- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-245-885/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19159-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- M. R., A. P.
- Advokatai
- Vytautas Budnikas, Karolis Rugys
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir M. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Bausmę nustatyta atlikti pataisos įstaigoje. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas A. P. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 19 d., 00.50 val., iki 2020 m. gegužės 19 d. (viena diena). Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. P. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos.
M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, areštu 45 paroms. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – areštas 30 parų. Bausmę nustatyta atlikti pataisos įstaigoje. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas M. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 18 d., 17.15 val., iki 2020 m. gegužės 20 d., 14.37 val., (dvi dienos). Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio nuteistojo atvykimo ar pristatymo į pataisos įstaigą arešto bausmės atlikimui, vykdant šį nuosprendį, dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. R. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, o būtent jis, 2020 m. gegužės 18 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš A. P. už 12 Eur įgijo 0,062 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią neteisėtai laikė iki 2020 m. gegužės 18 d., 17.00 val., kol (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kurie apžiūros metu jo vairuojamame automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie greičių pavaros svirties išėmus peleninę rado ir paėmė jam priklausančią minėtą narkotinę medžiagą.
2. A. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, o būtent jis, 2020 m. gegužės 18 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti iš kito tyrimo metu nenustatyto asmens už 24 Eur įgijo nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurios dalį suvartojo, o likusią dalį 0,062 g narkotinės medžiagos – heroino už 12 Eur pardavė M. R., kol 2020 m. gegužės 18 d., 17.00 val., (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kurie apžiūros metu M. R. vairuojamame automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie greičių pavaros svirties išėmus peleninę rado ir paėmė narkotinę medžiagą – heroiną – 0,062 g .
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendį ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis turi realų norą keistis ir pradėti gyventi socialų gyvenimą, reabilituotis ir nebepažeidinėti teisės normų (BK 59 straipsnio 2 dalis), taip pat nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 264 straipsnio 1 dalį ir skirti su realia laisvės atėmimo bausme nesusijusią bausmę.
3.1. Apeliantas nurodo, jog nuosprendyje konstatuota, kad jis iš kito ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo narkotinių medžiagų. Nurodo, jog minimas asmuo nėra identifikuotas, kadangi ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu jis nenorėjo atskleisti šio asmens tapatybės, nes bijojo fizinio susidorojimo. Pastarasis asmuo buvo su teisėsauga reikalų turintis narkotinių medžiagų prekeivis, ilgą laiką besivertęs jų prekyba ir platinimu. Šis grasino, kad tuo atveju, jei jis byloje jį nurodys kaip asmenį, iš kurio pirko narkotines medžiagas, su juo bus fiziškai susidorota. Dėl šios priežasties jis nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu neatskleidė duomenų apie tai, iš ko įsigijo minėtas medžiagas.
3.2. Apelianto teigimu, jam neseniai tapo žinoma, jog 2020 m. gruodžio mėnesį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo mirė. Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į tai, kad reali grėsmė susidoroti jo atžvilgiu nebegali būti įgyvendinta, apeliantas nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, kuris pardavė narkotines medžiagas jam bei M. R. yra J. K., gyvenęs adresu (duomenys neskelbtini).
3.3. Anot apelianto, kadangi jam buvo grasinama, kad šis nutylėtų tam tikras aplinkybes ir byloje neatskleistų tiesos, jis tam tikrų reikšmingų aplinkybių neatskleidė, dėl ko byloje nebuvo ištirti visi duomenys ir buvo priimtas neteisingas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliantas nurodo, jog narkotines medžiagas J. K. pardavė pačiam apeliantui būnant kartu su M. R.. Daro prielaidą, jog M. R., duodamas parodymus, bijojo atskleisti tikrąsias aplinkybes apie narkotinių medžiagų įsigijimą, todėl nurodė, kad jam narkotines medžiagas parūpino ir perdavė apeliantas, nors iš tiesų šiuos veiksmus atliko pats J. K.. Nurodo, kad priešingai nei teigiama nuosprendyje, J. K. buvo įlipęs į M. R. nuosavybės teise priklausantį automobilį Mercedes-Benz ir atsisėdęs ant jo galinės sėdynės bei už gautus pinigus perdavė jiems su M. R. narkotines medžiagas. Apeliantas pažymi, jog prieš J. K. įlipant į automobilį, M. R. jam padavė pinigus už narkotines medžiagas, kuriuos jis iškart perdavė J. K..
3.4. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, jog J. K. yra miręs ir apklausti jo byloje galimybės nėra, darytina prielaida, kad ankščiau nurodytas aplinkybes bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu galės patvirtinti ir pats M. R., kadangi nei jo, nei M. R. atžvilgiu J. K. grasinimai nebegali būti realizuoti.
