Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-540-544/2011

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų R. Č. (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, sekretoriaujant Loretai Girdziušienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Dabužinskienei, atsakovei J. B., atsakovės atstovui Nerijui Jokšai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-25 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-28-589/2011 pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešajį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, J. B., S. K., A. A., UAB „Adevela”, AB „Šiaulių bankas“, esant tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų Šiaulių miesto 5-ojo notarų biuro notarei Silvai Jonaitienei, AB „Ūkio bankas“, K. A., dėl administracinių aktų panaikinimo, 2004-03-18 sutarties pripažinimo negaliojančia, hipotekos panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pie žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad, nors šiuo metu minėtame žemės sklype auganti augalija formaliai atitiktų LR miškų įstatymo 2 str. 1 d. reikalavimus, tačiau tai dar nereiškia, kad tokius reikalavimus ji atitiko ir sprendimo priėmimo metu, todėl negalima ir vienareikšmiškai teigti, kad administraciniai aktai dėl nuosavybės teisės atkūrimo yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismas tinkamai įvertino visas su nagrinėjama byla susijusias faktines aplinkybes ir vadovaudamasis protingumo bei teisingumo principais bei nenukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (4 t., b. l. 3-5).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. A. ir S. K. prašo 2011-05-25 sprendimą palikti nepakeistą. Vadovaujantis LR CK 1.126 str. 2d., 1.131 str. l d. prašo taikyti senatį (1964 m. CK 75 str. l d.), nes yra praleistas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas administraciniams aktams, kurie priimti 2000-2003 metais apskųsti, o pirki­mo - pardavimo sutartis sudaryta 2004 metais. Ieškinys teisme paduotas 2009 metų rugsėjo mėn. Prokuroro sužinojimas apie esančią sklypo Nr. 230 dalyje l,7 ha medžių ir krūmų augmeniją yra pateikti Šiaulių rajono agentūros 2009-05-13 rašte, todėl yra praleistas 30 d. terminas administraciniams aktams apskųsti. Visi atsakovai yra sąžiningi įgijėjai. J. B. teisė į nuosavybės atstatymą pagal Atkūrimo įstatymą neginčijama. Sklypo formavimo klausimus sprendė Šiaulių AVA, ir jei yra sklypo formavimo klaidos, tai dėl jų nėra jokios jų kaltės nėra. Dėl galimų nukrypimų ar neatidumų žemės sklypo dalies formavimo procedūroje yra atsakingos kitos institucijos ir tokie dalies sklypo formavimo pažeidimai yra tik procedūriniai pažeidimai, kurie negali būti pripažįstami esminiais įstatymo pažeidimais, dėl kurių taikytina žemės sklypo ir piniginių lėšų nacionalizacija. LR CK 4.96 str. 2d. numato, jog iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamas daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.). Jokie žemėtvarkos institucijų pareigūnų kalti, neteisėti, nusikalstami veiksmai nėra konstatuoti teismo nuosprendžiu. Vindikaciniams reikalavimas pagal LR CK 4.96 str. taikoma 3 metų ieškinio senatis, kuri yra praleista (CK 1.131 str.). J. B. atstatyto sklypo Nr. 230 dalyje 1,70 ha plote esanti medžių ir krūmų augmenija arba išlikę medžių juostos nėra priskirti valstybinės reikšmės miškui pagal LRV 1997-10-23 nutarimą Nr. 1154, todėl valstybės interesas nėra pažeistas. Tik valstybinės reikšmės miškas yra išimtinė valstybės nuosavybė ir tik tokio intereso pažeidimą, jei nuosavybės teisės būtų atkurtos į valstybinės reikšmės miško plotą privačiam asmeniui, pripažintinas valstybės intereso esminiu ir imperatyviu pažeidimu. Pagal 2006 metų miškotvarkos inventorizacijos duomenis, miško žemės plotas priskirtas rajoninio pavaldumo privataus miško statusui. Visas 3,03 ha sklypas nėra miškas ir pagal esamus dokumentus išskaidytas į 1,3 ha pievos (ganyklos) ir 1,7 ha kitos paskirties žemė, kurioje yra medžių ir krūmų augmenija. Pagal nepriklausomų vertintojų UAB „ALTAGIS" detalųjį sklypo iššifravimą tik 38 proc. šioje sklypo dalyje yra miško