Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-02-06 · Civilinė byla Nr. 2S-389-781/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
2S-389-781/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jūratė Varanauskaitė
Pareiškėjas
A. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-389-781/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24594-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (apelianto) A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo A. B. skundas dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis R. V., AB „Swedbank“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. B. pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriame prašė pripažinti neteisėtu antstolio R. V. 2016 m. birželio 3 d. patvarkymą atsisakyti nutraukti vykdomąsias bylas dėl skolų išieškojimo iš skolininko A. B. ir atnaujinti vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338 ir jį panaikinti, taip pat įpareigoti antstolį R. V. atlikti veiksmus – nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338 ir panaikinti skolininkui A. B. pritaikytas priverstines priemones.

Pareiškėjas nurodė, kad Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu, priimtu byloje Nr. 0774/2012, pripažino jį bankrutavusiu, o 2014 m. lapkričio 17 d. minėtas užsienio valstybės teismas A. B. išdavė pažymėjimą dėl jo atleidimo nuo įsipareigojimų (angl. Certificate of Discharge) nuo 2013 m. birželio 25 d., tačiau antstolis R. V. 2016 m. birželio 3 d. priėmė patvarkymą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl vykdymo proceso nutraukimo ir atnaujino vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338, nes, anot antstolio, pareiškėjo kreditoriams nebuvo tinkamai pranešta apie bankroto bylos iškėlimą, nagrinėjimo vietą, reikalavimų pareiškimą ir pan.

Pareiškėjas pažymėjo, kad antstolis Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismui neišsiuntė vykdomųjų dokumentų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą bei 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000, Reglamentas). Pareiškėjo teigimu, minėtame patvarkyme antstolis nepagrįstai nurodė, kad išieškotojai AB „Swedbank“ ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) negavo papildomų skolininko pateiktų dokumentų (Jungtinės Karalystės nemokumo tarnybos pranešimų apie bankroto bylą). Anot pareiškėjo, 2016 m. gegužės 12 d. antstolio patvarkymu kreditorės AB „Swedbank“ ir VMI buvo supažindintos su 2016 m. vasario 1 d. Jungtinės Karalystės nemokumo tarnybos pažyma Nr. BKT3658927; apie A. B. iškeltą bankroto bylą ir apie šių kreditorių reikalavimų įtraukimą į Kroidono apylinkės teismo nagrinėtą pareiškėjo bankroto bylą; pareiškėjas pažymėjo, jog šios kreditorės dėl to neprieštaravo – tai patvirtina 2016 m. gegužės 23 d. AB „Swedbank“ raštas Nr. SR/16-13143 ir 2016 m. gegužės 25 d. VMI raštas Nr. G-1241. Taigi, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo kreditoriai buvo tinkamai informuoti apie bankroto procesą, vykstantį užsienio valstybėje.

Antstolis R. V. atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad vykdo Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartį Nr. I-122V/2010 dėl 375 585,35 Eur skolos išieškojimo iš A. B. išieškotojo AB „Swedbank“ naudai (vykdomoji byla Nr. 0179/12/00306); taip pat antstoliui pateiktas vykdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (14.5)-320-4192 dėl 16 032,36 Eur skolos išieškojimo (vykdomoji byla Nr. 0179/11/01338). Antstolio teigimu, jam vykdymo metu buvo pateiktas Kroidono apylinkės teismo (Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė) sprendimas byloje Nr. 0774/2012, kuriuo skolininkas A. B. pripažintas bankrutavusiu. Paaiškino, kad vykdomosios bylos buvo sustabdytos bei nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013, nagrinėjęs pareiškėjo kasacinį skundą (dėl vykdomųjų bylų atsisakymo sustabdyti), neįpareigojo antstolio persiųsti vykdomųjų dokumentų bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, o nurodė tik jas sustabdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Antstolis nurodė, kad 2015 m. sausio mėn. buvo gautas skolininko atstovės prašymas, kuriuo buvo informuojama, jog Kroidono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. priėmė patvarkymą baigti bankroto bylą Nr. 0774/2012, iškeltą skolininkui A. B., ir atleido nurodytą skolininką nuo įsipareigojimų, pradedant 2013 m. birželio 25 d.; pateikta notariškai patvirtinta Kroidono apylinkės teismo pažymos bankroto byloje Nr. 0774/2012, kurioje nurodyta, kad A. B. buvo atleistas nuo įsipareigojimų pagal bankroto bylą, kopija. Antstolio teigimu, skolininko atstovė prašė nutraukti vykdomąją bylą ir panaikinti visas priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui iš A. B. vykdyti, tačiau prašymas nebuvo tenkintas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-20225-608/2015, ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1866-881/2015, atmetė pareiškėjo A. B. skundą dėl minėto antstolio veiksmo (atsisakymo nutraukti vykdomąsias bylas) kaip nepagrįstą; teismai nurodė, jog skolininkas nepateikė duomenų, kad Lietuvoje esantys kreditoriai buvo informuoti apie bankroto bylos iškėlimą Jungtinėje Karalystėje pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnį, bei duomenų, kad Jungtinės Karalystės teismo išduotas atleidimas nuo įsipareigojimų yra taikomas ir išieškotojų AB „Swedbank“ bei VMI reikalavimams.

