- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-24
- Bylos Nr.
- A-538-822/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00128-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- Z. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja Z. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) generalinio direktoriaus 2017 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. 1P-408 „Dėl atsisakymo skirti pareigūno ir kario valstybinę pensiją“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Departamentą skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija).
2. Skunde pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Departamentą, prašė skirti valstybinę pensiją, tačiau Departamento generalinis direktorius Įsakymu pareiškėjos prašymo netenkino, kadangi įsigaliojus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. X-1027 (toliau – ir Papildymo įstatymas) ir po jo įsigaliojimo pareiškėja nėjo Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų. Pareiškėjos teigimu, stažas valstybinei pensijai gauti užskaitomas tuo atveju, jei asmuo tarnavo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnyje nurodytose Lietuvos Respublikos tarnybose. Pareiškėja vidaus reikalų sistemoje tarnavo nuo 1977 m. kovo 1 d. iki 1988 m. liepos 25 d., iš viso 11 metų 4 mėnesius ir 25 dienas, o muitinės sistemoje – nuo 1993 m. gegužės 1 d. iki 1997 m. birželio 30 d., t. y. 4 metus ir 2 mėnesius. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkte įtvirtintas reglamentavimas yra ydingas, kadangi nėra nustatyto reikalavimo muitinės pareigūnams įskaityti prieš tai įgytą stažą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad ginčijamu Įsakymu buvo nuspręsta pareiškėjai neskirti valstybinės pensijos, kadangi pareiškėja nėjo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų ir dėl to neįgijo teisės į valstybinę pensiją. Teisė į nurodytos rūšies pensiją atsiranda esant dviem sąlygoms, t. y. pareigūnui sukakus teisės aktų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir kai jis turi 5 ir daugiau metų tarnybos atitinkamose institucijose stažą. Pagal nuo 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojusio Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktą teisę gauti valstybinę pensiją įgijo tik Lietuvos Respublikos piliečiai, tą dieną buvę muitinės mobiliųjų grupių, muitinės postų pareigūnais bei muitinės pareigūnais, atliekančiais kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Remiantis Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 1 dalies 6 punktu, muitinės pareigūnas iš pareigų atleidžiamas, kai jam sukanka 65 metai, o muitinės mobiliosios grupės pareigūnas, muitinės posto pareigūnas, atliekantis kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, kai jam sukanka 62 metai ir 6 mėnesiai arba baigiasi jo tarnybos pratęsimo laikas. Atsakovo paaiškinimais, pareiškėja nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. ėjo muitinės administracijos darbuotojos pareigas, nepriskirtinas pareigybėms, kurias ėję pareigūnai pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be to, administracijos pareigūnai į atsargą išleidžiami jiems sukakus 65, o ne 62,5 metų. Departamentas atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas daugiau nei 11 metų laikotarpis, ištarnautas Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, buvo įtrauktas į pareiškėjos tarnybos laiką valstybinei pensijai gauti, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimus, kadangi pareiškėja neatitinka Statuto 51 straipsnio 9 dalyje ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų, kurie privalomi skiriant valstybinę pensiją.
II.
5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Šalies argumentai
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymu ir kartu su juo pateiktu paaiškinimu kreipėsi į Departamento generalinį direktorių, prašė skirti valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą; pareiškėjos prašymas skirti jai valstybinę pensiją buvo sprendžiamas 2017 m. kovo 20 d Departamento Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje, kuriame nutarta ir 2017 m. kovo 20 d. Išvadoje dėl pareigūno ir kario valstybinės pensijos (toliau – ir Išvada) pasiūlyta pareiškėjai neskirti valstybinės pensijos už tarnybą, kadangi pareiškėja Papildymo įstatymo įsigaliojimo dieną ir po jo įsigaliojimo nėjo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų ir dėl to neįgijo teisės į valstybinę pensiją už tarnybą; Departamento generalinis direktorius, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 ir 12 dalimis, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje taisyklėmis, patvirtintomis Departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1B-374, atsižvelgdamas į Komisijos 2017 m. kovo 20 d. Išvadą, ginčijamu 2017 m. kovo 20 d. Įsakymu Nr. 1P-408 nusprendė pareiškėjai neskirti valstybinės pensijos už tarnybą Išvadoje nurodytais pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki 2007 m. sausio 19 d. teisė į valstybinę pensiją muitinės pareigūnams nebuvo numatyta. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas įtvirtino Papildymo įstatymo 3 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Papildymo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo tvarką nustatančio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo16 straipsnio 12 dalis įtvirtino nuostatą, jog muitinės pareigūnams, muitinės sistemoje dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, valstybinės pensijos skiriamos tik įgijusiems teisę į šią pensiją po Papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2007 m. sausio 19 d. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tie muitinės pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, kurie 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojus minėtajam reguliavimui nėjo Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nurodytų pareigų, teisės į valstybinę pensiją neįgijo, nors jie ir atitiko ir (ar) atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, jei pareiškėja atitiktų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytus reikalavimus, susijusius su asmenų turinčių teisę į valstybinę pensiją eitomis pareigomis.
