Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Gudžiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Amber Golf Village“ ieškinį atsakovams Palle B. N., S. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Melchiorsen House“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Byloje sprendžiamas atsakovo kaip akcininko civilinės atsakomybės klausimas jam pažeidus ĮBĮ įtvirtintą pareigą iniciuoti įmonės bankroto bylą. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų atsakovas teigia, kad naujausioje ĮBĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2016 m. sausio 1 d., susiaurinta uždarųjų akcinių bendrovių dalyvių atsakomybė, o valdymo organo atsakomybė sugriežtinta.

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad ĮBĮ Nr. IX-216 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo (XII-1962, TAR, 2015-10-28, Nr. 17031) 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui, todėl nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ nuostatos ginčo teisiniams santykiams netaikytinos. Be to, teisės normas taiko ir aiškina teismas, todėl Ūkio ministerijos nuomonė net ir dėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės normų reguliavimo teismui nebūtų privaloma. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija apelianto pateiktu išaiškinimu nesivadovauja, taip pat nepasisako dėl pasikeitusio ĮBĮ reguliavimo, kadangi jo nuostatos negaliojo ginčui aktualiu laikotarpiu sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi ieškovei UAB „Amber Golf Village“ iškelta bankroto byla, bankroto bylos iškėlimo dieną ieškovės direktoriaus pareigas vykdė atsakovas P. B. N., o akcininkais buvo S. B., kuriam priklausė 20 procentų įmonės akcijų, ir UAB „Melchiorsen House“, kuriai priklausė 80 procentų įmonės akcijų. Ieškovė jau 2009 buvo nemoki, tačiau nei jos vadovas, nei akcininkai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Ieškovė 2010 metais veiklos nevykdė, pagal 2010 m. gruodžio 31 d. balansą turto vertė siekė 22 Lt, įsipareigojimų ieškovė neturėjo (1 t., 111-122 b. l.). S. B. nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo paskirtas ieškovės direktoriumi. 2011 metais ieškovė atnaujino veiklą ir jos vykdymo laikotarpiu susidarė 302 038, 56 Lt įsipareigojimai kreditoriams (1 t., 55-58 b. l.). Finansinės atskaitomybės dokumentai juridinių asmenų registrui buvo pateikti tik už 2009 ir 2010 metus. Ieškovės įsipareigojimai kreditoriams nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. spalio 27 d. padidėjo 30 716,04 Eur.

Dėl apelianto neteisėtų veiksmų

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2003-01-01 iki 2016-01-01) įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalis apibrėžia savininko sąvoką – įmonės dalyvis: akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas, narys ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Taigi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 7 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia Įmonių bankroto įstatymo prasme. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sprendžiant dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo būtina nustatyti įmonės nemokumo momentą.

Apelianto įsitikinimu, teismas nenustatė momento, nuo kurio įmonės dalyviams kilo pareiga inicijuoti ieškovės bankroto bylą, apelianto atsakomybę nepagrįstai susiejo ne su įmonės nemokumo atsiradimo momentu, bet su diena, iki kurios turėjo įvykti eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Be to, pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantui nebuvo žinoma ieškovės finansinė padėtis, nes finansinių ataskaitų rinkiniai nebuvo sudaryti, akcininkų susirinkimas nebuvo sušauktas, o už tai yra atsakingas įmonės vadovas. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina kritiškai.

Atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo pradžios momentu pirmosios instancijos teismas pripažino 2012 m. gegužės 1 d., kuomet turėjo būti sušauktas eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas ir patvirtintas ieškovės finansinių ataskaitų rinkinys. Sutiktina, kad atsakovų pareiga inicijuoti ieškovės bankroto bylą išties susieta su diena, kuomet privalėjo įvykti visuotinis akcininkų susirinkimas, tačiau pripažintina, kad tokią teismo išvadą sąlygojo byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės.

Įmonės nemokumas nustatomas pagal pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto vertės santykį, kurį atskleidžia įmonės balansas, pradelstų skolų sąrašas ir kiti finansinę padėtį fiksuojantys dokumentai. Šioje byloje tikslaus ieškovės nemokumo momento pagal objektyvius duomenis teismas negalėjo nustatyti, kadangi įmonėje nebuvo sudaryti aktualūs finansinės atskaitomybės dokumentai. Nepaisant to, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog 2011 metais atnaujinusi veiklą jau tų pačių metų rugsėjo mėnesį ieškovė buvo nemoki.

