- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-20
- Bylos Nr.
- eI1-1341-983/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03753-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministerijos
- Kategorijos
- 37.2Kalinamųjų ir suimtųjų apgyvendinimas
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2021 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. NN-491 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ (toliau – ir Nutarimas) .
Skunde nurodo, kad pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Visgi Kalėjimų departamento Nutarimu, pareiškėjas 2021 m. spalio 20 d. perkeltas į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI).
Pažymi, jog Pravieniškių PN-AK ir Šiaulių TI yra skirtingų rūšių pataisos įstaigos, todėl su tokiu perkėlimu pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas prieštarauja Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-166-966/2020. Be to, šiuo atveju jei teismas nustatė, kad nuteistasis asmuo turi atlikti bausmę tam tikroje vietoje, šios nuostatos kita, neteisminė institucija negali pakeisti. Asmuo pradėjęs atlikinėti bausmę pagal nuosprendį, kuris nustato bausmės atlikimo vietą, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jo teisinė padėtis nebus keičiama, o jei keičiami tai tik pagal įstatymą.
Teigia, kad atsakovas priimdamas Nutarimą rėmėsi Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kutą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-208 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 punktu, tačiau minėtas teisinis reguliavimas neturėtų būti taikomas pareiškėjui. Remiantis Tvarkos aprašo 3 punktu, tuo pačiu remiamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 88-1 straipsniu, kuris nustato nuteistųjų perkėlimo ir grąžinimo iš kalėjimo į pataisos namus tvarką. Pareiškėjui neturėtų būti taikomas šis straipsnis, kadangi jis jokių pažeidimų nėra padaręs. Be to, Tvarkos aprašo 7 punktas numato, kad perkėlimas yra organizuojamas siekiant apriboti nuteistojo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją ar užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą. Pareiškėjas nei vieno iš prieš tai paminėtų kriterijų neatitinka, todėl jo perkėlimas yra nepagrįstas.
Pastebi, kad Nutarimu yra siekiama užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, tačiau susipažinus su Pravieniškių PN-AK 2021 m. spalio 10 d. tarnybiniu pranešimu, matyti, kad perkėlimas buvo organizuojamas dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų trūkumo. Visgi šios organizacinės priemonės nėra niekaip susijusios su pareiškėjo veiksmingesne priežiūra ir saugumu. Be to, pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namuose, o dėl jo perkėlimo į kalėjimą, niekas pareiškėjo sutikimo neklausė.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą reglamentuoja BVK 69 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu tai reikalinga, siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems arba (BVK 69 straipsnio 1 dalies 1 punktas), palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją, arba (BVK 69 straipsnio 2 dalies 2 punktas), užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, arba (BVK 69 straipsnio 2 dalies 3 punktas), vykdant nuteistojo perdavimo į užsienio valstybę, kurios pilietybę jis turi, toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės procedūras arba kitais BVK nustatytais atvejais (BVK 69 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Pastebi, kad nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą reglamentuoja Tvarkos aprašas, pagal kurio 3 punktą, nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimu dėl nuteistojo perkėlimo arba Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu dėl nuteistojo perkėlimo (esant BVK 88¹ straipsnio 4 dalies pagrindui).
Pažymi, kad tiek Pravieniškių PN-AK, tiek Šiaulių TI vykdo ir pataisos namų, ir kalėjimų funkcijas. Pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK, todėl jį perkėlus į Šiaulių TI jis bus kalinamas tokio paties režimo sąlygomis. Tokiu būdu pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, jog jis buvo perkeltas iš atvirosios kolonijos į kalėjimą, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra visiškai nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Kalėjimų departamento 2021 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. NN-491 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-166-966/2020 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pareiškėjui paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė.
Pravieniškių PN-AK 2021 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime Nr. 41-10978 nurodyta, jog siekiant užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą (teisės aktuose nurodytas laikymo sąlygas), buvo rekomenduota nuteistąjį perkelti tęsti bausmės atlikimą į Šiaulių TI.