žemė. Šiaulių miškų urėdijai šią sklypo dalį perimti į valstybinį fondą nėra nei viešo, nei teisinio intereso, nes ši sklypo dalis yra itin maža ir jos aptarnavimas esant privačioms žemės valdoms iš visų pusių nebus įmanomas. Miško sklypas šioje vietovėje nebuvo suformuotas ir apskrities viršininko sprendimo pakeisti žemės ūkio paskirtį į miško taip pat nebuvo. J. B. nuosavybės teisės buvo įregistruotos viešame registre, 2004 metais jie perėmė šias teises. Viešame registre nebuvo duomenų apie miško sklypą. Žemės sklypo dalies 1,7 ha, o ne viso žemės sklypo 3,03 ha, formavimo procedūriniai pažeidimai nėra ir negali būti laikomi esminiais įstatymo pažeidimais, arba viešo valstybės intereso pažeidimu, nes tokį pat viešą interesą turi ir nuosavybės teisių atstatymas J. B. į senelio neteisėtai nusavintą žemę, ir šis interesas taip pat turi būti ginamas, o ne pažeidinėjamas. Ginčo žemės sklypas buvo įtrauktas ir yra kadastriniuose žemėlapiuose nuo 1993m – 2003 metų kaip privatizuojama teritorija. Visi gretimi sklypai priklauso privatiems asmenims. Žemės atstatymo J. B. metu žemės naudojimo paskirtis nebuvo pakeista. Nesutinka su argumentu, kad teismas pažeidė CPK 185 str. reikalavimus, nes teismas, priimdamas sprendimą, neprivalo išvardinti ir pakartoti visų byloje ištirtų įrodymų. Teismas sprendime nurodė, kad savo išvadas grindžia visų byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu (4 t., b. l. 15-18).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB Šiaulių bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, nes jis sprendimas priimtas tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normas, laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, atitinka LR CPK 263 str., 265 str. reikalavimus numatančius, kad sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir pilnai įvertinus įrodymus, išnagrinėjus aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Ieškovas prašo panaikinti hipotekos sandorius, kuriais yra užtikrintas UAB "Adevela" prievolių AB Šiaulių bankui pagal dvi kredito sutartis įvykdymas ir 2006-09-05 hipotekos lakštais, identifikavimo kodai Nr. 051200600004423 ir Nr. 05120060000442, įkeistas ginčo žemės sklypas (CK 4.171 str., 4.198 str., 4.204 str.). Hipotekos sudarymo metu bankui kaip kreditoriui nebuvo žinoma jokių aplinkybių apie ieškovo ieškinyje nurodytas nuosavybės teisės atkūrimo į ginčijamą turtą aplinkybes. Hipotekos kreditorius, notaras, tvirtinęs sandorius, hipotekos įstaiga, įregistruodama hipotekos sandorius, vadovavosi duomenimis, kurie yra VĮ „Registrų centras" nekilnojamojo turto registre. Turto įkeitimo momentu nebuvo duomenų apie šio turto areštus ar kitus apribojimus. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, jog AB Šiaulių bankas kaip hipotekos kreditorius buvo nesąžiningas, todėl banko teisės turi būti ginamos. Patenkinus apeliacinį iškiltų grėsmė banko suteiktų kreditų grąžinimui ir kitų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis vykdymui, nes prievolės iki šiol neįvykdytos. Ieškovas nenurodo, kokiu būdu būtų dengiamas įsiskolinimas pagal kreditavimo sutartis bankui, įkeistą žemės sklypą grąžinus į laisvos žemės fondą. Bankas būtų priverstas reikalauti skolos grąžinimo iš valstybės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliaciniame skunde nenurodyti jokie absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, prie apeliacinio skundo nepridedama įrodymų, kurie leistų teigti, kad sprendimas yra neteisėtas, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo kriterijais bei siekiant tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių stabilumo, teismo sprendimas turėtų būti paliktas galioti (4 t., b. l. 21-23).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. B. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas byloje visų surinktų įrodymų visuma. Nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnyba 2009-08-11 rašte konstatavo, jog ji 1992 metais prie prašymo dėl nuosavybės teisių atstatymo į senelio žemę pateikė visus reikalingus ir įstatyme nustatytus dokumentus, kad ji turi teisę į nuosavybės teisių atstatymą. Šios išvados pateikimo data negali būti prokuratūros sužinojimo apie padarytus pažeidus atkuriant jai nuosavybės teises data, nes sklypo suformavimo duomenys buvo viešai skelbti spaudoje jau 2000 metų rugpjūčio mėnesį, žemės sklypo teisinė registracija viešame registre atlikta 2003 m. balandžio mėn. Pranešimai apie padarytas administracines pažaidas ir jų metu surinkti duomenys negali būti laikomi sužinojimo faktu apie žemės sklypo suformavimo ir paskyrimo pažeidimus. Tai yra netinkamas LR CK 1.131 str. l d., CK 1.127 str. l p. arba 1964 metų CK 75 str. l d. nuostatų aiškinimas. Prašo taikyti senatį CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d. pagrindu (1964 m. CK 75 str. l d.), nes praleistas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas administraciniams aktams, kurie priimti 2000, 2003 metais, skųsti. Prokuroro sužinojimas apie esančią sklypo Nr. 230 dalyje l,7 ha medžių ir krūmų augmeniją yra pateikti prokurorui Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Šiaulių rajono agentūros 2009-05-13 rašte. Taigi, galutinė sužinojimo apie žemės sklypo būklę data yra būtent 2009-05-13. Ieškinys teismui pateiktas tik 2009-09 mėn., t. y. praleidus 30 d. specialų įstatyme nustatytą terminą administraciniams aktams apskųsti. Prokuratūra yra teisinė institucija ir pati privalo atlikti teisinį vertinimą, o įrodymų rinkimas nėra ir negali būti šiai institucijai priežastimi kitaip skaičiuoti terminus. Nurodė, kad visi atsakovai yra sąžiningi įgijėjai, nes ginčijamų sandorių sudarymo metu vadovavosi viešų registrų duomenimis. Jos teisė į nuosavybės atstatymą yra neginčijama. Dar 1992 metais pateikė visus dokumentus, reikalingus nuosavybės atstatymui ir yra sąžininga žemės sklypo įgijėja. Žemės sklypo formavimo klausimai nepriklausė nuo jos valios ir nebuvo jos kompetencijoje. Dėl galimų neatidumų žemės sklypo dalies formavimo procedūroje yra atsakingos atitinkamos institucijos, o galimi formalūs procedūriniai sklypo formavimo pažeidimai negali būti pripažįstami esminiais įstatymo pažeidimais, dėl kurių taikytina žemės sklypo ir piniginių lėšų nacionalizacija. CK 4.96 str. 2d. numato, jog iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamas daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.). Žemėtvarkos institucijų pareigūnų kalti, neteisėti, nusikalstami veiksmai nėra konstatuoti teismo nuosprendžiu. Vindikaciniams reikalavimas pagal LR CK 4.96 str. taikoma 3 metų ieškinio senatis, kurią prašo taikyti (CK 1.131 str.). Dėl būtinybės naikinti administracinius aktus, kaip nuosavybės įgijimo pagrindą, nurodė, kad jai suformuotas 3,03 ha žemės sklypas nėra vientisas miško sklypas. Jame yra tik 1,118 ha miško žemės ploto (39 procentus sudaro miško žemė.), todėl nėra pagrindo teigti, kad už miesto teritorijoje turėtą užstatytą (valstybės išperkamą) sklypą yra atiduotas miško sklypas. Viešą interesą turi tik valstybinės reikšmės miškas tokiam priskirtas pagal LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimą Nr. 1154, o ginčijama sklypo dalis yra rajono pavaldumo privačių miškų teritorijai priskirtuose plotuose, todėl minėtas plotas nebus perimtas į VĮ Šiaulių miškų urėdijos balansą, o bus vėl privatizuotas ar perduotas kitiems privatiems asmenims. Tai rodo, jog prokuroro pareikštas ieškinys neturi viešo intereso gynimo požymių. Teisės normoje už miesto išperkamą žemę neatlyginimas mišku atsirado tik nuo 1997 metų, o iki tol įstatymo leidėjas nebuvo nurodęs į ekvivalento ribojimą mišku, todėl nėra kategoriškos nuostatos dėl imperatyvaus įstatymo pažeidimo (CK 1.80 str.). Tik valstybinės reikšmės miškas yra išimtinė valstybės nuosavybė ir tik tokio intereso pažeidimas, jei nuosavybės teisės būtų atkurtos į valstybinės reikšmės miško plotą privačiam asmeniui, galėtų būti pripažintas esminiu valstybės intereso pažeidimu. Miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Aplink jai grąžintą sklypą yra tik privatūs žemės sklypai, todėl Šiaulių miškų urėdijai paimti 38 proc. sklypo dalį į valstybinį fondą nėra nei viešo, nei teisinio intereso, nes sklypo dalis itin maža, jos aptarnavimas sunkus. Nėra