8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2011 metais su skundu dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo atsakovams Departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Departamento, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir siekė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-693/2013 konstatavo, kad pareiškėjos iki atleidimo iš tarnybos muitinėje užimamos Panevėžio teritorinės muitinės Personalo ir mokymo skyriaus viršininkės pareigos nepatenka į Statuto 51 straipsnio 9 dalyje nurodytą muitinės pareigūnų, turinčių teisę gauti valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, sąrašą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad pagal šią materialinės teisės normą, teisę gauti valstybinę pensiją pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą turi muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, taip pat tai, jog ši Statuto norma nesikerta su teisinius santykius dėl muitinės pareigūnų teisės į valstybinę pensiją reglamentuojančiais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 16 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytos aplinkybės kitoje administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios proceso šalys, turi prejudicinių faktų galią ir šioje nagrinėjamoje byloje.
9. Pareiškėja po Papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2007 m. sausio 19 d., ir vėliau nėjo pareigų, nurodytų Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl neatitiko ne tik Papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytos sąlygos, bet ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nustatytų įstatymo taikymo reikalavimų. Statute nustatytas amžiaus ribojimas taip pat patvirtina, jog pareiškėja neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto ne tik dėl to, jog ji nėjo nurodytų pareigų po Papildymo įstatymo įsigaliojimo, tačiau neatitinka ir įstatyme nustatyto amžiaus kriterijaus reikalavimo.
10. Įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją, turėjo teisę nustatyti, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų skiriama po Papildymo įstatymo įsigaliojimo muitinės sistemoje tam tikras pareigas tebeinantiems pareigūnams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad po Papildymo įstatymo įsigaliojimo iš tarnybos išėję muitinės pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pagal tuometinį teisinį reguliavimą negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes teisę gauti šią valstybinę pensiją įgijo tik tie pareigūnai, kurie muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. 2007 m. sausio 19 d. ir (arba) vėliau. Muitinės pareigūnų, kurie dirba muitinės sistemoje muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlieka operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, statusas skiriasi nuo buvusių pareigūnų, kurie išėjo iš tarnybos iki Papildymo įstatymo įsigaliojimo, statuso tuo, kad iki minėto įstatymo įsigaliojimo dirbę pareigūnai neturėjo teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
III.
11. Pareiškėja Z. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
12. Apeliaciniame skunde pareiškėja dėsto argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui, teigia, kad 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu buvo statutinė vidaus reikalų sistemos pareigūnė ir atliko ikiteisminį tyrimą. Teismas turėtų išnagrinėti šį atvejį, nes pareiškėja pakliuvo į situaciją, kai vidaus reikalų tarnyba valstybinės pensijos skirti negali, nes pareiškėja Lietuvos Respublikoje tarnavo ne jų, o muitinės sistemoje.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Pažymi, kad dėl valstybinės pensijos už tarnybą vidaus reikalų sistemoje pareiškėja turėtų kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento generalinio direktoriaus Įsakymo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas skirti jai valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėja po Papildymo įstatymo įsigaliojimo ir vėliau nėjo pareigų, nurodytų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte, todėl neatitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nustatytų įstatymo taikymo reikalavimų, taip pat nustatyto amžiaus kriterijaus reikalavimo.
16. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu tarnavo vidaus reikalų sistemoje ir už šį laikotarpį pareiškėjai turi būti skiriama ir mokama valstybinė pensija.
17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, kuriame (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be kita ko, turi Lietuvos Respublikos piliečiai Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai; muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą (1 str. 1 d. 1 ir 7 p.). Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų (3 str. 1 d. 5 p.). Asmenims, paskiausiai tarnavusiems Lietuvos Respublikos muitinėje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, o moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų (12 str. 1 d.). Asmenims, nestojusiems tarnauti arba nepriimtiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus ir karius, muitinės pareigūnus (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), pareigūnų ir karių valstybinės pensijos šio įstatymo nustatyta tvarka neskiriamos (16 str. 1 d.). Asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. buvęs faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos; taip pat darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laikas Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno ar kario pareigoms (16 str. 3 d. 1 ir 2 p.). Muitinės pareigūnams, muitinės sistemoje dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos tik įgijusiems teisę į šią pensiją po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. X-1027 įsigaliojimo (16 str. 12 d.).
