Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Orinvita“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, V. D.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.

13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo, nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, prejudicialumo, įrodymų vertinimo, sprendžiant išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo klausimą.

14. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog 2015-05-13 UAB „Ortinvita“ su AB „Lietuvos draudimas“ sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria šalys apdraudė automobilio „Opel Vivaro“, valst., Nr. (duomenys neskelbtini) civilinę atsakomybę (b. l. 6-7). (duomenys neskelbtini) V. D. vairuodamas UAB „Orinvita“ priklausančią transporto priemonę „Opel Vivaro“, valst., Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbuline eiga parbloškė pėsčiąją N. S., kurį tą pačią dieną LSMUL Kauno klinikose nuo patirtų sužalojimų mirė (b. l. 8-14). Dėl eismo įvykio buvo pradėta baudžiamoji byla Nr. 2-177-408/2017 (civilinės bylos priedas baudžiamoji byla Nr. 2-177-408/2017, 3 tomai). 2017-02-24 baudžiamojoje byloje V. D. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo V. D. buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 5 dalyje (b. l. 8-14). AB „Lietuvos draudimas“ dėl eismo įvykio nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlygino atsiradusią žalą, išmokėdama žuvusiosios dukrai 6 431,69 Eur draudimo išmoką (b. l. 23-42). Ieškovė pareiškė teisme ieškinį padidinto pavojaus šaltinio valdytojai UAB „Ortinvita“ regreso teise, reikalavo priteisti iš atsakovės UAB „Orinvita“ 3 215,85 Eur išmokėtą draudimo išmokos dalį, ieškinį grindė tuo faktiniu pagrindu, jog transporto priemonės valdytojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nepranešęs policijai, grindė reikalavimą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

15. Kauno apylinkės teismas 2018 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, teismas sprendė, jog baudžiamojoje byloje ir nagrinėtoje civilinėje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad transporto priemonės valdytojas nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis (kontaktas su kitu objektu), todėl nėra pagrindo teigti, kad iš įvykio vietos asmuo su transporto priemone pasišalino, nepranešęs policijai. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia draudikas, apeliacinis skundas grindžiamas tais argumentais, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmens kaltę ir atsakomybės sąlygas civilinėje teisėje, kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, reikėtų aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama bei aiškinama pagal LR CK 6.248 straipsnį, bet ne taip, kaip ji suprantama ir aiškinama administracinėje ar baudžiamojoje teisėje. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nenurodyta atsakingo už žalos padarymą asmens kaltės forma, todėl sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, vairavusio automobilį asmens veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą.

Dėl nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, prejudicialumo, surinktų įrodymų vertinimo teismui nustatant padidinto pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės sąlygas

16. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prejudicinę galią pagal pirmiau nurodytą įstatymo nuostatą turi visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatyti nusikalstamų veiksmų padariniai (apkaltinamuoju, išteisinamuoju nuosprendžiu, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009). Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008).

17. Skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas grindžiamas visų pirma ta išvada, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu yra nenustatytas teisiamojo V. D. pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas, jis vertintinas kaip prejudicinis nagrinėjant šią civilinę bylą, t. y. baudžiamojoje byloje nenustačius, kad automobilį vairavęs asmuo pasišalino iš įvykio vietos, civilinėje byloje taip pat laikytina, kad jis nepasišalino. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos Nr. 2-177-408/2013 medžiagos matyti, kad V. D. Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Šis nuosprendis įsiteisėjęs. BK 281 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis, kurios pagrindiniai objektyvieji požymiai yra: veika – Kelių eismo taisyklių pažeidimas, padariniai – žmogaus žūtis ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir padarinių. Pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimas neįeina į BK 281 straipsnio 5 dalies sudėtį. Nagrinėtu atveju automobilio valdytojas pripažintas kaltu, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 27, 219.1, 219.4, 219.5 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas atbulas visais atvejais privalėjo duoti kelią pėsčiajam, dėl to, užvažiavęs ant šaligatvio, parbloškė bei sužalojo ten buvusią pėsčiąją N. S., kuri tą pačią dieną, po keleto valandų LSMUL Kauno klinikose nuo patirtų traumų mirė. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą ir nustatydamas asmens, vairavusio bendrovės transporto priemonę civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtą veiką, kaltę, priežastinį ryšį), neprivalėjo iš naujo nustatinėti teismo nuosprendžiu konstatuotų V. D. nusikalstamų veiksmų (kelių eismo taisyklių pažeidimo), jų civilinių teisinių padarinių (įvykusio eismo įvykio, žuvusio žmogaus fakto). Šie faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kiti minėtu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios šioje civilinėje byloje neturi (kaip ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybė) ir negali tokios galios pagal CPK nuostatas turėti.

