- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-28
- Bylos Nr.
- 1A-133-658/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08031-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Nerijus Meilutis, Evaldas Pašilis
- Nuteistasis
- R. J.
- Kaltinamasis
- K. N.
- Civilinis ieškovas
- A. S.
- Advokatai
- Pavelas Ravluševičius, Algirdas Putna
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.4Kišenvagystė (BK 178 str. 2 d.)
- 1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
- 2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Evaldo Pašilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. J. sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. balandžio 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y., 2023 m. rugsėjo 14 d.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, R. J. pripažintas pavojingu recidyvistu.
R. J. ir K. N. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, ir iš nuteistojo R. J. priteista 7 500 (septyni tūkstančiais penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš K. N. netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023 m. kovo 4 d. 18.36 val., Vievio autobusų stoties patalpose, esančiose Elektrėnų savivaldybėje, Vievyje, Kauno g. 26, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto su J. S., gimusiu (duomenys neskelbtini), metu, tyčia sudavė rankos kumščiu vieną smūgį į veidą, dėl ko nuo suduoto smūgio jėgos J. S. nukrito ir galva atsitrenkė į grindis (kietą buką paviršių), tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva pakaušio kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva pakaušio kairėje, kairio pakaušio lūžiu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio pakaušinės skilties sferinio ir pamatinio paviršių, dėl ko nuo galvos sumušimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje nukentėjusysis J. S. mirė.
2. R. J. ir K. N. buvo kaltinami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį tuo, kad R. J. 2023 m. kovo 4 d. apie 18.40 val., Vievio autobusų stoties patalpose, esančiose Elektrėnų savivaldybėje, Vievyje, Kauno g. 26, panaudojus fizinį smurtą prieš J. S., gimusį (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia sudavus rankos kumščiu vieną smūgį į veidą, dėl ko nuo suduoto smūgio jėgos J. S. nukrito ir galva atsitrenkė į grindis bei prarado sąmonę, taip atėmus galimybę pastarajam priešintis, veikdami kartu, iš nukentėjusiojo J. S. pagrobė pastarajam priklausančius 2 pakelius cigarečių „LD” bendros 8 eurų vertės, 15 eurų kupiūromis ir nenustatytą kiekį euro monetomis, plastikinį maišelį „Maxima” su jame buvusiu 1,5 litro talpos alaus buteliu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog R. J. ir K. N. matydami nuo patirto smūgio praradusį sąmonę ar iš esmės nereaguojantį į aplinką nukentėjusįjį, vėliau paėmė nukentėjusiojo pinigus, cigaretes ir maišelį su alumi, neleidžia daryti išvados, kad sumanymas paimti šį turtą kilo ne spontaniškai, o dar prieš panaudojant smurtą ar jo naudojimo metu. Teismas sprendė, kad R. J. smūgį nukentėjusiajam sudavė ne dėl turimų paskatų užvaldyti jo turtą, o dėl to, kad nukentėjusysis jam netikėtai sudavė plaštaka į veido sritį. Tokia R. J. reakcija buvo neproporcinga, nulemta paties apsvaigimo nuo alkoholio, tačiau pats smurtas nebuvo priemonė nukentėjusiojo turtui užvaldyti. R. J. bei K. N. dėl jiems pareikšto kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog R. J. ir K. N. veiksmais, paimant kaltinime inkriminuotą nukentėjusiojo turtą, buvo padaryta atviroji vagystė (BK 178 straipsnio 2 dalis), o įvertinus tai, kad iš nukentėjusiojo pagrobto turto vertė nesiekia BK 190 straipsnyje numatytos minimalios 3 MGL dydžio sumos, konstatuota, kad negalima ir R. J. ir K. N. veiksmų kvalifikacija pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta ir tai, kad veiksmai, pagrobiant nukentėjusiojo turtą, galimai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymius, tačiau klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo spręsti neperduotas, kadangi tai reikštų non bis in idem (liet. draudimo bausti du kartus už tą patį nusikaltimą) principo pažeidimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras (toliau – ir prokuroras) Egidijus Motiejūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria R. J. ir K. N. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir dėl to priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti R. J. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 3 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, R. J. paskirtas bausmes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 9 metams. Taip pat pripažinti K. N. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, K. N. paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu paskirtos 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti K. N. laikino sulaikymo laiką nuo 2023 m. balandžio 5 d. 9.45 val. iki 2023 m. balandžio 6 d. 14.11 val. (dvi paras). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl plėšimo, nesivadovavo nuosprendyje pacituota kasacinio teismo praktika ir neįvertino, kad sumanymas pagrobti svetimą turtą nagrinėjamu atveju kilo būtent smurto panaudojimo metu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Tačiau toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, Nr. 2K-272-648/2015). Jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimo turto, tačiau toks sumanymas kaltininkui kyla panaudojus smurtą, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos – sveikatos sutrikdymas ir vagystė, o jeigu sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį.