18. Ginčijamas 2017 m. kovo 20 d. įsakymas grindžiamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 ir 12 dalimis.
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paskutinė pareiškėjos tarnybos vieta buvo muitinės sistemoje, t. y. Panevėžio teritorinėje muitinėje, kur iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. ji ėjo Personalo ir mokymo skyriaus viršininkės pareigas (I t., b. l. 86). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėja nuo 1977 m. kovo 1 d. iki 1988 m. liepos 25 d. tarnavo LTSR VRM žinyboje, 1991 m. liepos 18 d. buvo paskirta Biržų muitinės vyresniąja juriskonsulte (I. t, b. l. 39), o 1993 m. gegužės 1 d. perkelta į vyresniosios juriskonsultės-kvotėjos pareigas (I t., b. l. 38). Taigi iki 1995 m. sausio 1 d. pareiškėja 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu dirbo Lietuvos TSR vidaus tarnyboje, o 1993 m. gegužės 1 d. buvo priimta į muitinės pareigūnes (juriskonsultės-kvotėjos pareigas). Pažymėtina, jog šių aplinkybių, spręsdamas dėl valstybinės pensijos pareiškėjai skyrimo, Departamentas nevertino ir ginčijamame Įsakyme dėl jų nieko nepasisakė. Į šias aplinkybes neatsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, nors skunde pareiškėja aiškiai nurodė, jog su Departamento generalinio direktoriaus Įsakymu nesutinka būtent todėl, kad sprendžiant dėl valstybinės pensijos skyrimo nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos stažą vidaus tarnyboje 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu bei tai, kad 1993 m. gegužės 1 d. – 1997 m. birželio 30 d. laikotarpiu pareiškėja buvo ikiteisminį tyrimą atliekanti muitinės pareigūnė, t. y. pareiškėja teigė atitinkanti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą valstybinei pensijai gauti.
20. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Departamento pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, esą pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymo skirti valstybinę pensiją pateikimo metu pareiškėja neatitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos sąlygos dėl išleidimo į atsargą amžiaus, taip pat kad Departamentas nėra kompetentingas skirti pareiškėjai valstybinę pensiją už vidaus tarnybą 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. laikotarpiu nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčijamame Įsakyme tokie atsisakymo skirti pareiškėjai valstybinę pensiją motyvai nėra išdėstyti, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2009 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-798/2009 ir kt.).
21. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.). Taigi pirmiau minėti Departamento atsiliepimuose išdėstyti motyvai privalėjo būti aiškiai ir suprantamai nurodyti ginčijamame akte tam, kad pareiškėja galėtų suprasti konkrečius atsisakymo skirti jai valstybinę pensiją pagrindus, o su jais nesutikdama – tokį aktą apskųsti nustatyta tvarka, išdėstydama visus savo nesutikimo su priimtu sprendimu argumentus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog ginčijamas Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi yra nemotyvuotas ir neišsamus. Spręsdamas dėl valstybinės pensijos pareiškėjai skyrimo, atsakovas Įsakyme apsiribojo pareiškėjos 2007 m. sausio 19 d. ir vėliau muitinės sistemoje eitų pareigų vertinimu ir visiškai nepasisakė dėl kitų pareiškėjos tarnybos laikotarpių, įskaitant 1977 m. kovo 1 d. – 1988 m. liepos 25 d. vidaus tarnybos laikotarpį, bei dėl kokių priežasčių pareiškėjai už jį nėra skiriama valstybinė pensija, nors pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą ir teigia, kad minėtas laikotarpis yra įtrauktas į pareiškėjos tarnybos laiką valstybinei pensijai gauti.
22. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamą Įsakymą Departamentas priėmė nepaisydamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, konkrečių teisės normų nesusiejo su objektyviais duomenimis (faktais), šis pažeidimas paneigė pareiškėjos teisę žinoti priimto sprendimo pagrindus, apribojo jos teisę į teisminę gynybą, galimybę suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Todėl ginčijamas Įsakymas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir turi būti naikinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįstas naikintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Įsakymo panaikinimo.
23. Pažymėtina, jog pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismo prašė įpareigoti Departamentą skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tačiau kompetencija priimti sprendimus dėl pareiškėjos prašymo skirti valstybinę pensiją teisės aktais yra suteikta būtent Departamentui, o administraciniai teismai neatlieka viešojo administravimo funkcijų. Todėl pareiškėjos skundas šiuo atveju tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovą pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 30 d. prašymą (Departamente gautą 2016 m. lapkričio 15 d., reg. Nr. 2B-19645) išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos Z. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą.
Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2017 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. 1P-408, įpareigoti pareiškėjos prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo išnagrinėti iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.