- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-09
- Bylos Nr.
- 1S-435-1020/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-02394-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- D. V.
- Kategorijos
- 2.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.1.3Nuosprendžio apskundimo termino atnaujinimo tvarka (BPK 314 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo D. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. 2016 m. sausio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos padarymu ir nubaustas 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.
2016 m. kovo 24 d. nuteistojo D. V. gynėjas advokatas R. Rudzinskas Vilniaus miesto apylinkės teismui kartu su apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pateikė prašymą atnaujinti terminą pateikti apeliacinį skundą.
2016 m. balandžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi netenkino nuteistojo gynėjo prašymo atnaujinti apeliacinio skundo pateikimo terminą.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. V. 2016 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutarties. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į prašyme išdėstytas aplinkybes, įvertino jas nevisapusiškai, formaliai bei paviršutiniškai ir neobjektyviai jas ištyrė. Teigiama, kad procesinių terminų reikšmė neturi viršenybės prieš asmens teisę į apeliaciją. Skunde teigiama, kad nuteistojo gynėjas dėl objektyvių priežasčių nedalyvavo skelbiant nuosprendį baudžiamojoje byloje. Po nuosprendžio paskelbimo nuteistasis telefonu bendravo su gynėju ir iš pokalbio suprato, kad gynėjas pateiks apeliacinį skundą. Praėjus pakankamai ilgam laikui nuteistasis buvo iškviestas į probacijos tarnybą, tačiau apie nuosprendžio įsiteisėjimą jis sužinojo ne 2016 m. vasario 12 d., o tik po kelių apsilankymų iš probacijos tarnybos darbuotojų, šiems išaiškinus, kad nuosprendis įsiteisėjęs. Skunde teigiama, kad nuteistasis apie nuosprendžio įsiteisėjimą, apsilankęs probacijos tarnyboje, būtų supratęs iš karto tik tuo atveju, jeigu būtų nuteistas ne pirmą kartą arba turėtų minimalių teisinių žinių. Nurodoma, kad pareigos atvykti į probacijos tarnybą ir joje vykstančių procedūrų asmuo niekaip nesusiejo su nuosprendžio įsiteisėjimu ir apeliacinio skundo nepadavimu. Apeliantas nurodo, kad sužinojęs apie nuosprendžio įsiteisėjimą, nuteistasis skambino į Vilniaus miesto apylinkės teismą bei susisiekė su gynėju ir išsiaiškino, kad apeliacinis skundas nėra paduotas, o nuospendis – įsiteisėjęs. Tai rodo, kad nuteistasis sąžiningai klydo dėl apeliacinio skundo padavimo. Taip pat argumentuojama, kad nuo sužinojimo, jog apeliacinis skundas nėra paduotas laiko tarpas praėjo todėl, kad nuteistasis ieškojo gynėjo, galinčio teikti jam teisines paslaugas, paieška užtruko, dalis teisininkų atsisakė jam teikti paslaugas dėl didelio užimtumo, tik suradus dabartinį gynėją, D. V. pavyko pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo ir apeliacinį skundą. Skunde akcentuojamas vidurinis nuteistojo išsilavinimas, teisinių žinių bei ankstesnės patirties su teisėsauga neturėjimas ir tikėjimasis, kad tas pats gynėjas jį gins iki nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. pateiks ir apeliacinį skundą. Nuteistojo išsilavinimas pagrindžia prielaidą, kad nuteistasis netinkamai suprato ir interpretavo jį gynusio advokato padėjėjo teikiamų teisinių paslaugų apimtį, ne iš karto suprato institucijų, vykdančių teismo nuosprendžius, veiklos esmę. Nuteistasis teigia, kad turi būti užtikrinama jo konstitucinė teisė į paduoti apeliacinį skundą, šios teisės realizavimas nepažeis nei proceso dalyvių, nei valstybės interesų. Skunde pabrėžiama, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog D. V. apeliacinio skundo nepadavė ne dėl subjektyvių, tačiau dėl objektyvių priežasčių. Skunde teigiama, kad nuteistasis nebuvo pasyvus gindamas savo teises, buvo sąžiningas, rūpestingas ir atidus, kadangi sužinojęs, jog nėra paduotas apeliacinis skundas, iš karto ieškojo gynėjo, galinčio parengti ir pateikti apeliacinį skundą.
Nuteistojo D. V. skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 101 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso veiksmai atliekami laikantis šio Kodekso nustatytų terminų. Ši bendroji baudžiamojo proceso pareiga galioja visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems ir procesinius veiksmus atliekantis asmenims. Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad terminų laikymasis yra būtina sąlyga proceso veiksmų efektyvumui, proceso teisėtumui, todėl nustatyti terminai negali būti laisvai interpretuojami ir pažeidžiami, be to, baudžiamojo proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai reikalauja užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama proceso dalyviams suteiktomis teisėmis. Asmuo turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai, rūpestingai (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. sausio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1-134/2016; Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-616-417/2015).
Motyvuojamoji dalis
BPK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių praleistas terminas gali būti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi atnaujintas. BPK 314 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turintys teisę paduoti apeliacinį skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti priėmusį nuosprendį teismą atnaujinti praleistą terminą. Svarbiomis priežasčių sąrašo įstatymas nenumato, tačiau jomis gali būti pripažįstamos tiek BPK 37 straipsnyje nurodytos, tiek ir kitos, nuo asmens valios nepriklausančios priežastys, kurios objektyviai sukliudė per įstatymo numatytą terminą atlikti proceso veiksmą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant termino praleidimo klausimą, būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama suteiktomis teisėmis, todėl reikia atsižvelgti į sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-616-417/2015; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-279-200/2015).