Kalėjimų departamentas 2021 m. spalio 15 d. nutarimu vadovaudamasis BVK 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu 6 dalimi, Tvarkos aprašo 3 punktu, 5 punktu, 7 punktu, taip pat atsižvelgęs į 2021 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime Nr. 41-10978 nurodytas aplinkybes bei siekdamas užtikrinti veiksmingesnę pareiškėjo priežiūrą ir saugumą, nutarė pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.). Laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką detalizuoja Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“.
BVK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu tai reikalinga: 1) siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems arba 2) palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją, arba 3) užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, arba 4) arba kitais BVK nustatytais atvejais. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.
Tvarkos aprašo 3 punktas numato, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimu dėl nuteistojo perkėlimo (priedas) arba Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu dėl nuteistojo perkėlimo (esant BVK 88¹ straipsnio 4 dalies pagrindui). Minėto aprašo 4 punkte nustatyta, kad nuteistasis perkeliamas į pusiaukelės namus ar atvirą koloniją toje pačioje pataisos įstaigoje (ir grąžinamas iš jų į tą pačią pataisos įstaigą) – tos įstaigos direktoriaus sprendimu.
Tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, kad perkeliančioji įstaiga parengia nutarimo ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo dėl nuteistojo perkėlimo projektą ir kartu su dokumentais, pagrindžiančiais perkėlimo pagrįstumą (išvada, teikimas ir pan.) pateikia derinti (vizuoti) priimančiosios įstaigos vadovui bei Kalėjimų departamento padalinių, atsakingų už nuteistųjų priežiūrą ir įskaitą, sveikatos priežiūrą, kriminalinę žvalgybą, vadovams. Jeigu derinimas (vizavimas) vykdomas dokumentų valdymo sistemoje, priimančiosios įstaigos vadovas nutarimo projektą derina kvalifikuotu elektroniniu parašu, Kalėjimų departamento atitinkamų padalinių vadovai – dokumentų valdymo sistemos priemonėmis.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo yra numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2748-662/2020; 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-456-756/2017; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).
Taigi, iš teisinio reglamentavimo matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriui suteikta diskrecijos teisė, atsižvelgiant į atitinkamas aplinkybes, nuteistąjį perkelti tęsti bausmės atlikimą į kitus pataisos namus. Teisinis reglamentavimas nenumato galimybės nuteistajam pačiam pasirinkti bausmės atlikimo vietos.
LVAT praktikoje yra pažymėta, jog Kalėjimų departamento administracinis aktas perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, jog yra (nėra) išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Paprastai išimtinės aplinkybės, kliudančios nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, yra pateikiamos perkeliančiosios įstaigos išvadoje, kuri laikytina Kalėjimų departamento administracinio akto perkelti arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą motyvuojamąja dalimi (LVAT 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015). VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-538-822/2019; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju Nutarimas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjas buvo perkeltas į Šiaulių TI, priimtas galiojančių teisės aktų pagrindu, Nutarimo projekto sudarytojas – perkeliančioji įstaiga Pravieniškių PN-AK, Nutarimas vizuotas priimančiosios įstaigos direktoriaus ir patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus parašu. Taigi Nutarimo priėmimo procedūra pažeista nebuvo.
Dėl pareiškėjo skunde nurodomų argumentų, kad pareiškėjas Šiaulių TI bausmę atlieka tardymo izoliatoriaus sąlygomis, kas neatitinka teismo paskirtos bausmės pobūdžio, pritartina atsakovui, kad vien pats faktas, kad pareiškėjas buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI toliau atlikti bausmę, taip pat aplinkybė, kad Šiaulių TI laisvės atėmimo bausmes gali atlikti asmenys, kuriems bausmę paskirta atlikti ir kalėjime, ir pataisos namuose arba atvirojoje kolonijoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo perkeltas iš atvirosios kolonijos į kalėjimą taip pabloginant jo padėtį.
