Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Cito line“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18242-920/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fibex“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Cito line“ dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliamas krovinio vežėjo atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus prilyginama tyčiniams veiksmams (CMR 29 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Dėl apelianto argumento, kad teismas nepasisakė dėl visų jų nurodytų aplinkybių, pasakytina tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., LAT 201123 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-462/2011; 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.).

Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su CPK normų, reguliuojančių įrodinėjimą, pažeidimu

Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma daug teorinių teiginių, susijusių su įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau iš esmės visi šie teiginiai susiveda į vieną argumentą, t. y., jog byloje liko nenustatyta, kam iš tiesų buvo perduotas krovinys – ar atsakovės pasamdytam vežėjui, ar kitiems tretiesiems asmenims, nes keliuose bylos rašytiniuose įrodymuose yra nurodyti skirtingi transporto priemonės numeriai.

Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, jog šalys 2012-03-27 sudarė Sutartį-užsakymą Nr. 12022103 (1 t., b. l. 12–13), kuria atsakovė (vežėjas) įsipareigojo pervežti krovinį (šaldytą žuvį), jį pasikrauti į transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) 2012-03-29 adresu Fjordlaks AS, Fjordgata 52, 6005 Alesund, Norvegija, iki Oslo važiuoti tik su CMR, Nendre kalbakkvei 98, 2012-03-31 Klaipėdoje UAB ,,Kaminatrans“ LEO236 Klasco, (duomenys neskelbtini) perdarys dokumentus; iškrovimas 2012-04-05 OOO EVROTORG, Montaznikov 2, Minske (Baltarusija). 2012-03-27 sąskaita Nr. 201196 (1 t., b. l. 16–17) ir 2012-03-29 CMR važtaraštis 2305 (41 t., b. l. 15–16) patvirtina, jog krovinys, kurio vertė – 100 699,20 USD, svoris neto – 18 816 kg, buvo vežtas vilkiku Nr. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini).

Tuo tarpu atsakovė 2014-01-09 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu į bylą pateikė CMR važtaraštį Nr. 2305 (1 t., b. l. 164–167), kuris, atsakovės teigimu, patvirtina, jog ginčo krovinys buvo pakrautas į kitą transporto priemonę – vilkiką su puspriekabe, kurių valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini), bei krovinio siuntėjo 2012-03-27 išrašytą sąskaitą Nr. 201196 (1 t., b. l. 168–169), kurioje transporto priemonių valstybiniai numeriai nurodyti taip pat (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, šių transporto priemonių valstybiniai numeriai sutampa su siuntėjo iš pačios ieškovės gauta informacija apie tai, kokios transporto priemonės atvyks į pasikrovimo vietą (į kurias transporto priemones turi būti pakrautas krovinys).

Kolegija apeliantės teiginius, jog šioje byloje liko nenustatyta, kam iš tiesų buvo perduotas krovinys – ar atsakovės pasamdytam vežėjui, ar kitiems tretiesiems asmenims, pripažįsta nepagrįstais, vadovaudamasi šiais argumentais:

1) ieškovės į bylą pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su krovinio siuntėju Norvegijos įmone Orion Seafood AS (1 t., b. l. 182–188) patvirtina, kad atsakovės pateikti dokumentai (PVM sąskaita faktūra ir CMR važtaraštis (1 t., b. l. 164–169)) yra tik dokumentų, kurie 2012-03-27 buvo derinami organizuojant krovinio vežimą (pirminėje stadijoje), projektai. Tuo tarpu galutiniai šių dokumentų variantai buvo tie, kurie yra pateikti į šią bylą ieškovės kaip ieškinio priedai (kuriuose nurodytas transporto priemonės Nr. (duomenys neskelbtini)// (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, jog šis elektroninis susirašinėjimas (į bylą ieškovės pateiktas gavus atsakovės prieštaravimus, kuriuose atsakovė pripažino ir neginčijo fakto, jog krovinys buvo pakrautas būtent į šią ieškovės nurodytą transporto priemonę, dėl ko ieškovei nebuvo būtinybės įrodinėti krovinio pakrovimo būtent į atsakovės agento pateiktą transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbtini)// (duomenys neskelbtini)) taip pat nepatvirtina ir apeliantės teiginio, jog krovinio siuntėjas nebuvo informuotas apie tai, jog krovinys turės būti pakrautas į transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbtini)// (duomenys neskelbtini), apie ką krovinio siuntėjas, ieškovės atstovo teigimu teismo posėdyje, buvo informuotas po Sutarties pasirašymo;