pagrindo teigti, kad nuosavybės atstatymas įvykdytas mišku. Mano, jog buvo laikytasi LRV nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos patvirtinimo" tvarkos 2 p., 5 p. reikalavimų. Pagal kuriuos esamų ir buvusių žemės ūkio įmonių naudojamoje žemėje esantys miškai priskiriami miškų ūkio paskirties žemei, jei jie suformuojami atskirais žemės sklypais. Atskiras miško sklypas šioje vietovėje nebuvo suformuotas ir apskrities viršininko sprendimo pakeisti žemės ūkio paskirtį į miško taip pat nebuvo. Jai suteiktame sklype vien miško žemės niekada nebuvo. Panaikinus ginčijamus aktus, miško valdos sklypo dalis vėl iš naujo būtų perduota kitų privačių asmenų nuosavybėn. Pagal Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas nuosavybės teisių atstatymui nustatytas 6 mėn. terminas, per kurį nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, Šiaulių miesto ribose ekvivalentu kitas žemės sklypas individualiai statybai ribose nuo 4 iki 20 arų už užstatytąjį nebuvo pasiūlytas. 3,03 ha žemės sklypas Pailių k., Lieporių kadastrinėje vietovėje yra įtrauktas į kadastrinį žemėlapį 1993-2003 metais privatizuojama teritorija ir pagal nekilnojamo turto registro duomenis šiame sklype miškas nėra įregistruotas. Jai žemės sklypas suformuotas 2000-08-07 įsakymu Nr. 1492 Šiaulių rajono teritorijoje nurodžius, kad laisvos valstybinės žemės Šiaulių miesto ribose nėra. Šiuo metu vėl yra Piliečių į išlikusį nekilnojamą turtą nuosavybės teisių atstatymo statymo 16 str. 9 d. l p. pataisa, kuri vėl leidžia vietoje valstybės išperkamos miesto žemės atstatyti nuosavybę kitu žemės sklypu arba mišku rajono teritorijoje, kas patvirtina, kad minėta teisės norma nėra imperatyvi. Mano, kad ieškovas neįrodė, kad 3,03 ha sklype yra 1,5 ha miško. Nuosavybės teisių atkūrimo metu žemės naudojimo paskirtis nebuvo pakeista ir buvo pagrįstai laikoma, jog tai yra žemės ūkio naudmenos (4 t., b. l. 25-30).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog jie pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia bei nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl to netinkamai nustatė faktinės bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio nepagrįstumo. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, todėl apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu pripažinti pagrįstais nėra pagrindo.

Apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo pateikė tik ieškovas ir jame neginčijamas pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumas ir pagrįstumas dėl senaties termino pradžios, eigos, jos netaikymo ginčo reikalavimams, taip pat dėl to, kad prokuroras turėjo teisę ir pareigą reikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo (CPK 313 str., 320 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pažeistų valstybės interesų gynimas ir ieškinio senaties instituto normų taikymas yra viešojo intereso dalys, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad pagal formuojamą teismų praktiką dėl administracinio pobūdžio reikalavimų, kai į teismą ginant viešąjį interesą kreipiasi prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. pagrindu, tai termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Šios bylos įrodymai atitinka teismo išvadą, kad, 2009-05-15 prokuratūroje gavus raštą apie galimus įstatymo pažeidimus atkuriant nuosavybės teises atsakovei J. B., prokuroras aktyviai ir nuosekliai rinko, tyrė ir tikrino dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, operatyviai kreipėsi į Šiaulių AVA, 2009-08-20 gavęs išvadą iš Nacionalinės žemės tarnybos, pagal kurią sprendė, jog pakanka duomenų dėl viešo intereso pažeidimo, nedelsiant 2009-09-03 kreipėsi į teismą, todėl ieškinio senaties termino nepraleido. Teismų praktikoje pripažįsta, kad prokuroras, manydamas, kad, atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra nesilaikyta nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio įstatymo imperatyviųjų įstatymo nuostatų, turi teisę kreiptis į teismą remdamasis viešojo intereso gynimu (Konstitucijos 118 str. 2 d., CPK 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. 1 p.).