3.5. Apeliantas nurodo, jog pagal BK 264 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Remiasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514/2001) ir nurodo, jog padėjimas įsigyti narkotines ar psichotropines medžiagas gali reikštis tiek kaip fiziniai veiksmai, kuriais kitam asmeniui sudaromos sąlygos įgyti šias medžiagas (pavežimas iki platinimo vietos, suvedimas su platintoju, tiesioginis įgijimas, kad perduotų kitam asmeniui ir pan.), tiek ir intelektine pagalba (patarimai ar nurodymai, kur gauti šių medžiagų, su kuo susiekti, ir pan.). Apeliantas neneigia M. R. padėjęs įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau neigia jas platinęs, jokio tikslo pasipelnyti neturėjęs, todėl tokie jo veiksmai, atitinka ne BK 260 straipsnio 1 dalį, o BK 264 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
3.6. Pasak apelianto, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog M. R. dirba tolimojo plaukiojimo laivuose, todėl, grįžęs į Lietuvą po ilgos kelionės jūroje, norėjo atsipalaiduoti, susisiekė su juo, kadangi M. R. žinojo, jog jis turi pažįstamų, disponuojančių narkotinėmis medžiagomis. M. R. jo paprašė „suorganizuoti“ narkotinių medžiagų. Jis suvedė M. R. su J. K., kuris M. R. per jį sumokėjus pinigus ir parūpino narkotinių medžiagų. Nagrinėjamu atveju, jis neturėjo tikslo ar tyčios platinti (parduoti) narkotinių medžiagų.
3.7. Nei apžiūros, nei kratos metu pas jį nebuvo rasta daugiau jokių narkotinių medžiagų ar priemonių joms gaminti, laikyti ar sandėliuoti. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog jis buvo itin aktyvus organizuodamas narkotinių medžiagų įgijimą iš J. K. ir jų perdavimą M. R.. Jo ir M. R. bendravimas nebuvo intensyvus, jie nederino klausimų dėl narkotinių medžiagų pardavimo, jų kiekio, kainos, susitikimų vietos ar laiko. Šis bendravimas tebuvo pavienis ir nesisteminis. Nors bylos nagrinėjimo metu jis savo kaltę pripažino, tačiau neteisingai suprato jo veiksmų kvalifikavimą, kadangi ne vieną kartą nurodė, jog nesuvokia, kad <...> susitikus dviem žmonėms yra platinimas <...> (Nuosprendžio 3 lapas), juo labiau, kad susitikimas vyko paties M. R. iniciatyva. Pažymėjo, jog nei jis M. R., nei M. R. jam niekada nesiūlė pardavinėti (prekiauti) narkotinėmis medžiagomis.
3.8. Apeliantas teigia, jog svarbu tai, jog BK 260 straipsnio 1 dalies sudėties požymiai neturėtų būti aiškinami itin formalizuotai, vien remiantis tuo, jog jis turėjo siekį už 12 Eur atlygį narkotines medžiagas perduoti M. R.. Iš M. R. parodymų bei kitų byloje esančių duomenų matyti, jog jis tarpininkavo įgyjant narkotines medžiagas ne turėdamas tikslą jas platinti, o tiesiog M. R. vardu jas įsigijo, kadangi pats M. R. tą daryti bijojo ar nedrįso. Be to, prekiaujant civilinėje apyvartoje uždraustomis prekėmis (šiuo atveju – narkotinėmis medžiagomis) yra svarbus pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio pasitikėjimas, todėl, neabejotina, kad J. K. narkotinių medžiagų M. R. nebūtų pardavęs jam (apeliantui) nedalyvaujant.
3.9. Apeliantas nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-113/2011, 2K-352/2013, 2K-7-173/2014, 2K-52-699/2015, 2K-155-693/2016). Byloje nėra duomenų, kad apelianto žinioje būtų rastas atitinkamas kiekis narkotinių medžiagų, dėl ko būtų galima daryti išvadą, kad narkotinės medžiagos būtų skirtos konkrečiai platinimui. Nors jis keletą kartu buvo teistas už narkotinių medžiagų laikymą be tikslo platinti, tačiau tai neleidžia jo apibūdinti kaip narkotinių medžiagų platintojo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir šiuo metu aktyviai gydosi šią priklausomybę, tačiau vien tai, kad jis yra priklausomas, nereiškia, kad savaime turi tyčią platinti tokias medžiagas kitiems asmenims. Jo atžvilgiu niekada nebuvo priimta apkaltinamųjų teismo nuosprendžių ar pradėtų ikiteisminių tyrimų, kuriuose jam būtų inkriminuotas disponavimas narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti.
3.10. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas apeliacinės instancijos teismo prašo perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 264 straipsnio 1 dalį ir skirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgiant į kitas svarbias ir jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes.
3.11. Apeliantas nurodo, jog nors teisme visiškai pripažino savo kaltę, tačiau jis nesutinka su ta aplinkybe, jog jis suprato platinęs narkotines medžiagas, kadangi manė, jog savo veiksmais tik padeda M. R. įsigyti narkotines medžiagas, bet ne jas platina. Nurodo, jog jis nuoširdžiai gailisi. Nepaisant to, kad jis yra keturis kartus teistas, iš kurių tris už disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, tačiau, nagrinėjamu atveju, jis išreiškia kritišką požiūrį į savo elgesį, buvusį visų jo nusikalstamų veikų padarymo metu ir dėl to labai gailisi. Taigi, nurodytos aplinkybės atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
3.12. Pasak apelianto, jis nori ir aktyviai siekia pakeisti savo asocialų gyvenimą į teisingą, tvarkingą ir perspektyvų bei ėmėsi tam aktyvių veiksmų. Savanoriškai kreipėsi į Respublikinį priklausomybės ligų centrą (toliau – RPLC) gydytis nuo priklausomybės. Apeliantas teikia teismui RPLC 2021 m. sausio 20 d. medicininių dokumentų išrašą, iš kurio matyti, jog jam diagnozuoti psichikos elgesio sutrikimai dėl opioidų vartojimo bei priklausomybės sindromas. Kartu išraše nurodoma, kad apeliantas dalyvauja metadono programoje nuo 2019 m. spalio 18 d. Apelianto elgesys įvardijamas, kaip adekvatus, o jis pats charakterizuojamas, kaip motyvuotas ir bendradarbiaujantis, visapusiškai teisingai orientuotas ir ramaus būdo, mandagaus elgesio, tvarkingos išvaizdos, be apsvaigimo, mąstymas bei emocinis fonas nuoseklus ir stabilus. Tokie duomenys patvirtina jo realų norą keistis ir pradėti gyventi socialų gyvenimą, reabilituotis ir nebepažeidinėti teisės normų.
