Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-385-826/2017 pagal ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams D. Ž., S. Ž. ir R. Ž. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektu.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

Atsakovė D. Ž. su apeliaciniu skundu pateikė naujų rašytinių įrodymų: 2017 m. sausio 18 d. AB Šiaulių banko pažymą Nr. 17/00842 „Dėl įsipareigojimų AB Šiaulių bankui vykdymo“; 2017 m. sausio 25 d. AB „Swedbank“ pažymą Nr. VLR-SR-KTP-8 „Dėl įsipareigojimų „Swedbank“ AB įvykdymo pagal kredito sutartis“; 2010 m. gegužės 12 d. Nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį; D. Ž. sąskaitos, esančios Pajūrio kredito unijoje, išrašus už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.; S. Ž. neįgaliojo pažymėjimą Nr. 014202 ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymą. Apeliantės teigimu, minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ji neturėjo finansinių galimybių statytis namą, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas S. Ž. jau nuo 2012 m. turėjo negalią.Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014;2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).Įvertinusi tai, kad atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, o apeliantė nenurodo jokių priežasčių, kodėl tai padaryta nebuvo, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie rašytiniai įrodymai yra pateikti akivaizdžiai pavėluotai. Be to, įvertinus jų turinį, darytina išvada, kad jie bet kuriuo atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodytų argumentų pagrindu juos atsisakytina prijungti prie bylos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės D. Ž. atžvilgiu 2014 m. sausio 20 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį Nr. 1-26-380-2014 (įsiteisėjo 2015 m. gegužės 11 d.) (1 t., b. l. 24–60). D. Ž. pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir jai paskirta 120 MGL (4 344,30 Eur) bauda, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nutarta išieškoti konfiskuotino turo vertę atitinkančią pinigų sumą – 84 018,93 Eur (1 t., b. l. 61–79).2014 m. vasario 28 d. D. Ž. ir S. Ž. sudarė santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį, pagal kurią S. Ž. asmeninės nuosavybės teise atiteko 0,1498 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), o D. Ž. asmeninės nuosavybės teise atiteko transporto priemonė CITROEN C5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 6 000 Lt vertės (1 t., b. l. 81–83). 2014 m. gruodžio 22 d. D. Ž. ir S. Ž. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui R. Ž. 26/107 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), plotas – 0,1498 ha, vidutinė vertė – 192 000 Lt (55 607,04 Eur), ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė vertė – 198 000 Lt (57 344,76 Eur) (1 t., b. l. 84–88). 2015 m. gegužės 18 d. D. Ž. ir S. Ž. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui R. Ž. 953/1498 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), plotas – 0,1498 ha, vidutinė vertė – 54 700 Eur; pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina – 60 200 Eur; pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina – 59 300 Eur; pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina – 64 700 Eur (1 t., b. l. 89–95). Šalys nurodė daiktų vertes: žemės sklypo – 50 000 Lt, gyvenamųjų namų – 85 000 Eur. 2015 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi S. Ž. pardavė A. G. 181/1498 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), plotas – 0,1498 ha, vidutinė rinkos vertė – 54 700 Eur, už 6 910 Eur, ir pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina – 59 200 Eur, už 59 200 Eur (1 t., b. l. 96–101). 2015 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi R. Ž. pardavė L. Ž. 181/1498 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), plotas – 0,1498 ha, vidutinė rinkos vertė – 54 700 Eur, ir pastatą– gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina – 59 300 Eur, už 100 000 Eur (1 t., b. l. 108–113). 