Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-57-196/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-14
Bylos Nr.: e2A-57-196/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00342-2017-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas: Ž. V.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-57-196/2019Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00342-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.4; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,DOMONTIS“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-304-755/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „DOMONTIS“ ieškinį atsakovei Ž. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB ,,DOMONTIS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Ž. V. 49 593,25 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Atsakovė yra vienintelė ieškovės akcininkė, o iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienos ėjo ir ieškovės administracijos vadovės pareigas. Ieškovė 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitos faktūros (serija TOD Nr. 0001545) pagrindu už 70 088,04 Eur (242 000 Lt) sumą iš UAB „Todneta“ įsigijo dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksą su katiline ir jį įtraukė į bendrovės ilgalaikio turto apskaitą. 2014 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė visą savo nekilnojamąjį turtą pardavė UAB „Todneta“, o jame esantį dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksą su katiline atsakovė ieškovės buhalterinėje apskaitoje nurodė, kaip nurašytą į sąnaudas. Nurašymo į sąnaudas metu dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų komplekso su katiline likutinė balansinė vertė buvo 49 593,25 Eur (171 235,56 Lt). Atsakovė be priežasties nurašydama 49 591,25 Eur likutinės balansinės vertės dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksą su katiline ir šio turto neišsaugodama, atliko neteisėtus veiksmus, šiais kaltais veiksmais padarė ieškovei ir jos kreditoriams 49 593,25 Eur žalą. Tarp ieškovei padarytos žalos (nuostolių) ir neteisėtų atsakovės veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovės kaltė preziumuojama, todėl yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei taikyti. Atsakovės civilinė atsakomybė atsirado neįvykdžius įstatymu nustatytos pareigos (CK 6.246 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TOD Nr. 0001545 už 70 088,04 Eur (242 000 Lt) sumą iš UAB „Todneta“ įsigijo dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksą su katiline. Iš atsakovės, liudytojų paaiškinimų teismas nustatė, jog džiovyklų kompleksą su katiline fiziškai ieškovė gavo 2012 metais. Prieš surenkant džiovyklos konstrukcijas buvo reikalinga įrengti pamatus ant kurių statoma konstrukcija, kaminas, įrengti atskirą patalpą katilams pastatyti ir eksploatuoti, pastatyti ir pajungti kaminą. Teismo teigimu, ieškovė neginčijo, jog tuo tikslu buvo parengtas projektas, gauti statybos leidimai ir iki 2012 m. pabaigos ieškovė savo jėgomis ir lėšomis pastatė bei įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip 4 atskirus nekilnojamuosius daiktus: l) pastatą - medienos džiovyklą, 2) pastatą - sandėlį, 3) pastatą - katilinę, 4) inžinierinį statinį-kaminą. Pastatus pastačius ir juose įrengus džiovyklas su katiline, UAB „Todneta“ išrašė ir pateikė ieškovei 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TOD Nr. 0001545 už džiovyklų kompleksą 242 000 Lt sumai su PVM.

5. Įvertinęs bylos aplinkybes teismas sprendė, jog medienos džiovyklų su katiline kompleksas buvo įrengtas kaip trijų naujų statinių ir kamino pastatymas, tą įforminant ieškovės Ilgalaikio turto apskaitos kortelėse Nr. 13 ir Nr. 16 pavadinimais ,,Medienos džiovykla“ ir „Dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksas su katiline“. 2014 m. rugpjūčio 26 d. UAB „DOMONTIS“ su UAB „Todneta“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Todneta“ buvo parduotas UAB „DOMONTIS“ priklausęs turtas. 2014 m. rugpjūčio 25 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra N.VD2014096, kurioje nurodoma, jog parduodami penki pastatai, tarp jų trys pastatai - medienos džiovykla, sandėlys, katilinė už 325 000 Lt su PVM (268 595,04 Lt be PVM). Už parduotą turtą šalys atsiskaitė atliekant tarpusavio užskaitą. Dėl užskaitos pagrįstumo, įskaitytų sumų dydžio ginčo nėra.