2) pačioje abiejų šalių (tame tarpe ir atsakovės) pasirašytoje Sutartyje, kuri, ieškovės teigimu (kuriuo kolegija neturi jokio pagrindo abejoti), buvo sudaryta tik galutinai paaiškėjus, kokia transporto priemone atsakovė atliks vežimą, ir būtent kuri patvirtina šalių tikrąją valią ir buvusį sudarytą susitarimą, yra aiškiai įvardinta transporto priemonė, kuri turėjo atlikti vežimą, t. y. transporto priemonė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini)// (duomenys neskelbtini), būtent kuris taip pat nurodytas ir kituose dokumentuose, pagal kuriuos buvo atliekamas vežimas (tame tarpe 2012-03-27 PVM sąskaitoje faktūroje (1 t., b. l. 16–17) ir CMR važtaraštyje (1 t., b. l. 14–15).

3) pati atsakovė į bylą su prieštaravimais 2013-10-16 pateikė itin reikšmingus rašytinius įrodymus, kurie, kolegijos nuomone, aiškiai paneigia jos vėlesnius bylos eigoje pateiktus ,,prisimintus“ teiginius, t. y.: a) tarp atsakovės ir Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC sudarytą užsakymą-sutartį Nr. 2012/03/27 (1 t., b. l. 117–119), kurioje nurodyta, jog vežimas atliekamas transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini)// (duomenys neskelbtini) (tuo labiau, kad šioje sutartyje šalių parašais patvirtintas taisymas, jog transporto priemonės numeris iš buvusio nurodyto (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) keičiamas į (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini)); b) 2012-04-03 pačios atsakovės Pareiškimą „Dėl sukčiavimo stambiu mastu“ (1 t., b. l. 120–123), kuriame ji nurodo, jog 2012-03-29 į krovimo vietą atvyko ir buvo įkrauta transporto priemonė Nr. (duomenys neskelbtini) // (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad jeigu tikėti atsakovės atstovės aiškinimu teismo posėdyje, jog atsakovė tik 2012-04-02 iš ieškovės elektroniniu paštu (1 t., b. l. 170) gavo CMR ir Sąskaitą faktūrą su nurodytu transporto priemonės Nr. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) (kuris iki tol atsakovei, atseit, nebuvo žinomas), tuomet akivaizdu, jog tai niekaip nepaaiškina tarp atsakovės ir Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC 2012-03-27 sudarytame užsakyme-sutartyje Nr. 2012/03/27 (1 t., b. l. 117–119) esančio agento OU DCOP LOGISTIC atstovo parašu patvirtinto taisymo, jog transporto priemonės numeris iš buvusio nurodyto (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) keičiamas į (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini), tuo labiau, kai pati atsakovė tiek savo 2013-10-16 prieštaravimuose, tiek 2012-04-03 Pareiškime dėl sukčiavimo stambiu mastu (1 t., b. l. 121–122) nurodė, jog paskutinį kartą su agento atstovu I. T. telefonu bendravo 2012-03-31 ryte, o vėliau jo telefonas buvo išjungtas, kas tik patvirtina, jog jau Sutarties (pataisytos) su agentu sudarymo metu (kas negalėjo įvykti vėliau kaip 2012-03-31) jai neabejotinai turėjo būti žinomas transporto priemonės, kuria buvo vežamas krovinys, Nr. (duomenys neskelbtini) // (duomenys neskelbtini);