Byloje nustatyta, kad 2009 metais ieškovė turėjo turto, kurio vertė siekė tik 22 Lt, o įsipareigojimai sudarė 32 115 Lt (1 t., 9, 13 b. l.). Apeliantas ieškovės akcijas įsigijo 2011 m. vasario 23 d. Pagal 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ieškovė skolų neturėjo, tačiau turto vertė išliko ta pati – 22 Lt (1 t., 111-122 b. l.). 2011 metais atnaujinusi veiklą ieškovė turto neturėjo, tačiau prisiėmė įsipareigojimus kreditoriams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nuslėpė nuo kreditorių, jog neturi turto ir negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Apelianto teigimu, už tokius ieškovės veiksmus jis nėra atsakingas, kadangi už tinkamą bendrovės kasdieninės veiklos organizavimą yra atsakingas bendrovės vadovas. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija sutinka, tačiau atkreipia dėmesį, kad atsakomybė apeliantui taikyta ne už nurodytus veiksmus, o už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos neįvykdymą. Bankroto administratorės pateikta ieškovės įsipareigojimų kreditoriams atsiradimo suvestinė patvirtina, kad jau 2011 m. rugsėjo 30 d., kuomet atsirado 11 040 Lt įsipareigojimas UAB „Labrusta Production“ pagal 2011 m. birželio 6 d. negyvenamųjų patalpų su įrenginiais nuomos sutartį, ieškovė buvo nemoki, nes neturėjo turto, iš kurio galėtų padengti nurodytą skolą (1 t., 56-58 b. l.).

Apeliantas kvestionuoja teismo išvadą, kad bankroto bylos iškėlimo dieną ieškovė neturėjo turto, teigdamas, jog byloje esantys įrodymai nesudarė pagrindo teismui daryti tokią išvadą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodytais atsakovo argumentus apie bankroto bylos iškėlimo metu ieškovei priklausiusias medžio apdirbimo stakles.

Administratorės ataskaita, kurioje nurodyta apie administratorės veiksmus siekiant išsiaiškinti ieškovei priklausančio turto sudėtį, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kad bankroto bylos iškėlimo metu ieškovei priklausė medžio apdirbimo staklės. Bankroto administratorė kreipėsi į ieškovės kreditorės BUAB „Labrusta Production“ bankroto administratorių, prašydama perduoti medžio apdirbimo stakles, tačiau pastarasis nurodė, kad bendrovės patalpose esantis turtas yra įtrauktas į BUAB „Labrusta Production“ turto sąrašą, todėl jo perduoti nėra pagrindo. Klaipėdos apygardos teisme UAB „Labrusta Production“ buvo pareiškusi ieškovei ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 149 040 Lt nuomos mokesčio bei 4 451,04 Lt delspinigių pagal nuomos sutartį (civilinė byla Nr. 2-1602-125/2012). Byloje nustatyta, kad ieškovė nuomojosi iš UAB „Labrusta Production“ patalpas su įrenginiais, todėl nėra atmetama galimybė, kad medžio apdirbimo staklės priklausė ne ieškovei, o nuomotojai UAB „Labrusta Production“. Taigi byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė kuriuo nors metu buvo įgijusi nurodytą turtą. Siekdamas paneigti kvestionuojamą teismo išvadą apeliantas nepateikė įrodymų apie ieškovei priklausantį turtą, todėl nepagrįsti jo teiginiai, kad ieškovės vadovui neperdavus turto administratorei, o administratorei nesugebėjus jo surasti, negalima daryti išvados, kad ieškovė turto neturėjo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2010 m. gruodžio 30 d. balansą ieškovės turto vertė siekė 22 Lt, kad objektyvių duomenų apie ieškovės įgytą kitą turtą byloje nėra, o įmonės buhalterės paaiškinimai nėra pakankamas įrodymas turto buvimo faktui ir jo vertei nustatyti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo atsisakymas kviesti į teismo posėdį ir apklausti kaip liudytoją buvusią ieškovės buhalterę nelaikytinas procesiniu pažeidimu, lėmusių neteisingą bylos išnagrinėjimą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisme atsakovas nepareiškė prašymo dėl naujų įrodymų – liudytojų ieškovės buhalterės A. L. ar pagal generalinį įgaliojimą veikusios D. M. apklausos.

Apeliantas nurodo, kad jam pritaikyta civilinė atsakomybė už įstatyme įtvirtintos jo teisės inicijuoti visuotinį akcininkų susirinkimą neįgyvendinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtais apelianto veiksmais pripažinti ne jo kaip įmonės akcininko iniciatyvos teisės sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą neįgyvendinimas, o pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas, todėl skundo argumentai dėl taikytos neribotos civilinės atsakomybės yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė jau nuo 2011 m. rugsėjo mėn. buvo nemoki, svarbu nustatyti, kada atsakovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ieškovės nemokumą ir kada atsirado jam ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga. Minėta, kad tokiu momentu teismas pripažino 2012 m. gegužės 1 d., kuomet turėjo būti sušauktas visuotinis ieškovės akcininkų susirinkimas. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė momentą, nuo kurio atsakovas kaip apdairus, atsakingas ir protingas savininkas galėjo ir turėjo sužinoti apie įmonės nemokumą.