6. Teismas konstatavo, jog nenustatyta civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visuma, kad bendrovė patyrė žalą, o vadovė atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.). Pažymėjo, kad nors sutartyje ir mokėjimo dokumentuose pačios įrangos pardavimas tiesiogiai neįvardytas, bet atsakovės, liudytojų paaiškinimais nustatyta, jog buvo pirkta džiovyklų kaip veikiančių pagal paskirtį įrenginių visuma. Liudytojas UAB ,,Todneta“ vadovas D. D. paaiškino, jog nupirktas turtas apskaitytas jo vadovaujamos bendrovės apskaitoje. Liudytoja G. B. (finansininkė) paaiškino, jog ieškovės buhalterinėje apskaitoje turtas buvo apskaitomas kortelėse Nr.13 ir 16, po pardavimo jis „nurašytas“, nes perleistas kitam asmeniui. Turtas parduotas pagal likutinę balansinę jo vertę, kuri yra sudėtinė bendros parduoto turto kainos, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, atitinkamai po užskaitos buvo sumažinti UAB ,,DOMONTIS“ įsiskolinimai UAB ,,Todneta“.

7. Nurodęs, kad ieškovė klaidingai aiškino buhalterinės apskaitos įrašus dėl turto perleidimo, jo nurašymo, taip pat, jog džiovyklos perleistos pagal nenuginčytą sutartį, teismas sprendė, kad žalos padarymo faktas neįrodytas, dėl ko civilinė atsakomybė negalima. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pats medienos džiovyklų kompleksas su katiline buvo parduotas UAB ,,Todneta“, nors pačioje pirkimo pardavimo sutartyje, PVM sąskaitoje faktūroje tas nepažymėta, o įvardyta tik kaip nekilnojamojo turto – penkių daiktų pardavimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė BUAB ,,DOMONTIS“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Teismas ginčijamame sprendime vadovavosi ne rašytiniais ieškovės buhalteriniais dokumentais, bet liudytojų D. D., G. B. paaiškinimais ir nepagrįstai konstatavo, kad džiovyklų kompleksą su katiline fiziškai ieškovė gavo 2012 metais, džiovyklą sudaro išrinktos dalys. Be to, teismas iš atsakovės ir liudytojų parodymų nepagrįstai nustatė, jog džiovyklų pastatymas (įrengimas) nebuvo galimas prieš tai neatlikus kai kurių statybos darbų. Džiovyklos įranga su katiline yra sudėtingas įrenginys, tačiau byloje nėra jokio ieškovės iš UAB ,,Todneta“ įsigytos džiovyklos įrangos su katiline dokumento, pagal kurį būtų galima nustatyti, ką ieškovė už 242 000 Lt iš UAB ,,Todneta“ 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitos faktūros TOD Nr. 0001545 pagrindu įsigijo. Sudėtingo įrengimo identifikavimui vien tik suinteresuoto liudytojo (įrangos pardavėjo atstovo) parodymų nepakanka. Džiovyklos įrangą su katiline ieškovė 2013 m. birželio mėnesį užpajamavo, iki 2014 m. rugsėjo mėnesio skaičiavo nusidėvėjimą, o vėliau ją nurašė į sąnaudas. Tuo pačiu, nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio ieškovė skaičiavo nusidėvėjimą 2012 metais pastatytų keturių nekilnojamojo turto objektų. Vien šios faktinės aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad iš UAB ,,Todneta“ ieškovės įsigyta džiovyklos įranga su katiline ir yra 2012 metais ieškovės pasistatyti keturi nekilnojamojo turto objektai. Nėra jokių įrodymų, kad ieškovės iš UAB ,,Todneta“ įsigyta džiovyklos įranga su katiline buvo pastatyta, surinkta ir vėl parduota UAB ,,Todneta“ su nekilnojamuoju turtu. Prieš trejus metus iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, visas ieškovės nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB ,,Todneta“, o ši bendrovė taip pat iš ieškovės įsigyto turto neturi (2017-07-20 pardavė atsakovės sūnaus vadovaujamai įmonei UAB ,,Domona“), todėl teismas nepagrįstai vien liudytojo D. D. paaiškinimų pagrindu konstatavo, kad nupirktas turtas apskaitytas jo vadovaujamos bendrovės apskaitoje. Nepagrįstas yra ir liudytojos G. B. paaiškinimas, jog ieškovės buhalterinėje apskaitoje turtas buvo apskaitomas kortelėse Nr. 13 ir 16, po pardavimo jis nurašytas, nes perleistas kitam asmeniui. Pardavus nekilnojamąjį turtą, jo nurašyti nereikia. Teismas tokius liudytojos paaiškinimus turėjo vertinti kritiškai.

