651 014,92 Eur PVM ir su juo susijusias sumas. Kauno apskrities VMI 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (7.45.-4.7) K10-36 atleido Bendrovę nuo 160 981,91 Eur PVM delspinigių mokėjimo. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1334-587/2020 iškėlė Bendrovei bankroto bylą, 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nutarė likviduoti Bendrovę dėl bankroto ir patvirtino kreditorių reikalavimus bankroto byloje, kurių bendra suma sudaro 621 241,08 Eur. Bendrovės nemokumo administratoriaus parengtoje 2021 m. gegužės 18 d. galutinėje bankroto ataskaitoje nurodyta, kad per visą bankroto procesą gauta tik 2 450 Eur pajamų, iš kurių 1 233 Eur išmokėta įkaito turėtojui, 1 217 Eur skirta administravimo išlaidoms. Taigi, likusi nepatenkinta kreditorių reikalavimų suma sudaro daugiau nei 600 000 Eur, taip pat nepakako lėšų nemokumo administratoriaus baziniam atlygiui sumokėti. BUAB „Bendida“, kuriai vadovavo atsakovas, teikė neteisingas PVM deklaracijas, deklaruojant 0 proc. PVM ir taip išvengiant privalomų sumokėti mokesčių mokėjimo, nors turėjo finansines galimybes mokesčius sumokėti. Pagal VĮ Registrų centrui pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus Bendrovės veikla buvo pelninga. Be to, 2013 metais buvo išmokėta 2 606 580,17 Eur (9 000 000 Lt) dividendų. Atsakovas R. G. ėjo Bendrovės vadovo pareigas nuo 2002 m. vasario 21 d. iki 2013 m. sausio 31 d. ir šiuo laikotarpiu buvo atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą. Būtent atsakovas, kaip bendrovės vadovas, buvo atsakingas už tai, kad BUAB „Bendida“ teikė neteisingas mokesčio deklaracijas. Tokio pobūdžio neteisėti veiksmai negali būti nukreipiami į nieką kitą kaip tik mokesčių administratorių, kadangi mokesčio deklaracijos teikiamos ir PVM sumokamas mokesčių administratoriui. Bankroto administratoriaus galutinė ataskaita patvirtina, kad likusi nesumokėta bendrovės skola VMI nebus padengta. Todėl VMI prie FM turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį buvusiam BUAB „Bendida“ vadovui R. G. dėl padarytos žalos atlyginimo. Patikrinimo akto duomenys ir išvados, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 padarytos išvados, kad Bendrovė turėjo žinoti, jog sudarydama sandorius su Geli Petroleum Ltd ji dalyvavo sukčiaujant PVM, jos vykdyti tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, pagrindžia, jog R. G. pažeidė imperatyvias mokestinių įstatymų nuostatas (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnio 1, 4 punktai, PVMĮ 49 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnio 1 dalis), todėl jo veiksmai pripažintini neteisėtais ir sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). R. G. vadovavimo laikotarpiui Bendrovė nedeklaravo ir nesumokėjo 289 180,38 Eur mokėtino PVM (mokestiniai laikotarpiai 2012-10-01 - 2012-10-31; 2012-12-01 - 2012-12-31; 2012-09-01 - 2012-09-30; 2012-11-01 - 2012-11-30; 2012-08-01 - 2012-08-31), kuris laikytinas žala VMI CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir VMI patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi atsakovui R. G., kaip Bendrovės vadovui, tinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas, Bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi pridėtinės vertės mokestį ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti. Pažymi, kad atsakovas nėra pateikęs į bylą duomenų, paneigiančių VMI pateiktuose dokumentuose nustatytas aplinkybes, susijusias su BUAB „Bendida“ mokestine veikla, todėl jos laikomos įrodytomis. Atsakovas teigia, kad prievolė sumokėti mokestį atsirado tik pasibaigus mokestiniam ginčui 2018 m. gruodžio 5 d., tačiau teisinis reglamentavimas patvirtina, kad prievolė deklaruoti ir sumokėti mokestį atsirado ne pasibaigus mokestiniam ginčui, kaip teigia atsakovas, o tuo metu, kai pagal PVMĮ mokestis turėjo būti deklaruotas ir sumokėtas. Pagal atsakovą, VMI turėtų prisiimti dalį ar net visą atsakomybę dėl BUAB „Bendida“ nesumokėtų mokesčių, kadangi, atsakovo manymu, VMI laiku nepradėjo mokestinės nepriemokos išieškojimo. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog VMI mokestinės nepriemokos išieškojimą pradėjo pavėluotai. Be to, būtent dėl atsakovo, kaip BUAB „Bendida“ vadovo neteisėtų veiksmų, netinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas teisingai apskaičiuoti mokestį, bei jį sumokėti, VMI nebuvo savalaikiai žinoma apie BUAB „Bendida“ mokestines prievoles, dėl ko negalėjo būti pradedamas išieškojimas. Atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškę netinkamai vykdant MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, kurios faktinės aplinkybės yra labai panašios į nagrinėjamos bylos, konstatavo, kad VMI turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį buvusiam bendrovės vadovui, kai neteisėti veiksmai pasireiškia MAĮ 40 straipsnyje nustatytų pareigų nevykdymu. Byloje yra įrodytos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškinys turi būti tenkinamas. Ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2021 m. gegužės 18 d. galutinės BUAB „Bendida“ bankroto ataskaitos pateikimo, su kuria susipažinus VMI tapo žinoma, kad Bendrovės skola VMI nebus sumokėta iš Bendrovės lėšų.