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai ir šios bylos esmė yra susiję su tuo, ar buvo nesilaikyta LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. ir šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos 1997-09-29 LRV nutarimu Nr. 1057, 82 p. nuostatų, ar priimant ginčijamus administracinius aktus dėl nuosavybės teises atkūrimo į atsakovei J. B. tekusią nekilnojamojo turto dalį, ar 2000-2003 metais suformuojant ir perduodant jos nuosavybėn 3,03 ha žemės sklypą buvo laikomasi nustatytos norminiais aktais tvarkos, ar minėtame sklype buvo tuo metu buvo inventorizuoto ir įtraukto į apskaitą 1,55 ha miško, įregistruoto LR miškų valstybės kadastre ir atitinkančio LR miškų įstatymo 2 str. 1 d., 13 str. reikalavimus.

Šioje byloje ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu bei suformuojant ir perduodant atsakovės J. B. nuosavybėn 3,03 ha žemės sklypą galiojo 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei šio įstatymo įgyvendinimui skirtas 1991-11-15 LRV nutarimas Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įgyvendinimo, 1991-07-25 Žemės reformos įstatymas ir jo įgyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai aktai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 0,4960 ha žemės sklypą Vinkšnėnų g. 4, Šiaulių mieste (Gubernijos dvaro žemės sklypas Nr. 677), kad atsakovė J. B. buvo minėtame įstatyme numatyta pretendentė atkurti nuosavybės teises į jai tekusią šio turto dalį, kad ji numatyta tvarka ir terminais pateikė atitinkamoms institucijoms nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusius žemės savininku įrodančius dokumentus ir sprendimas atkurti jai nuosavybės teises į tekusią turto dalį priimtas esant tam faktiniam pagrindui. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso pagal 1992-03-24 R. R. pareiškimą byloje esančių įrodymų pagrindu pažymėtina, kad Šiaulių AVA dar 2000-03-07 parengė ir perdavė Šiaulių rajono Šiaulių seniūnijai išvadą „Dėl žemės miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn” Nr. 29-45, kurioje, be kita ko, nurodė, jog atsakovė J. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1240 ha žemės, kuri yra valstybės išperkama (1 t., b. l. 10, 11). VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo paruoštas, suderintas, 2000-03-10 viešai apsvarstytas Šiaulių seniūnijos Lieporių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas su jame, eilės Nr. 104, J. B. suformuotu neatlygintinai perduotinu 3,00 ha žemės sklypu Pailių kaime, specialiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis šiam sklypui, buvo patvirtintas 2000-08-07 Šiaulių apskrities viršininkas įsakymu „Dėl Šiaulių rajono Lieporių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo” Nr. 1492 (1 t., b. l. 15-17). Žemės sklypo kadastro duomenų lape pažymėta, kad 3,03 ha žemės sklypą esantį Pailių kaime Šiaulių rajone, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės atsakovei, sudaro 1,33 ha pievos ir ganyklos, 1,70 ha medžių ir krūmų želdiniai, nurodyta vandens pakrantės, telkinio zonos, paminklų užstatyta zona, želdinių plotai. Iš parduodamo, nuomojamo arba perduodamo neatlygintinai piliečių nuosavybėn valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertės paskaičiavimo matyti, kad, nustatant sklypo kainą, vertė buvo apskaičiuota atsižvelgiant į žemės ūkio paskirties, vandenų kainą, tačiau apie tai, kad žemės sklype yra miško, minėtame dokumente bei apskaičiavime nenurodyta. 2003-04-09 Šiaulių apskrities viršininkas įsakymu „Dėl žemės sklypų plotų nustatymo, atlikus žemės sklypų ženklinimą Šiaulių rajono Lieporių kadastrinėje vietovėje” Nr. V-1529 kadastrinės vietovės žemės reformos projekte buvo nustatytas atsakovei J. B. paženklintos žemėnaudos 3,03 ha plotas Pailių kaime, sklypo Nr. 230, o 2003-04-11 Šiaulių AVA sprendimu Nr. 31 - 14939 jai atkurtos nuosavybės teisės į 0,0667 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,0300 ha žemės sklypą 2402 Lt vertės Pailių kaime, Šiaulių rajone. Nuosavybės teisės įregistruotos nekilnojamojo turto registre, unikalus Nr. 4400-0007-0822, kadastrinis Nr. 9132/0008:132 Lieporių k.v., reg. Nr. 44/4687, kur nurodyta, kad sklype 2003-05-14 duomenimis yra saugotinų medžių ir krūmų želdinių, augančių ne miško žemėje (1 t. , b. l. 28-29). 