Antstolis teigė, kad 2016 m. gegužės 5 d. skolininko atstovė pateikė papildomus dokumentus, patvirtinančius, jog Jungtinės Karalystės teismo dokumentai, informuojantys apie skolininko A. B. bankroto bylos eigą, buvo adresuoti kreditoriams AB „Swedbank“ ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, bei pakartotinai prašė nutraukti vykdomąsias bylas dėl skolos išieškojimo iš A. B.. Antstolis pažymėjo, kad gavus šią informaciją, išieškotojams AB „Swedbank“ bei VMI buvo išsiųsti patvarkymai pateikti informaciją ar minėti kreditoriai buvo gavę pridėtus dokumentus su informacija apie skolininko bankroto bylos eigą. Anot antstolio, iš išieškotojų gautuose raštuose nurodoma, kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie bankroto bylos iškėlimą užsienio valstybėje A. B. atžvilgiu, todėl nėra teisinio pagrindo nutraukti vykdomąsias bylas, vykdomas skolininko atžvilgiu. Taigi, anot antstolio, skundžiamu 2016 m. birželio 3 d. patvarkymu buvo atsisakyta nutraukti vykdomąsias bylas ir atnaujintas skolų išieškojimas vykdomosiose bylose Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338. Antstolis sprendė, kad teismo, iškėlusio bankroto bylą, ir administratoriaus (likvidatoriaus) pareiga pranešti kreditoriams apie iškeltą bankroto bylą, todėl nagrinėjamu atveju negali būti laikomos pasibaigusiomis prievolės kreditoriams, kurie nebuvo įtraukti į bankroto procesą. Antstolis pažymėjo, kad iš skolininko atstovės papildomai pateiktų įrodymų matyti, jog pranešimai rašyti informuojant apie bankroto eigos procedūras, tačiau nėra pridėta jokio dokumento, patvirtinančio, kad kreditoriams, kaip numatyta Reglamento 40 straipsnyje, buvo pranešta apie vietą, kur pareikšti reikalavimus, bei reikalavimams pateikti nustatytą terminą, todėl teigė, kad nebuvo tinkamai užtikrinta kreditorių teisė dalyvauti bankroto procese, tuo labiau, jog išieškotojai pripažino, kad tokių pranešimų negavo.

Atsiliepimas

Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į skundą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolio R. V. veiksmų atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas dėl antstolio ankstesnio patvarkymo atsisakyti sustabdyti tas pačias vykdomąsias bylas jau buvo nagrinėjamas teismine tvarka; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai A. B. skundą atmetė, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013, panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir nurodė, kad antstolis turi sustabdyti vykdomąją bylą dėl skolos išieškojimo iš A. B., todėl tuo pagrindu antstolis sustabdė minėtas vykdomąsias bylas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasacinis teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi neįpareigojo antstolio persiųsti vykdomųjų dokumentų bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Reglamento Nr. 1346/2000 16, 32, 40 straipsniais bei sprendė, kad bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms nustato valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Jungtinės Karalystės teisės aktais. Pažymėjo, kad bankroto procesą šioje valstybėje reglamentuoja 1986 m. Nemokumo įstatymas (angl. The Insolvency Act 1986), kurio 280 straipsnis nustato, jog teismas, priimdamas įsakymą, gali atleisti bankrutuojantį asmenį nuo visų prievolių kreditoriams, o 281 straipsnis nustato prievolių rūšis ir aplinkybes, kurioms esant bankrutuojantis asmuo nėra atleidžiamas nuo prievolių kreditoriams. Teismas konstatavo, kad nurodyto straipsnio 6 punkte įtvirtinta, jog bankrutuojantis asmuo nėra atleidžiamas nuo skolos, kuri nebuvo įrodyta jo bankroto byloje, todėl sprendė, kad negali būti laikomos pasibaigusiomis prievolės kreditorėms, kurios nebuvo įtrauktos į bankroto procesą, t. y. AB „Swedbank“ ir VMI. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog išieškotojai AB „Swedbank“ ir VMI buvo įtraukti į skolininko A. B. bankroto procesą, todėl antstolis, skundžiamu 2016 m. birželio 3 d. patvarkymu atnaujindamas vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, teismų priimti procesiniai sprendimai