3. Atsakovas R. G. su ieškiniu nesutinka. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti kaip neįrodytą.

4. Nurodo, kad ieškovės pateikti įrodymai susiję ne su atsakovu, o su trečiuoju asmeniu, tarytum ieškinio reikalavimas būtų pareikštas ne atsakovui, o trečiajam asmeniui. Vadovaujantis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis juridinių asmenų veiklą, juridiniai asmenys yra savarankiški teisinių santykių dalyviai ir patys atsako už savo veiksmus. Todėl reikalavimas juridinio asmens vadovui atlyginti juridinio asmens padarytą žalą turi būti pagrįstas konkrečiais vadovo, o ne juridinio asmens, veiksmais. Atsakovas baigė darbą Bendrovėje 2013 m. sausio 31 d., kai nei apie galimą Patikrinimą, nei apie neteisingai deklaruotą PVM, nei apie galimą Bendrovės nemokumą nebuvo žinoma. Todėl ieškovei neįrodžius tyčinio bankroto fakto ir atsakovo kaltės dėl to, bei neįrodant atsakovo neteisėtų veiksmų specifiškumo, t. y. neįrodžius, kad neteisingai pritaikyto 0 proc. Eksporto PVM tarifo tikslas buvo kaip nors specialiai šiuo veiksmu pakenkti mokesčių administratoriaus interesams, tiesioginis ieškinys dėl bankrutavusios įmonės neįvykdytos prievolės jos buvusiam vadovui yra negalimas. Patikrinimo aktas užbaigtas 2015 m. vasario 12 d., vėliau jokių faktinių duomenų nebuvo gauta ir sužinota. Vadinasi, teisė į pažeistos teisės gynimą atsirado šią dieną, o senaties terminas suėjo 2018 m. vasario 12 d. Ieškovė neteisingai aiškina teisės normas ir nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo kai bankrutavusios Bendrovės nemokumo administratorius pateikė galutinę bankroto ataskaitą. Nors ieškovė laikosi pozicijos, kad konkrečių neteisėtų atsakovo veiksmų jai įrodinėti nereikia, pakanka to, kad neteisėta buvo juridinio asmens veika (neteisingai apskaičiuotas PVM), o už ją pagal pareigas atsako atsakovas asmeniškai. Tačiau taip paneigiamas esminis teisėtumo principas, kad negali būti atsakomybės be kaltės. CK yra išvardinti atskiri atvejai, kai tokia civilinė atsakomybė atsiranda, tačiau nuostatų, kad tai gali būti taikoma ir juridinio asmens vadovui kodekse nėra. Ieškovė privalo išvardinti konkrečias veikas, kuriomis yra kaltinamas atsakovas, ir įrodinėti, kad jos yra ne tik neteisėtos, bet ir rodo jo tiesiogine tyčia pasireiškusį nesąžiningumą. Teismo sprendimais yra nustatytas faktas, kad tik dalis po pirminio mokestinio patikrinimo inkriminuotų pažeidimų pasitvirtino, o klausimas, kokio konkretaus UAB „Bendida“ darbuotojo veiksmai tai lėmė, iš viso nebuvo nagrinėtas. Tai reiškia, kad teismo sprendimais ieškovė gali ir turi teisę įrodinėti tik pačios žalos padarymo faktą, o ne neteisėtų atsakovo veiksmų buvimą. Mokestinės ar kokios nors kitokios prievolės neįvykdymas pats savaime nelaikytinas žala, nebent prievolė taptų neįvykdoma arba ieškovė turėtų teisę jos atsisakyti, reikalaudama atlyginti prievolės