8.2. Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinę atsakomybę (CK 6.246 str.). Atsakovė būdama ieškovės vienasmeniu valdymo organu, privalėjo vykdyti įstatymų nustatytas pareigas. Atsakovė be jokios priežasties nurašydama 49 593,25 Eur likutinės balansinės vertės dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksą su katiline ir šio ieškovės turto neišsaugodama, atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovė neteisėtais kaltais veiksmais padarė ieškovei ir ieškovės kreditoriams 49 593,25 Eur žalą, nors CK 6.263 straipsnis įpareigoja kiekvieną asmenį laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tarp ieškovei padarytos žalos (nuostolių) ir neteisėtų atsakovės veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovės kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl yra visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

Atsiliepimas

9. Atsakovė Ž. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:

9.1. Ieškovė nepateikė argumentų, dėl ko teismas turėjo išimtinai vertinti tik jos pateiktus rašytinius įrodymus (buhalterinius dokumentus) ir jais vadovautis. Ieškovės pateikti įmonės buhalteriniai dokumentai neatitinka CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto oficialių rašytinių įrodymų apibrėžimo. Be to, byloje duoti liudytojų parodymai neprieštarauja byloje esantiems buhalteriniams dokumentams, o tik juos papildo ir paaiškina. Ieškovė vien kelių savo pateiktų buhalterinių dokumentų pagrindu teigia, kad šie įrodymai paneigia teismo išvadą, jog iš UAB ,,Todneta“ ieškovės įsigyta džiovyklos įranga su katiline ir yra sudėtinė 2012 metais ieškovės pastatytų nekilnojamojo turto objektų dalis. Iš įmonės buhalterinių dokumentų matyti, kad vien iš 2012 metais nupirktų statybinių medžiagų nėra galimybių pastatyti džiovyklų statinių, nes tarp pirktų medžiagų nėra tokių, iš kurių pastatytos sienų konstrukcijos. Ieškovė selektyviai atrinko kelis pavienius įmonės buhalterinius dokumentus, jų įrašus aiškina tendencingai bei nepagrįstai teigia, kad teismas ieškovės pateiktus įrodymus įvertino netinkamai. Ieškovė reiškia abejones dėl liudytojų parodymų objektyvumo ir teismo padarytų išvadų, tačiau teismo posėdžio metu dėl liudytojų paaiškinimų ieškovės atstovas prieštaravimų nereiškė.

9.2. Priešingai nei teigė ieškovė, atsakovė nenurašė be priežasties įmonės turto, kurio vertė 49 593,25 Eur. Šis turtas buvo parduotas. Teismas nepagrįsto turto nurašymo fakto nenustatė, o tuo pačiu nenustatė, kad įmonė patyrė žalos bei, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Taigi teismas, kvalifikuodamas nustatytas faktines aplinkybes, nesant žalos padarymo fakto ir neteisėtų atsakovės veiksmų, neturėjo jokio pagrindo kitaip aiškinti ar pritaikyti materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinę atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl įmonės vadovui taikytinų civilinės atsakomybės sąlygų

11. Nagrinėjamoje byloje ieškovės BUAB ,,DOMONTIS“ bankroto administratorius byloje pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Ž. V. 49 593,25 Eur žalos atlyginimą. Ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei atlyginti bendrovei padarytą žalą grindžiamas tuo, kad atsakovė Ž. V., kaip bendrovės akcininkė ir vadovė, neišsaugojo bendrovės turto ir neperdavė jo ieškovės BUAB ,,DOMONTIS“ bankroto administratoriui, o nepagrįstai nurašė ieškovės turtą – džiovyklą į sąnaudas.

12. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Vadovas yra vienasmenis juridinio asmens (bendrovės, įmonės) valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų ne tik CK, bet ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 str., ABĮ 19 str. 6 d., 20 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-684/2018).

13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai. Nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, laikytis bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017). Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012;2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).

14. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB ,,DOMONTIS“, įmonės administratoriumi paskyrė V. K.. Atsakovė Ž. V. buvo vienintelė UAB ,,DOMONTIS“ akcininkė, taip pat iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo bendrovės vadovė.

15. Ieškovė UAB ,,DOMONTIS“ pagal 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TOD Nr. 0001545 už 70 088,04 Eur (242 000 Lt) sumą iš UAB „Todneta“ įsigijo dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksą su katiline (ieškinio priedas 4). Ieškovė su UAB ,,Todneta“ 2014 m. rugpjūčio 26 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria už 325 000 Lt (94 126,51 Eur) pardavė ieškovei priklausantį turtą: pastatą - medienos džiovyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą - katilinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – kaminą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – lentpjūvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (ieškinio priedas 5).

16. Apeliantė byloje įrodinėja, kad 2014 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė nepardavė UAB ,,Todneta“ iš šios įmonės įsigytos medienos džiovyklos su katiline, kurių likutinė vertė pagal ieškovės ilgalaikio turto apskaitos kortelę Nr. 16 buvo 171 235,56 Lt (49 593,25 Eur), o šis turtas buvo nurašytas į sąnaudas ir dėl tokių atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

17. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad 2012 metais žodinės sutarties pagrindu iš UAB ,,Todneta“ buvo įsigytas išardytas dalimis dviejų aliuminio konstrukcijų kompleksas su katiline (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio protokolas 01:03:35-01:04:00). Atsakovės teigimu, šalys susitarė, jog PVM sąskaitą faktūrą UAB ,,Todneta“ išrašys tik tada, kai džiovyklos bus pradėtos eksploatuoti. Šiuos atsakovės argumentus patvirtina UAB ,,Todneta“ 2017 m. gruodžio 1 d. rašte nurodytos aplinkybės, kad 2012 m. sausio 28 d. su UAB ,,DOMONTIS“ buvo sudaryta žodinė sutartis dėl dviejų aliuminio konstrukcijų medienos džiovyklų komplekso su katiline pirkimo ir džiovyklų konstrukcijos buvo perduotos UAB ,,DOMONTIS“, kad ji galėtų užsiimti šių aliuminio konstrukcijų statyba, bei šalių buvo susitarta, jog PVM sąskaita faktūra bus išrašyta pradėjus eksploatuoti džiovyklas, kai bus aišku, jog džiovyklos yra kokybiškos (atsiliepimo į ieškinį priedas).

18. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 18 d. posėdžio metu UAB ,,Todneta“ vadovas D. D. nurodė, kad ieškovei UAB ,,DOMONTIS“ buvo perduotos atskiros konstrukcijos - aliuminio konstrukcijos lakštai, kurie buvo skirti sienoms ir stogui, du katilai, džiovinimo įranga, trylikos metrų aukščio kaminas, šiems įrenginiams įrengti buvo reikalinga prieš tai atlikti tam tikrus statybos darbus (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio protokolas 01:44:30-01:46:20). Taip pat atsakovė triplike nurodė, kad tam, jog būtų sumontuotas dviejų aliuminio konstrukcijų džiovyklų kompleksas su katiline, reikėjo atlikti statybos darbus (paruošti sklypą, išlyginti žemę, įrengti pamatus, išbetonuoti grindis ir kt.), įsigyti statybines medžiagas, buvo pastatyta patalpa kompiuteriams ir elektros valdymo spintoms, šiems darbams atlikti buvo gauti statybos leidimai, parengti projektai, samdoma įmonė džiovykloms paleisti.

19. Byloje ieškovės pateiktas UAB ,,DOMONTIS“ darbų aktas Nr.2012-12/1, UAB ,,DOMONTIS“ pažyma ,,Statyba 2012 m.“ patvirtina, kad buvo atlikti statybos darbai už 65 824,34 Lt su PVM. Minėtame darbų akte Nr.2012-12/1 pažymėta, kad buvo pastatyta medienos džiovykla, sandėlys, katilinė, kaminas UAB ,,DOMONTIS“ objekte – esančiame (duomenys neskelbtini) (dubliko priedai). Apklausta kaip liudytoja buvusi UAB ,,DOMONTIS“ buhalterė G. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2012 metais pastačius džiovyklą ir kitus statinius, pagal darbų atlikimo aktą buvo užpajamuota medienos džiovykla, pradėta pildyti Ilgalaikio turto apskaitos kortelė Nr. 13, šioje kortelėje buvo nurodomas nusidėvėjimas (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio protokolas 02:01:28-02:02:55). Byloje esančioje Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 13 pavadintoje ,,Medienos džiovykla“ nurodyta vertė 54 400,28 Lt (dubliko priedas). Šie kortelės duomenys įtraukti ir į ieškovės 2013 metų Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštį, bei ieškovės 2013 metų balansą (dubliko priedas).

20. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2012 metų pabaigoje ieškovė pastatė bei įregistravo Nekilnojamojo turto registre keturis atskirus nekilnojamuosius daiktus: l) pastatą - medienos džiovyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2) pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3) pastatą - katilinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) inžinierinį statinį - kaminą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (atsiliepimo į ieškinį priedas). Po pastatų pastatymo ir džiovyklos įrangos juose įrengimo, UAB „Todneta“ išrašė ieškovei 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TOD Nr. 0001545 už dviejų aliuminio konstrukcijų medienos džiovyklų kompleksą su katiline 242 000 Lt sumai su PVM (ieškinio priedas 4).

21. Įvertinus byloje esančius duomenis bei UAB ,,DOMONTIS“ buhalterės G. B. parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio protokolas 02:03:20-02:03:40) nustatyta, kad UAB ,,Todneta“ išrašytos 2013 m. birželio 28 d. PVM sąskaitos faktūros pagrindu buvo užvesta Ilgalaikio turto apskaitos kortelė Nr. 16 pavadinta ,,Dviejų aliuminio konstrukcijos medienos džiovyklų kompleksas su katiline“, nurodyta vertė 200 000 Lt (ieškinio priedas 6). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovė bei UAB ,,Todneta“ vadovas patvirtino, kad UAB ,,DOMONTIS“ minėtos PVM sąskaitos faktūros neapmokėjo, buvo atliktas skolų įskaitymas (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio protokolas 01:43:10-01:43:50).

22. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad medienos džiovyklų su katiline kompleksas buvo įrengtas kaip trijų naujų statinių ir kamino pastatymas, tai įforminant ieškovės Ilgalaikio turto apskaitos kortelėse Nr. 13 ir Nr. 16.