Pareiškėjas (apeliantas) A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti neteisėtu antstolio R. V. 2016 m. birželio 3 d. patvarkymą atsisakyti nutraukti vykdomąsias bylas dėl skolų išieškojimo iš skolininko A. B. ir atnaujinti vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338 ir jį panaikinti; įpareigoti antstolį R. V. atlikti veiksmus – nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338 ir panaikinti skolininkui A. B. pritaikytas priverstines priemones.

Apeliantas nurodo, kad skundžiama nutartis neatitinka CPK 263 straipsnio reikalavimų, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netyrė pareiškėjo naujai pateiktų rašytinių įrodymų, surinktų remiantis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1866-881/2015, neatskleidė bylos esmės, nutartyje formaliai atkartojo antstolio prašomame panaikinti patvarkyme pateiktus argumentus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

Apelianto teigimu, vykdomojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jo kreditoriai AB „Swedbank“ ir VMI buvo kelis kartus raštu informuoti apie Jungtinėje Karalystėje pradėtą bankroto procesą, todėl Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 40 straipsnio reikalavimas dėl kreditorių informavimo apie bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje laikytinas įvykdytu. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė, kuo pasireiškia netinkamas kreditorių informavimas apie pareiškėjo atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje iškeltą bankroto bylą, kaip toks netinkamas informavimas (jeigu jis teismo buvo pagrįstai nustatytas) apribojo kreditorių galimybę dalyvauti bankroto byloje Jungtinėje Karalystėje ir pareikšti savo kreditorinius reikalavimus. Apeliantas pažymi, kad kreditorių AB „Swedbank“ ir VMI paaiškinimai apie tai, jog jie nebuvo informuoti, esant rašytiniams įrodymams, akivaizdžiai patvirtinantiems priešingą situaciją, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise, todėl teismas, objektyviai ir visapusiškai nagrinėdamas ginčą, turėjo tokiais antstolio ir kreditorių paaiškinimais nesivadovauti.

Žemesnės instancijos teismas

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka Reglamento pagrindinių nuostatų, numatančių, kad teismo sprendimai dėl Reglamentu reglamentuojamų bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję su bankroto bylomis, būtų pripažįstami nedelsiant. Nurodo, kad dėl netinkamo Reglamento ir CPK normų taikymo bei dėl nukrypimo nuo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartyje suformuluotų kriterijų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapgynė pareiškėjo teisės į vykdomojo proceso Lietuvoje užbaigimą pareiškėjui bankrutavus Jungtinėje Karalystėje bei jį atleidus nuo finansinių įsipareigojimų kreditoriams (įskaitant AB „Swedbank“ ir VMI) pradedant 2013 m. birželio 25 d.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodo, kad VMI nebuvo pranešta apie kreditorių reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui pateikimo tvarką bei terminus Reglamento Nr. 1346/2000 nustatyta tvarka; bankroto administratorius nesusisiekė su VMI, VMI neturėjo informacijos apie kreditorių reikalavimų pateikimo terminą bei vietą, todėl nedalyvavo A. B. bankroto procese.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-488-653/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, todėl apelianto atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nagrinėjamas iš naujo (atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus).

Teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartimi, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, pareiškėjas A. B. ir kreditorės AB „Swedbank“ bei VMI įpareigotos pateikti teismui papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus, atitinkamai pagrindžiančius aplinkybes dėl kreditorių reikalavimų įtraukimo į užsienyje vykusią bankroto bylą ir tinkamo atitinkamų kreditorių informavimo apie bankroto bylą, taip pat, kad galimas kreditorių neinformavimas (netinkamas informavimas) apie bankroto procesą sukėlė jiems realių pasekmių, lėmusių esminį jų teisių apribojimą.

Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ apeliacinės instancijos teismui 2018 m. sausio 22 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pakartotinai nurodo, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie A. B. iškeltą bankroto bylą, todėl negalėjo pateikti savo kreditorinio reikalavimo bei informacijos apie pareiškėjo turimą turtą Lietuvoje (taip pat patikrinti ar pareiškėjas yra nurodęs visą savo turimą turtą), atitinkamai jis negavo kreditorinio reikalavimo patenkinimo iš A. B. turto vertės. Banko teigimu, jis neturėjo galimybės įrodinėti pareiškėjo nesąžiningumo ir reikalauti, jog visas pareiškėjo turtas būtų surastas bei realizuotas. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas galimai bankroto bylą nagrinėjusiam teismui nepateikė visos informacijos apie turimą turtą, nes, anot antstolio, pareiškėjas yra UAB „BB Buildings“ vadovas ir vienas iš steigėjų (turintis 50 proc. akcijų), taip pat yra vienintelis UAB „Dreamhome“ akcininkas. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad antstolis, vykdydamas išieškojimą banko naudai, 2017 m. gegužės 8 d. iš pareiškėjo sąskaitos nurašė 54 998,11 Eur, todėl tai tik patvirtina, jog pareiškėjas nagrinėtoje bankroto byloje galimai nuslėpė turtą ir pajamas, iš kurių galima būtų patenkinti (bent iš dalies) kreditorių reikalavimus. Taigi, suinteresuoto asmens nuomone, Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. pažymėjimas dėl A. B. atleidimo nuo įsipareigojimų netaikomas AB „Swedbank“ atžvilgiu.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija apeliacinės instancijos teismui 2018 m. sausio 23 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pakartotinai nurodo, kad suinteresuotam asmeniui nebuvo pranešta apie kreditorinių reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui pareiškimo tvarką ir terminus Reglamento Nr. 1346/2000 nustatyta tvarka; anot suinteresuoto asmens, šias aplinkybes konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, suinteresuoto asmens teigimu, dėl netinkamo informavimo VMI neturėjo informacijos apie kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą ir vietą, neturėjo galimybės reikalauti, jog būtų surastas visas pareiškėjo turtas, tokiu būdu prarandant teisę į kreditorinio reikalavimo patenkinimą iš pareiškėjo turto.

Pareiškėjas A. B. apeliacinės instancijos teismui 2018 m. sausio 29 d. pateikė papildomus įrodymus, anot pareiškėjo, gautus iš Kroidono apylinkės teismo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Pareiškėjas A. B. kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos, anot pareiškėjo, jis gavo papildomai iš Kroidono apylinkės teismo, nagrinėjusio jo bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateiktais dokumentais, pažymi, kad minėti dokumentai jokių naujų aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos byloje, iš esmės neįrodo; pažymėtina, jog dalis naujai teikiamų dokumentų jau yra prie bylos pateiktose antstolio R. V. vykdomosiose bylose; be to, nurodyti dokumentai yra pateikti anglų kalba, t. y. neišversti į lietuvių kalbą (kaip tai nustatyta CPK 113 straipsnio 3 dalyje), todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo 2018 m. sausio 29 d. pateiktus dokumentus atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolis R. V. vykdo vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 dėl skolų išieškojimo kreditorių AB „Swedbank“ ir VMI naudai iš skolininko A. B.. Nustatyta, kad Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu, priimtu byloje Nr. 0774/2012, pripažino A. B. bankrutavusiu (faktiškai iškėlė pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą), o 2014 m. lapkričio 17 d. minėtas užsienio valstybės teismas A. B. išdavė pažymėjimą dėl jo atleidimo nuo įsipareigojimų (angl. Certificate of Discharge) nuo 2013 m. birželio 25 d. (t. y. užbaigė minėtą bankroto bylą); antstolis R. V. 2016 m. birželio 3 d. priėmė patvarkymą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl vykdymo proceso nutraukimo ir atnaujino vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 (toliau – skundžiamas patvarkymas).