4) tai, jog atsakovė, pripažinusi, jog paskutinį kartą su agentu OU DCOP LOGISTIC per I. T. telefonu bendravo 2012-03-31 ryte, į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jos pasamdytas agentas būtų informavęs ją apie tai, jog jam nuvykus į pasikrovimo vietą Norvegijoje 2012-03-29 16 val. į jo pateiktą transporto priemonę nebuvo pakrautas krovinys, kolegijos nuomone, taip pat neabejotinai paneigia atsakovės abejones, jog krovinį siuntėjas pakrovė nežinia į kokią mašiną ir nežinia kokiam vairuotojui;

5) 2012-05-17 ir 2012-05-24 Kauno apskrities VPK Teisinės pagalbos prašymai (1 t., b. l. 19–23) patvirtina, jog ir ikiteisminio tyrimo metu Nr. 24-1-00383-12 buvo nustatyta, jog transporto priemonė, nurodyta Sutartyje (Nr. (duomenys neskelbtini)// (duomenys neskelbtini)), 2012-03-29 pasikrovė adresu Fjordlaks Aqua AS, Fjordgata 52, 6005 Alesund, Norvegija.

Kadangi bylos rašytiniai įrodymai ir netgi pačios atsakovės ankstesniuose procesiniuose dokumentuose ir jų prieduose išdėstyta pozicija aiškiai patvirtina, jog krovinys buvo perduotas tai transporto priemonei, kuri buvo nurodyta Sutartyje ir kuri fiksuota visuose kituose dokumentuose, pagal kuriuos buvo atliekamas vežimas, ir į kurią buvo pakrautas krovinys, darytina išvada, jog atitinkami atsakovės apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.

Dėl atsakovės nurodomo absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog Sprendimu buvo nuspręsta dėl į bylą neįtraukto asmens Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC teisių ir pareigų, o tai vertintina kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 str. 2 d. 2 p.

Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės kasacinį skundą, 2015-04-07 nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos šioje byloje priimtą 2014-07-01 nutartį, kuria kolegija, konstatavusi šį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, bylą buvo grąžinusi iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, šis apeliacinio skundo argumentas pripažįstamas nepagrįstu vadovaujantis LAT 2015-04-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015 išdėstytais argumentais. Kaip konstatavo LAT 2015-04-07 nutartyje, atsakovė, kaip susitariantysis vežėjas, prisiėmė atsakomybę dėl krovinio saugumo, todėl atsako už jos parinktą trečiąjį asmenį (jo vairuotojo veiksmus, dėl kurių krovinio dalis buvo prarasta). Sprendžiant, ar įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis vežimo procese dalyvavusius visus vežėjus, reikšminga CMR konvencijos 36 straipsnio nuostata, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti reiškiamas pasirinktinai keliems ar vienam iš vežėjų. LAT yra pabrėžęs, kad tai papildoma garantija siuntėjui, o konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą, nes vežėjas, kuriam siuntėjas reiškia reikalavimą, atsako pagal konvenciją visa apimtimi (LAT 2012-11-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-449/2012). Taikant CMR konvencijos nuostatas toks įtraukimas prieštarautų Konvencijos 36 straipsnio taikymo tikslui ir bendram koncentruotumo principui nagrinėjamoje byloje.

Kolegijos nuomone, skundžiamu sprendimu Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC atžvilgiu nebuvo nustatyta jokių teisių ar pareigų, nes žala priteista tik iš atsakovės, o jokie turtiniai ar bet kokio pobūdžio kiti įpareigojimai Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC atžvilgiu nenustatyti. Nors atsakovė atlyginusi žalą turi teisę regreso tvarka išieškoti žalą iš asmenų, dalyvavusių vežime, tačiau nei viename teisės akte nėra nustatyta pareigos, jog sprendžiant ginčą dėl vežimo metu padarytos žalos atlyginimo į bylą turi būti įtraukti visi „vežimo grandinėje“ dalyvavę asmenys. Šiuo konkrečiu atveju sutartiniai santykiai (Sutarties pagrindu) siejo tik ieškovę ir atsakovę, o ieškovė tokių sutartinių santykių pagrindu ir pareiškė ieškinį atsakovei. Tuo tarpu ieškovės ir Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC jokie sutartiniai santykiai nesieja, todėl atsakovė po šios civilinės bylos baigties turi teisę aiškintis savo teisinius santykius su Estijos Respublikos bendrove OU DCOP LOGISTIC, į šį aiškinimąsi neįtraukiant ieškovės. Todėl yra objektyvu, jog Sprendimu nebuvo nuspręsta dėl Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC teisių ir pareigų;

