Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis 66 straipsnio 1 dalimi į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičiuotas laikinajame sulaikyme nuo 2023 m. rugsėjo 3 d. iki 2023 m. rugsėjo 5 d. (dvi paros) išbūtas laikas.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo dėl nuosprendžio vykdymo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas ir dokumentų paėmimas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti K. B. (K. B.) ir R. A., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.7. Galiausiai skunde pažymima, jog teismas privalėjo vadovauti in dubio pro reo principu (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), kurio turinys atskleistas ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014. Šis bei kiti minėtoje nutartyje cituoti teismų praktikos išaiškinimai turėjo būti taikomi ir šioje byloje, kas nebuvo padaryta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis. Skundžiamas Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo atlikti neteisėti veiksmai kvalifikuoti tinkamai, bausmė parinkta ir paskirta atsižvelgus į visas reikšmingas BK bendrojoje dalyje numatytas taisykles.

6. Skunde nuteistasis, visų pirma, kelia klausimą dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams (kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo turinio, nesilaikyta šio straipsnio 3 punkte numatytų reikalavimų), teigia, jog kaltinamajame akte tinkamai ir aiškiai neatskleisti esą M. P. padaryti veiksmai, jų padarymo laikas, vieta. Tinkamas BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų įgyvendinimas užtikrina kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir kartu apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Kadangi surašant kaltinamąjį aktą yra suformuluojamas kaltinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios (ir apeliacinės) instancijos teisme, kasacinio teismo praktikoje plėtojami išsamumo ir tikslumo reikalavimai tiek išdėstant pavojingos veikos faktines aplinkybes, tiek ir pateikiant šių aplinkybių teisinį vertinimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2013, 2K-254/2013, 2K-111-677/2016, 2K-88-942/2016, 2K-77-489/2022). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-319/2014, 2K-161-511/2016).

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi kaltinamąjį aktą šioje baudžiamojoje byloje turinio ir formos aspektu, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl esminių šio dokumento trūkumų. Nors nuteistasis skunde teigia, neva aprašant nusikalstamą veiką nebuvo tinkamai ir aiškiai atskleisti esą jo (M. P.) padaryti veiksmai, nusikaltimo padarymo vieta, laikas, tokie argumentai yra neteisingi. Neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną nusikaltimo sudėtis gali pasireikšti keliais alternatyviais veikimo būdais ir gabenamų subjektų statuso požymiais. Gabenami gali būti du skirtingus teisinius statusus turintys asmenys: 1) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintis asmuo; 2) Lietuvos Respublikos teritorijoje – neteisėtai valstybės sieną perėjęs užsienietis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-628/2024, 2K-12-511/2025). Kaip matyti iš liudytojų F. J., M. J. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui, šie asmenys kartu su dar trimis tos pačios šeimos nariais iš Irano per Rusiją atvyko į Baltarusiją, iš kur norėjo neteisėtai patekti į Europos Sąjungą, konkrečiai į Vokietiją. Atvykus į jų kelionės tikslą organizatoriams turėjo sumokėti po 8500 Eur už asmenį. Tuo tikslu padedami vedlio, mišku, neturėdami jokio leidimo, slapta pateko į Latviją, kur buvo įsodinti į atvykusį mikroautobusą ir vežami toliau. Kažkuriuo momentu sužinojo, kad yra Lietuvoje. Kelionės metu vairuotojui keletą kartų kažkas skambino telefonu. Iš šių asmenų parodymų galima spręsti, kad penki Užsieniečiai – Irano Islamo Respublikos piliečiai, ne tik į Lietuvą pateko neteisėtai, bet ir Lietuvos Respublikoje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, o jų galutinis kelionės tikslas – Vokietija. Kaltinamajame akte (o taip pat ir nuosprendyje aprašant įrodytomis pripažintas aplinkybes) aiškiai nurodyta, kad M. P., kartu su K. B. ir R. A., dėl savanaudiškų paskatų, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą piniginį atlygį, turėdami tikslą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką nugabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius Užsieniečius, juos gabeno Lietuvos Respublikos teritorija, t. y. K. B. 2023 m. rugsėjo 3 d. nuo 22 val. gabeno Užsieniečius Lietuvos teritorija automobiliu ,,Peugeot 406“, valst Nr. (duomenys neskelbtini), o M. P. ir R. A. juo lydėjo automobiliu ,,Citroen „Xsara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir mobilaus ryšio priemonėmis informuodavo (perspėdavo) apie teisėsaugos pareigūnų buvimo vietas link Lietuvos – Lenkijos Respublikų valstybės sienos, kad pergabentų per valstybės sieną ir toliau gabentų Lenkijoje. Taigi kaltinime buvo išdėstytos visos nustatytos ir svarbios veikos faktinės aplinkybės, šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai – aiškiai, kiek tai nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, aprašyti ne tik M. P. atlikti nusikalstami veiksmai, jų pobūdis, bet ir bendrai veikusių kitų asmenų veiksmai, nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, gabenamų asmenų statusas. Taigi kaltinamasis aktas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atitinka visus BPK 219 straipsnio punktuose numatytus kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus, įskaitant reikalavimą aprašyti padarytas nusikalstamas veikas, nurodant veikų padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes (BPK 219 straipsnio 3 punktas).

8. Apeliaciniame skunde, be to, teigiama, kad nuosprendyje remiamasi įrodymais, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Kaip galima suprasti iš skundo, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, rėmėsi prielaidomis, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų patikimumo reikalavimų. Tačiau tokie teiginiai nepagrįsti. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, būtent bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį ir motyvus pagal apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių pirmiau nurodytų trūkumų neturi, o M. P. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

11. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas M. P. kaltę grindė prielaidomis bei klaidinga įvykių interpretacija, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame Kauno apygardos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama nuteistųjų (tame tarpe ir M. P.) kaltė, išdėstyti argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo, motyvai dėl nuteistųjų kaltės, taip pat kodėl M. P. ir kitų nuteistųjų iškeltos versijos atmetamos. Be to, skundžiamame nuosprendyje įrodymai palyginti tarpusavyje tiek nuoseklumo, tiek atitikties kitiems bylos duomenims aspektais, išvados pakankamai argumentuotos. Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra prieštaringas, neparemtas įrodymais, nėra jokio pagrindo.

12. Kaip teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevertino Užsieniečių parodymų, kad įsėdus į antrąjį, juos (Užsieniečius) miške (tamsiu paros metu) paėmusį automobilį ir kuriuo vežami jie buvo sulaikyti, Užsieniečiai kito, lydinčio automobilio nepastebėjo. Visų pirma, pažymėtina, kad tai, jog Užsieniečiai nepastebėjo lydinčio automobilio, dar nereiškia, kad tokio automobilio nebuvo. Apklausti policijos pareigūnai teigė pastebėję (ir sustabdę patikrinimui) važiuojančius du automobilius 50-100 metrų atstumu, viename kurių, antrajame, buvo vežami tamsaus gymio asmenys. Antra, liudytojas F. J., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad juos (Užsieniečius) veždamas vairuotojas keletą kartų su kažkuo kalbėjo telefonu. Tuo tarpu atlikus nuteistųjų šioje baudžiamojoje byloje – K. B., R. A. ir M. P., naudotų mobiliojo ryšio telefonų skambučių išklotinių analizę matyti, kad šie asmenys ne tik tuo pačiu metu, tai yra 2023 m. rugsėjo 3 d. apie 22 val. išvyko iš Kybartų ir vyko link Lietuvos-Lenkijos sienos, bet ir nuolat kontaktavo tarpusavyje. Dar daugiau, pagal prisijungimus prie telekomunikacijų bokštų, šie asmenys buvo netoli vienas kito (1 t., b. l. 147-155), o tiek K. B. vairuojamame automobilyje „Peogeot 407“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastame (šio asmens) mobiliojo ryšio telefone, tiek M. P. vairuotame automobilyje „Citroen Xsara“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastame navigacijos įrenginyje nurodyta ta pati paskirties viena (atvykimo tikslas) – Lenkijos Respublika, Varšuvos miestas (liudytojų, policijos pareigūnų, M. Ž., E. K. parodymai). Tie patys liudytojai, policijos pareigūnai, patvirtino ir tai, kad pirmiausiai buvo sustabdytas antrasis automobilis – „Peogeot 407“, kurį vairavo K. B., o po to, pasivijus – priekyje važiavęs automobilis „Citroen Xsara“. Iš šio automobilio išlipę M. P. ir R. A. buvo išsigandę, elgėsi nenatūraliai, skirtingai aiškino savo kelionės tikslą (tai važiavo pas Lenkijos ūkininką, tai vyko į viešbutį Lenkijoje pabūti dviese). Šiame kontekste pažymėtina, kad ir vienas iš nuteistųjų – K. B., vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 151-154) patvirtino, kad už užmokestį jis vežė Užsieniečius į Lenkiją, o R. A. ir M. P., kitu automobiliu važiuodami priekyje, jį lydėjo. Nors ikiteisminio tyrimo metu asmens duoti parodymai ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tokie parodymai reikšmingi vertinant juos kitų šioje pastraipoje aptartų įrodymų kontekste bei formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.