2015 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi R. Ž. pardavė Zinai L. Z. 181/1498 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), plotas – 0,1498 ha, vidutinė rinkos vertė – 54 700 Eur, už 9 000 Eur, ir pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina – 60 200 Eur, už 91 000 Eur (1 t., b. l. 102–107). 2015 m. gegužės 20 d. antstolė V. D. gavo vykdomąjį dokumentą Nr. 1-26-380-2014 ir jo pagrindu užvedė vykdomąją bylą Nr. 0004/15/00738 (1 t., b. l. 14–15). Pradėjusi vykdymo veiksmus, ji nustatė, jog skolininkė D. Ž. ir jos sutuoktinis S. Ž. sudarė anksčiau paminėtus sandorius, dėl ko nėra galimybės įvykdyti teismo sprendimo. Antstolė V. D. 2015 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. S-150016253 „Dėl nuosprendžio vykdymo“ informavo Klaipėdos apygardos prokuratūrą (t. 1, b. l. 11–12).Klaipėdos apygardos prokuratūra 2015 m. gruodžio 16 d. pateikė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (1 t., b. l. 2). Nusprendęs, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos, Klaipėdos apygardos teismas pripažino negaliojančia 2014 m. vasario 28 d. turto pasidalijimo sutartį, notarinio reg. Nr. 585, 2014 m. vasario 28 d. dovanojimo sutarties, notarinio reg. Nr. 4010, patvirtintos Klaipėdos miesto 10-ojo notarų biuro notarės G. K., dalį, kuria D. Ž. ir S. Ž. padovanojo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 26/107 dalį ir pastatą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sūnui R. Ž., 2015 m. gegužės 18 d. dovanojimo sutarties, notarinio reg. Nr. 1566, patvirtintos Klaipėdos miesto 10-ojo notarų biuro notarės G. K., dalį kuria D. Ž. ir S. Ž. padovanojo 953/1498 dalį žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sūnui R. Ž., ir taikė restituciją.Atsakovė D. Ž. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas dviem esminiais argumentais: 1) 2014 m. vasario 28 d. sandoriui ginčyti buvo suėjusi vienerių metų ieškinio senatis, todėl teismas nepagrįstai šį sandorį pripažino negaliojančiu; 2) teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, konstatuodamas, kad atsakovų veiksmai buvo nesąžiningi.Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas tik dviem aspektais – praleistas ieškinio senaties terminas ginčyti 2014 m. vasario 28 d. sandorį ir neįrodytas atsakovų nesąžiningumas, kitų actio Pauliana taikymo sąlygų netinkamo nustatymo klausimas skunde nekeliamas. Tokiu atveju teisėjų kolegija dėl jų nustatymo nepasisako, konstatuodama, kad kitos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos pirmosios instancijos teismo buvo nustatytos bei įvertintos tinkamai (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl ieškinio senaties

CK 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiant sandorį.Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Minėtas terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises, o informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.Taigi ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas.Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą pradėjęs skaičiuoti nuo 2015 m. lapkričio 27 d., kai Klaipėdos apygardos prokuratūra buvo informuota apie susidariusią situaciją, t.y. apie sudarytus sandorius, dėl kurių sudarymo išieškojimas pagal nuosprendį priteistų valstybei sumų, tapo neįmanomas, ieškinio senaties eigos pradžios momentą identifikavo tinkamai ir padarė teisingą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju visų ginčijamų sandorių atžvilgiu, įskaitant ir 2014 m. vasario 28 d. sandorį, senaties terminas nėra praleistas, nes ieškinys buvo pateiktas 2015 m. gruodžio 16 d.Apeliantės samprotavimai, kad, apskundus nuosprendį, prokuratūra galėjo pasirūpinti išieškojimo užtikrinimu, tačiau to nepadarė, nagrinėjamo klausimo dėl ieškinio senaties termino kontekste atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės.

Dėl sandorių šalių sąžiningumo

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą.Viena iš CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamų actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, ir kai trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Neatlygintinio sandorio nuginčijimui trečiojo asmens nesąžiningumas nėra būtinoji sąlyga (CK 6.66 str. 2 d.).Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, pagal kurią kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Nagrinėjamu atveju 2014 m. vasario 28 d. turto pasidalijimo sandoris sudarytas tarp sutuoktinių, kurie būdami susiję artimais ryšiais, galėjo būti suinteresuoti išsaugoti ir šiuo tikslu nuslėpti nuo kreditorių ne tik savo, bet ir sutuoktinio dalį, esančią bendrąja jungtine nuosavybe, o 2014 m. gruodžio 22 d., 2015 m. gegužės 18 d. dovanojimo sutartys sudarytos tarp tėvų ir sūnaus, kas suponuoja išvadą, kad šiuo atveju galioja atsakovų nesąžiningumo prezumpciją, kurią turėjo paneigti atsakovai. Šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, todėl jis turi būti nustatinėjamas pagal kiekvienos bylos medžiagą. Vertinant atsakovų nesąžiningumą sandorio sudarymo metu, taip pat turi būti įvertinamos konkretaus sandorio sudarymo aplinkybės, sutarties šalių elgesys, sutarties sudarymo laikas.Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. vasario 28 d., t. y. praėjus truputį daugiau nei mėnesiui po to, kai Klaipėdos apygardos teismas priėmė atsakovės D. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį Nr. 1-26-380-2014 (įsiteisėjo 2015 m. gegužės 11 d.), D. Ž. ir S. Ž. sudarė santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį, pagal kurią S. Ž. asmeninės nuosavybės teise atiteko 0,1498 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), o D. Ž. asmeninės nuosavybės teise atiteko transporto priemonė CITROEN C5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 6 000 Lt vertės (1 t., b. l. 81–83). 2014 m. gruodžio 22 d. D. Ž. ir S. Ž. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui R. Ž. 26/107 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), plotas – 0,1498 ha, ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 84–88). 2015 m. gegužės 18 d. D. Ž. ir S. Ž. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui R. Ž. 953/1498 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), plotas – 0,1498 ha; pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 89–95). Sutartys sudarytos neatlygintinai.Atsakovai tvirtina, kad ginčijamomis sutartimis atsakovui R. Ž. buvo perduotas jam faktiškai priklausęs turtas, nes būtent iš jo asmeninių lėšų buvo vykdytos statybos. Nurodo šias faktines aplinkybes: 1) 2006 m. spalio 10 d. R. Ž. su AB SEB banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. 0460618071740-13, kurios pagrindu bankas suteikė R. Ž. 300 000 Lt paskolą žemės sklypo įsigijimui ir gyvenamojo namo šiame žemės sklype statybai (t. 1, b. l. 183–184). Siekiant užtikrinti paskolą, buvo įkeistas S. Ž. ir D. Ž. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypu, esantys adresu (duomenys neskelbtini); 2) 2008 m. buvo baigta gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statyba; 3) R. Ž. gyveno ir dirbo užsienyje, todėl, siekdamas, jog jo tėvas S. Ž. parduotų minėtą namą, jis 2013 m. liepos 30 d. padovanojo tėvui gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypą (t. 1, b. l. 185–188); 4) 2014 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi minėtą gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu pardavė ir už gautus pinigus, R. Ž. pageidavimu, įgijo žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1 b. l. 189–193); 5) po žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo S. Ž. kreipėsi į architektą, kuris jį informavo, kad šiame sklype yra patvirtintas projektas dėl 5 kotedžų statybos, todėl gautus pinigus buvo nuspręsta investuoti į kotedžų statybą. Kadangi R. Ž. gyveno Norvegijoje, tai statybom užsiėmė S. Ž.; 6) 2014 m. pabaigoje statybos buvo baigtos, pablogėjo S. Ž. sveikata, dėl vykstančių teismų D. Ž. taip pat atsisakė užsiimti pastatytų kotedžų pardavimu, todėl buvo nuspręsta visą turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), grąžinti jo faktiniam savininkui R. Ž., nes būtent iš jo asmeninių lėšų buvo vykdomos statybos. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aukščiau nurodytų aplinkybių, todėl ir priėmė neteisėtą sprendimą.Apeliantei keliant klausimą dėl įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimo, pažymėtina, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra nuosekliai suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).Atsakovų pozicija dėl jų sąžiningumo sudarant ginčo sandorius iš esmės grindžiama versija, kad turtas, kuris atsakovui R. Ž. buvo padovanotas ginčijamomis dovanojimo sutartimis, faktiškai būtent jam ir priklausė. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovai šios pozicijos pagrįstumo įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė. Visų pirma, pastebėtina, kad atsakovai teismui nepateikė jokių duomenų, kurie bent preliminariai patvirtintų jų nurodomą teiginį, jog atsakovas R. Ž. dirbo Norvegijoje ir kad jo nebūdavo Lietuvoje. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu R. Ž. ir būtų gyvenęs Norvegijoje, atsakovai negalėjo paaiškinti, kodėl jis 2013 m. liepos 30 d. sudaryta dovanojimo sutartis, savo turtą padovanojo tėvui, o ne pasirašytas įgaliojimas, suteikiantis S. Ž. teisę parduoti R. Ž. nekilnojamąjį turtą. Šios aplinkybės teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti ir atsakovė D. Ž.. Be to, nebuvo pateikti ir paaiškinimai, kodėl padovanotas ginčo turtas buvo registruotas ne tik S. Ž. vardu, bet ir atsakovės D. Ž. vardu. Apeliantės argumentas, jog turtas buvo įregistruotas abiejų sutuoktinių vardu tik dėl jų teisinio neraštingumo ir dėl to, kad taip patarė turto brokeriai, negali būti vertintinas kaip teisiškai pagrįstas. Antra, nors atsakovai tvirtina, kad, 2014 m. sausio 16 d. pardavus žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini) , ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurį R. Ž. padovanojo S. Ž., už šį turtą gauti pinigai, t. y. 780 000 Lt, buvo panaudoti ginčo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir kotedžų statybai, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, už kokią kainą buvo įsigytas šis žemės sklypas, kiek buvo investuota pinigų į kotedžų ant šio žemės sklypo statybą ir pan. Atsakovė D. Ž. teismo posėdžio metu nurodė, kad negali pateikti įrodymų, kurie patvirtintų pinigų, gautų už parduotą namą su žeme, panaudojimą.Trečia, nėra pagrindo vertintini kaip įrodytą ir atsakovų argumentą, kad 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gegužės 18 d. dovanojimo sutarčių sudarymą sąlygojo pablogėjusi atsakovo S. Ž. sveikata. Nors apeliantė ir tvirtina, jog atsakovas S. Ž. negalią jau turėjo nuo 2012 metų, tačiau pastebėtina, kad tai atsakovui 2013–2014 metais netrukdė užsiimt nekilnojamojo turto pardavimu ir pirkimu, o vėliau žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), vykdyti kotedžų statybos darbus iki 2014 metų pabaigos, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovo S. Ž. sveikatos būklė negalėjo turėti esminės įtakos dovanojimų sandorių sudarymui.CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu net ir nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Nagrinėjamu atveju ginčijami 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gegužės 18 d. dovanojimo sandoriai yra neatlygintiniai, todėl šiuo atveju atsakovo R. Ž. (ne)sąžiningumas neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui.Apeliantei nepateikus jokių įrodymų, paneigiančių įstatyme nustatytą prezumpciją, spręstina, kad atsakovų teiginiai apie ginčijamų sandorių sudarytojų sąžiningumą neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą procesinį sprendimą, nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir įvertinęs byloje esančių duomenų ir įrodymų visetą, nesuteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o atsakovės D. Ž. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos. Įvertinus tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovei D. Ž. buvo atidėtas 3 845 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo, iš atsakovės D. Ž. valstybei priteistina minėta žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, suma (CPK 96 str. 1 d.).Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė Klaipėdos apygardos prokuratūros (CPK 93 str. 1 ir 3 d., 98 str.). Ieškovė nei prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nei duomenų, patvirtinančių tai, kad bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo patirtos, nepateikė, todėl klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės D. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 3 845 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio valstybei.