3.13. Apeliantas taip pat pateikė duomenis, kuriuose nurodoma, jog jis turi suvirintojo profesiją, turi pagrindinį išsilavinimą, yra dirbęs Vilniaus apskrities Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Svarbu tai, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl kasdieną būna motinos bei RPLC gydytojų žinioje. Jo motinos bei RPLC įstaigos dėka, jį supa progresuojančių bei polinkio nusikalsti neturinčių žmonių aplinka, jis nuolat yra užimtas bei apsuptas asmenų, kurie jam yra teisingo gyvenimo pavyzdžiai. Nors nuosprendyje ši aplinkybė nėra nustatyta, tačiau jis šiuo metu nei alkoholio, nei kitokių psichiką veikiančių medžiagų nebevartoja. Tokiu būdu sudaromos visos įmanomos sąlygos jam pasikeisti ir pasiekti nuosprendžiu paskirtos bausmės tikslų, neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės. Teigia, kad baigęs RPLC metadono programą, nedelsiant darbinsis pagal turimą profesiją. Pažymi, jog ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi iki šiol jas darė dėl jį kankinančios priklausomybės nuo narkotinių bei psichiką veikiančių medžiagų, tačiau šią priklausomybę šiuo metu jis intensyviai gydosi.
3.14. Apeliantas teigia, jog šiuo metu yra prižiūrimas RPLC gydytojų komandos, kurios jis taip pat mokomas bei skatinamas kuo greičiau įsilieti į progresuojančių žmonių gyvenimą, pradėti vadovautis bendražmogiškosiomis vertybėmis. Pažymi, jog jis yra augęs itin sudėtingomis sąlygomis. Visų nusikalstamų veikų darymo metu jis buvo itin socialiai pažeidžiamas ir neturėjo pajamų šaltinio, tačiau šiuo metu turi gyvenamąją vietą bei yra prižiūrimas ir globojamas. Šiuo metu jo padėtis yra ženkliai pagerėjusi – jis aktyviai bendrauja su gydytojais, socialiniais darbuotojais, siekia įgyti pajamų teisėtomis priemonėmis, kas rodo jo norą keistis bei sugrįžti į sveiką ir nekriminalinį gyvenimą.
3.15. Apeliantas nurodo, jog įkalinimo įstaigos aplinka daro neigiamą poveikį, todėl mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti, netaikant realios laisvės atėmimo bausmės, kadangi jis iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo jau pradėjo keistis, nebevartoja alkoholio bei kitokių psichiką veikiančių medžiagų. Ankščiau išvardintos aplinkybės taip pat neabejotinai leidžia daryti išvadą apie jo dabartinį teigiamą ir pozityvų socialinį elgesį, aktyvų norą keistis, kuris yra pagrindas pakeisti nuosprendį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pažymi, jog jis neturi jokio noro ar intereso ateityje daryti nusikalstamas veikas, kadangi suprato savo veiksmų pavojingumą – po nusikaltimų padarymo prarado daugelio žmonių pasitikėjimą, o aplinkybės, kad yra teistas, padariniai suponuoja jo apsunkintą teisinį statusą – prarastą nepriekaištingą reputaciją, ribojimą keliauti po pasaulį į daugelį užsienio valstybių, įsileidžiančių tik neteistus asmenis, ribojimu įsidarbinti didelėse privačiose įmonėse ar valstybės tarnyboje, kadangi jie priimamiems į darbą asmenims taiko itin aukštus reputacijos reikalavimus. Dėl šių priežasčių bausmės tikslai jam iš dalies jau yra pasiekti – jis patiria ir ateityje tebepatirs diskomfortą, suvaržytas subjektines teises, žmonių nepasitikėjimą juo, pasmerkimą. Prašo įvertinti ankščiau išdėstytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir skirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
4. Apeliaciniame skunde M. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendį dalyje, kurioje paskirta galutinė bausmė – areštas 30 parų, ir paskirti kitą BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą.
4.1. Apelianto teigimu, jam paskirta per griežta bausmė. Cituoja kasacinio teismo praktiką dėl bausmės skyrimo ir teisingumo principo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018, Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-49-976/2020). Nurodo, jog, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į visas skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir netinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 55-61 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, kad jis yra gerai charakterizuojamas, dirbantis ir šeimą išlaikantis asmuo, kurio padaryta veika nėra sunkus nusikaltimas, kuris trečiųjų asmenų turtui ir sveikatai būtų sukėlęs žalą. Juo labiau, kad jis pripažino savo nusikalstamą veiką, paaiškino jos padarymo aplinkybes ir viso proceso metu nuoširdžiai dėl to gailėjosi.