Taigi, iš esmės ginčas byloje vyksta dėl to, ar kreditorių (suinteresuotų asmenų) reikalavimai buvo įtraukti į bankroto bylą, ar kreditorės buvo tinkamai informuotos apie bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje, bei kokias galimai netinkamas jų informavimas sukėlė jiems pasekmes.

Šioje byloje ginčo objektu tapusi bankroto byla yra susijusi su skirtingomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis – ji iškelta ir užbaigta Jungtinėje Karalystėje, o ginčas vyksta dėl jos sukeliamų teisinių pasekmių Lietuvos Respublikoje, todėl šiai bylai, kaip nurodė ir kasacinis teismas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartyje, taikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000.

Žemesnės instancijos teismas

Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnį bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje, tačiau tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti. Kasacinis teismas pažymėjo, kad minimalios užsienio kreditorių informavimo taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40-42 straipsniuose – pagal Reglamento 40 straipsnio 1 dalį iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse; Reglamento 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta pranešime kreditoriams: atskiru pranešimu pateiktoje informacijoje nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones; Reglamento 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad 40 straipsnyje numatyta informacija pateikiama valstybės, kurioje iškeliama byla, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų; tam naudojama forma, kurios antraštė visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis yra „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“. Be to, Jungtinės Karalystės teisėje kreditorių informavimą reglamentuojančių 1986 m. Nemokumo taisyklių 6.73 taisyklėje įtvirtinta, kad oficialusis gavėjas bent vieną kartą po įsakymo dėl bankroto priėmimo, išsiunčia kreditoriams ataskaitą dėl bankroto proceso ir bankrutavusio asmens padėties (angl. state of affairs).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, jog A. B. kreditorės (AB „Swedbank“ ir VMI) buvo informuotos (apie pareiškėjo bankroto procesą) laikantis Reglamente Nr. 1346/2000 nustatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, po minėtos kasacinio teismo nutarties priėmimo pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų nurodytas teismo padarytas išvadas (kaip minėta, pareiškėjo naujai teikti dokumentai nebuvo priimti, tačiau net juos preliminariai ir įvertinus, nurodyti dokumentai jokių naujų aplinkybių dėl tinkamo kreditorių informavimo nepagrindė). Pažymėtina, kad vykdomojoje byloje Nr. 0179/12/00306 pateikti rašytiniai įrodymai (Nemokumo tarnybos procesiniai dokumentai) iš esmės patvirtina, jog tam tikri dokumentai kreditoriams, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs minėtoje bankroto byloje, buvo siunčiami, tačiau iš pateiktų byloje (bei vykdomosiose bylose) įrodymų spręstina, jog pareiškėjo kreditorės (AB „Swedbank“ ir VMI) apie pareiškėjo bankroto procesą bei jų teises ir pareigas buvo informuotos nesilaikant aukščiau nurodytų Reglamente Nr. 1346/2000 bei 1986 m. Nemokumo taisyklių nustatytų nuostatų/sąlygų. Pažymėtina, kad iš nurodytų Nemokumo tarnybos (The Insolvency Service) pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas minėtoje bankroto byloje, be kita ko, kaip savo kreditorius, buvo nurodęs Lietuvos Respublikos finansų ministeriją (o ne Valstybinę mokesčių inspekciją) su 12 858 svarų sterlingų reikalavimu ir AB „Swedbank“ su 246 521 svarų sterlingų reikalavimu.

Kita vertus, kasacinis teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė (netinkamas kreditorių informavimas) nėra pakankama Jungtinės Karalystės teismo procesinio sprendimo dėl skolininko atleidimo nuo įsipareigojimų nepripažinimui pagrįsti, nes tam turi būti konstatuotas akivaizdus kreditorių teisių ir laisvių pažeidimas.

Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnyje įtvirtinta, kad bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnio aiškinimo, yra nurodęs, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam (2006 m. gegužės 2 d. sprendimo byloje Eurofood, C-341/04, EU:C:2006:281). Pirmiau nurodytame sprendime ESTT taip pat išaiškino, kad teisė susipažinti su bylos dokumentais ir teisė būti išgirstam yra svarbios teisingo proceso organizavimui ir vykdymui. Bankroto bylos atveju kreditorių ar jų atstovų teisė dalyvauti procese yra ypač svarbi dėl adekvačių teisinės gynybos priemonių principo laikymosi. Jei teisės būti išklausytam konkrečios savybės gali skirtis atsižvelgiant į tai, kaip skubiai reikia priimti sprendimą, visi šios teisės apribojimai turi būti deramai pateisinti ir lydimi procesinių garantijų, užtikrinančių su tokiu procesu susijusių asmenų galimybę veiksmingai ginčyti skubos tvarka priimtas priemones.