neįvykdymu padarytą žalą. Iš ieškinio turinio galima būtų spręsti, kad būtent toks ir yra ieškinio reikalavimas, t. y. žala ieškovei atsirado po to, kai tapo aišku, kad mokestinės prievolės nepavyks išsiieškoti dėl UAB „Bendida“ bankroto. Tačiau tokiu atveju ieškovė turėtų įrodinėti atsakovo neteisėtų veiksmų poveikį įmonės bankrotui, kai tuo tarpu pateikiami priešingi įrodymai, liudijantys, kad atsakovui vadovaujant, įmonė buvo moki ir galėjo pilnai įvykdyti visas savo prievoles. Ieškovė pagal teisės aktų reikalavimus dėl prievolių, susijusių su PVM, terminų, turėjo sužinoti apie padarytus pažeidimas iš karto, kai pasibaigė atitinkami terminai. Tačiau labiausiai tikėtina, kad apie neteisingai pritaikytą nulinį PVM tarifą VMI sužinojo, gavusi informacijos apie Kipro kompanijos Geli Petroleum Ltd kokią nors neteisėtą veiklą arba duomenų apie tai, kad šiai kompanijai parduotas kuras nebuvo išvežtas iš Lietuvos (nebuvo eksportuotas). Tokių duomenų byloje nėra, tad belieka daryti prielaidą, kad apie neteisingai apskaičiuotą mokestį VMI vėliausiai galėjo sužinoti iš mokestinio patikrinimo akto. O tai reiškia, kad senaties terminas yra praleistas. Ieškovė privalo apsispręsti, kokie vis dėlto neteisėti veiksmai yra šio ieškinio dalykas, ir tik tuomet teismas galėtų aiškiai nustatyti ieškinio senaties termino eigos pradžią. Ieškovė nepripažįsta, kad delsimas pradėti mokestinės prievolės išieškojimą po to, kai įsiteisėjo galutinis sprendimas mokestiniame ginče, yra nukentėjusiojo asmens kaltė, dėl kurios gali būti mažinamas arba ir visai atmestas padarytos žalos atlyginimas, vadovaujantis CK 6.282 straipsniu. Tačiau tokia pozicija negrindžiama jokiais svariais įrodymais, kodėl VMI nepradėjo nesumokėtos prievolės išieškojimo iš karto po to, kai įsiteisėjo galutinis teismo sprendimas, užbaigęs mokestinius ginčus. Pažymėtina, kad mokesčių išieškojimui MAĮ yra nustatyti naikinamieji terminai, tad delsimas vykdyti išieškojimą be pateisinamos priežasties pripažintinas nukentėjusios pusės nepateisinama kalte dėl po to atsiradusio mokesčių išieškojimo negalimumo. Ieškovė laikosi pozicijos, kad žalos dydis apskaičiuotas teisingai ir nereikia to įrodinėti jokiomis detaliomis skaičiuotėmis. Ieškovė turi konkrečiai nurodyti, kuo atsakovo neatsakingumas pasireiškė, ir tas kažkas negali būti bendros frazės apie jo atsakomybę, o įvardintas konkrečiais veiksmais ar neveikimu. Tad juridinio asmens vadovo atsakomybės ir šios konkrečios bylos įrodinėjimo dalykas yra veiksniai, kurie lėmė skirtingą VMI ir UAB „Bendida“ vadovų nuomonę dėl eksporto PVM taikymo. Šiuos veiksnius turi įvardinti ieškovė, o byloje turi būti tiriama jų santykis su atsakovu jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Kad neteisingas tų veiksnių vertinimas lėmė po to sekusius neteisėtus atsakovo veiksmus, turi įrodyti ieškovė ir tai yra šio ieškinio pagrindas ir dalykas.