13. M. P. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad be pagrindo jam inkriminuotas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – kad Užsieniečius gabeno dėl savanaudiškų paskatų. Nurodo, kad jo vairuojamame automobilyje „Citroen Xsara“ rastas telefonas, kuriame esančio garso įrašo turiniu remiasi teismas, pripažindamas įrodytu šį veiką kvalifikuojantį požymį, priklauso ne jam (skundo autorius teigia šį telefoną radęs nusipirktame automobilyje). Toks teiginys nepagrįstas. 2024 m. vasario 5 d. apžiūros metu buvo susipažinta su duomenimis iš mobiliojo telefono ryšio aparato „Huawei P30 Lite (MAR-LX1A)“ IMEI1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini), kuriame įdėta SIM kortelė „Bitė“ Nr. (duomenys neskelbtini) (operatorius „Bitė“) abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo paimtas iš M. P. (tai yra apžiūrėti telefone, kurį apeliantas teigia radęs, esantys duomenys). Atlikus iš šio telefono aparato ištrauktos informacijos analizę nustatyta, kad šio telefono naudotojo (vieno iš dviejų) paskyra yra „(duomenys neskelbtini)“. O nuteistasis M. P. yra gimęs kaip tik paskyroje nurodytais metais, mėnesį ir dieną – (duomenys neskelbtini). Todėl galima teigti, kad pas M. P. kratos metu rastu telefonu naudojosi būtent apeliantas, o ne kitas asmuo, kad šis telefono aparatas negalėjo būti nuteistojo surastas nusipirktame automobilyje.

14. Apeliaciniame skunde M. P. taip pat nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog iš apelianto paimtame mobiliojo ryšio telefone „Huawei P30 Lite“ internetinėje programėlėje „WhatsApp“ rastame abonentui (duomenys neskelbtini) išsiųstame garso įraše, kuriame kalbama apie tai, jog pinigai už žmonių gabenimą bus sumokėti tik nuvežus šiuos asmenis iki paskirties vietos, girdimas jo balsas. Šis skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Pats apeliantas apklausiamas pirmosios instancijos teisme teigė, jog minėtą telefoną „Huawei P30 Lite“ rado 5-6 dienos iki sulaikymo nusipirktame automobilyje. Tačiau šis įrašas abonentui (duomenys neskelbtini) išsiųstas tą pačią dieną kai buvo gabenami Užsieniečiai ir kai šis telefonas buvo kratos metu paimtas iš M. P. Taigi įrašas, net ir radus telefoną, negalėjo būti išsiųstas ankstesnio telefono savininko. Juo labiau, kad vienas įraše girdimas balsas yra panašus į nuteistojo M. P. balsą, o kalbama šiame pokalbyje būtent apie žmonių nuvežimą ir užmokesčio už tai gavimą (sumokėjimo laiką). Taigi nors kaip teisingai nurodoma skunde fonoskopinė (balso priklausomumo nustatymo) ekspertizė ir nebuvo atlikta, vertinant šį įrašą kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste galima spręsti, kad pokalbyje kalbama apie savanaudišką žmonių gabenimo tikslą, tai yra už atlygį, o vienas iš pokalbio dalyvių – M. P. iki 2023 m. rugsėjo 3 d. 15.59 val. ,,(duomenys neskelbtini)" išsiuntė abonentui (duomenys neskelbtini) garso įrašą. Nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą (t. y. pinigų, daiktų arba įsigyti turtinę teisę ir kt.) sau ar kitiems asmenims. Nors visiškai tiksliai nustatyti, kiek pinigų nuteistasis (atskirai ir/ar kartu su kitais nuteistais asmenimis) gavo už kiekvieno ar visų kartu minėtų užsieniečių gabenimą, byloje nebuvo galimybės, tačiau dar kartą įvertinus skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo ištirtus įrodymus, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, kitaip vertinti šį pirmosios instancijos teismo nustatytą apelianto veiką kvalifikuojantį požymį (savanaudiškas paskatas) ir daryti priešingas išvadas nėra jokio teisinio pagrindo.