4.2. Apeliantas nurodo, jog jis yra gerai charakterizuojamas asmuo. Buvęs jo darbdavys AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė jo charakteristiką iš kurios matyti, kad jis yra pareigingas, atsakingas, sąžiningas bei reiklus sau darbuotojas. Nurodoma, kad jo darbas buvo kruopščiai kontroliuojamas. Jį puikiai charakterizuoja ir jo buvęs kapitonas B. P., kuris nurodė, kad jis sunkiai dirbo ir nuolatos tobulino savo anglų kalbos įgūdžius. Taip pat atsakingai atliko savo darbą bei yra ypatingai kompetentingas įgulos narys, todėl B. P. ketina su juo dirbti ir ateityje. Nurodo, jog jį puikiai charakterizuoja ir jo kaimynai, namų (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos Nr. 1 pirmininkė E. S. nurodė, jog jis yra aktyvus ir atkaklus bendrijos narys, kuris padeda kaimynams bei yra rūpestingas šeimos tėvas, augina mažametį sūnų. Taip pat jis yra kraujo donoras, o tai patvirtina ir kaimynės nurodytas aplinkybes, jog apeliantas rūpinasi aplinkiniais ir visuomet stengiasi padėti. Taigi, jį iš esmės ypatingai teigiamai charakterizuoja tiek jo kaimynai, tiek asmenys, su kuriais jis dirba. Tai rodo, kad jis nėra blogas asmuo, kuris yra linkęs nusikalsti bei nepaisyti visuomenėje esančių elgesio normų.
4.3. Anot apelianto, nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, jog jis nusikalstamą veiką iš esmės padarė ne dėl tyčios ar sąmoningo siekio pažeisti visuomenės elgesio normas, o greičiau dėl patiriamų problemų, kai grįžus iš komandiruotės jis patiria sunkumų, todėl tokia priemonė (narkotinės medžiagos) buvo pasirinkta atsipalaidavimui. Jis suvokia ir supranta, kad pasielgė netinkamai bei pasirinko netinkamas priemones spręsti savo emocinėms problemoms ir tokių veiksmų jam nederėjo imtis. Jis nesiekė nusikalsti ar pažeisti norminių teisės aktų reikalavimus, tačiau, nemokėdamas kitaip susidoroti su emocinėmis savo problemomis, pasirinko lengvą ir greitą jų sprendimo būdą. Šiuo metu jis jau suvokė, kad pasielgė netinkamai bei ėmėsi prevencinių priemonių, kad tai nepasikartotų. Savanoriškai ieškodamas pagalbos išklausė kursą apie alkoholio, narkotikų ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo žmogaus sveikatai žalą programą, o taip pat pradėjo atvirai kalbėtis apie savo išgyvenimus su savo drauge, su kuria gyvena jau daug metų ir kartu augina mažametį sūnų. Šie kursai privertė suvokti veikos pavojingumą bei sunkumą. Dėl savo veiksmų jautė gėdą tiek prieš draugę, tiek prieš mažametį sūnų, bei kolegas. Dėl visų šių įvykių jis šiuo metu negali išvykti dirbti, todėl dėl to finansiškai jau nukentėjo jo šeima, kuri turi finansinių įsipareigojimų. Taigi, dėl savo padarytos veikos ne tik jaučia gėdą, bet ir patiria ypatingus neigiamus išgyvenimus.
4.4. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į jo asmenybę, bei vertinant paskirtos bausmės dydį, reikia vertinti ir tai, kad jis savo veiksmais nesukėlė žalos visuomenei ar tretiesiems asmenims, o tik pačiam sau ir savo sveikatai. Jis neatliko tyčinio ir sunkaus nusikaltimo, jo veiksmus įtakojo ir atitinkamas valios trūkumas bei nesuvokimas, jog jis turi kontroliuoti savo elgesį. Toks jo elgesys paveikė jo santykius su drauge, todėl jis nenori netekti šeimos ir nori savo sūnų auginti kartu su gyvenimo drauge, todėl dės visas jo valioje esančias maksimalias pastangas, kad tokie veiksmai nepasikartotų. Jis pasimokė, suvokė savo veiksmų pasekmes ir padarinius tiek sau, tiek aplinkiniams asmenims, todėl buvo užtikrintas esminis tikslas, kad tokia jo veika nebepasikartos.
4.5. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog jis ne tik prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau ir išsamiai paaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Cituoja kasacinio teismo praktiką dėl asmens prisipažinimo ir to pripažinimo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2 K-334-699/2017 ir kt.). Taip pat nurodo, jog teismas netinkamai įvertino ir apelianto socialinius ryšius bei galimą jiems žalą, tuo atveju, jeigu jam bus paskirtas areštas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015).
4.6. Anot apelianto, šie ir kiti duomenys, sudaro prielaidas išvadai, kad apelianto resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius jo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį arba baudą. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, tinkamai neįsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Ši išvada daroma tuo pagrindu, jog iš apeliaciniame skunde pateikiamų aplinkybių, matyti, jog yra nustatytas pagrindas taikyti su realiu laisvės apribojimu nesusijusią bausmę, kadangi jo asmenybė kelia pasitikėjimą ir leidžia manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be teismo nustatyto dydžio bausmės realaus atlikimo.
4.7. Nurodo, jog jis yra palyginti jauno, darbingo amžiaus, mokantis mokesčius ir išlaikantis savo šeimą asmuo, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmės vieta - pataisos įstaiga neatitinka nei padarytos veikos pavojingumo, nei jo paties asmenybės, todėl bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti švelnesnėmis bausmėmis. Bausmės atlikimas pataisos įstaigoje turės ypatingai neigiamas pasekmes tiek jo emocinei, tiek fizinei būsenai, todėl tokia bausmė ne tik, kad nepasieks savo tikslų, o atitinkamai taps per griežta baudimo priemone, kuri ne pamokys ir paskatins daugiau nenusikalsti, o iš esmės neigiamai lydės likusį gyvenimą, dėl ko jam gali likti ypatingi neigiami išgyvenimai. Atkreipia dėmesį ir į Europos Tarybos rekomendacijas, kuriose yra raginama valstybes nares skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes kuo įmanoma plačiau (2019/C 422/06).
