Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui M. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimas už akių.

11. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2020 m. spalio 16 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ (nuomotojos) ir atsakovo (nuomininko) 24 mėn. terminui buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-023883, kuria nuomotoja perdavė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis nuomotojai nuosavybės teise priklausantį televizorių LG-65UM7610-009MAYYLE298, o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomotojai kas mėnesį 47,99 Eur nuomos mokestį, tačiau šios pareigos nevykdė. Pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-01/01, perleido ieškovei reikalavimo teisę į sutarties priede Nr. 1 nurodytus asmenis, įskaitant atsakovo įsiskolinimą pagal 2020 m. spalio 16 d. sutartį Nr. BK-023883. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 161,75 Eur nesumokėtų nuomos įmokų bei 1 045,57 Eur delspinigių.

14. Pažymėtina, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pradinės kreditorės ir atsakovės 2020 m. spalio 16 d. sudarytą sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą (šiuo atveju televizorių) pirko savo asmeniniams poreikiams, todėl tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga, tame tarpe teismo teisė ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau Direktyva 93/13/EEB).

15. Apeliantė neginčija, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad sprendžiant dėl priteistino delspinigių dydžio prioritetas turi būti teikiamas ne vartotojo teisių gynybai, o sutarčių laisvės principui. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

16. Taigi, priešingai nei nurodė apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prioritetiniais nagrinėjamoje byloje laikytini vartotojo interesai. Tačiau pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sutartis yra vartojimo sutartis bei konstatavo, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos nepagrįstai didelės, jas sumažino taikydamas netesybų mažinimo institutą, tačiau iš esmės nevertino tokios ginčo sutarties sąlygos sąžiningumo aspektu kaip to reikalauja CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis.

17. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2021 m. gruodžio 7 d. nutartimi pripažino būtinybę byloje tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t.y. nurodyti konkrečias vartojimo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, taip pat ex officio (pagal pareigas) atlikti šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygas, aktualias ginčui (dėl netesybų), sąžiningumo aspektu (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis) ir sprendė, kad bylą apeliacine tvarka tinkamai išnagrinėti neperžengus apeliacinio skundo ribų nėra galimybės. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas šalys informuotos tinkamai, joms buvo sudaryta galimybė pateikti poziciją šiuo klausimu, tačiau šia teise šalys nurodytu terminu nesinaudojo.

18. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius, įvertindama aspektus, dėl kurių šalims buvo nurodyta, jog ketinama peržengti apeliacinio skundo ribas, t.y. dėl konkrečių ginčo vartojimo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų, taip pat dėl šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygų, aktualių ginčui sąžiningumo.

Dėl ginčo vartojimo sutarčiai taikytinų teisės normų

19. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovo 2020 m. spalio 16 d. sudaryta sutartimi šalys susitarė, kad nuomotojas (UAB „Be kredito“) perduoda nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje numatytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Sutartyje šalys taip pat numatė, kad nuomininkui (atsakovui) tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą – televizorių, už 1 Eur.

20. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t.y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

22. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Apeliantė remiasi minėta įstatymo nuostata. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

23. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

24. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t.y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šios sutarties tikslas buvo, atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (televizoriui) įsigyti. Tai patvirtina, sutarties sąlyga numatanti, kad atsakovo mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną yra 739 Eur, išdėstomi 24 mėnesių terminui, mokant 47,99 Eur įmokas. Taigi, pagal tokią sutartį, mokant dalimis už televizorių per 24 mėn. jo vertė išauga nuo 739 Eur iki 1 151,76 Eur. Minėta, kad sutartis numato, kad tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovas įgyja teisę už 1 Eur įsigyti sutarties objektą – televizorių. Taigi, šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti sutarties objekto. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia sutarties sąlyga numatanti teisę, bet ne pareigą vartotojui už 1 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, 1,5 karto viršijančias įsigyjamo daikto vertę, vertintina kaip formali ir sutartyje įtvirtinta siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

25. Atkreiptinas dėmesys ir į sutarties nuostatas aptartas sutarties dalyje „Turto grąžinimas“, kuriose numatyta, kad pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto šios sutarties dalyje "Sutarties objektas" nurodyta tvarka, ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje; <...> nuomininkas nuomotojui savo sąskaita grąžina turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per turto perdavimą nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 (dešimt) darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apsunkintos sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, taip vertintinos kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą.