Byloje nustatyta, kad ieškovės finansinė atskaitomybė buvo sudaryta tik už 2009 ir 2010 metus. Teisėjų kolegija spendžia, kad aplinkybė, jog ieškovės vadovas nevykdė ABĮ nustatytų pareigų – nesudarė finansinės atskaitomybės dokumentų ir nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo, nepaneigia apelianto kaip įmonės akcininko, kuris atitinka ĮBĮ apibrėžtą savininko sąvoką ir kuriam įtvirtinta pareiga inicijuoti įmonės bankroto bylą, pareigos domėtis įmonės finansine padėtimi.

Kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009). Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis: vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra, o dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Nors dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau jis sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, t. y. vykdo strateginį bendrovės valdymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; ir kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).

ABĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę turi stebėtojų taryba, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) bei akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, jeigu įstatai nenumato mažesnio balsų skaičiaus. ABĮ 24 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Pagal ABĮ 58 straipsnio 2 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Nors bendrąja prasme domėtis įmonės veikla ar sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą yra daugiau įmonės akcininko teisė, nei pareiga, tačiau ši teisė transformuojasi į pareigą imtis įstatyme nustatytų veiksmų tam, jog būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai. Apelianto pasyvių veiksmų ilgą laiką visiškai nesidomint ieškovės finansine padėtimi, vertinant juos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies kontekste, negalima pripažinti apdairiais ir rūpestingais ir tokiais, kurie nesukelia tretiesiems asmenims žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pasirinktas atskaitos taškas, nuo kurio sprendžiama apie apelianto turėjimą sužinoti apie ieškovės nemokumą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Apeliantas teisus, kad nei ĮBĮ, nei ABĮ nesieja akcininko pareigos inicijuoti bendrovės bankroto bylą su eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimu ar nesušaukimu ar finansinių ataskaitų rinkinio patvirtinimu. Tačiau pažymėtina, kad šioje byloje teismas sprendė dėl protingo ir teisingo momento, nuo kurio būtų pagrindas spręsti apie atsakovų turėjimą sužinoti apie ieškovės nemokumą ir vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą. Byloje nustatyta, kad nei už 2011, nei už 2012 metus ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo sudaryti, visuotiniai akcininkų susirinkimai nebuvo šaukiami, tačiau daryti išvados, kad apeliantas išties nežinojo apie aktualią ieškovės finansinę padėtį, negalima. Nors juridinių asmenų registro išraše su istorija apeliantas bendrovės akcininku įregistruotas nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d., tačiau akcijų pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad 50 vienetų ieškovės akcijų iš UAB „Kamaly develompent“ apeliantas įsigijo 2011 m. vasario 23 d. (1. 168 b. l.). Byloje nėra duomenų, kada tiksliai apeliantas įsigijo kitą dalį ieškovės akcijų, tačiau kad jis tam tikru laikotarpiu buvo visų 100 procentų ieškovės akcijų savininkas, liudija tai, jog 80 procentų ieškovės akcijų 2011 m. liepos 10 d. pardavė atsakovei UAB „Melchiorsen House“ (1 t., 12 b. l.), o sau pasiliko 20 procentų akcijų. Be to, minėto viešo registro duomenys patvirtina, kad nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. apeliantas buvo paskirtas ieškovės direktoriumi. 2011 metais ieškovei atnaujinus veiklą, o apeliantui nuo 2011 m. birželio 3 d. tapus ieškovės vadovu, įmonės finansinė padėtis jam turėjo būti puikiai žinoma, todėl momentas, nuo kurio apeliantui kyla ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtina pareiga, galėtų būti dar ankstesnis nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Pardavęs didesnę dalį akcijų ir likęs su 20 procentų akcijų, apeliantas žinojo, kad ieškovė neturi turto ir kad būdama tokios finansinės padėties atnaujino veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas momentas, nuo kurio pripažinta apelianto pareiga inicijuoti ieškovės bankroto bylą, yra protingas ir teisingas. Turėdamas 20 procentų ieškovės akcijų, apeliantas privalėjo pasidomėti įmonės veikla tam, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliantas teisus, kad skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai motyvavo Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-794/2012 pateiktais išaiškinimais, kurios ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, tačiau pažymėtina, kad tai nebuvo vienintelis teismų praktikos pavyzdys, kuriuo teismas grindė priimtą sprendimą, todėl šis netikslumas teismo išvadų teisingumo nepaneigia.

Dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų

Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Asmuo laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.).

Apelianto teigimu, jo kaltės nebuvimą patvirtina tai, kad jis nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti apie ieškovės finansinę situaciją, nes įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo sudaryti ir akcininkų susirinkimai nebuvo šaukiami. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės apelianto kaltės prezumpcijos nepaneigia. Nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. apeliantas buvo paskirtas ieškovės direktoriumi ir dėl to disponavo visa jos finansinės padėties informacija, todėl jam buvo žinoma, kad ieškovė 2011 metais atnaujino veiklą neturėdama turto, o įvertinus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, apeliantas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo įsitikinti ieškovės finansine padėtimi ir tuo, ar neegzistuoja jos nemokumo būklė. Šie argumentai paneigia skundo teiginius, kad apeliantas nežinojo ir negalėjo žinoti ieškovės finansinės padėties.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal turimą akcijų skaičių apeliantas negalėjo daryti įtakos ieškovės veiklai, nes jo balsų nepakako akcininkų sprendimams priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apelianto turimo akcijų ir atitinkamai balsų akcininkų susirinkime skaičius neturi reikšmės, kadangi sprendžiama ne dėl akcininkų priimtais sprendimais padarytos žalos atlyginimo, o dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymo. Taigi, turimas akcijų kiekis, kuris yra pakankamas pripažinti apeliantą ieškovės savininku pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalį, nėra reikšmingas apelianto civilinei atsakomybei kilti.

Kitų teismo konstatuotų įmonės savininko civilinės atsakomybės sąlygų apeliantas nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl solidariosios atsakomybės

Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl jo solidariosios atsakomybės kartu su bendrovės vadovu ir kitu akcininku, turinčiu 80 procentų bendrovės akcijų. Jo teigimu, įstatymai neįpareigoja įmonės vadovo ir akcininkų arba tarpusavyje susijusių akcininkų veikti kartu, be to, šiems asmenims įstatymo leidėjo suteiktos prerogatyvos bei įgaliojimai nėra tokios pačios apimties. Apelianto įsitikinimu, yra neprotinga reikalauti iš akcininko, turinčio tik 20 procentų įmonės akcijų, atsakyti tokia pačia apimtimi kaip ir įmonės vadovas ar kontrolinį akcijų paketą valdantis akcininkas.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Pagal šio straipsnio 3 dalį, solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

Minėta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), t. y. juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliantas teisus, kad įstatymai neįpareigoja įmonės vadovo ir akcininkų veikti kartu, tačiau pagal formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bendrininkavimas skirstomas į objektyvųjį ir subjektyvųjį, kuomet solidarioji prievolė atlyginti žalą nustatoma asmenims, kurie neturėjo bendro tikslo padaryti žalos, tačiau jų veiksmai sąlygojo žalos atsiradimą.

Kasacinio teismo konstatuota, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, apie vienas kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nemažos dalies subjektyviojo bendrininkavimo atvejų, konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-144/2014).

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau savo neveikimu prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo žala ieškovės kreditoriams nebūtų atsiradusi, taigi, tokie atsakovų veiksmai laikytini objektyviuoju bendrininkavimu ir jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė. Dėl šių priežasčių atmestini apelianto argumentai, kad jam solidarioji atsakomybė taikyta nepagrįstai.

Bendrovės vadovo ir akcininko solidariosios atsakomybės taikymą patvirtina ir šiuo klausimu formuojama kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad nustačius, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu. Subsidiariai šie asmenys atsako juridinio asmens atsakomybės atžvilgiu (CK 2.50 str. 3 d., 6.245 str. 5 d.), t. y. įmonės vadovas ir dalyvis (nustačius jų civilinės atsakomybės sąlygas) už įmonei, kartu ir jos kreditoriams padarytą žalą atsako tiek, kiek neužtenka įmonės turto jos prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-321/2014). Taigi konstatavęs atsakovų prievolę atlyginti bendrovės kreditoriams padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ją ieškovei solidariai iš atsakovų.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias įmonės savininko atsakomybę už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymą, taip pat CK nuostatas, reglamentuojančias solidariąsias skolininkų prievoles, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika suformuota ginčui aktualiais klausimais, todėl padarė teisingą išvadą dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir solidariosios jo atsakomybės kartu su kitais atsakovais. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovo apeliacinį skundą atmetus jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pareiškė prašymą priteisti iš apelianto apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie šių išlaidų faktą ir dydį nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.