2003-04-17 Šiaulių apskrities viršininko įsakymo priedo 13 punktu nustatyta, kad atsakovei perduoto sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis yra - žemės ūkio (2 t., b. l. 7-34). Tokia rašytinių įrodymų visuma duoda pagrindą manyti, kad priimant ginčo sprendimus nebuvo įstatymo nustatyta tvarka oficialiai gautų faktinių duomenų, iš kurių institucijos, įpareigotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, ir tuo labiau asmenys, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos, galėjo ir turėjo suprasti ir žinoti, kad minėto sklypo dalis yra miškas ir kad ji negali būti teisėtai suteikta atsakovei J. B. ekvivalentine natūra už valstybės išperkamą sklypą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pagal Šiaulių rajono agentūros pateiktus dokumentus: 1993 m. Miškų ūkio ministerijos planšetą Nr. 4, Šiaulių miškų urėdijos Lukšių girininkijos taksoraštį, žemėlapį, Valstybinės miškų tarnybos pateiktus dokumentus (pažymą apie grafinius miškų valstybės kadastro duomenis (miškų žemėlapio fragmentą) Nr. P1003-19834, pažymą apie tekstinius miškų valstybės kadastro duomenis (taksacinius rodiklius) 2010-03-04 Nr. 19833, miškų valstybės kadastro archyvinę medžiagą (taksoraščius), Šiaulių miškų urėdijos Lukšių girininkijos medynų planą (miškotvarka 1993 m.) - teismas turėjo padaryti išvadą, jog minėtame 3,0300 ha sklype yra ne krūmai, o 1,7000 ha miškas, kas reiškia ir imperatyvų LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p. pažeidimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, virš teismo nutartyje bei kituose bylos procesiniuose dokumentuose nurodytų dokumentų turinys nepatvirtina, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių J. B. atkūrimo ruošimo ir priėmimo metu nuo 2000 metų iki 2003-04-11 į 3,03 ha žemės sklypą, unikalus numeris 4400-0007-0822, kadastrinis numeris 9132/0008:132 Lieporių k.v, esantį Pailių kaime, Šiaulių rajone, įėjo ir nustatyta tvarka inventorizuotas, į miško apskaitą įtrauktas ir pagal Miškų įstatymo nuostatas miško kategorijai priskirtas 1,7000 ha žemės plotas, t. y. kad 1,7 ha iš 3,03 ha žemės sklypo buvo ne krūmai ir atskiri saugotini medžiai, bet miškas. Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su teismo išvada, jog šiuo atveju negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad virš minėti ginčijami Šiaulių apskrities viršininko įsakymai ir 2003-04-11 Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 31 - 14939 dėl nuosavybės teisės atsakovei J. B. atkūrimo yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Padarius virš nurodytas išvadas apie tai, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų pripažinimo neteisėtais, pirmosios instancijos teismui nebeliko pagrindo spręsti ginčijamos sutarties, hipotekos sandorių teisėtumo, atsakovų sąžiningumo, restitucijos taikymo klausimus, nes tai yra reikalavimai, kurių išsprendimas turėtų reikšmės, jei būtų pripažinti neteisėtais ir nuginčyti virš minėti administraciniai aktai, nes jie buvo paskesnės pirkimo-pardavimo sutarties, hipotekos pagrindas. Dėl tų pačių priežasčių teisėjų kolegija nepasisako ir dėl apeliacinio skundo analogiškų argumentų bei sutinka su pirmosios instancijos argumentais, kuriais iš dalies pasisakyta dėl atsakovų sąžiningumo.

Apeliacinis skundas atmetamas, tačiau ieškovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje, 14 Lt padengiamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 4 d., 4 t., b. l. 2). 88 str. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.