Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-660-544/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. B. atskirąjį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-504-664/2017 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. B. pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalinimo. Ieškiniui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams S. B. ir L. B. po 175 Eur kas mėnesį iki civilinės bylos išnagrinėjimo, nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su motina J. B.. Nurodė, kad atsakovas materialinio išlaikymo vaikams gera valia neteikia, o vaikai faktiškai gyvena su motina jiems įprastoje, saugioje aplinkoje.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir priteisė iš atsakovo D. B. laikiną išlaikymą jo nepilnamečiams vaikams S. B. ir L. B. periodinėmis išmokomis po 150 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, pradedant nuo 2017 m. birželio 2 d. ir iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr.2-504-664/2017 bei pavedant nepilnamečių vaikų motinai J. B. uzufrukto teise disponuoti šiomis lėšomis. Kartu teismas nustatė nepilnamečių vaikų S. B. ir L. B. gyvenamąją vietą su jų motina J. B. iki civilinės bylos Nr.2-504-664/2017 išnagrinėjimo, nutarė nutarties dalį dėl išlaikymo vykdyti skubiai.Teismas nurodė, kad abu vaikų tėvai turi lygias pareigas išlaikant vaikus, todėl sprendė, kad iki bylos išnagrinėjimo tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti laikiną išlaikymą. Teismas vertino, jog pagal byloje pateiktus dokumentus ieškovė gauna darbo užmokestį, vaikams, kuriems šiuo metu yra septyneri ir penkeri metai, būtinų, papildomų ar ypatingų išlaidų (pvz. dėl ligos) skirti nereikia. Atsižvelgus į tai, kad nėra duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas, laikinojo išlaikymo dydį teismas nustatė artimą pusei minimalios mėnesinės algos, t. y. 150,00 Eur kiekvienam vaikui.Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad pagal byloje esančius duomenis tikslinga nustatyti šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su jų mama J. B.. Skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pagal ieškovės pateiktus duomens, dėl atsakovo girtavimo, prieš ją ir vaikus naudojamo psichologinio ir fizinio smurto, ji buvo priversta persikelti gyventi su vaikais pas savo motiną. Ieškovė praktiškai viena dalyvauja vaikų auklėjime, gauna nuolatines pajamas, todėl gali pagal savo išgales užtikrinti vaikų išlaikymą, o atsakovo elgesys yra priešingas nepilnamečių vaikų interesams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas D. B. prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl priteisto laikino išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams ir iš jo vaikų išlaikymui priteisti 100 Eur kas mėnesinį išlaikymą kiekvienam iš vaikų iki bus išnagrinėta civilinė byla; taip pat panaikinti skundžiamos nutarties dalį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ieškove ir šioje dalyje grąžinti prašymą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.Nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką išlaikymo dydis vaikams yra nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, dėl ko pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo dydžio nustatymo, turėjo surinkti duomenis apie tėvų turtinę padėtį, pajamas, jų pastovumą ir panašiai. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas šių duomenų nesiaiškino bei nustatė tokio dydžio išlaikymą, kokio antstolis iš jo darbo užmokesčio net neturėtų galimybės išieškoti.Dėl nepilnamečių gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, atsakovas pabrėžia, kad nenustatydamas nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu pirmosios instancijos teismas nepakankamai užtikrino vaiko teisių apsaugą. Bendravimo tvarką nustatant vėliau, kai jau yra išspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas, gali kilti rizika, kad vaiko ryšys su atskirai gyvenančiu tėvu susilpnės ar nutrūks. Negana to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti.Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovei pateiktus duomenis apie gaunamas pajamas, kurios skirtos 3 asmenų išlaikymui, pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino atsakovo pareigą maksimaliai prisidėti prie šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovo interesai buvo pažeisti nustatant 150 Eur dydžio laikiną kasmėnesinį išlaikymą kiekvienam nepilnamečiui vaikui. Pagal paties atsakovo pateiktus duomenis jis gauna apie 400 Eur pajamų per mėnesį, o ieškovė turi papildomų išlaidų, kadangi neteko namų ir užgyvento turto. Dėl nepilnamečių vaikų laikino gyvenamosios vietos nustatymo atsiliepime į skundą ieškovė pažymėjo, kad jos išsikraustymą iš būsto lėmė būtent atsakovo netinkamas elgesys jos ir nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Skundžiama nutartimi nėra nutraukiama šalių santuoka, dėl ko atsakovo išdėstyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Nurodė, kad neginčija, jog atsakovas turi teisę bendrauti su vaikais, tačiau bendravimo su vaiku tvarka nustatoma teismo tuo metu, kai tėvai dėl to nesutaria (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju nesutarimų dėl šalių vaikų bendravimo su atsakovu kilę nebuvo. Atsakovo reikalavimas panaikinti skundžiamą nutartį dalyje dėl laikino vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra nelogiškas, kadangi prašymas laikiną vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu nėra reiškiamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl iš atsakovo priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio keičiama ir šis dydis mažinamas. Kita skundžiamos nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktą laikinąja apsaugos priemone gali būti laikino išlaikymo priteisimas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (vaikui) iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios šalių galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Dėl to laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų (vaiko) poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko (vaikų) poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios ieškovo ir atsakovės pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Taigi atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl jo gaunamų pajamų, teiktino išlaikymo dydžio išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse byloje Nr. 3K-3-495/2009; Nr. 3K-3-71/2010 ir kt.), o laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius. Kaip matyti iš apelianto atskirojo skundo, jis neginčija savo pareigos teikti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Pagal byloje esančius duomenis išties yra pagrindas vertinti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, iki bus išnagrinėta byla, priteisė laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams siekiant patenkinti minimalius jų poreikius. Tačiau, teismo nuomone, apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš jo priteisė nepagrįstai didelį, neatitinkantį byloje esančių įrodymų visuma nustatytoms aplinkybėms išlaikymo dydį. Su apelianto reikalavimu sumažinti priteisto išlaikymo dydį apeliacinės instancijos teismas sutinka. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, vaiko išlaikymo dydžio nustatymas pagal minimalų darbo užmokestį nėra suformuota praktika, kuri turi būti taikoma automatiškai kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiams vaikams priteisiamo išlaikymo, tuo labiau laikino, dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-16-706/2016 ir kt.). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje net preliminariai neįvertino šalių vaikų poreikių bei atsakovo materialinės padėties ir gaunamų pajamų. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys turi du 7 ir 5 metų amžiaus nepilnamečius vaikus, kurių vienas ieškinio padavimo metu lankė priešmokyklinę ugdymo grupę. Ieškinyje yra nurodoma, jog, be būtinųjų vaikų materialinių poreikių, dalis išlaidų tenka kasdieninei vaikų kelionei į ugdymo įstaigas, dėl ko, ieškovės skaičiavimu, kiekvieno iš vaikų išlaikymui kas mėnesį reikalinga 275 Eur suma (1 – 9 b. l.). Pagal bylos duomenis matyti, kad vaikai gyvena su ieškove. Duomenų apie konkrečius vaikų poreikius ir jiems patenkinti reikalingą ieškovės prašomą priteisti laikiną išlaikymo sumą byloje nėra pateikta. Nepaisant to, iš byloje esančių, kartu su atskiruoju skundu pateiktų bei apeliacinės instancijos teismo iš viešųjų registrų gautų duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog tiek ieškovės, tiek atsakovo mėnesinės pajamos sudaro apie 400 Eur neatskaičius mokesčių, abi šalys jų vardu registruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių neturi. Taigi šalių materialinė padėtis pagal šiuos duomenis yra panaši. Todėl, net ir vadovaujantis ieškovės nurodytu nepilnamečių vaikų mėnesinių poreikių dydžiu (272 Eur), 150 Eur laikino kasmėnesinio išlaikymo nustatymas iš atsakovo kiekvienam iš nepilnamečių vaikų nėra proporcinga laikinojo apsaugos priemonė. Teikiant tokio dydžio išlaikymą, paties atsakovui pragyvenimui liktų apie 100 Eur, kas akivaizdžiai neužtikrins net minimalių būtinų jo poreikių tenkinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis apie šalių turtinę padėtį, nepilnamečių vaikų amžių, o taip pat siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, vadovaudamasis proporcingumo principu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas po 150 Eur kiekvienam vaikui yra per didelis ir mažintinas iki po 100 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį. Teismo nuomone, toks laikinas išlaikymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pakankamas laikinai užtikrinti vaikų būtinuosius poreikius, kol teismas išsiaiškins būtino išlaikymo vaikams dydį bei visas aplinkybes, susijusias su šalių finansine padėtimi, gaunamomis pajamomis bei turimą turtą. Laikino išlaikymo priteisimo negalima pripažinti ginčo dėl išlaikymo priteisimo pagal šalių pareikštų reikalavimus išankstiniu išsprendimu, kadangi skundžiama nutartimi yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant laikinai apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius interesus.Kitas esminis atskirojo skundo argumentas yra tas, kad teismas be pagrindo nustatė vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis (ieškovės tvirtinimu, ji su nepilnamečiais vaikais buvo priversta išsikraustyti iš šeimos namų būtent dėl netinkamo atsakovo elgesio; atskiruoju skundu atsakovas neprašo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą kartu su juo; nepateikta duomenų, jog būtų kilę kokių nors nesutarimų su ieškove dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais), sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, nesant byloje pareikšto ir suformuluoto reikalavimo dėl bendravimo tvarkos nustatymo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva nustatyti bendravimo tvarką. Nors atskirajame skunde apeliantas visiškai pagrįstai nurodo, jog teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą ir nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, turi išspręsti ir vaiko bendravimo su skyriui gyvenančiu tėvu ar motina klausimą, tačiau nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo spręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne santuokos nutraukimo klausimas. Be to, pagal CK 170 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. Taigi nei apelianto teisė kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nei teisė bendrauti su vaikais nėra apribota.Kartu su atskiruoju skundu atsakovas pateikė 2017 m. birželio 9 d. pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Įvertinęs tai, kad šie rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, jie pateikti kitai šaliai, kuri dėl jų galėjo pasisakyti, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, teismas naujus rašytinius įrodymus priima.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Pakeisti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį.

Sumažinti iš atsakovo D. B. priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį ir priteisti iš atsakovo D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) jo nepilnamečiams vaikams S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 100 Eur (vieną šimtą eurų) laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis mėnesinėmis išmokomis nuo 2017 m. birželio 2 d. iki bus priimtas sprendimas byloje civilinėje byloje Nr.2-504-664/2017, pavedant nepilnamečių vaikų motinai J. B. uzufrukto teise disponuoti šiomis lėšomis.

Kitą Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.