BVK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriai taip pat gali vykdyti BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas. Suėmimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose laikomi nuteistieji, tardymo izoliatoriuje atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai tardymo izoliatorius atlieka pataisos įstaigos funkcijas. Šiaulių TI nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 7 punkte nustatyta, kad šios pataisos įstaigos tikslas – vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Ginčijamu Nutarimu kitoks, nei Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-166-966/2020 nurodytas bausmės režimas, pareiškėjui nėra pakeistas. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjui bausmę paskyrė atlikinėti pataisos namuose, todėl šiuo atveju jis buvo perkeltas į kitą tos pačios rūšies pataisos įstaigą, kas nebūtų laikoma atsakovo neteisėtais veiksmais.
Tačiau, vertinant Nutarimo pagrįstumą VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje kontekste matyti, kad pačiame Nutarime tik lakoniškai nurodyta, kad pareiškėjas perkeliamas siekiant užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Nutarimo motyvai apriboti tik teisės aktų nuostatomis, niekaip neatskleidžiant būtinybės taikyti tokias nuostatas pareiškėjo perkėlimo atveju, neatskleidžiant taikytų teisinių nuostatų esmės ir taikymo tikslingumo.
Svarbu paminėti ir tai, jog perkeliančiosios įstaigos Pravieniškių PN-AK 2021 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime Nr. 41-10978 esantys duomenys ir Nutarime esantys duomenys visiškai nesusiję tarpusavyje. Minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, jog šiuo metu Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje nepakanka vietų (kamerų tipo patalpų) šios kategorijos asmenims, todėl naujai atvykusiems nuteistiesiems, kuriems paskirta atlikti bausmę kalėjime, nėra galimybės užtikrinti BVK nustatytų sąlygų. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nėra naujai atvykęs nuteistasis. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK bausmę pradėjo atlikinėti 2020 m. lapkričio 13 d., tarnybinis pranešimas priimtas 2021 m. spalio 10 d., o ginčijamas Nutarimas priimtas 2021 m. spalio 15 d. Taigi ginčijamas Nutarimas priimtas beveik po metų laiko, skaičiuojant nuo kada pareiškėjas atvyko į Pravieniškių PN-AK.
Iš skundžiamo Nutarimo nėra aišku, kodėl pareiškėjo veiksminga jo priežiūra ar saugumas negali būti toliau užtikrinama Pravieniškių PN-AK ir turi būti taikoma išimtis dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą, pabrėžiant tai, jog pareiškėjas nėra naujai atvykęs nuteistasis. Skundžiamas Nutarimas yra itin abstraktus ir nekonkretizuotas, jame nėra pateikiamos aplinkybės, kurioms esant yra pagrindas pareiškėją perkelti į kitą kalinimo įstaigą.
Nutarimo motyvų trūkumas šiuo atveju yra esminis. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjui nėra aiškios jo perkėlimo priežastys. Teismo vertinimu, tokios priežastys negali būti nustatytos iš Nutarimo turinio, nes jame tik pacituotos taikytinos teisės aktų nuostatos, bet jų turinys pareiškėjo perkėlimo atveju nėra atskleidžiamas. Taigi motyvų išdėstymas Nutarime nėra pakankamas, toks Nutarimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje 5 dalyje įtvirtinto adekvataus motyvų išdėstymo reikalavimo.
Nors Kalėjimų departamento direktoriui suteikta diskrecijos teisė (BVK 69 straipsnio 5 dalis) perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą, tačiau tai nepaneigia Kalėjimų departamento, kaip viešojo administravimo įstaigos, pareigos pagrįsti savo priimamus administracinius aktus, taip, kad jie būtų aiškūs, suprantami, būtų galima nustatyti tokių aktų priėmimo priežastis asmeniui, kurio atžvilgiu jie yra priimami.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Kalėjimų departamento 2021 m. spalio 15 d. nutarimas Nr. NN-491 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ dėl perkėlimo į kitą pataisos įstaigą nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, toks administracinis aktas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje 5 dalyje keliamų reikalavimų, todėl yra naikintinas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2021 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. NN-491 „Dėl nuteistojo perkėlimo“.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.