- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-09
- Bylos Nr.
- eA-855-575/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01536-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius, Ramūnas Gadliauskas, Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- R. G.
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 375,50 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį. Kelionė turėjo įvykti 2014 m. gruodžio 13 d., tačiau ji neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo. Pareiškėja už kelionę sumokėjo 4 997 Lt (1 447,23 Eur) sumą, dalis sumos buvo sumokėta į UAB „Cherry Media LT“ (3 798 Lt), o kita dalis – į UAB „Freshtravel“ sąskaitą (1 199 Lt). Dalis sumokėtų pinigų, t. y. 71,73 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą pareiškėjai buvo grąžinta, tačiau 1 375,50 Eur suma liko negrąžinta. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėja dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią, jos nuomone, turi atlyginti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėja kvestionuoja Turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.
5. Atsakovo atstovas teigė, kad nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Departamentas nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, tačiau dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas. Nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 375,50 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. birželio 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. rugsėjo 15 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002934 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą, kurios kaina 4 997 Lt (1 447,23 Eur). Visą sutartyje nurodytą sumą pareiškėja sumokėjo 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. pavedimais. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų R. G. išmokėjo 71,73 Eur. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai negrąžintos 1 375,50 Eur sumos, kuri susidarė dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.
10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 str. įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 str. <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 str.) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Todėl šia aplinkybe pareiškėja pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.
11. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nematė pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti prieš tai nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, padarė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.
12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m. rugsėjo 15 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002934 nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija savo nuomonę grindžia Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Iš surinktų įrodymų teismas padarė išvadą, jog pareiškėja tiek mokėjimą pagal Paslaugų sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta. Sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutartį objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažino nepagrįstu Ūkio ministerijos argumentą, kad ginčo Paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o, nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus.
13. Teismas pažymėjo, kad nepagrįsti atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, nes UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 15 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 3 798 Lt (mokėjimo paskirtis: Beta.lt order (412147015)), 2014 m. rugsėjo 16 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 1 199 Lt (mokėjimo paskirtis: Sąskaita 2014-09-15 už veiką A. M. A.). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Iš viešai prieinamų VĮ Registrų centro teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, jog juridinis asmuo UAB „Beta Media“ (juridinio asmens kodas 302527342) UAB „Beta.lt“ pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Chery Media LT“. 2015 m. rugsėjo 23 d. UAB „Chery Media LT“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“. Taigi, UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl prieš tai minėtame pareiškėjos mokėjimo nurodyme gavėju nurodyta UAB „Chery Media LT“, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order (412147015)“.
14. Teismas nurodė, kad Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo nurodymais pervedė 4 997 Lt (1 447,23 Eur) sumą į UAB „Chery Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Fuerteventurą.
15. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia tai, jog pagal Departamento reikalavimą ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135447 į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 71,73 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę buvo laikoma sumokėjusi tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.
16. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
III.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.), nes sprendime nėra įvardytos ir kiekvienos atskirai pagrįstos deliktinės atsakomybės sąlygos. Teismas priteisė turtinę žalą iš valstybės, nesant jokių motyvų dėl valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimo, kas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nuostatas. Pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus draudimus, teismas sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo veiklą priimant šį įstatymą, nes konstatavo, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Teismas taip pat pažeidė Sutartyje nustatytą išimtinę Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, nes sprendė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytų pareigų.
20. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų. Taigi šiuo atveju neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kita sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nesant nustatytų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
21. Teismas nepagrįstai pareiškėjos naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Teismas, teisingai nustatęs, kad Paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta, nepagrįstai pripažino, jog ji buvo realiai sudaryta. Šios aplinkybės nepatvirtinta ir pareiškėjos atlikti mokėjimai UAB „Cherry Media LT“, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ši bendrovė būtų Kelionių organizatoriaus tarpininkas (agentas), kuriuo yra nurodytas „Plius Travel“. Draudimo išmokos išmokėjimas pareiškėjai taip pat nesuponuoja tokios išvados.
22. Teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėja yra pateikusi kreditorinį reikalavimą bankroto byloje ir jis yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.
Atsiliepimas
23. Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
24. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas. Sprendime yra išsamiai nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, išnagrinėti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat pateikti teismo argumentai. Sprendime yra išsamiai nurodyti įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, pateiktos nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, į bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktiką. Teismas šiuo atveju niekaip nevertino Lietuvos valstybės veiksmų (ar neveikimo) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat nevertino Seimo veiksmų. Teismas vadovavosi aukštesnių teismų suformuota taisykle. Aplinkybę, jog Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą yra perkeltos netinkamai, įrodo ir Europos Komisijos pradėta pažeidimo procedūra prieš Lietuvą. Šiuo atveju nėra jokių garantijų, užtikrinančių, kad bankroto proceso metu pareiškėjai bus grąžinta visa sumokėta suma, todėl tokios garantijos nebuvimas iš esmės pažeidžia Direktyvą ir ESTT suformuotą praktiką.
Atsiliepimas
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.
26. Atsiliepime pažymi, kad savo poziciją išdėstė atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
28. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
31. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1841‑629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
32. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
33. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.
34. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
35. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
36. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“), bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjai būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.
37. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002934 (b. l. 5–7) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Fuerteventurą), kadangi pareiškėja bankiniais pavedimais pervedė 4 997 Lt sumą (b. l. 8–9) pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje Beta.lt turizmo paslaugai gauti (b. l. 74–89). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, nors dalis šios sumos buvo pervesta ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media LT“.
38. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
39. Pareiškėjos įgaliotas atstovas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, kurių dydį patvirtinantys dokumentai pateikti byloje, atlyginimą (b. l. 155–163), taip pat pateikė 2017 m. gruodžio 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2017-12-27/1 (b. l. 165), kurioje nurodyta „teisinės paslaugos (atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas)“, suma – 200 Eur, apmokėjimo terminas – „per 5 (penkias) dienas po sąskaitos faktūros gavimo“, tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog minėta sąskaita faktūra buvo apmokėta, t. y. kad pareiškėja realiai patyrė nurodytas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta prieš tai, pareiškėjos įgaliotas atstovas nepateikė teismui dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjai išrašytos sąskaitos faktūros apmokėjimą, todėl nėra pagrindo priteisti jai iš atsakovo nurodytas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 41 str. 1 d.).
40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.