Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, BUAB „Freshtravel“, kuriai atstovauja UAB „Valdsita“, ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014-09-15 sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002934 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą, kurios kaina 4 997 Lt (1 447,23 Eur) (b. 1. 5–7). Visą Sutartyje nurodytą sumą pareiškėja sumokėjo 2014-09-15 ir 2014-09-16 pavedimais (b. 1. 8–9). Departamento direktorius 2014-11-14 įsakymu Nr. V-256 (b. 1. 23) sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014-11-28 įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino (b. l. 24). Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015-09-09 dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų R. G. išmokėjo 71,73 Eur (b. l. 10). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai negrąžintos 1 375,50 Eur sumos, kuri susidarė dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990-06-13 Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 str. nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti. Dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą. Pareiškėja skunde reiškiamą reikalavimą, be kitų teisinių argumentų, grindžia teismų jau suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017-05-08 nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 str. įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 str. <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui 2017-06-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017-06-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-04-05 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas 1990-06-13 Europos Tarybos direktyvos 90/314 7 str. perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 str.) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Todėl šia aplinkybe pareiškėja pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. prasme.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jų patirtą žalą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jai prašomo priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, esant šalių (UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjos) nepasirašytai Paslaugų sutarčiai bei šios sutarties dalies kainos sumokėjimo ne į UAB „Freshtravel“, o į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą faktui, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjos skundui patenkinti.

Atmestini kaip nepagrįsti Ūkio ministerijos argumentai, jog 2014-09-15 Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002934 (b. l. 5–7) nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija savo nuomonę grindžia Turizmo įstatymo 2 str. 35 p. įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią.

Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja tiek mokėjimą pagal Paslaugų sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 str. 2 d., 1.76 str. 2 d.). Pažymėtina, kad CK 6.192 str. įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 str. taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 str. išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 str. 35 p. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog, nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstu Ūkio ministerijos argumentą, kad ginčo Paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o, nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. CK 6.156 str. įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią. Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo.

Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2014-09-15 į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 3 798 Lt (mokėjimo paskirtis Beta.lt order (412147015)), 2014-09-16 į UAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 1 199 Lt (mokėjimo paskirtis Sąskaita 2014-09-15 už veiką A. M. A.) (b. l. 8–9). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra.

Iš viešai prieinamų Valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo UAB „Beta Media“ (juridinio asmens kodas 302527342) UAB „Beta.lt“ pavadinimu buvo įregistruotas 2010-07-09, o 2013-09-06 UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Chery Media LT“. 2015-09-23 UAB „Chery Media LT“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“. Taigi, UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl aukščiau minėtame pareiškėjos mokėjimo nurodyme gavėju nurodyta UAB „Chery Media LT“, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order (412147015)“.

Turizmo įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėja 2014-09-15 ir 2014-09-16 mokėjimo nurodymais pervedė 4 997 Lt (1 447,23 Eur) sumą į UAB „Chery Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Fuerteventurą.

Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia tai, jog pagal Departamento reikalavimą ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015-09-09 mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135447 į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 71,73 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“ (b. l. 10). Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę laikoma sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų.

Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-08), todėl, vadovaujantis CK 6.2. str., 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017-06-12, todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 str., 88 str. 5 p., 132–133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. G. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 375,50 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt centų) turtinę žalą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017-06-12, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.