15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyti ir bendrininkavimo požymiai: tiek M. P. susitarimas daryti nusikaltimą, nurodytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, kartu su K. B. ir R. A., tiek ir bendra tyčia taip veikti. Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji buvo pažįstami, kartu susitarė vykti paimti neteisėtai valstybės sieną perėjusių, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių ir juos toliau gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, važiuojant dviem atskirais automobiliais vienam netoli kito. Nuteistieji K. B., M. P., R. A. veikė pagal bendrai sutartą ir suderintą nusikaltimo padarymo modelį, vienu automobiliu, kurį vairavo K. B., buvo tiesiogiai vežami neteisėtai Lietuvoje esantys asmenys, o kitu automobiliu, važiuojančiu priekyje, kurį vairavo M. P. ir kuriame kaip keleivė važiavo R. A., buvo atliekamos kitos užduotys, tiesiogiai susijusios su minėtų asmenų gabenimu: kelio krypties rodymas, žvalgyba, taip užtikrinant sklandų asmenų gabenimą kitu automobiliu. Taigi, K. B., M. P. ir R. A. veikė suderinę savo veiksmus, suvokdami visus bendrai daromos veikos požymius, savo vaidmenį ir faktą, kad veikė ne kiekvienas atskirai, o bendrai. Visais suderintais veiksmais buvo siekiama bendro rezultato – nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių nugabenimo į Lenkijos Respubliką. Nors nuteistasis M. P. vairavo lydintį automobilį (kurio keleivio vietoje sėdėjo R. A., tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vairuodamas lydintį automobilį ir kartu su R. A. stebėdamas aplinką ir informuodamas K. B. nuteistasis tiesiogiai dalyvavo gabenant nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius. Sklandus tokių Užsieniečių gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje į Lenkijos Respubliką buvo įmanomas tik visiems nuteistiesiems suderinus veiksmus bei juos vykdant.

16. Įvertinus byloje ištirtus parodymus – Užsieniečių išorės požymius, tarpusavio bendravimo ypatybes, paėmimo, gabenimo aplinkybes, užfiksuoto pokalbio turinį nekyla abejonių, kad M. P. suprato, kad gabenami asmenys Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, Lietuvos teritorija yra gabenami taip pat neteisėtai ir norėjo taip veikti, taigi veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

17. BK 75 straipsnio 3 dalyje (galiojusioje nusikalstamos veikos padarymo metu), be kita ko, numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Iš tokios baudžiamojo įstatymo šios dalies konstrukcijos, dalinis bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik tada, kai nuteistajam paskiriama daugiau negu šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu M. P. paskirta mažesnė, tai yra keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir jam (M. P.) iš dalies neatidėjo bausmės vykdymo.

18. BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nuo 2025 m. vasario 1 dienos įsigaliojusioje BK 292 straipsnio 2 dalies, tai yra už veikos, už kurios padarymą nuteistas apeliantas M. P., sankcijoje numatyta bausmė bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonių metų. Taigi sankcijoje atsirado nauja – švelnesnė, bausmės rūšis – bauda. Todėl jo padaryta veika turi būti kvalifikuota pagal dabar galiojančią BK 292 straipsnio 2 dalies redakciją (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 (įsigaliojusio nuo 2025 m. vasario 1 d.) redakcija). Perkvalifikavus padarytą nusikalstamą veiką M. P. iš naujo skiriama bausmė.

19. Visų pirma, pažymėtina, kad bausmės skyrimas nėra savitikslis, ji skiriama siekiant baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų, kurių objektas yra žmogus. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik, kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

20. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-39-895/2016).

21. M. P. padarė sunkų, tyčinį nusikaltimą, veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, pasiskirsčius vaidmenimis, be to, už atlygį gabeno ne vieną, o penkis Užsieniečius, nors ir neteistas, tačiau ne kartą baustas administracine tvarka. Dar daugiau apelianto padarytų administracinių nusižengimų pobūdis, nuolatinis, netgi galima teigti, daugybinis tų pačių nusižengimų kartojimas nepaisant skiriamų nuobaudų – vairavimas transporto priemonių kuriems neatlikta techninė apžiūra, neapsidraudus privalomu civilinės atsakomybės draudimu, neįregistravus automobilių nustatyta tvarka, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones, ženkliai viršijant leistiną greitį, dar daugiau, baudų nesumokėjęs (3 t., b. l. 101-117), rodo, jog M. P. nelinkęs laikytis įstatymų, atvirkščiai linkęs juos pažeisti, nepaisyti nustatytos tvarkos, todėl šiam asmeniui skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, bausmės dydį parenkant artimą minimumui (neišeinant už apeliacinio skundo ribų). Tokios išvados negali pakeisti ir tai, kad, kaip teigia M. P., jis turi sveikatos problemų ((duomenys neskelbtini)), ikiteisminio tyrimo metu nei karto nepažeidė jam paskirtos kardomosios priemonės sąlygų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

M. P. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 292 straipsnio 2 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 (įsigaliojusio nuo 2004 m. gruodžio 31 d.) redakcija), perkvalifikuoti pagal BK 292 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 (įsigaliojusio nuo 2025 m. vasario 1 d.) redakcija), ir paskirti 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.