Atsižvelgdamas į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kasacinis teismas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartyje konstatavo, kad ne bet koks joje nurodytų asmens teisių pažeidimas, o tik akivaizdus, gali būti pagrindas atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą bankroto byloje, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būtų nustatyta ar netinkamas pareiškėjo kreditorių informavimas akivaizdžiai pažeidė jų teises bei pareigas.

Kaip minėta, bylą grąžinus nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, teismas, be kita ko, papildomai pareikalavo kreditorių (AB „Swedbank“ ir VMI) pateikti įrodymus/paaiškinimus, kurie pagrįstų, jog jų netinkamas informavimas apie bankroto procesą sukėlė jiems realių pasekmių, lėmusių esminį jų teisių apribojimą. Suinteresuoti asmenys papildomai pateiktuose paaiškinimuose iš esmės nurodo, kad jų teisių pažeidimas pasireiškė tuo, jog jie, dėl netinkamo jų informavimo apie pareiškėjo bankroto bylą, negalėjo pateikti savo kreditorinių reikalavimų bei informacijos apie pareiškėjo turimą turtą Lietuvoje, taip pat patikrinti ar pareiškėjas yra nurodęs visą savo turimą turtą, dėl to negavo kreditorinių reikalavimų patenkinimo iš A. B. turto vertės (bent iš dalies).

Visų pirma, tiek iš minėtų vykdomųjų bylų, tiek iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad pareiškėjo kreditorės – Valstybinė mokesčių inspekcija ir AB „Swedbank“, apie pareiškėjui iškeltą fizinio asmens bankroto bylą užsienio valstybėje sužinojo vėliausiai 2012 m. lapkričio 19 d., nes tiek VMI, tiek AB „Swedbank“ 2012 m. lapkričio 19 d. teikė Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui atsiliepimus į pareiškėjo skundą dėl antstolio R. V. veiksmų, kai antstolis 2012 m. spalio 1 d. patvarkymu atsisakė sustabdyti jo vykdomas vykdomąsias bylas pareiškėjo atžvilgiu ir persiųsti jas pareiškėjui bankroto bylą iškėlusiam teismui, t. y. darytina išvada, jog minėti kreditoriai neabejotinai nuo nurodytų datų žinojo (jeigu prieš tai ir nebuvo gavę procesinių dokumentų iš Kroidono apylinkės teismo, kuris iškėlė pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą) apie pareiškėjui užsienio valstybėje iškeltą bankroto bylą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir patys kreditoriai (nors, kaip minėta, tinkamai ir neinformuoti pagal aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus) turėjo aktyviai domėtis pareiškėjui iškelta bankroto byla, tačiau byloje nepateikta jokių įrodymų, jog minėti kreditoriai, net ir po sužinojimo apie fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą, atliko kažkokius aktyvius veiksmus (pavyzdžiui, teikė kreditorinius reikalavimus bankroto bylą iškėlusiam teismui/paskirtam likvidatoriui ar kitam asmeniui; nežinant tikslios informacijos apie šių reikalavimų teikimo terminus ir vietą, adresatą, kreditoriai galėjo kreiptis tiesiogiai į pareiškėją arba jo atstovą (kuris buvo žinomas iš pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų)).