1.2. Nagrinėjamu atveju R. J. ir K. N. sumanymas pagrobti turtą kilo smurto panaudojimo metu, todėl jų, kaip bendrininkų, veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, Nr. 2K-163-648/2015, Nr. 2K-271-303/2016). Byloje nustatyta, jog R. J. smūgiavo nukentėjusiajam J. S. į veido sritį tik po to, kai pastarasis R. J. plaštaka sudavė į kairės pusės veido sritį. Pirmosios instancijos teismas tokį R. J. veiksmą vertino kaip neproporcingą bei nepateisinamą reakciją į jo atžvilgiu panaudotą smurtą. Apeliaciniame skunde cituojama apžiūros protokole ir vaizdo kameros įraše užfiksuota įvykio eiga bei nuteistojo ir išteisintojo veiksmai nuo smūgio J. S. sudavimo 18.36 val. iki 18.52 val., kai R. J. ir K. N. išėjo iš įvykio vietos.
1.3. Byloje nustatyta, kad R. J. ir K. N. iš nukentėjusiojo pagrobė 2 pakelius cigarečių, 15 eurų kupiūromis ir nenustatytą kiekį euro monetomis bei maišelį su jame buvusiu alaus buteliu. Nukentėjusiajam greitąją medicinos pagalbą iškvietė liudytojas A. R., nebuvęs įvykio metu. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, jog R. J. ir K. N. būtų domėjęsi, klausinėję, kiek J. S. turi pinigų, tačiau šie prieš įvykį liudytojui A. R. pasakė, jog patys pinigų neturi. Liudytojas taip pat parodė, kad nukentėjusiajam J. S. prisijungus prie jų, jis su savimi turėjo maišelį, iš kurio išsitraukė alaus, o maišelyje dar buvo likusių kažkokių daiktų (t. 1, b. 1. 98–99).
1.4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svetimų daiktų pagrobimas iš karto po to, kai buvo palaužta nukentėjusiojo valia prieš jį panaudojus fizinį smurtą, rodo, kad kaltininkas turėjo tyčią užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu. Todėl įvertinus vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, kurios cituojamos ir apeliaciniame skunde, darytina išvada, jog R. J. ir K. N., veikdami kartu, po to, kai R. J. nukentėjusiajam smogė į galvą ir pastarasis nukrito, R. J. ir K. N. kelis kartus keičiant nukentėjusiojo kūno padėtį bei lokaciją, taip įsitikinant jo nesąmoningumu bei galutinai atimant galimybę jam priešintis, siekė pagrobti J. S. turimą turtą ir tokį tikslą realizavo iš karto pagrobdami nukentėjusiojo 2 pakelius cigarečių, 15 eurų kupiūromis ir nenustatytą kiekį euro monetomis, maišelį su jame buvusiu alaus buteliu. R. J. ir K. N. vietoje to, kad pasirūpintų skubesnės medicininės pagalbos iškvietimu, nukentėjusįjį tempė, sodino, taip siekdami įvertinti nukentėjusiojo būseną, o pastarajam sujudėjus – galutinai atimti galimybę priešintis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. J. ir K. N. pinigų neturėjo, ėjo jų prašyti kitų žmonių, norėjo vartoti bei vartojo alkoholinius gėrimus, todėl turėjo tikslą pasisavinti J. S. turimą turtą, apie kurį sužinojo kartu vartodami alkoholį iki nagrinėjamo įvykio. Išdėstytos aplinkybės patvirtina R. J. ir K. N. sumanymą pagrobti J. S. turtą, kilusį būtent smurto (tariamai išprovokuoto) panaudojimo metu ir po to dar tęsiant veiksmus, atimant galimybę nukentėjusiam priešintis (tempiant nukentėjusįjį, keičiant kūno lokaciją, čiupinėjant, nekviečiant medicininės pagalbos).
1.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad iš nukentėjusiojo pagrobto turto vertė nesiekia minimalios 3 MGL dydžio sumos, todėl R. J. ir K. N. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip vagystė pagal BK 178 straipsnį. Tačiau BK 178 straipsnio 2 dalyje yra numatytas ir konkretus pagrobiamo turto požymis, kuriam vertės kriterijus įstatyme nenustatytas, t. y. kišenvagystė (turto pagrobimas iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio). Teismas vertindamas viešos vietos bei atviros vagystės kriterijus, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog pačiose patalpose buvo matomos vaizdo kameros, apie šių kamerų buvimą žinojo ir kaltinamieji, o į patalpas bet kada galėjo užeiti praeiviai, nes patalpos buvo viešo pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas nevertino BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto kišenvagystės požymio, todėl nuosprendžio dalis, kurioje pasisakyta dėl BK 178 straipsnio taikymo, yra neteisinga.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis R. J. ir išteisintasis K. N. bei jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal BPK straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė prokuroras. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria R. J. ir K. N. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės kvalifikuoti R. J. ir K. N. veiksmus pagal BK 178 straipsnį, nepasisakė dėl šio straipsnio 2 dalyje numatyto kišenvagystės požymio buvimo šių asmenų veiksmuose, pagrobiant iš nukentėjusiojo jam priklausantį turtą.
Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto kišenvagystės požymio ir BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2009, Nr. 2K-245-696/2015, Nr. 2K-82-139/2015, Nr. 2K-272-648/2015). Nutartyse išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Tuo tarpu kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal 180 straipsnį ar pagal BK 178 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu.
8. Nagrinėjamoje byloje nors ir nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį J. S. nuteistasis R. J. smurtavo, rankos kumščiu suduodamas smūgį į veidą, tačiau nėra pakankamai duomenų, jog prieš fizinio smurto panaudojimą ar jo panaudojimo metu nuteistasis R. J. ir išteisintasis K. N. turėjo tikslą pagrobti nukentėjusiojo turtą.
9. Iš K. N. (t. 3, b. l. 172–176) ir R. J. (t. 3, b. l. 192–194) pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, taip pat iš byloje esančio ir pirmosios instancijos teisme ištirto apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 69–75; t. 3, b. l. 195) bei vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 78), kuris buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 3, b. l. 178), nustatyta, kad nukentėjusysis, išėjęs iš tualeto, priėjo prie R. J. ir plaštaka sudavė jam į kairės pusės veido sritį, o R. J. po šio suduoto smūgio atsistojo ir smogė J. S. į veidą, nuo suduoto smūgio pastarasis nukrito ant grindų, galva trenkdamasis į jas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad iki minėto smūgio sudavimo tarp J. S. bei R. J. ir K. N. buvo kokia nors konfliktinė situacija ar, kad pastarieji reikalavo nukentėjusiojo jiems perduoti kokius nors daiktus ar pinigus. Nors iš liudytojo A. R. parodymų yra žinoma, jog K. N. ir R. J. įvykio metu savo pinigų neturėjo, liudytojas taip pat parodė, kad su R. J. įvykio dieną ėjo prašyti tolimųjų reisų vairuotojų pinigų, kad galėtų nusipirkti alkoholio (t. 1, b. l. 98–99; t. 3, b. l. 176–177), tačiau vien šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad K. N. ir R. J. turėjo kokį nors susitarimą apiplėšti nukentėjusįjį ir, kad R. J. smūgis nukentėjusiajam į veidą buvo priemonė užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Pirmosios instancijos teisme K. N. parodė, kad iki tol, kol J. S. nuėjo į tualetą, jie nekonfliktavo; R. J. taip pat parodė, kad jie su J. S. nesiginčijo, išgėrinėjo, bendravo, iki J. S. nueinant į tualetą, jokio pykčio tarp jų nebuvo; liudytojas A. R. be minėtų aplinkybių taip pat patvirtino, kad jokio konflikto tarp minėtų asmenų nebuvo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas ne dėl turimų paskatų užvaldyti šio turtą (cigaretes, pinigus, alaus butelį), o R. J. neproporcingai reaguojant į nukentėjusiojo jam suduotą smūgį plaštaka į veido sritį.
10. Apžiūros protokole ir vaizdo įraše užfiksuoti po smūgio nukentėjusiajam sudavimo atlikti R. J. ir K. N. veiksmai bei jų elgesys taip pat neleidžia daryti išvados, kad sumanymas pagrobti nukentėjusiojo daiktus (pinigus, cigaretes, alų) kilo smurto panaudojimo metu, kaip tai nurodyta prokuroro apeliaciniame skunde. Nuo suduoto smūgio nukentėjusiajam nukritus ant grindinio ir galimai praradus sąmonę (pagal užfiksuotą laiką 18:36 val.), R. J. ir K. N. paėmė J. S. už rankų, atitempė į kampą, jį pasodino; nukentėjusiajam nusvirus, jį čiupinėjo, judino, vėl pasodino (pagal vaizdo įraše ir apžiūros protokole užfiksuotą vaizdą tai truko apie 6 min.). Šie nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti veiksmai prokuroro apeliaciniame skunde yra įvardijami kaip siekis galutinai atimti nukentėjusiajam galimybę priešintis, turint tikslą pagrobti J. S. turimą turtą. Sutiktina, kad R. J. ir K. N. buvo abejingi nukentėjusiojo būklei, jie nekvietė greitosios medicinos pagalbos, ką apeliaciniame skunde nurodo ir prokuroras, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nei pirmiau nurodytų atliktų veiksmų pobūdis, nei jų intensyvumas nesuteikia pagrindo išvadai, kad minėti veiksmai (paėmimas už rankų, atitempimas ir pasodinimas, nukentėjusiojo čiupinėjimas, judinimas) buvo atlikti nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, siekiant pagrobti jo turtą.
11. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nustatytos ir šioje nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas ne siekiant jo turto, bet kaip tarpusavio ginčo pasekmė, o savanaudiškos paskatos atsirado jau po smurtinių veiksmų panaudojimo ir jos buvo realizuotos pagrobiant nukentėjusiojo turtą – pinigus, cigaretes, alaus butelį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai sumanymas pagrobti turtą kaltininkui kyla panaudojus smurtą, o ne iki smurto panaudojimo arba jo panaudojimo metu, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos – sveikatos sutrikdymas (ar pagal kilusius padarinius – nužudymas) ir vagystė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-571/2006).
12. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl galimybės R. J. ir K. N. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, pagrįstai sprendė, kad pastarųjų veiksmais, paimant kaltinime inkriminuotą nukentėjusiojo turtą, nebuvo padaryta atviroji vagystė. Ši nuosprendžio dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama. Tačiau apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino galimybės R. J. ir K. N. veiksmų kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kurioje numatytas ir kitas pagrobiamo turto požymis, t. y. kišenvagystė.
13. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai (tarp kurių ir kišenvagystė) daro veiką pavojingesnę, todėl, kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 3 MGL vertės turtą, veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9-628/2021).
14. Veika kvalifikuojama kaip kišenvagystė, kai nusikaltimas padaromas viešoje vietoje pagrobiant svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Taigi, kišenvagystės atveju išvardyti daiktai turi būti fiziškai kartu su asmeniu (jo turimi su savimi, esantys tiesiogiai pas jį). Jei viešoje vietoje iš asmens pagrobiami jo drabužiai, rankinė, ar kitoks nešulys kartu su juose buvusiu turtu, tokia veika kaip kišenvagystė nekvalifikuojama. Todėl nagrinėjamu atveju apie kišenvagystę būtų galima spręsti tik vertinant R. J. ir K. N. veiksmus, pagrobiant viešoje vietoje (Vievio autobusų stoties patalpose) iš nukentėjusiojo pinigus ir cigaretes, kurie buvo pastarojo drabužių kišenėse. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kišenvagystės esmė yra ta, kad ji pavojingesnė už paprastą vagystę, nes tokiam nusikaltimui padaryti reikia patirties ir įgūdžių, kad viešoje vietoje pavyktų pagrobti svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, ir kišenvagystės metu kišenvagio tikslas yra pagrobti turtą taip, kad nukentėjusysis nepastebėtų grobimo momento, o kaltininkas galėtų saugiai pasitraukti. Kišenvagystė kvalifikuojama ne pagal po nusikaltimo kilusias pasekmes, o pagal nusikalstamą veiką darančio asmens veikos pobūdį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sumanymas pagrobti nukentėjusiojo turtą R. J. ir K. N. kilo spontaniškai po nukentėjusiojo atžvilgiu pavartoto smurto, šiam gulint ant žemės ir iš esmės nereaguojant į aplinką. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. J. ir K. N. atlikti veiksmai prieš tokios būsenos nukentėjusįjį neatitinka kišenvagystės nusikaltimo sudėties požymių ir negali būti kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Negali būti laikoma kišenvagyste tokia kaltininko veika, kai jis pagrobia svetimą turtą, pasinaudojęs nukentėjusiojo bejėgiška būkle ar svetimas turtas pagrobiamas iš mirusio žmogaus. Todėl apibendrinant spręstina, kad teisės taikymo klausimus analizuojant tiek vagystės (tam tarpe ir kvalifikuotos), tiek plėšimo sudėtis pirmosios instancijos teismas aiškino tinkamai.
Dėl proceso išlaidų
15. Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. kovo 13 d. gautos ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad už apeliacinės instancijos teisme suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. J. valstybė patyrė 43,75 Eur išlaidų, o už suteiktą antrinę teisinę pagalbą išteisintajam K. N. valstybė patyrė 150 Eur išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019). Sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra ne per didelė (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-347-976/2018).
16. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. N. yra išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo jis prašė pripažinti K. N. kaltu, yra atmetamas. Esant šioms aplinkybėms, sprendimas išieškoti iš K. N. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas yra negalimas, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos priteisimo iš K. N. atmestinas.
17. Spręsdama dėl proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. J., teisėjų kolegija atsižvelgia, kad ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas, taip pat atsižvelgia į R. J. turtinę padėtį (pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad iki suėmimo paskyrimo dirbo pagal individualią veiklą, šiuo metu jam yra taikomas suėmimas) bei į aplinkybę, kad iš jo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai A. S., ir sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. J. taip pat yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. J. ir išteisintojo K. N. atmesti.