4.8. Apelianto manymu, jam yra skirta ne tik pernelyg griežta ir protingumo principui prieštaraujanti bausmė, tačiau ji prieštarauja Europos Tarybos rekomendacijai bei siekiamiems tikslams, nes neišnaudojus visų galimų priemonių resocializuoti ir reabilituoti asmenį, jam yra skiriama viena griežčiausių bausmių, t.y. areštas. Apelianto manymu, skirtina bauda teisingai nubaustų bei pamokytų jį, kartu jo nebaudžiant ir nevaržant daugiau nei to reikia bausmės tikslams pasiekti, kartu atliekant prevencinio ir auklėjimo poveikio paskirtį.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. P., jo gynėjas ir M. R. bei jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. P., nesutikdamas su jo padarytos veikos kvalifikacija (prašo perkvalifikuoti į BK 264 straipsnio 1 dalį), nurodo, kad jis neturėjo tikslo platinti narkotines medžiagas, o tik tarpininkavo įgyjant, padėjo M. R. vardu jas įgyti. Taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir, kad jis turi realų norą keistis ir pradėti gyventi socialų gyvenimą, reabilituotis ir nepažeidinėti teisės normų. Nuteistasis M. R. neginčija savo kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir šios veikos teisinio kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi. Apeliantas prašo jam paskirtą arešto bausmę pakeisti švelnesnės rūšies bausme – bauda.
Dėl A. P. skundo
7. Nuteistasis A. P. savo apeliaciniame skunde iš esmės neneigia padėjęs M. R. įsigyti narkotinių medžiagų, tačiau tvirtina, kad pats narkotinių medžiagų neplatino, jokio tikslo pasipelnyti neturėjo, todėl tokie jo veiksmai atitinka BK 264 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Su šiuo nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.
8. BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Kiekviena iš BK 260 straipsnyje nurodytų alternatyvių veikų – narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas – atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. A. P. pirmosios instancijos teismo nuteistas už neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, turint tikslą jas platinti, ir pardavimą.
9. Pagal BK 264 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Padėjimu įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikytini tie asmens veiksmai, kuriais jis sudaro ar palengvina sąlygas kitam asmeniui įsigyti šių medžiagų. Tai gali būti receptų klastojimas, patarimų ir nurodymų davimas, informacijos, kur gauti šių medžiagų, su kuo susisiekti, teikimas, supažindinimas su platintoju, pavežimas iki platinimo vietos ir pan. Tačiau sisteminis BK normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad tokie veiksmai kvalifikuojami kaip padėjimas kitam asmeniui įsigyti šių medžiagų (BK 264 straipsnis) tik tuo atveju, jei jie savo turiniu neatitinka platinimo tikslais atliekamo disponavimo minėtomis medžiagomis požymių (BK 260, 261 straipsniai). Pažymėtina, kad tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas bent vienam kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-113/2011, 2K-352/2013, 2K-52-699/2015, 2K-162-976/2018 ir kt.). Tai, kad tikslas išplatinti šias medžiagas sutampa su noru padėti kitam asmeniui jas įsigyti, nepašalina platinimo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-788/2020).
10. Tikslinant apelianto A. P. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, kuris pardavė narkotines medžiagas jam bei M. R. yra J. K., apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti nuteistieji A. P. ir M. R.. Nuteistasis M. R. nurodė, kad A. P. buvo su dar vienu asmeniu. Nežino, kodėl apie kitą asmenį ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nekalbėjo, gal susimėtė. Patvirtino, kad A. P. jis padavė pinigus ir jis išėjo, grįžo dviese, įsėdo į jo automobilį ant galinės sėdynės ir A. P. jam perdavė foliją ir pinigų grąžą. Nuteistasis A. P. nurodė, kad M. R. seniai pažįsta, kuris grįžęs iš jūros paskambino jam susitikti. Susitikus, jis įsėdo į M. R. automobilį, pasikalbėjo, jis ir M. R. susimetė pinigus, įsigyti narkotikų. Tuomet priėjęs prie automobilio J. K. pasikvietė A. P., iškart J. K. perdavė pinigus ir jie abu nuėjo, tada J. K. kažkur nuėjo pasiimti narkotikų, abu grįžo prie M. R. automobilio. J. K. įsėdo į M. R. automobilį ir šiam pardavė narkotikus. Pasak A. P., tai J. K. platino ir pardavinėjo narkotikus, o jis (A. P.) to niekada nedarė. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme kalbėjo kitaip nei apeliacinės instancijos teisme, nes buvo įbaugintas J. K., o kadangi J. K. miręs ir A. P. reali grėsmė susidoroti negresia, jis apeliaciniame procese jį įvardijo. Vertinant šią apelianto versiją, pastebėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme A. P. minėjo kitą asmenį, iš kurio įgijo narkotinę medžiagą, taip pat įvardijo, kad šis asmuo buvo priėjęs prie M. R. automobilio, tačiau nenurodė, nors ir galėjo, kad foliją su narkotine medžiaga perdavė M. R. kitas asmuo, o būtent nurodė, jog perdavė jis – A. P.. Tuo tarpu M. R. viso proceso metu buvo nuoseklus ir nurodė, kad jam foliją su narkotine medžiaga perdavė būtent A. P.. Netikėti šio nuteistojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes kaip matyti, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios M. R. savo kaltę pripažino visiškai ir jo parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu. Duomenų, kad M. R. norėtų apkalbėti A. P. byloje nenustatyta, o to taip pat ir nenurodė apeliantas, todėl A. P. parodymus teismas vertina kritiškai, kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės.