Antra, apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina suinteresuotų asmenų teiginius, kad jie negalėjo pateikti turimos informacijos apie pareiškėjo turimą turtą Lietuvoje, taip pat patikrinti ar pareiškėjas yra nurodęs visą savo turimą turtą, kurį pareiškėjas nurodė galimai neteisingai. Kaip konstatuota aukščiau, kreditorės turėjo aktyviau ginti savo teises (įskaitant ir dėl fizinio asmens bankroto bylos domėjimosi), todėl tokie deklaratyvūs teiginiai, patiems nepakankamai rūpestingai naudojantis savo teisėmis, negali reikšti akivaizdaus kreditorių teisių pažeidimo. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoti asmenys neįrodė, jog pareiškėjas jam fizinio asmens bankroto bylą iškėlusiam teismui būtų pateikęs neteisingą informaciją dėl savo turimo turto. Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ pažymėjo, kad pareiškėjas galimai nenurodė savo turimų įmonių akcijų, t. y. kad jam priklauso UAB „BB Buildings“ 50 proc. akcijų, taip pat 100 proc. UAB „Dreamhome“ akcijų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs Juridinių asmenų registro (toliau – JAR) duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatė, jog JAR nėra registruota duomenų apie tai, jog pareiškėjui galimai priklauso dalis UAB „BB Buildings“ akcijų, minėto juridinio asmens dalyviai iš viso neregistruoti; jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas minėtos bankroto bylos kėlimo ir jos nagrinėjimo metu buvo minėtos įmonės akcininku, suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ taip pat nepateikė; tuo tarpu UAB „My Dreamhome“ akcininku pareiškėjas, pagal JAR duomenis, tapo tik 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. jau po bankroto bylos užsienio valstybėje užbaigimo, todėl šių duomenų pareiškėjas neturėjo (ir negalėjo) teikti jo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Iš esmės analogiška situacija susiklostė ir su pareiškėjo sąskaitoje 2017 m. gegužės 3 d. gautomis bei antstolio 2017 m. gegužės 8 d. nurašytomis 54 998,11 Eur dydžio lėšomis, t. y. jos taip pat buvo gautos jau praėjus daugiau nei dvejiems metams po minėtos bankroto bylos užbaigimo; kaip matyti, minėtos lėšos buvo gautos iš UAB „My Dreamhome“, kurios akcininku (ir vadovu), kaip minėta, buvo/yra pareiškėjas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad pareiškėjas nagrinėtoje bankroto byloje galimai nuslėpė turtą ir pajamas; konkrečių tai patvirtinančių įrodymų suinteresuoti asmenys taip pat nepateikė.

Trečia, suinteresuoti asmenys nurodė, kad dėl netinkamo jų informavimo apie pareiškėjo bankroto bylą jie prarado teisę į kreditorinių reikalavimų patenkinimą iš pareiškėjo turto. Kaip nustatyta aukščiau, byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas byloje būtų pateikęs neteisingą informaciją apie savo turtą bei dėl to galimai buvo apribotos kreditorių galimybės į savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą (CPK 12, 178 straipsniai). Nemokumo tarnybos 2014 m. rugsėjo 18 d. rašte (esančiame vykdomoje byloje Nr. 00179/12/00306) nurodyta, jog „buvo nustatyta, kad dėl nepakankamų lėšų yra neįmanoma mokėti dividendus kreditoriams“; taigi, iš minėto rašto galima daryti išvadą, jog pareiškėjo kreditorių, kurie buvo įtraukti į pareiškėjo bankroto bylą, reikalavimai minėtoje bankroto byloje nebuvo patenkinti bent iš dalies, nesant pakankamai lėšų.

Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes ir apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotų asmenų kreditoriniai reikalavimai buvo įtraukti pareiškėjo bankroto byloje (teismo vertinimu, vien tai, jog pareiškėjas buvo nurodęs ne VMI prie LR finansų ministerijos, o tik Finansų ministeriją, nesudaro pagrindo šio neatitikimo vertinti kaip esminio), byloje ginčo dėl jų dydžio (nurodyto Kroidono apylinkės teismui) nekilo, minėtos kreditorės vėliausiai jau nuo 2012 m. lapkričio 19 d. žinojo apie pareiškėjui keliamą bankroto bylą užsienio valstybės teisme, byloje neįrodyta, jog pareiškėjas galimai neteisingai buvo nurodęs savo turimą turtą, pareiškėjo bankroto bylos procese kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti (net iš dalies), todėl, apeliacinės instancijos vertinimu, visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad kreditoriai nebuvo tinkamai (pagal Reglamento ir užsienio valstybės taisyklių reikalavimus) informuoti apie pareiškėjo fizinio asmens bankroto bylos eigą, nesudaro pagrindo spręsti, kad šių kreditorių teisės ir pareigos buvo esmingai/akivaizdžiai pažeistos ir (ar) galima būtų konstatuoti akivaizdų prieštaravimą Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, jos pagrindiniams principams arba konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Pažymėtina, kad vien dėl minėtų kreditorių netinkamo informavimo faktiškai joms neatsirado jokių neigiamų pasekmių (kreditorės tokių aplinkybių neįrodė), kurių nebūtų atsiradę jas informavus tinkamai, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą bankroto byloje.