Apygardos teismas, patikrinęs skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinęs nuteistojo skundo argumentus, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, nenustatė pakankamų ir svarbių priežasčių atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Visų pirma, apygardos teismas akcentuoja, kad termino praleidimo trukmė šiuo atveju yra itin ilga. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliacinis skundas turėjo būti paduotas iki 2016 m. sausio 28 d. Taigi nuo termino pabaigos iki apeliacinio skundo pateikimo (2016 m. kovo 24 d.) praėjo beveik du mėnesiai. Net ir sutikus su apelianto pozicija, kad apie apeliacinio skundo nepadavimą jis sužinojo tik probacijos tarnyboje (2016 m. vasario 12 d.), termino praleidimas būtų nepateisinamai ilgos trukmės – trys savaitės.
Teismas pastebti, kad siekiant užtikrinti proceso greitumo principą ir visų byloje dalyvaujančių asmenų interesus, kurie gali būti pažeidžiami neapibrėžtai ilgą laiką egzistuojant galimybei atnaujinti praleistus terminus, visais atvejais įstatymo numatytą terminą praleidęs asmuo, išnykus svarbioms priežastims, dėl kurių buvo praleistas terminas, turi per protingą terminą pateikti prašymą terminui atnaujinti. Šia prasme aiškinant ir taikant BPK 102 ir 314 straipsnio nuostatas, teismas atkreipia dėmesį ir į kai kurių užsienio valstybių teisinę praktiką, kur įstatymas nustato labai trumpą, pavyzdžiui, 7 dienų terminą, per kurį išnykus svarbioms priežastims turi būti pateikiamas prašymas atnaujinti praleistą terminą (pavyzdžiui, Vokietijos Federacijos Baudžiamojo proceso įstatymo 45 straipsnis). Tokio termino Lietuvos įstatymų leidėjas nenumato, todėl teismas kiekvienu atveju turi spręsti ar jis konkrečioje byloje yra protingas, priklausomai nuo bylos sudėtingumo ir kitų konkrečios situacijoje svarbių aplinkybių. Taip gali būti išlaikyta pusiausvyra tarp terminą praleidusio ir visų kitų baudžiamojo proceso dalyvių interesų.
Apelianto nurodomos apeliacinio skundo pateikimo praleidimo priežastys, taip pat ir laiko tarpas nuo svarbių priežasčių išnykimo, nekliudė nuteistajam pateikti apeliacinį skundą ir prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo anksčiau. Nuteistojo ir jo gynėjo komunikacijos trūkumas ir tarpusavio nesupratimas dėl apeliacinio skundo pateikimo nesudaro pagrindo pripažinti šios aplinkybės svarbia termino praleidimo priežastimi. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo išsilavinimo pobūdis šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, vertinant konkrečios situacijos faktus, kadangi jis nepasižymi jokiomis išskirtinėmis savybėmis ir pats savaime nelemia nuteistojo gebėjimo suvokti konkrečiu atveku aktualią informaciją. Tiek nuteistajam teismo nuosprendžio paskelbimo metu išaiškinta informacija dėl nuosprendžio apskundimo tvarkos ir termino, tiek probacijos tarnybos atliekamų funkcijų esmė yra elementaraus suvokimo reikalaujanti informacija, kuriai suprasti nėra reikalingas specifinis išsilavinimas, teisinės ar kitos specialiosios žinios. Apelianto amžius, išsilavinimas bei patirtis yra pakankami suvokti šias aplinkybes, taigi taip pat negali būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Apygardos teismas pabrėžia, kad nuteistojo pozicija dėl to, kad informaciją apie nuosprendžio įsiteisėjimą probacijos tarnyboje jis sužinojo ne per pirmą apsilankymą (2016 m. vasario 12 d.), tačiau vėlesnių apsilankymų eigoje, nėra pagrindžiama jokiais objektyviais duomenimis, priešingai yra paneigta 2016 m. balandžio 1d. Vilniaus apylinkės teismo posėdžių sekretorės pažyma (b. l. 180), taigi yra vertinama tik kaip nuteistojo versija siekiant praleisto termino atnaujinimo. Teismas nesutinka ir su nuteistojo argumentais, kad šiuo atveju nuteistajam reikėjo daugiau laiko susirasti gynėją, kuris sutiktų parengti apeliacinį skundą ir pan., nes šiuo atveju byla nėra nei sudėtinga, nei didelės apimties, jos pobūdis ir specifika niekaip nerodo jokio išskirtinumo dėl kurio susirasti gynėją būti sudėtinga.
Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas jokiu būdu negali būti vertinamas kaip formalus, nes teismas itin išsamiai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir pagrįstai nevertino jų kaip svarbių termino pateikti apeliacinį skundą praleidimo priežasčių. Apygardos teismas konstatuoja, kad nuteistojo padarytas termino pateikti apeliacinį skundą pažeidimas yra esminis, jo nepateisina jokie objektyvūs duomenys, pateikti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti objektyvias svarbias termino praleidimo priežastis, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas. Nagrinėjamoje situacijoje naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis BPK 314 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo D. V. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį.