Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. B. (teisių perėmėja S. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantė (ieškovė) J. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-30 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10660-871/2013 ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškovės J. B. ieškinį, t.y. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškovės J. B. naudai 457,43 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2013-04-30 sprendime visiškai nevertino tos aplinkybės, kad prokuroras kreipėsi į teismas, gindamas viešąjį interesą, nenustatęs aiškių teisės aktų pažeidimų, kurie būdų sudarę pagrįstas prielaidas inicijuoti civilinę bylą dėl viešojo intereso gynimo. Šiaulių apygardos prokuratūra, prieš kreipdamasi į teismą su ieškiniu tariamam viešajam interesui ginti, neturėjo jokio pagrindo remtis vien tik 2009-08-18 Nacionalinės žemės tarnybos išvada, o privalėjo įvertinti visus turimus duomenis/dokumentus ir atsižvelgti į tai, kad nėra jokių įrodymų apie tai, jog ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo momentu, t.y. ne 1993 ar 2010 metais, o nuo 2000 m. iki 2003 m. ginčo žemės sklype buvo plotas, kuris pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. galėtų būti priskirtas miško kategorijai. Reikšdama ieškinį tariamam viešajam interesui ginti, prieš tai neįsitikinusi, jog buvo padarytas koks nors įstatymų pažeidimas nuosavybės teisių atkūrimo procese, prokuratūra elgėsi netinkamai ir neteisėtai, neatidžiai, nerūpestingai ir neprofesionaliai, ignoravo J. B., kaip teisėtos savininkės, kuriai atkurtos nuosavybės teisės, bei vėliau žemės sklypą įsigijusių asmenų teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino šiai civilinei bylai labai svarbios aplinkybės, kad Šiaulių prokuratūros neteisėti veiksmai pasireiškė ir tuo, kad pagal pateiktą faktinę medžiagą viešo intereso gynybai užtikrinti, prokuratūra iniciavo aiškiai neteisėtą procesą. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras nepagrįstai pradėjo civilinę bylą, t.y., pasirinko aiškiai neteisėtą viešo intereso gynimo būdą - ginčo teisena užvedė civilinę bylą J. B. atžvilgiu, reikalaudama antrinio nuosavybės teisių nusavinimo, neginčijant pačios nuosavybės teisės turėjimo. Taigi, nuosavybės teisė nebuvo ginčo objektu. Ginčo objektu buvo ekvivalentu parinkto žemės sklypo suplanavimas, sklypo parinkimas ir piniginis ekvivalentas už šią žemę - žemės vertės paskaičiavimo teisingumas. Nuosavybės teisių atstatymas administracinių aktų pagrindu turi taip pat viešą interesą ir specialią nuosavybės apsaugą, kaip ir nurodomas prokuroro viešas interesas. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad ginčo turtas buvo areštuotas, sustabdytas jo pardavimas, suvaržytos šalių teisės disponuoti turtu ir suvaržyta teisė disponuoti tam tikra pinigų suma, kurią reikalaujama buvo byloje sumokėti restitucijos pagrindu - tai ribojimas piniginių lėšų už 30 000 Lt. Tai yra piniginių teisių suvaržymas, reikalaujant piniginio ekvivalento. Tokiu būdu buvo daroma reali žala tęsiant procesą betiksliai - apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, tokie piniginių resursų ekvivalento reikalavimai ir suvaržymai tęsiami neproporcingai ilgai - virš trijų metų laiko. Pirmosios instancijos teismas 2013-04-30 sprendime, visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ieškinio dėl viešojo intereso gynimo pateikimo teismui metu ir vėliau civilinę bylą nagrinėjant visų instancijų teismuose, prokuroras privalėjo vadovautis vienu iš pamatinių teisinės valstybės principų, t.y. įstatymo negaliojimo atgal principu. Pirmosios instancijos teismas, ginčijame sprendime nurodęs, kad prokurorai veikė teisėtai ir pagrįstai, visiškai nevertino tos aplinkybės, kad prokurorai pasirinko teisės aktų reikalavimus neatitinkantį būdą apginti pažeistus asmens, visuomenės, valstybės teises ir teisėtus interesus. Prokuroro teisė ginti viešąjį interesą nėra absoliuti ir ja prokuroras turėjo teisę naudotis (realizuoti) tik griežtai laikydamasis teisės aktų reikalavimų. Siekdami apginti viešąjį interesą, ieškove nurodydami J. B., pasirinko visiškai nepagrįstą ir netinkamą teisių gynimo būdą. Pirmosios instancijos teismas, 2013-04-30 sprendimu, atmesdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, nepagrįstai nurodė, jog civilinėje byloje nebuvo pagrindo nustatyti priežastinį ryšį tarp prokurorų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos (turtinės bei neturtinės). Pažymėjo, jog ieškovės faktiškai patirti materialiniai nuostoliai buvo ne procesinių dokumentų siuntimo išlaidos ir ne išlaidos advokato pagalbai apmokėti CPK 88 str. prasme, o realiai turėti materialiniai praradimai įrodinėjant prokuratūros neteisėtai inicijuotą teisminį procesą, todėl turtinę žalą (457,43 Lt) teismas turėjo priteisti iš atsakovo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-30 sprendime nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantės patirta trauma buvo tiesiogiai susijusi su Šiaulių prokuratūros paduotu ir jau nagrinėjamu ieškiniu ir dirbant su tos bylos medžiaga, kadangi apeliantė būtent 2013-02-02 labai skubėjo į darbo vietą atvykti ankščiau, kad elektroniniame pašte peržiūrėtų advokato atsiųstus taikos sutarties paruoštus projektus ir juos pateikti prokuratūrai. Dėl patiriamo nuolatinio streso, kurį sukėlė Šiaulių apygardos prokuratūros neteisėti veiksmai J. B. atžvilgiu, potrauminis gydymas buvo komplikuotas. Neturtinę žalą ieškovė patyrė ir dėl to, kad dėl Šiaulių apygardos prokuratūros užvestos civilinės bylos J. B. 11 kartų vyko į teismo posėdžius. Dėl neteisėtų prokuratūros veiksmų apeliantė patyrė didelį stresą ir nervinį sukrėtimą, 2,5 metų gyveno nuolatinėje įtampoje, buvo pažeminta jos garbė, orumas, geras vardas, pakenkta ieškovės kaip teisėjos prestižui, iškėlus nepagrįstas abejones jos sąžiningumu nuosavybės atkūrimo į senelio turėtą žemę procese, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 20 000 neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsiliepimu prašė ieškovės J. B. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog sutinka su teismo nurodytais motyvais, jog valstybės atsakomybė už prokuroro pareikštą ieškinį civilinio proceso tvarka negali būti kildinama pagal CK 6.272 str. nuostatas, nes šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos prokuroro atžvilgiu tik tuo atveju, kai jis veikia baudžiamajame procese. Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, kreipdamasis į teismą rėmėsi kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis. Pažymėjo, jog pagal civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus prokurorai turėjo realų pagrindą manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu ginčo žemės sklype buvo miškas, atitinkantis Miškų įstatyme įtvirtintą miško sąvoką. Ta aplinkybė, kad teismai įrodymų vertinimo aspektu netenkino prokuroro ieškinio, nepreziumuoja prokuroro veiksmų kreipiantis į teismą bei dalyvaujant civilinės bylos nagrinėjime neteisėtumo. Nurodė, jog apeliantės prašymas dėl turėtų 457,43 Lt išlaidų jau buvo svarstomas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ir tiek teismas, tiek pati apeliantė nurodytą sumą vertino kaip bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 79 ir 88 straipsnių nuostatas šios išlaidos vertintinos kaip bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, tačiau konkrečiu atveju, jos vertintinos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto aspektu, t.y. turi būti būtinos ir pagrįstos, tačiau apeliantė tokių įrodymų nepateikė. Todėl ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo negali būti vertinamas kaip turtinė žala bei negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pažymėjo, jog visiškai nepagrįstas priežastinio ryšio su prokuroro veiksmais kreipiantis į teismą su ieškiniu kildinimas dėl neturtinės žalos ieškovei padarymo dėl nelaimingo atsitikimo, įvykusio paslydus ant slidžios, nenuvalytos plytelių dangos žiemos metu, bei dėl stipinkaulio lūžio gijimo metu dėl sudėtingo lūžio kilusių komplikacijų. Pažymėjo ir tai, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes pagal CK 2.24 straipsnio 9 dalies nuostatas šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde įvardijamų aplinkybių ir argumentų.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis nagrinėjamos bylos ir prie jos nagrinėjimo laikotarpiui prijungtos išnagrinėtos Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-28-589/2011 medžiaga nustatė tokias faktines aplinkybes. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2009-09-03 kreipėsi į teismą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, J. B., S. K., A. A., UAB „Adevela”, AB „Šiaulių bankas“ dėl administracinių aktų panaikinimo, sutarties pripažinimo negaliojančia, hipotekos panaikinimo ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys: notarė S. J., AB „Ūkio bankas“, K. A., reikalaudamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. 1492 „Dėl Šiaulių rajono Lieporių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ ir jo priedo 104 eilės numerį, 2003 m. balandžio 9 d. įsakymą „Dėl žemės sklypų plotų nustatymo, atlikus žemės sklypų ženklinimą Šiaulių rajono Lieporių kadastrinėje vietovėje“, Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 11 d. sprendimą, Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. balandžio 17 d. įsakymą dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo (įsakymo priedo 13 punktą); 2) pripažinti negaliojančiais atsakovų J. B. ir S. K., A. A. 2004 m. kovo 18 d. sutartį, 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarytas ir įregistruotas hipotekas; 3) taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę J. B. grąžinti S. K. ir A. A. 30 000 Lt, S. K. ir A. A. – grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypą, Nacionalinę žemės tarnybą – priimti žemės sklypą į laisvos žemės fondą. Nurodė, kad atsakovei minėtoje byloje J. B. už valstybės išperkamą žemę ekvivalentine natūra grąžintas ne tik žemės, bet ir miško sklypas, kurio buvęs savininkas mieste neturėjo, taip pažeistas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas. Pradinė informacija apie galbūt neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą prokuratūroje buvo gauta 2009 m. gegužės 15 d., buvo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri pateikė išvadą 2009 m. rugpjūčio 20 d. Į teismą kreiptasi 2009 m. rugsėjo 3 d. Prokuratūra ieškinį rėmė toliau įvardijamais faktais: kad Miškų ūkio ministerijos 1993m. planšete Nr. 4 ginčo sklypas patenka į kvartalą Nr. 22 bei jo sklypus Nr. 7 ir 8; kad Šiaulių miškų urėdijos Lukšių girininkijos taksoraštyje paaiškinta, kad sklypuose Nr. 7 ir 8 1985 metais pasodintos kultūros į vagos dugną; kad Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. kovo 4 ir 10 d. pažymose apie grafinius ir tekstinius Miškų valstybės kadastro duomenis nurodyta, kad ginčo sklype yra 1,55 ha miško. 1994 m. Šiaulių rajono „Naujo gyvenimo“ žemės ūkio įmonės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas, 1998 m. valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planas, 2000 m. Lieporių kadastro vietovės žemėtvarkos projektas, anot ieškovo, patvirtina, kad ginčo teritorijoje buvo miško – teritorija pavaizduota sutartiniais žymėjimo ženklais, reiškiančiais mišką. Žemėtvarkos projekto autorei J. M. 2001 m. rugsėjo 5 d. buvo žinoma, kad gretimame žemės sklype Nr. 63-1 yra miškas, o 2003 m. sausio 14 d. projektuojant ginčo sklypą miškas nebepastebėtas. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nurodė, kad atsakovė J. B. nuosavybės teisę į ginčo sklypą įgijo neteisėtai pagal imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl negalėjo jo perleisti; atsakovų negalima laikyti sąžiningais įgijėjais, nes jie pagal savo amžių ir išsilavinimą, matydami 1,55 ha teritoriją, apaugusią 10-15 m aukščio medžiais, turėjo suvokti, kad tai yra miškas, tačiau neišsiaiškinę, kodėl dokumentuose miško nenurodyta, įsigijo žemės sklypą, taip rizikuodami, kad ši aplinkybė bet kada gali iškilti. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 14-29). Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 30-40). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą, ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartį paliko nepakeistą (b.l. 41-50). Ginčo ir įrodinėjimo dalykas minėtoje byloje buvo faktas, ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei J. B. priėmimo metu ginčo sklype buvę želdiniai atitiko tuo metu galiojusioje Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą miško sąvoką (b.l.48). Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad jie nepatvirtina miško buvimo ginčo sklype ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu fakto. Kasacinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai vertino tiek kasaciniame skunde nurodytus, tiek kitus bylos įrodymus, taigi atsižvelgė į jų visetą ir padarė motyvuotas išvadas, kad byloje neįrodyta, jog ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu, t. y. ne 1993 ar 2010 metais, o nuo 2000 m. iki 2003 m. ginčo žemės sklype buvo plotas, kuris pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį galėtų būti priskirtas miško kategorijai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nenustačius aplinkybių, reikšmingų Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 82 punkto nuostatoms taikyti, t. y. kad ginčo žemės sklype ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo miško, atitinkančio Miškų įstatyme įtvirtintą sąvoką, nėra pagrindo taikyti pirmiau nurodytas Atkūrimo įstatymo ir jo įgyvendinimo tvarkos nuostatas.

Ieškovė ieškinį nagrinėjamoje byloje grindžia CK 6.271, 272 straipsnių nuostatomis. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl šių įstatymo nuostatų taikymo nurodydamas kad šiuo atveju bylos aplinkybės neatitinka nei vienos iš minėtuose CK straipsniuose numatytų pagrindų atsakomybei taikyti, nes byloje iš kurios nagrinėjimo reikalavimus kelia ieškovė nustatytos aplinkybės neatitinka arba nepilnai atitinka situacijas numatytas minėtuose straipsniuose. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Konstitucinio teismo doktrina nurodė jog aplinkybė, kad tam tikrų institucijų ar pareigūnų veiksmai, kurie gali būti pagrindas atsakomybei atsirasti, tiesiogiai įstatyme neįvardijami neatima iš asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo, jei tokia žala atitinkamais veiksmais (neveikimu) buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt. Teismas taip pat tinkamai taikė Prokuratūros įstatymo 2,19 straipsnių, nuostatas vadovavosi Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalimi nustatančia, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, CPK 49 str. 1 dalimi numatančia, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose numatytais atvejais, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas ginti asmens, visuomenės ar valstybės teises ir teisėtus interesus. Prokuratūros įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, jog prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas; prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Teismas pagrįstai akcentavo jog kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kuris, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamo materialinio teisinio reikalavimo patenkinimui.

Kolegija nesutinka su skunde apeliantės nurodytu argumentu jog pirmosios instancijos teismas nevertino ar prokurorui kreipiantis į teismą dėl viešojo intereso, buvo nustatyti aiškūs teisės aktų pažeidimai, kurie sudarytų pagrįstas prielaidas inicijuoti civilinę bylą dėl viešojo intereso gynimo ir kad Šiaulių apygardos prokuratūra, prieš kreipdamasi į teismą su ieškiniu tariamam viešajam interesui ginti, neturėjo jokio pagrindo remtis vien tik 2009-08-18 Nacionalinės žemės tarnybos išvada, o privalėjo įvertinti visus turimus duomenis ir dokumentus. Kolegija pažymi jog įrodymus tiek civiliniame, tiek baudžiamajame procese vertina teismas. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką netgi bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų kai reikalaujama žalos atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo, sulaikymo, baudžiamajame procese, bei procesinės prievartos priemonių taikymo administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, ne kartą yra pasisakęs jog faktas, kad asmuo buvo išteisintas arba byla prieš jį buvo nutraukta, pats savaime nesudaro pagrindo teigti kad visi baudžiamajame procese atlikti veiksmai jo atžvilgiu ir taikytos priemonės buvo neteisėti, o būtina vertinti ar buvo pagrindas įtarti asmenį padarius baudžiamąją veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-169/2007; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010). Šiuo atveju pažymėtina jog ieškinio, kuris teismų instancine civilinio proceso tvarka buvo atmestas pareiškimo, bei vėlesnio teismų sprendimų apskundimo faktai patys savaime nesuponuoja, ieškovo neteisėtų veiksmų ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš prie bylos prijungtos civilinės bylos, pareikšdamas ieškinį ieškovas rėmėsi ne tik žemės nacionalinės tarnybos išvada, kaip nurodo apeliantė bet ir kitais rašytiniais įrodymais bei duomenimis: Miškų ūkio ministerijos 1993 m. planšetu Nr. 4, pagal kurį buvo nurodyta jog ginčo sklypas patenka į kvartalą Nr. 22 bei jo sklypus Nr. 7 ir 8; Šiaulių miškų urėdijos Lukšių girininkijos taksoraščiu, kuriame buvo paaiškinta, kad sklypuose Nr. 7 ir 8, 1985 metais pasodintos kultūros į vagos dugną; faktu jog Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. kovo 4 ir 10 d. pažymose apie grafinius ir tekstinius Miškų valstybės kadastro duomenis nurodyta, kad ginčo sklype yra 1,55 ha miško; 1994 m. Šiaulių rajono „Naujo gyvenimo“ žemės ūkio įmonės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planu; 1998 m. valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planu, 2000 m. Lieporių kadastro vietovės žemėtvarkos projektu. Tai kad prokuratūra remdamasis suminėtais duomenimis pareiškė ieškinį dėl administracinių aktų ir sandorių negaliojimo reiškia jog Reikšdama ieškinį viešajam interesui ginti, ji manė esant pakankamai duomenų