11. A. P. veiksmų kvalifikavimui neturi jokios įtakos tai, ar kitas asmuo buvo priėjęs prie automobilio ir įsėdęs į jį, tačiau A. P. narkotinę medžiagą įgijo iš šio asmens (kaip apeliacinės instancijos teisme įvardijo iš J. K., kuris yra miręs) ir perdavė M. R.. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto pozicija, kad jis neturėjo tikslo platinti, pažymi, kaip minėta, kad BK 260 straipsnyje numatytas narkotinių ir psichotropinių medžiagų tikslas parduoti ar kitaip platinti suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo tokias medžiagas perduoti bent vienam asmeniui.
12. A. P. ne tik susitarė su M. R. dėl narkotinių medžiagų jam pardavimo, paėmė iš jo pinigus, nupirko jas iš kito asmens (jo įvardinto J. K.), bet ir pats tiesiogiai jam šias medžiagas atnešė bei perdavė, t. y. tiesiogiai pats atliko veiksmus, kurie yra vertinami kaip platinimas. Nepaisant to, jog A. P. ir pats vartoja narkotines medžiagas ir dalį sau pasiliko, kaltinime inkriminuotas narkotinių medžiagų kiekis, kurį jis 2020 m. gegužės 18 d., apie 17.00 val., atnešė, buvo skirtas perduoti ir buvo perduotas M. R., todėl nurodytu laiku jis disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti. A. P. turėti ryšiai, kontaktai, leido jam rasti iš kur įsigyti narkotinių medžiagų, kai dėl jų gavimo į jį kreipėsi M. R.. Apelianto manymas, jog jis tik tarpininkavo M. R. įsigyjant narkotines medžiagas, nes jis tiesiog M. R. vardu jas įgijo, taip pat nepaneigia jo kaltės dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir pardavimo. Veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnį svarbiausią reikšmę turi nustatytas šių medžiagų perleidimo kitam asmeniui faktas. Psichotropinės ar narkotinės medžiagos gali būti kitaip platinamos tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai, tačiau tai esminės reikšmės veikos baudžiamajam teisiniam vertinimui neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-139/2015). Todėl apeliantas klysta vertindamas savo veiksmų pobūdį, o ypač jų pavojingumą baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, tokių kaip sveikata, gyvybė, prasme. Aptartas aktyvus apelianto elgesys heroino įgijimo–pirkimo–perdavimo grandinėje tikrai nebuvo antraeilis. O tai, kaip minėta, kad tikslas išplatinti šias medžiagas sutampa su noru padėti kitam asmeniui jas įsigyti, nepašalina platinimo esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. veiksmai, įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nelaikytini padėjimu M. R. įgyti narkotines medžiagas, jie kvalifikuotini kaip įgijimas narkotinės medžiagos ir jos išplatinimas. Atsakomybė už tokius veiksmus numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje.
13. Nuteistasis A. P. nuo baudžiamojo proceso pradžios davė parodymus, kad jis nemanė, jog už M. R. duotus pinigus jam pačiam nupirkus narkotines medžiagas, tai yra traktuojama kaip platinimas. Pirmosios instancijos teisme suprato, kad įvyko už pinigus narkotinių medžiagų įsigijimas ir perdavimas kitam asmeniui, patvirtino, kad jis padavė foliją su narkotine medžiaga M. R.. Tačiau apeliacinės instancijos teisme neigė perdavęs narkotinę medžiagą M. R., nurodė, kad M. R. foliją su narkotine medžiaga perdavė J. K., neigė narkotinių medžiagų platinimą bei tikslą jas platinti. Kita vertus, nuteistasis gana nuosekliai teigė, kad tarpininkavo M. R. įgyjant narkotines medžiagas iš apeliacinės instancijos teisme įvardinto J. K., todėl, jo manymu, jo nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota kaip padėjimas M. R. įgyti narkotinę medžiagą.
14. Tai, jog nuteistasis narkotinių medžiagų įgijimą ir pardavimą (perdavimą), už kurį nuteistas, interpretuoja savaip (teigdamas, kad jis tarpininkavo įgyjant narkotines medžiagas, M. R. vardu jas įsigijo), neigia turėjęs tikslą platinti narkotines medžiagas, savaime nereiškia, kad jis neigia kaltinimą ir neprisipažįsta. Toks nuteistojo faktinių bylos aplinkybių vertinimas gali būti paaiškinamas subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu, taip pat skirtingu teisiniu vertinimu, nei buvo nustatyta baudžiamojo proceso metu, tačiau tai nepaneigia viso baudžiamojo proceso metu pareikšto kaltės pripažinimo dėl narkotinių medžiagų įgijimo, kritiško požiūrio į savo nusikalstamus veiksmus ir gailėjimosi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių nusikalstamos veikos svarbių aplinkybių nepripažinimas neleidžia konstatuoti, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino lengvinančia A. P. atsakomybę jo prisipažinimą ir gailėjimąsi bei atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti asmens padėties ir nepripažinti tokios A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
15. Apeliaciniame skunde A. P. prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis turi realų norą keistis ir pradėti gyventi socialų gyvenimą, reabilituotis ir nepažeidinėti teisės normų (BK 59 straipsnio 2 dalis).
16. Pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Paprastai tokios aplinkybės turi rodyti mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde plačiai dėsto apie savo norą ir aktyvų siekį pakeisti savo asocialų gyvenimą į teisingą, tvarkingą ir perspektyvų bei ėmėsi tam aktyvių veiksmų - savanoriškai kreipėsi į Respublikinį priklausomybės ligų centrą gydytis nuo priklausomybės. Jam diagnozuoti psichikos elgesio sutrikimai dėl opioidų vartojimo bei priklausomybės sindromas. Teisėjų kolegija sutinka, kad asmens savanoriškas gydymasis nuo priklausomybių yra skatintinas, tačiau šios aplinkybės nėra susijusios nei su mažesniu nusikalstamos veikos (nusikalstamų veikų), nei su paties nuteistojo asmenybės pavojingumu, todėl šią aplinkybę vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo gydymąsi nuo priklausomybės teismas, skirdamas bausmę, jau įvertino. Kitaip vertinti šių duomenų teisėjų kolegija neturi pagrindo.
17. Savo skunde nuteistasis taip pat prašo, pakeitus jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją į švelnesnę (perkvalifikavus į BK 264 straipsnio 1 dalį), paskirti su realia laisvės atėmimo bausme nesusijusią bausmę. Tačiau įvertinus tai, kad dėl anksčiau paminėtų aplinkybių konstatuota, jog A. P. padaryta nusikalstama veika yra kvalifikuota teisingai, todėl keisti jam paskirtos bausmės tuo pagrindu negalima. Kitų argumentų, kodėl A. P. turėtų būti keičiama bausmė, jis apeliaciniame skunde nenurodė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepripažino A. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nepagrįstai nustatė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimu 10 mėnesių. A. P. į probuojamųjų asmens duomenų registrą buvo įtrauktas 2019 m. gegužės 3 d. (2 t., b. l. 4), bausmę atliko 2020 m. kovo 3 d., o naują nusikalstamą veiką padarė 2020 m. gegužės 18 d. Be to, apylinkės teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė, kad A. P. teistumas išnykęs. Pažymėtina, kad asmuo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą nelaikomas turinčiu teistumą, tačiau įvertinus tai, kad nuteistajam paskirta bausmė, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, artima minimaliai, ši nuosprendyje padaryta klaida nesudaro pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, nei apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 260 straipsnio 1 dalis numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dviejų iki aštuonerių metų, todėl teisinio pagrindo skirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nėra. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir jas įvertino tinkamai, nurodė byloje esančiais duomenimis pagrįstus bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo motyvus. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę A. P., vadovaujantis BK 62 straipsniu ar BK 54 straipsnio 3 dalimi, taip pat nėra pagrindo ir galimybės.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 50 straipsnio 3 dalis, pagal kurią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos parinkimas buvo priskirtas teismų kompetencijai, neteko galios nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl teismas nebeturi nustatyti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Teisėjų kolegija, nekeičiant nuosprendžio esmės, pašalina nurodymą – bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose (įstaigoje).
Dėl M. R. skundo
19. Apelianto teigimu, jam paskirta per griežta bausmė, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, kad jis yra gerai charakterizuojamas, dirbantis ir šeimą išlaikantis asmuo, kurio padaryta veika nėra sunkus nusikaltimas; jis pripažino savo nusikalstamą veiką, paaiškino jos padarymo aplinkybes ir viso proceso metu nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Teisėjų kolegija, patikrinusi nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu, sutinka su M. R. vertinimu, kad šiuo atveju bausmė nebuvo individualizuota tinkamai.
20. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.
21. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. BK imperatyviai nenurodoma, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą atitinkamo BK straipsnio sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentaliausių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati jo padarytai veikai – bausmė už nusikalstamos veikos padarymą turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės pavojingumas. Kai įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir kitos alternatyvios bausmės, pirmiausiai turi būti svarstoma galimybė skirti kitos rūšies bausmę nei laisvės atėmimas. Tik nustačius, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas neleis pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, turėtų būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
22. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. R. bausmės rūšį bei jos dydį, paminėtų reikalavimų laikėsi tik iš dalies. Individualizuodamas nuteistajam M. R. bausmę, t. y. parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį. Nuteistasis M. R. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, susijusį su narkotinės medžiagos – heroino disponavimu (įgijimu ir laikymu). Apylinkės teismas nuosprendyje įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (baustas administracine tvarka, du kartus buvo pripažintas kaltu dėl analogiškos veikos padarymo, aukštojo išsilavinimo, nevedęs, dirbantis). Taip pat teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir teisingai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad M. R. prisipažino kaltu dėl neteisėto narkotinių medžiagų disponavimo be tikslo jų platinti ir nuoširdžiai gailisi, tačiau skirdamas M. R. bausmę, šias aplinkybes įvertino nevisiškai.
23. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistajam paskirta bausmė neatitinka bylos aplinkybių, nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo ir negali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo, nes yra aiškiai per griežta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepripažino M. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis M. R. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Iš byloje esančių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. baudžiamuoju įsakymu M. R. buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, nurodytus BK 259 straipsnio 1 dalyje, abiem atvejais jam buvo paskirtos baudų bausmės (atitinkamai 12 ir 30 MGL), kurios buvo sumokėtos 2015 m. sausio 9 d. ir 2016 m. liepos 29 d. (1 t., b. l. 116 kita pusė). Skundžiamu nuosprendžiu M. R. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už 2020 m. gegužės 18 d. padarytą tyčinę nusikalstamą veiką, paskiriant arešto bausmę. Nuteistajam anksčiau paskirtas bausmes (baudas) įvykdžius, jis laikomas neteistu (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis, 6 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. R. šią nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui. Be kita ko, apylinkės teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje, kaip to reikalauja BPK 304 straipsnio 4 punktas, aprašydamas visus asmens teistumus, nurodė, kad M. R. teistumas išnykęs. Todėl šiuo konkrečiu atveju tai sudaro pagrindą nuteistajam švelninti apylinkės teismo jam paskirtą bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo M. R. asmenybę charakterizuojančius duomenis (pakankamai jauno amžiaus, dirbantis ir šeimą išlaikantis asmuo, turintis finansinių įsipareigojimų, kraujo donoras, itin teigiamai charakterizuojamas darbdavio (dirba kapitono padėjėju) ir namų bendrijos, po nusikalstamos veikos padarymo jis savanoriškai išklausė kursą apie alkoholio, narkotikų ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo žmogaus sveikatai žalą programą; 2 t., b. l. 58-78), konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu M. R. už BK 259 straipsnio 1 dalyje padarytą veiką paskirta bausmė nebuvo tinkamai individualizuota, ji yra aiškiai per griežta, bei neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmių paskirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. R. nusikalstamos veikos pobūdis, jo darbingas amžius reikalauja ne tik kaltininko nubaudimo, izoliuojant jį nuo visuomenės, tačiau sudaryti galimybę jam keisti gyvenimo būdą, dirbti ir būti naudingu šeimai bei visuomenei.
25. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nuteistojo M. R. visišką kaltės prisipažinimą, jo neigiamą požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką, nuoširdžias ir realias pastangas keisti gyvenimą bei tai, kad M. R. yra dirbantis, gaunantis nuolatines pajamas, bausmės tikslai bus pasiekti M. R. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, paskyrus švelniausią šio straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – 60 MGL (3 000 Eur) baudą, savo dydžiu šiek tiek didesnę nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte už nesunkų nusikaltimą nustatyta minimali bauda (už nesunkų nusikaltimą įstatymas numato galimybę skirti baudą nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio, vienas MGL šiuo metu yra 50 Eur). Iš naujo paskyrus M. R. už nusikalstamą veiką bausmę, atsižvelgus į tai, kad M. R. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir dėl šios veikos buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, ši bausmė sumažintina vienu trečdaliu ir skirtina galutinė 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į M. R. paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2020 m. gegužės 18 d., 17.15 val., iki 2020 m. gegužės 20 d., 14.37 val. (2 dienos) (1 t., b. l. 87), vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir laikant, kad M. R. likusi neatlikta baudos dalis yra 36 MGL (1 800 Eur).
26. BPK 352 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas, jo teises ir pareigas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnyje nurodyta, kad baudos bausmė vykdoma savanoriškai arba priverstinai. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. R. yra dirbantis, todėl skirta bauda privalo būti sumokėta per įstatymo nustatytą terminą, tai yra per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. nuo 2021 m. balandžio 7 d. M. R. išaiškintinos teisinės savanoriško baudos bausmės neįvykdymo pasekmės, priverstinio baudos bausmės vykdymo tvarka, sąlygos, teisinės vengimo sumokėti ir negalimumo ją išieškoti pasekmės (BK 47 straipsnio 7, 8 dalys).
27. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžio dalis dėl M. R. paskirtos bausmės keičiama (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. kovo 10 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-1801 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad A. P. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 126 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad advokatas Vytautas Budnikas 2021 m. kovo 15 d. pateikė orderį ir 2021 m. sausio 26 d. sutarties pagrindu gina nuteistąjį A. P.. Šis advokatas ir dalyvavo apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą A. P. atžvilgiu. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. P. nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba, todėl prašomos išlaidos iš jo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo M. R. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendį pakeisti.
M. R. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį, paskirti 60 MGL (3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų)) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, M. R. paskirtą 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą sumažinti vienu trečdaliu ir jam paskirti galutinę bausmę – 40 MGL (2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų)) dydžio baudą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į M. R. paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą nuo 2020 m. gegužės 18 d., 17.15 val., iki 2020 m. gegužės 20 d., 14.37 val. (2 dienas), vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir laikyti, kad M. R. likusi neatlikta baudos dalis yra 36 MGL (1 800 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai eurų)).
I. M. R., kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 352 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, jis paskirtą baudą privalo sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, sumokant ją visą ar dalimis į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, o dokumentus, patvirtinančius apie baudos sumokėjimą, pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismo raštinei. Per nustatytą terminą nesumokėjus paskirtos baudos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, bauda bus išieškoma priverstinai.
I. M. R., jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaujantis BK 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais, jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą laisvės apribojimu.
Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl bausmės skyrimo A. P. padarytą netikslumą, iš jos pašalinant sakinį „Bausmę atliekant pataisos įstaigoje.“.
Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendžio nekeisti.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš A. P. antrinės teisinės pagalbos išlaidas.