CMR konvencijos prasme (13 str. 1 d., 37 str. 1 d.) būtent atsakovė yra atsakinga už pagal Sutartį vežtą krovinį ir tai yra „pirminiai“ atsakomybės santykiai. Tuo tarpu atsakovės agentas iš esmės gali ir turi dalyvauti tik „antriniuose“ atsakomybės santykiuose, t. y., jeigu atsakovė atlygintų žalą ieškovei ir regreso tvarka reikalautų ieškovei sumokėtų sumų priteisimo iš savo agento. Būtent CMR konvencija iš esmės ir yra skirta tam, kad asmenys visas savo pretenzijas dėl vežimo reikštų tiesiogiai vežėjui (CMR konvencijos prasme) ir neturėtų bylinėtis su vežėjo agentais, iš kurių žalos atlyginimas gali būti komplikuotas ar netgi sunkiai įmanomas (tokia nuostata grindžiama ir tuo, jog užsakovas objektyviai neturi jokių tiesioginių teisinių santykių su vežėjo agentais, o kartais „vežimo grandinėje“ dalyvauja itin daug asmenų ir būtų neprotinga ieškovei juos visus įtraukti į bylą). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas įtraukti trečiuoju asmeniu Estijos Respublikos bendrovę OU DCOP LOGISTIC, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai pripažino, jog įtraukimu būtų paneigtas šis esminis principas ir, be to, bus užvilkintas šios civilinės bylos nagrinėjimas, nes objektyvu, kad agentas, kuris jau atliko neteisėtą veiką (krovinio pasisavinimą), gali daryti trukdžius bylos nagrinėjimui. Šiuo atveju pati atsakovė yra atsakinga už tai, kokius agentus pasirenka ir neturėtų į bylinėjimąsi su savo agentais įtraukti ieškovės, kuri ir taip šioje situacijoje yra labiausiai nukentėjęs asmuo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, yra objektyvu, jog Sprendimu jokios teisės ar pareigos Estijos Respublikos bendrovės OU DCOP LOGISTIC atžvilgiu Sprendimu nebuvo nustatytos ir atitinkamai nėra jokio pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 str. 2 d. 2 p., buvimo.

Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su materialinių teisės normų netinkamu aiškinimu ir taikymu

Apeliantė, neigdama savo atsakomybę, remiasi CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog „Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti“.

CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams“, o to paties straipsnio 2 dalyje, jog „Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis. Tokiais atvejais šie agentai ar kiti asmenys dėl jų asmeninės atsakomybės taip pat negali vadovautis šio skyriaus 1 punkto nuostatomis“. Taigi tuo atveju, kai konstatuojama, jog nuostoliai buvo padaryti vežėjo tyčiniais veiksmais, yra netaikomas CMR konvencijoje įtvirtintas vežėjo atsakomybės ribojimas. Šios civilinės bylos kontekste itin svarbi yra CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalies nuostata, kurios pagrindu vežėjas už savo agentų veiksmus yra atsakingas taip kaip už savo veiksmus, t. y., jei vežėjo agentų veiksmai gali būti prilyginami tyčiniams veiksmams, automatiškai konstatuojama, kad nuostolių krovinio gavėjui atlyginimo prasme, vežėjo veiksmai buvo tyčiniai ir tokiu būdu pašalinamas pagrindas vežėjo atsakomybės ribojimui.