23. Kaip minėta, ieškovė ir UAB „Todneta“ 2014 m. rugpjūčio 26 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo parduotas UAB „DOMONTIS“ priklausęs turtas, tarp jų ir 2012 metų pabaigoje ieškovės pastatyti bei Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamieji daiktai. Ieškovė UAB ,,DOMONTIS“ išrašė UAB ,,Todneta“ 2014 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą N.VD2014096 325 000 Lt su PVM sumai (268 595,04 Lt be PVM) už parduodamus penkis pastatus (dubliko priedas 6). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovė, tiek UAB ,,Todneta“ vadovas patvirtino, kad už parduotą turtą šalys atsiskaitė atlikdamos skolų įskaitymą (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio protokolas 34:40-36:00; 01:15:30-01:15:40; 01:43:10-01:43:50) ir dėl to byloje ginčo nėra. Nors 2014 m. rugpjūčio 26 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje bei PVM sąskaitoje faktūroje nepažymėta, kad kartu su nekilnojamuoju turtu buvo parduotas ir džiovyklų kompleksas su katiline, tačiau negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad šis turtas UAB ,,Todneta“ nebuvo parduotas, o kaip pažymėta Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 16 buvo nurašytas į sąnaudas. Byloje esančiame UAB ,,Todneta“ 2017 m. gruodžio 1 d. rašte pažymėta, kad 2014 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi UAB ,,Todneta“ nusipirko iš UAB ,,DOMONTIS“ nekilnojamąjį turtą, taip pat ir aliuminio konstrukcijų džiovyklas su katiline. Taip pat UAB ,,DOMONTIS“ buhalterė G. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 16 buvo pažymėta, kad 171 235,56 Lt nurašoma į sąnaudas, kadangi turtas buvo parduotas, tačiau ta pati suma buvo perkelta ir į pajamas (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio protokolas 02:07:40-02:08:10). Šiuos liudytojos duotus paaiškinimus bei atsakovės teiginius, kad turtas buvo parduotas pagal likutinę balansinę jo vertę ir ši suma yra sudėtine bendros parduodamo turto kainos, nurodytos 2014 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje (kaina 268 595,04 Lt be PVM) dalimi, patvirtina ir byloje esančių ieškovės buhalteriniuose dokumentuose nurodyti duomenys apie parduoto turto likutinę vertę, kurio suma iš viso sudaro 268 606,33 Lt (Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 13 likutinė turto vertė sudarė 43176,82 Lt + Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 16 likutinė turto vertė sudarė 171 235,56 Lt + Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 3 likutinė turto vertė sudarė 54 193,95 Lt).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę, reiškiant reikalavimą vadovui taikyti civilinę atsakomybę už tinkamai neapskaitytą ir prarastą turtą, ieškovas turi pareigą įrodyti žalos faktą ir dydį, kad konkretus turtas prarastas dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad 2014 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė nepardavė UAB ,,Todneta“ aliuminio konstrukcijų džiovyklų su katiline. Priešingai nei nurodė apeliantė, minėtas turtas parduotas pagal likutinę balansinę jo vertę, ir ji yra sudėtine bendros parduoto turto kainos, nurodytos 2014 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje, dalimi.

25. Apeliantės nurodomi argumentai, kad ieškovės administratoriui nebuvo perduotas džiovyklos įranga su katiline perdavimo aktas UAB ,,Todneta“, nėra pagrindas išvadai, kad šis turtas UAB ,,Todneta“ nebuvo parduotas. Pažymėtina, kad netinkamas ar netikslus buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, tačiau žalos atlyginimo prievolė dėl to vadovui kyla, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos, o žala, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti nustatyta tik jei dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra prarastas bendrovės turtas arba atsiranda kitų turtinių neigiamų pasekmių. Faktas, kad bendrovei padaryta žala dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aliuminio konstrukcijų džiovykla su katiline buvo parduota UAB ,,Todneta“ 2014 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios ieškovė neginčija, todėl darytina išvada, kad ieškovė neįrodė žalos įmonei padarymo fakto.

26. Kaip minėta, įmonės vadovui civilinę atsakomybę galima taikyti tik tada, kai yra nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padaryta žala ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, civilinė atsakomybė nekyla. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas žalos padarymo faktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad civilinės atsakomybės taikymas atsakovei negalimas.

27. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą, kadangi vadovavosi ne rašytiniais ieškovės buhalteriniais dokumentais, bet liudytojų paaiškinimais.

28. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).

29. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bendrovei padaryto žalos fakto, vertino ne tik liudytojų parodymus, bet ir byloje pateiktus bendrovės buhalterinius dokumentus, šalių paaiškinimus, teismo posėdžio metu detaliai aiškinosi bendrovės ginčo turto sudėtį, įsigijimo, turto buvimo vietos bei perleidimo aplinkybes, ir šiuos įrodymus bei byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų paaiškinimus detaliai įvertino. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kurios atitinka įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl procesinės bylos baigties

30. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymo vertinimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasEgidija Tamošiūnienė