prielaidai, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir yra pakankamas pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu. Atmestinas Apeliantės teiginys jog prokuratūra kreipdamasis į teismą neįsitikinusi, kad buvo padarytas koks nors įstatymų pažeidimas nuosavybės teisių atkūrimo procese, elgėsi netinkamai ir neteisėtai, neatidžiai, nerūpestingai ir neprofesionaliai, ignoravo J. B., kaip teisėtos savininkės, kuriai atkurtos nuosavybės teisės, bei vėliau žemės sklypą įsigijusių asmenų teises ir teisėtus interesus. Kolegijos nuomone prokuratūros kreipimosi į teismą šiuo atveju kaip tik ir paaiškinama siekiu įsitikinti ar esant aukščiau minėtiems duomenims nebuvo pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančios teisės normos ar teisėtai vyko atkūrimo procesas. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju prokuratūra, kuriai buvo pateikti atitinkami duomenys, teisėtai kreipėsi į teismą, o ta aplinkybė jog ieškinys buvo atmestas jokiu būdu nereiškia jog procesas buvo neteisėtas ar kad byla buvo pradėta neteisėtai. Taip pat, kad prokuratūra nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos, teismų įrodymų vertinimu ir skųsdama jų procesinius sprendimus apeliacine ir kasacine tvarka, įgyvendino savo procesines teises teisėtai prisilaikydama Civilinio proceso kodekso normų. Nei pirmosios, nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą, iš kurios proceso ieškovė kildina savo teisių pažeidimą, tokių jos teisių pažeidimų ar prokuratūros kaip ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis priemonėmis faktų nefiksavo. Taigi byloje nenustatyta prokuratūros neteisėtų veiksmų.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas neva pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo atsižvelgti į tai, kad ginčo turtas buvo areštuotas, sustabdytas jo pardavimas, suvaržytos šalių teisės disponuoti turtu ir suvaržyta teisė disponuoti tam tikra pinigų suma, kurią reikalaujama buvo byloje sumokėti restitucijos pagrindu - tai ribojimas piniginių lėšų už 30 000 Lt , kadangi ieškinyje šie turtiniai reikalavimai nebuvo keliami. Apeliantė savo reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo grindė jos byloje turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, dėl kurių pirmosios instancijos teismas teisingai pasisakė, kad reikalavimą ir įrodymus dėl šių išlaidų ieškovė turėjo pateikti nagrinėjant bylą iš esmės. Tuo tarpu jokių, reikalavimų, argumentų, įrodymų apie žalą patirtą dėl laikinųjų priemonių taikymo byloje pirmosios instancijos teisme ieškovė nekėlė ir nepateikė. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip iš esmės naujų reikalavimų ir naujų aplinkybių apeliaciniame procese iškėlimas, kas apeliaciniame procese draudžiama (CPK 306 straipsnio 3 dalis). Todėl dėl šių argumentų kolegija nepasisako.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2013-04-30 sprendimu, atmesdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, kolegijos nuomone pagrįstai nurodė, nesant ne tik neteisėtų prokuratūros veiksmų bet ir priežastinio ryšį tarp prokurorų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos (turtinės bei neturtinės). Teisingai nurodė jog ieškovės faktiškai patirtos bylos išlaidos(457,43 Lt) buvo ne materialiniai nuostoliai, bet bylinėjimosi išlaidos numatytos CPK 88 straipsnyje, dėl kurių apeliantė turėjo teisę kreiptis nagrinėjant ginčą dėl sandorių ir administracinių aktų teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nes pati apeliantė tiek apeliaciniame skunde, tiek ieškinio pareiškime nurodė traumą patyrusi 2013-02-02 pakeliui į darbą paslydusi ant slidžių Šiaulių apygardos teismo laiptelių. Taigi, tiesioginė ir pagrindinė traumos priežastimi laikytini slidūs teismo (apeliantės darbovietės laipteliai) gi apeliantės nurodyta aplinkybė neva ji paslydusi dar ir dėl skubėjimo, nes labai skubėjusi darbe elektroniniame pašte peržiūrėti advokato atsiųstus taikos sutarties paruoštus projektus ir juos pateikti prokuratūra laikytina pačios ieškovės veiksmų (skubėjimo) tiesiogine pasekme Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomi, kad bylinėjimasis teisme civiline tvarka, ypač bylą laimėjus, negali būti laikoma asmens reputaciją, prestižą bei garbę pažeidžiančia aplinkybe. Be to atsižvelgiant į apeliantės profesiją (teisėja) bei praktinę darbo patirtį manytina, kad dalyvavimas civiliniame procese negalėjo sukelti apeliantei tokio streso, kuris komplikuotų net jos potrauminį gydymą.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl plačiau neaptariami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.