Pažymėtina, jog vadovaujantis LAT praktika analogiškose bylose, kaltė, kaip pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti, yra nepakankamas skolininko atsargumas, rūpestingumas ar atidumas, kurį jis turi parodyti konkrečioje situacijoje, pagal savo padėtį elgdamasis taip, kad nepadarytų žalos kitam asmeniui ar kad neatsirastų nuostolių. LAT yra konstatavęs, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam (LAT 2002-03-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-448/2002). LAT taip pat yra išaiškinęs, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį Lietuvos nacionalinėje teisėje, esant sutartinei civilinei atsakomybei (CK 6.252 str. 1 d.), pagal neigiamus teisinius padarinius vežėjo didelis neatsargumas gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (LAT 2009-07-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-318/2009). Didelis neatsargumas yra paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Atsargumas reiškia tai, kad rūpestingas ir apdairus vežėjas turi numatyti galimas grėsmes ir pavojus žalai atsirasti, t. y. kroviniui prarasti, todėl privalo imtis adekvačių priemonių jam išsaugoti. Dėl to pripažintina, kad net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, praradimą, reiškia vežėjo didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams (LAT 2009-07-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-267/2009). Kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybė tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis) (LAT 2007-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-259/2007).

Nagrinėjamos bylos atveju žala ieškovei padaryta dėl trečiųjų asmenų įvykdytos krovinio vagystės, kurios metu, pervežimą atsakovei vykdant per agentą užsakymo-sutarties Nr. 2012/03/27 (1 t., b. l. 117–119) pagrindu, buvo prarastas, neteisėtais būdais pasisavinus, visas atsakovės agento nurodyta transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini) vežtas ieškovei priklausantis krovinys, kurio didesnę dalį ieškovei pavyko susigrąžinti, patyrus dėl to 1 083,17 USD ir 29 094,6 Lt išlaidų, o prarasta krovinio vertė sudaro 11 382 USD. Konstatuotina, jog nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė neįrodė jokių ypatingų krovinio neteisėto užvaldymo aplinkybių, kai vežėjo priimtos priemonės kroviniui išsaugoti būtų bejėgės prieš vartojamą kėsinimąsi, ir kad vežėjas būtų negalėjęs užkirsti kelio krovinio praradimui.

Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad atsakovė yra profesionalus savo verslo srities subjektas, kurio veiklai taikomi itin aukšti veiklos standartai. Todėl atsakovė neabejotinai yra atsakinga už tai, jog pasirinktų patikimus veiklos partnerius, kurie neatlikinėtų neteisėtų veiksmų ir užtikrintų krovinio pristatymą gavėjui. Tačiau iš šios bylos situacijos akivaizdu, jog atsakovė patikimų partnerių nepasirinko, o pasirinktas jai iki tol nežinomas užsienio partneris OU DCOP Logistic (kurio vardu užsakymą-sutartį Nr. 2012/03/27, beje, net nepatvirtintą herbiniu įmonės antspaudu, per atstumą (ne betarpiškai), su tariamu atstovu I. T. pabendravus tik mobiliu telefonu, elektroniniu paštu ir per Skype, pasirašė nežinia kas, net nenurodęs pavardės, vardo ir atstovavimo pagrindo) arba kiti nenustatyti asmenys (už kuriuos ieškovė nėra atsakinga) atliko akivaizdžiai neteisėtus tyčinius veiksmus, orientuotus į krovinio neteisėtą pasisavinimą, kurie sąlygojo tai, jog dalis krovinio buvo prarasta, o ieškovė patyrė nuostolius tiek dėl prarasto krovinio, tiek dėl to, kad turėjo išlaidų didesnės dalies krovinio susigrąžinimui. Pažymėtina ir tai, jog, kaip matyti iš užsakymo-sutarties Nr. 2012/03/27, atsakovė net nenurodė savo agentui, jog į Klaipėda atvykti būtina iki 2012-03-31, taip pat nenurodyta ir jokia išsikrovimo Minske data, kas taip pat patvirtina pačios atsakovės elgesį buvus neprofesionalų ir itin neatsargų, pagal tokią sutartį pasisamdžius agentą didelės vertės krovinio pervežimui.

CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą“. Papildomai pasisakytina dėl pagrindo atsakovės atsakomybei tuo aspektu, jog pati atsakovė krovinio Sutarties pagrindu fiziškai nevežė, o tai turėjo atlikti ir atliko išimtinai pačios atsakovės pasirinktas agentas. CMR konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, jog „Taikant šią Konvenciją, vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus“. Be to, LAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog „Siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo“ (LAT 2007-11-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2007, 2008-02-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-64/2008, 2009-04-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-165/2009, 2010-05-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-210/2010; 2014-05-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-271/2014, ir kt.). Šiuo atveju atsakovė vienareikšmiškai CMR konvencijos 3 straipsnio pagrindu turi atsakyti už bet kurių savo pasitelktų tarpininkų (trečiųjų asmenų) veiksmus. Taigi atsakovė, net neatsižvelgiant į tai, krovinį paėmė/vežė pati atsakovė ar kiti atsakovės pasitelkti asmenys, turi neginčytiną pareigą atsakyti prieš ieškovę už pagal Sutartį vežtą krovinį. Apibendrinant ieškovės argumentų visumą, darytina išvada, jog atsakovė, remdamasi CMR konvencijos 17 str. 2 dalimi, iš esmės pateikia aiškinimą ir aplinkybių interpretavimą, kuris yra priešingas CMR konvencijos esmei ir prasmei bei paneigia CMR konvencijoje įtvirtintą vežėjo atsakomybę tiek už jo paties, tiek už jo agentų veiksmus.

Remiantis šiais argumentais darytina išvada, jog atsakovės veiksmų atžvilgiu pagrįstai buvo konstatuota tyčia, kas pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis sudaro pagrindą neriboti atsakovės atsakomybės ir atėmė iš atsakovės galimybę remtis Konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atleidžiančiomis ją nuo atsakomybės už dalies krovinio praradimą, ir įpareigoja atsakovę atlyginti visus ieškovės patirtus nuostolius.

Dėl nuostolių, susijusių su patirtomis išlaidomis siekiant susigrąžinti krovinį (sumažinti žalą), priteisimo

Apeliantė teigia, jog ieškovei negalėjo būti priteistos patirtos išlaidos, kurios buvo patirtos siekiant susigrąžinti krovinį, nes tai, apeliantės teigimu, prieštarauja CMR konvencijos 23 straipsnio 4 daliai, pagal kurią ,,turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami.“ Kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Kaip nurodyta LAT 2008-05-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008, šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad nekompensuojami tik tokie nuostoliai, kurie nesusiję su vežimu.

Kolegija šias pirmosios instancijos teismo priteistas 1 083,17 USD (už vežto krovinio inspektavimą) ir 29 094,6 Lt išlaidas (ieškovės darbuotojų komandiruotės išlaidos siekiant susigrąžinti krovinį –2 287,1 Lt; išlaidos, susijusios su krovinio saugojimu – 2 007,46 Lt, išlaidos už teisines paslaugas Estijoje – 6 732,92 Lt; išlaidos už vertimo paslaugas –937,15 Lt, 108,9 Lt, 565,07 Lt; Išlaidos už UAB ,,Privačių detektyvų biuras“ surandant krovinį – 14 399 Lt; išlaidos už teisines paslaugas Lietuvoje –1 815 Lt; išlaidos už dokumentų įteikimą per antstolį –121 Lt; išlaidos už naujų etikečių kroviniui spausdinimą –121 Lt), kurios buvo patirtos ieškovei siekiant susigrąžinti krovinį (sumažinti žalą), laiko kitomis su krovinio vežimu susijusiomis išlaidomis.

LAT yra konstatavęs, jog CMR konvencijoje nedetalizuota, kas laikytina „kitais su vežimu susijusiais mokėjimais”. Vertintina, kad tai gali būti, pavyzdžiui, išlaidos, susijusios su sugadintų prekių grąžinimu, kai jų nepriima gavėjas; akcizas, kai jis sumokėtas dėl to, kad krovinys buvo pavogtas dar neišgabenus jo iš šalies (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų sprendimas byloje James Bucanan&Co. V Babco Forwarding and Shipping); sumokėtas PVM; sugadintų prekių ekspertizės, utilizavimo išlaidos (LAT 2011-06-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2011, LAT 2011-06-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2011), taip pat išlaidos, patirtos atlyginant antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą (LAT 2008-05-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-296/2008). LAT, pasisakydamas dėl CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad, sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų (LAT 2008-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008). CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostata dėl pareigos kompensuoti kitus su vežimu susijusius mokėjimus aiškintina kaip nustatanti pareigą kompensuoti ne hipotetines, o realiai patirtas atitinkamas išlaidas, kurias su netinkamu pervežimo įvykdymu sieja tiesioginis priežastinis ryšys. <...>

Kolegijos nuomone, tarp šių ieškovės patirtų išlaidų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio savininko privalomai atliktų išlaidų, susigrąžinant prarastą krovinį. Kolegijos nuomone, visos šios išlaidos, tiesiogiai sąlygoję net 89 317,2 USD vertės krovinio susigrąžinimą (100 699,2 USD – 11 382 USD) ir atitinkamą ieškovės prašymą priteisti tik 11 382 USD dėl prarasto krovinio (vietoj galėtos prašyti 100 699,2 USD sumos, jei krovinio dalis nebūtų susigrąžinta), laikytinos būtinomis ir protingomis išlaidomis, kurios patenka į nuostolių sudėtį (CK 6.249 str. 4 dalies 1–3 punktai).

Visiškai pritartina ieškovės atsiliepimo argumentams, jog ieškovei teisę reikalauti išlaidų, kurios buvo patirtos siekiant susigrąžinti krovinį ir sumažinti žalą, suteikia ir LR CK 6.249 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai („Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka“). Šiuo atveju byloje nekilo ginčas dėl to, jog būtent ieškovė buvo labai aktyvi ir atliko eilę veiksmų, kurie sudarė pagrindą itin sumažinti patirtą žalą, susigrąžinant didžiąją dalį krovinio. Visiškai pritartina ieškovei, jog šios išlaidos, dėl kurių sudėties ir dydžio atsakovė neturėjo jokių pretenzijų ieškovei, galėjo būti priteistos iš atsakovės ir savarankišku CK 6.249 str. 4 d. 1–3 punktuose įtvirtintu pagrindu.

Priešingas aiškinimas, kolegijos nuomone, būtų nelogiškas ir nesąžiningas ieškovės (kaip sąžiningo asmens) atžvilgiu, nes prieš ieškovę galėtų būti naudojami akivaizdžiai tyčiniai veiksmai (pvz., krovinio pasisavinimas – kaip buvo ginčo atveju), o ieškovė pagal atsakovės aiškinimą neturėtų teisės į atlyginimą nuostolių, sąlygojusių jos patirtos žalos esminį sumažinimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog atsakovės teiginiai, kad ieškovei negalėjo būti priteistos patirtos išlaidos, kurios buvo patirtos siekiant susigrąžinti krovinį (sumažinti žalą), yra nepagrįstos.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino visas bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės tiesės normas, tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurio naikinti nėra jokio pagrindo.

Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistina 266,16 Eur (kas atitinka 919 Lt) žyminis mokestis už kasacinį skundą (2 t., b. l. 101) ir 613,27 Eur (2 117,5 Lt / 3,4528) už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 63–64). Be to, iš atsakovės valstybei priteistina 3,13 Eur teismo turėtų pašto išlaidų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir 2,75 Eur kasacinės instancijos teismo pašto išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Cito line“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Fibex“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Cito line“ 266,16 Eur (kas atitinka 919 Lt) žyminį mokestį už kasacinį skundą ir 613,27 Eur už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Cito line“ 5,88 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, įmokos kodas – 5660.