26. Pažymėtina ir tai, kad sutarties dalis „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, numato, kad ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Taigi, šioje sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su 1 Eur įmokos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovas perduoto daikto – televizoriaus, nėra grąžinęs, tačiau reikalavimo atsakovui grąžinti jam neva nuomos, o ne įsigijimo tikslu, perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo - siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti/suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2020 m. spalio 16 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ (nuomotojos) ir atsakovo sudaryta sutartimi Nr. BK-023883 pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi televizoriumi, o dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovui mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartis ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl vartojimo sutarties sąlygų, numatančių delspinigių dydį sąžiningumo

28. Sutarties specialiosiose sąlygose bei bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, taip pat specialiojoje dalyje sutarties šalys numatė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovas privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Tokiu būdu ieškovė už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo atsakovui 1 045,57 EUR delspinigius. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas šiuo atveju yra vartotojas, silpnesnioji sutarties šalis, sprendė, kad prašomos priteisti netesybos nepagrįstai didelės, pažeidžia minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, prašomų priteisti delspinigių suma sudaro 182,5 proc., artima priteistinos skolos dydžiui, todėl vadovaudamasis netesybų mažinimo institutu jas sumažino. Kaip minėta nutarties 16 p. pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą už akių ir kvalifikavęs, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta vartojimo sutartis, neatliko šios sutarties nesąžiningų sąlygų kontrolės pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 d.

29. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

30. Įvertinus sutarties šalių sudarytą sutartį, jos turinį, darytina išvada, kad sutarties sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių dydžio, įtvirtinta sutarties dalyje „Šalių atsakomybė“, ir įtraukta į specialiąją sutarties dalį, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas, todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Duomenų, kad minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovu ir atsakovas būtų turėjęs galimybę daryti įtaką nustatant delspinigių dydį, byloje nėra (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis).

31. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

32. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio (pagal pareigas) šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas).

33. Nutarties 26 p. konstatuota, kad šiuo atveju tarp šalių atsiradusiems vartojimo kredito teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

34. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 proc. delspinigių normą, t.y. dešimt kartų didesnę nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 proc.). Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 str., bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai). Atsižvelgiant į tai, 2020 m. spalio 16 d. sutarties Nr. BK-023883 sąlyga, numatanti 0,5 proc. delspinigių dydį, pripažintina nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

35. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai).

36. Pažymėtina, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis neįtvirtina vieno galimo taikytino netesybų dydžio, kuris atitiktų sąžiningumo kriterijų ir galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis šalių valią, o tik numato maksimalų galimą taikytinų netesybų dydį (ne daugiau 0,05 procento). Europos sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, taip pat išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sajųngos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Tai reiškia, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga atsakovo atžvilgiu, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovui taikoma ab initio (nuo sudarymo momento). Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų vertinama kaip esanti sąžininga vartotojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 52 punktas). Taigi, pripažinus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ji netaikytina, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo delspinigius atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).

37. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai peržengus apeliacinio skundo ribas ir ex officio (pagal pareigas) konstatavus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo jo sudarymo momento), ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių dalyje dėl delspinigių priteisimo keistinas, atmetant ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 045,57 Eur delspinigių (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, pakeistina ir teismo sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą sumą sumažinant iki 1 161,75 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atitinkamai iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos ir ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

39. Ieškovė pirmosios patyrė 171 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro sumokėtas 50 Eur žyminis mokestis ir 121 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme sumažinus iš atsakovo priteistiną sumą iki 1 161,75 Eur, laikytina, kad ieškovės ieškinys patenkintas 53 proc. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 26,50 Eur žyminio mokesčio ir 64,13 Eur teisinės pagalbos išlaidų, iš viso 90,63 Eur.

40. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Pripažinti 2020 m. spalio 16 d. Sutarties Nr. BK-023883 sąlygą, nustatančią 0,5 proc. dydžio delspinigių dydį, nesąžininga ir negaliojančia ab initio ((nuo sudarymo momento)).

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių priteisimo ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ (juridinio asmens kodas 302528679) iš atsakovo M. Č (duomenys neskelbtini) 1 161,75 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt vieną eurą 75 ct) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1 161,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 90,63 Eur (devyniasdešimt eurų 63 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.