Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-701-577/2012 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rojinga“ ieškinį atsakovams A. S., J. R. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo ir dalyvio, jiems savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, civilinės atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje pareikštas ieškinys įmonės vadovui ir akcininkui(savininkui) dėl to, kad šie laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kas sąlygojo žalos kreditoriams padarymą. Žala ieškovas nurodė įmonės bankroto byloje patvirtintą visų kreditorių reikalavimų sumą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs abiejų atsakovų kaltę, ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš abiejų atsakovų mažesnę sumą žalos atlyginimui. Apeliacine tvarka yra kvestionuojama tik sprendimo dalis dėl apelianto – juridinio asmens dalyvio - atžvilgiu nustatytos civilinės atsakomybės.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 2.87 straipsnio 7 dalies, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu bei bendrosiomis CK nuostatomis dėl civilinės atsakomybės. Pastebėtina, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu ieškinys nebuvo reiškiamas.

CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato juridinio asmens valdymo organų narių atsakomybę. Nagrinėjamu atveju apeliantas (skirtingai nei kitas atsakovas, buvęs įmonės vadovu) nėra tiesiogiai laikytinas įmonės valdymo organu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog ir dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į (vadovų/dalyvių) šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Šioje byloje teismas nekonstatavo, kad apeliantas būtų atlikęs kokias nors vadovo funkcijas bylai aktualiu laikotarpiu, to neįrodinėjo ir ieškovas, o byloje esančių duomenų pagrindu tokios išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negalima daryti. Todėl byloje iš esmės CK 2.87 straipsnio 7 dalis taikytina ne apelianto, o kito atsakovo atžvilgiu.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, šio straipsnio pagrindu civilinė atsakomybė gali kilti tiek vienam (apeliantui kaip savininkui), tiek kitam atsakovui (kaip įmonės vadovui).

Ieškovui (įmonei) bankroto byla inicijuota 2009 m. rugsėjo pradžioje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas 2008 metais buvo mokus. Ši aplinkybė nėra kvestionuojama ir paties ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl išsamiau šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako. Pastebėtina tik tai, kad ieškovas ir ieškinyje, teigdamas buvus įmonės nemokumą jau 2008 m. pabaigoje, nepagrįstai vadovavosi ne buvusiais pradelstais įmonės įsipareigojimais, o visa įmonės įsipareigojimų suma. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad iš kreditorių sąrašo matyti, jog įmonė 2008 metais vėlavo išmokėti darbo užmokestį (793,80 Lt), todėl pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktą (įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį) įmonę galima pripažinti nemokia. Nors su tokia pirmosios instancijos teismo išvada galima iš esmės galima būtų sutikti (bet ne nemokumo, o darbo užmokesčio savalaikio nemokėjimo, kaip sąlygos dėl savarankiško pagrindo bankroto bylos inicijavimui, egzistavimo), bet tik vertinant itin formaliai. Teisminėje praktikoje darbo užmokesčio mokėjimo vėlavimas, kaip pagrindas bankroto bylos iškėlimui, nėra vertinamas vien formaliai ir neženklūs tiek laiko, tiek dydžio aspektais atsiskaitymo sutrikimai per se neturėtų visais atvejais vien dėl to lemti bankroto bylos inicijavimo pareigos atsiradimą ar tokios bylos įmonei iškėlimą. Juo labiau, kai nagrinėjamu atveju matyti, kad darbo užmokestis buvo nesumokėtas pačiam tuo metu buvusiam įmonės vadovui A. V., kuris pats turėjo galimybę ir pareigą inicijuoti bankroto bylą (tuo tarpu, kaip minėta, pats pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įmonė tuo metu buvo moki). Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik dėl paminėtos aplinkybės įmonei pagal jos 2008 m. rodiklius buvo prielaidos inicijuoti bankroto bylą ir, juo labiau, kad pareiga ją inicijuoti dėl tokios menkos sumos jau buvo kilusi bendrovės savininkui (apeliantui).

Taigi, įmonė tapo nemokia 2009 m. Teismas nurodė argumentus ir teisės normas, kuriais pagrindė žalos priteisimą iš įmonės vadovo A. S.. Minėta, šios sprendimo dalies dalyvaujantys byloje asmenys nėra apskundę.

Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimus būtina nustatyti visų jos sudėties sąlygų egzistavimą. Preziumuojama yra tik skolininko kaltė (CK 6.248 str. 1 d.). Tuo tarpu įrodyti skolininko neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį su atsiradusia žala turi ieškovas. Nors bankroto bylos yra susijusios su viešu interesu, įmonės administratorius įrodinėjimo prasme nėra privilegijuotas asmuo. Taigi, jis turi įrodyti visas kitos šalies civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę) (CPK 12, 178 str.).

Kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, patys apskritai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad, atsiradus šiems asmenims tokiai pareigai, jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą. Todėl svarbu nustatyti, ar (ir kada) tokia pareiga šiems asmenims atsirado ir kokius nuostolius jos neįvykdymas ar nesavalaikis įvykdymas sukėlė. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir sprendžiant klausimą apie juridinio asmens dalyvio atsakomybę CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu kasacinis teismas yra nurodęs, jog šiuo pagrindu įrodinėtinas priežastinis ryšys tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų ir pagrindinio skolininko nemokumo, o ne konkrečios žalos, atsiradusios kreditoriui, dydžio. Priežastinis ryšys tarp šių atsakomybės taikymo sąlygų nustatomas pagal bendrąsias taisykles (CK 6.247 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Taigi, pastaruoju atveju reikėtų įrodyti, kad apeliantas atliko nesąžiningus veiksmus, sukėlusius įmonės nemokumą arba prie to prisidėjusius, ir tai sąlygojo žalą kreditoriams, kas lemtų jo subsidiarią atsakomybę pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.

