Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo priteisti pareiškėjams: 1) turtinę žalą: 4 201,09 Eur solidariai R. A., E. A., E. B., R. B., T. B., M. L., G. L., R. L.; 550,14 Eur solidariai L. B. ir D. B.; 1 721,55 Eur solidariai A. B. ir S. R.; 660,09 Eur solidariai G. B. ir A. B.; 1 375,5 Eur solidariai K. B., J. M. ir D. M.; 606,22 Eur solidariai L. D. ir J. D.; 1 138,84 Eur solidariai L. J., E. J. ir I. J.; 3 016,12 Eur solidariai L. Ž. ir K. Ž.; 2) po 500 Eur kiekvienam pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti; 3) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad UAB „Freshtravel“ organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Už neįvykusias keliones pinigai nebuvo grąžinti. Dalį pinigų kai kuriems turistams yra kompensavusi UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė. 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. UAB „Freshtravel“ paslaugų vartotojai, kuriems ši įmonė nesuteikė turizmo paslaugų, bei vartotojai, kuriems nebuvo suteikta dalis turizmo paslaugų, Turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) pateikė prašymus grąžinti pinigus. Turizmo departamentui įvertinus gautus nukentėjusių turistų prašymus, paaiškėjo, kad bendra turistų patirtų nuostolių suma sudaro 734 090,21 Eur, UAB „Freshtravel“ veikla buvo apdrausta 202 734 Eur. 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, atstovaudama pareiškėjams, kreipėsi su pretenzija į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, tačiau valstybės institucijos atsisakė patenkinti pretenziją. 2015 m. birželio 26 d. iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos buvo gautas atsakymas, jog 2015 m. birželio 22 d. pretenzija persiųsta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – Ūkio ministerija), o 2015 m. liepos 2 d. iš Ūkio ministerijos buvo gautas atsakymas, jog ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pasitarimo sušaukimo ir į pretenziją bus atsakyta po minėto pasitarimo. Nurodė, kad pareiškėjai su UAB „Freshtravel“ buvo pasirašę turizmo paslaugų teikimo sutartis. UAB „Freshtravel“ dėl nemokumo sustabdžius savo veiklą, kelionės jiems nebuvo suorganizuotos. Pareiškėjai prašė atlyginti jiems turtinę žalą, atitinkančią sumas, kurios liko negrąžintos už įsigytas ir neįvykusias keliones. Atsižvelgiant į tai, jog dauguma jų į keliones turėjo vykti tam tikromis grupėmis ir už keliones mokėjo vienas ar keli asmenys, tačiau žalą patyrė visi turėję keliauti asmenys, prašė teismo priteisti turtinę žalą konkrečioms pareiškėjų grupėms solidariai, nekonkretinant, kokią turtinę žalą kiekvienas yra patyręs atskirai. Pareiškėjai skundo reikalavimus atlyginti turtinę žalą grindė 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 bei 8 straipsniais, nurodė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punktą. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nurodyta, kad Direktyva 90/314 yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas, tačiau, pareiškėjų manymu, Lietuvos valstybė nėra tinkamai jos įgyvendinusi. Nurodė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, 7 dalies, Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija), XI skyriaus 29 punkto, 34 punkto nuostatas. Pareiškėjai teigė, kad nacionalinės teisės aktų reglamentavimas, susijęs su turizmo paslaugų teikimu, neužtikrina, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų – neatitinka realybės, kad būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kurią gali patirti vartotojai. Remdamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) jurisprudencija dėl Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, pareiškėjai nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Atkreipė dėmesį, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnio tekste nėra numatyta jokios konkrečios sąlygos, kuri būtų susijusi su kelionės organizatoriaus nemokumo priežastimi. Paaiškino, kad Europos Sąjungos teisėje yra pripažįstama, jog asmuo dėl ES teisės pažeidimo patyręs žalą turi teisę reikalauti kompensacijos. Dėl Lietuvos valstybės atsakomybės sąlygų egzistavimo paaiškino, kad atsakovas, perkeldamas Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, netinkamai įgyvendino minėtas Direktyvos nuostatas ir neužtikrino joje nurodytų tikslų, o būtent neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjų nuomone, tai yra akivaizdus ir rimtas ES teisės pažeidimas, dėl kurio atsakovui kyla atsakomybė. Pasak pareiškėjų, egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovo padaryto Direktyvos 7 straipsnio pažeidimo, t. y. netinkamo Direktyvos įgyvendinimo ir atsiradusios žalos – nuostolių, kuriuos dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo jie patyrė. Jei atsakovas būtų tinkamai įgyvendinęs Direktyvą, t. y. nacionalinės teisės nuostatomis būtų užtikrinęs, kad organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju vartotojai bus repatrijuoti ir jiems realiai bus grąžinti visi sumokėti pinigai, nebūtų žalą patyrusių asmenų. Pareiškėjai teisę į neturtinės žalos atlyginimą grindė Teisingumo Teismo 2002 m. kovo 12 d. sprendime byloje Nr. C-1 68/00 pateiktu aiškinimu. Nurodė, kad dėl netinkamo atsakovo teisinio reguliavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jie nukentėjo, o būtent neišvyko į suplanuotą kelionę ir atsidūrė tokioje situacijoje, kai iš viso nežinojo, ar jiems bus grąžinti sumokėti pinigai už kelionę. Dėl šio nežinojimo patyrė stresą, neigiamas emocijas. Be to, pažymėjo, kad nuo UAB „Freshtravel“ nemokumo paskelbimo yra praėję beveik vieneri metai. Visą tą laiką jie laukė ir laukia iki šiol, kol jiems kas nors iš valstybės institucijų grąžins visus sumokėtus pinigus už kelionę. Toks asmenų laukimas ir palikimas visiškoje nežinomybėje sukelia rimtus išgyvenimus, taigi jiems turi būti atlyginta ir moralinė žala, kurią įvertino 500 eurų kiekvienam pareiškėjui neindividualizuojant, nes iš esmės visi jie identiškomis aplinkybėmis patyrė neigiamus išgyvenimus. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjai taip pat grindė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.754 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl šios normos aiškinimo ir taikymo.