Dėl TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo, asmens kaltės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, pasekmių

18. Pagal nuosekliai plėtojamą Aukščiausiojo Teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „ PZU Lietuva“ v. UAB „ Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika vairuotojo kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nustatoma ne tiesiog konstatavus faktą, jog vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, o visapusiškai ištyrus, ar vairuotojas pajuto, suvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė sukėlė eismo įvykį (susidūrė su kita transporto priemone ir šią apgadino, galėjo pajusti transporto priemonių susidūrimą, kontaktą ir pan.), suvokti padarytą žalą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-650686/2015).

19. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei prijungtos baudžiamosios bylos medžiagoje, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nėra surinkta jokių įrodymų, kad transporto priemonės valdytojas pajuto, suvokė ar turėjo suvokti, jog (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis (kontaktas su kitu objektu). Net ir vertinant transporto priemonės valdytojo V. D. veiksmus prieš pat autoįvykį ir betarpiškai po jo pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą, nėra jokių prielaidų daryti išvadą, kad jis elgėsi netinkamai, jog dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės ir dėl neatsargumo. Šias teisėjų kolegijos išvadas pagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma – baudžiamojoje byloje Nr.1-177-408/2017 esantis įvykio vaizdo įrašas (baudžiamosios bylos Nr.1-177-408/2017, 1 t., b. l. 75), iš kurio matyti, kad V. D. išeina iš parduotuvės, sėda į automobilį, įjungia atbulinę eigą, įsuka į (duomenys neskelbtini) esantį įvažiavimą, sustoja, už 3 sekundžių pajuda į priekį ir nuvažiuoja. Apklaustas baudžiamojoje byloje V. D. nuosekliai nurodė, kad įsėdęs į automobilį jis stebėjo atgalinio vaizdo veidrodėlius, kliūčių važiuoti atbuline eiga nepastebėjo, todėl apsisukęs su transporto priemone nuvažiavo, nes nesuprato, jog padarė eismo įvykį (baudžiamosios bylos Nr.1-177-408/2017, 1 t., b. l. 123, 2 t., b. l. 127). Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros metu konstatuota, kad išorinių transporto priemonės apgadinimų bei pėdsakų, kitų objektų ant transporto priemonės nėra (baudžiamosios bylos Nr.1-177-408/2017, 1 t., b. l. 146-150). 2015-12-31 specialisto išvadoje Nr. 20-ISI-1969, 2016-08-25 specialisto išvadoje Nr.11-1731 (16), 2016-08-25 specialisto išvadoje Nr. 11-767 (16)/11-1730 (16) konstatuota, jog nukentėjusioji buvo kliudyta automobilio galine dalimi, pargriauta ir galine automobilio dalimi ant jos užvažiuota, pėdsakai ant pėsčiosios kelnių užpakalinės dalies buvo padaryti atsarginio rato padangos galiniu šoniniu paviršiumi galine dalimi užvažiavus ant pėsčiosios, gulėjusios ant pilvo išilgai automobilio važiavimo krypčiai (baudžiamosios bylos Nr.1-177-408/2017, 1 t., b. l. 166-175, 2 t., b. l. 6-7, 8-12). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kartu su apeliaciniu skundu AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė leistinų įstatymo įrosimų, kad būtų galima daryti priešingą išvadą, nei skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime padarė Kauno apylinkės teismas.

20. Šias motyvais teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 178 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 4,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (popierinės b. l. 72). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš AB „Lietuvos draudimas“ (CPK 92 str.).

22. Nustatyta, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 300 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (popierinės b. l. 69). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos bendrovei priteisiamos iš AB „Lietuvos draudimas“ (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Orinvita“ (į. k. 134793438) iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) 300 Eur išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) 4,02 Eur išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.