Apelianto civilinę atsakomybę pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad įmonėje nebuvo laikytasi bendrovės metinės finansinės atskaitomybės tvirtinimo tvarkos (ABĮ 58 str. 2 d.), eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas, kurį apeliantas turėjo teisę sušaukti, turėjo įvykti ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (ABĮ 23 str. 1 d., 24 str. 1 d.), apeliantas turėjo teisę pareikalauti iš bendrovės dokumentus, tame tarpe ir metinės finansinės atskaitomybės ataskaitas, bendrovės veiklos ataskaitas (ABĮ 18 str. 1 d.). Be to, įvertinęs tai, kad apeliantui priklausė 79 procentai bendrovės akcijų, jis pats nuo 2007 m. spalio 12 d. iki 2008 m. birželio 13 d. buvo bendrovės direktoriumi, teismas padarė išvadą, kad apeliantas ne tik žinojo ir turėjo žinoti įmonės finansinę padėtį, bet ir privalėjo imtis priemonių užtikrinti, kad esamas įmonės vadovas A. S. tinkamai vykdytų savo pareigas, apie kurių netinkamą vykdymą apeliantui buvo žinoma, arba jį pakeisti (atleisti). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškiniu apelianto civilinė atsakomybė buvo kildinama ne iš kokių nors kitų įstatymų nuostatų pažeidimų, o būtent dėl apelianto, kaip įmonės savininko, pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Tuo tarpu, teismui konstatavus, jog įmonė 2009 m. pradžiai buvo moki, nėra pagrindo pripažinti, jog tuo laikotarpiu tokia pareiga apeliantui jau buvo kilusi ar ji būtų kilusi, jei finansinės atskaitomybės klausimai būtų apsvarstyti akcininkų susirinkime. Dėl to atmestini pirmosios instancijos teismo nurodyti aukščiau paminėti argumentai, susiję ABĮ nuostatomis, ir ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai dėl ABĮ 59 straipsnio, reglamentuojančio visuotinio akcininkų susirinkimo teises ir priimtinus nutarimus, nuostatų pažeidimo.

Iš bylos duomenų galima spręsti, kad įmonės finansinė padėtis pradėjo ženkliai prastėti 2009 m. bėgyje (ir galimai dėl skundžiamu sprendimu nustatytų įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, kai buvo išgryninamos arba perduodamos kitiems asmenims įmonės lėšos). Akivaizdu, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad apeliantas buvo įmonės akcininkas, anksčiau yra vadovavęs įmonei, yra faktai, savaime nelemiantys civilinės atsakomybės. Bankroto byla įmonei buvo inicijuota 2009 m. rugsėjo pradžioje, taigi, nemokumo būsena (bent jau byloje esančių duomenų pagrindu) atsirado per santykinai trumpą laiko tarpą. Minėta, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantas kaip juridinio asmens dalyvis būtų atlikęs kokias nors vadovo funkcijas, akcininko pareigos vykdyti nuolatinę (kasdienę) įmonės veiklos bei būsenos kontrolę įstatymai nenumato. Pagrįstai konstatavęs, jog 2009 m. pradžiai įmonė buvo moki, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu po to per santykinai trumpą laiko tarpą iki bankroto bylos iškėlimo įmonė tapo nemokia ir apeliantui jau atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kokie įrodymai patvirtina, jog apeliantas apie tai neabejotinai turėjo žinoti/žinojo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nenustačius, kad apeliantas būtų vykdęs kokius nors vadovui būdingus veiksmus per šį laikotarpį, neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliantui buvo žinoma ar jis, kaip juridinio asmens dalyvis, privalėjo kontroliuoti bei žinoti apie kasdienę įmonės veiklą ir situacijos, kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą, atsiradimą.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti įrodytu, kad apeliantas neigiamais veiksmais prisidėjo prie įmonės nemokumo arba, žinodamas ar privalėdamas žinoti apie įmonės nemokumą ir dėl to jam kilusią pareigą inicijuoti bankroto bylą, nepagrįstai šios pareigos nevykdė ir tokiu būdu prisidėjo prie žalos kreditoriams atsiradimo (CPK 12, 178 str.). Esant tokioms aplinkybėms, t.y. nenustačius neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, tenkinti ieškinį apelianto atžvilgiu nebuvo pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl apelianto civilinės atsakomybės keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3p., 329 str. 1 d.).

Šioje byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą priteisti žalos atlyginimą solidariai iš abiejų atsakovų. Todėl, konstatavus, jog priteisti žalos atlyginimą iš apelianto nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismui nustačius žalos bendrą dydį, kuris nėra šalių kvestionuojamas (221 024,30 Lt), ši suma, taip pat visos bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo A. S..

Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 143 Lt (t. 2, b.l. 106), nuo likusios žyminio mokesčio sumos pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atleistas (t. 2, b.l. 123-124). Tačiau CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad bylose, kuriose šalis yra įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, ji atleidžiama nuo žyminio mokesčio, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo šio mokesčio už apeliacinius skundus. Taigi, apeliantas apskritai neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, dėl ko jo sumokėta žyminio mokesčio dalis jam grąžintina (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. S. (duomenys neskelbtini) BUAB „Rojinga“ (duomenys neskelbtini) 221 024,30 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2011-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti. Ieškinį J. R. atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti: nustatyti atsakovui A. S. priklausančio turto arešto mastą – 221 024,30 Lt, o atsakovui J. R. taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.

Priteisti iš atsakovo A. S. 5 420 Lt žyminį mokestį ir 25,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a/s LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).“

Grąžinti (per Vilniaus apskrities VMI) atsakovui J. R. 143 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2012 m. rugpjūčio 8 d. įmokos mokėjimo kvitu Swedbank AB.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto tvarkytojui.