Viena iš svarbiausių Reglamento veikimo mechanizmo dalių – tam tikroje Europos Sąjungos valstybėje priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir, jei reikia, vykdymo kitose Sąjungos valstybėse taisykles nustatančios normos. Esminė pripažinimo aspektu yra Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 17 straipsnio 1 dalį, jei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama šalutinė nemokumo byla. Šioje teisės normoje remiamasi teismo sprendimo galios išplėtimo teorija – automatiškai pripažinto teismo sprendimo teisinė galia perkeliama iš kilmės valstybės į pripažįstančiosios valstybės teisinę sistemą. Tai reiškia, kad pripažintas teismo sprendimas perkeliamas toks, koks yra, ir pripažįstančiojoje valstybėje negali sukelti kitokių pasekmių, nei jis sukuria kilmės valstybėje. Reglamento Nr.1346/2000 25 straipsnyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų.

Šiuo atveju taikytinos pagrindinės Jungtinėje Karalystėje iškeltos nemokumo (bankroto) bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 16, 17 bei 25 straipsnių nuostatas, yra nustatytinos pagal Jungtinės Karalystės teisę.

Fizinių asmenų bankroto procedūras Jungtinėje Karalystėje reglamentuoja 1986 m. Nemokumo įstatymas (Insolvency Act 1986), procedūrinius nemokumo procesų klausimus taip pat reglamentuoja 1986 m. Nemokumo taisyklės (The Insolvency Rules 1986).

1986 m. Nemokumo įstatymo 278 straipsnyje („Pradžia ir tąsa“) įtvirtinta, kad asmens, kurio atžvilgiu priimtas įsakymas dėl bankroto, bankrotas: a) prasideda tą dieną, kada yra priimamas įsakymas ir b) tęsiasi iki tol, kol asmuo bus atleistas pagal tolesnes šio skyriaus nuostatas. 1986 m. Nemokumo įstatymo 279 straipsnio („Trukmė“) 1 dalyje įtvirtinta, kad bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas [nuo įsipareigojimų] pasibaigus vienerių metų terminui, pradedant skaičiuoti nuo datos, kurią prasideda bankrotas. Atleidimo nuo įsipareigojimų teisinės pasekmės nurodytos šio teisės akto 281 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad asmuo atleidžiamas nuo visų bankroto skolų. Taip pat minėtame straipsnyje nurodytos ir išimtys, kurioms esant asmuo nėra atleidžiamas nuo atitinkamų įsipareigojimų. Viena iš tokių išimčių yra įtvirtinta 1986 m. nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad atleidimas nuo įsipareigojimų neatleidžia bankrutavusio asmens nuo kitų bankroto skolų, kurios nėra įrodamos jo bankroto procese, kaip yra nurodyta.

Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus ir padarytas išvadas, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti 1986 m. Nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje nustatytos išimties kreditorių VMI ir AB „Swedbank“ atžvilgiu (jų reikalavimus įtraukus bankroto procese, o padarytus pažeidimus pripažinus neesminiais), todėl pareiškėjas, remiantis nurodytu užsienio valstybės, kurioje jam buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, teisiniu reglamentavimu, privalo būti atleidžiamas nuo skolų minėtiems kreditoriams, o pradėtos vykdomosios bylos – nutraukiamos.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias vykdymo procesą, netinkamai atliko situacijos įvertinimą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – antstolio 2016 m. birželio 3 d. patvarkymas, kuriuo antstolis atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl vykdymo proceso nutraukimo ir atnaujino vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338, naikintinas, įpareigojant antstolį nutraukti nurodytas vykdomąsias bylas ir grąžinti po 2013 m. birželio 25 d. (po skolininko atleidimo nuo įsipareigojimų) išieškotas iš skolininko lėšas.

Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo (apelianto) A. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį, kuria netenkintas pareiškėjo A. B. skundas dėl antstolio R. V. veiksmų, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolio R. V. 2016 m. birželio 3 d. patvarkymą ir įpareigoti antstolį R. V. nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 bei Nr. 0179/11/01338, taip pat grąžinti po 2013 m. birželio 25 d. (po skolininko atleidimo nuo įsipareigojimų) išieškotas iš skolininko A. B. lėšas.

Teisėja Jūratė Varanauskaitė